Siūlome susipažinti su knygos ištrauka:
A.Ramanauskui patekus į Lukiškių kalėjimo ligoninę, būtent plk. L.Martavičius ėmėsi rūpintis tuo, kaip toliau reikės spausti pirmuosius kankinimus ištvėrusį partizanų vadą. Tokiam spaudimui naudoti ne tik suaugusius šeimos narius, bet ir vaikus buvo įprasta praktika. KGB pulkininko liudijimu: „Aš su Ramanausko žmona buvau nuvažiavęs į Svėdasus ieškoti jos motinos ir dukros, kurios tuo metu slapstėsi. Mes jas suradome. Namuose kratos nedarėme, nors po to gailėjausi, kadangi buvo pranešimų, kad ten buvo dolerių.“
Net ir prabėgus 36 metams, KGB pirmininko pavaduotojas prisiminė partizanams Juozo Lukšos (1921–1951) atvežtus dolerius – vienintelę, minimalią, finansinę paramą, kuri pasiekė dalį pasipriešinimo judėjimo struktūrų ir jų vadų.
„Mes pasakėme motinai ir dukrai, kad nesislapstytų, kad grįžtų į savo namus. Nei motinos, nei dukros mes nesulaikėme ir, kiek man žinoma, jokių priemonių prieš jas nebuvo imtasi“, – pats savo humaniškumu stebėjosi pulkininkas. Tik šis jo pasakojimas buvo labai toli nuo realybės...
Po kankinimo A.Ramanauską išgabenus į ligoninę, tą patį 1956 m. spalio 12-osios vakarą L.Martavičius ėmėsi tardyti Birutę Mažeikaitę-Ramanauskienę. Asistuojant N.Dušanskio pavaldiniui G.Blochui aiškinosi, kodėl sulaikymo metu pasivadino Birute Ramanauskiene, iš kur gavo Marės Aleksandravičienės pasą, kaip ilgai gyveno su Vandos Taškevičiūtės pavarde. Martavičiaus nuostabai, neturėdama dokumentų B.Mažeikaitė 1945 m. įsidarbino Perlojos pradinėje mokykloje (Šačių mokyklėlėje, kur buvo vienintele mokytoja) ir net gavo pasą Varėnos milicijoje Vandos Taškevičiūtės vardu...
Bet KGB reikėjo visai kitos informacijos. Ją įtarė (bet neturėjo jokių įrodymų) kartu su vyru Adolfu Ramanausku buvus pogrindinių organizacijų nare, aktyvia ginkluoto pasipriešinimo dalyve. L.Martavičius netikėjo, kad paskutinius jos dokumentus padirbo pats Vanagas, ir ji laisvai ne tik po Lietuvą važinėjo – nuotrauką pasui pasidarė Daugpilyje. B.Mažeikaitė į klausimus dėl dalyvavimo veikloje atsakinėjo neigiamai. Tuo metu KGB dar nežinojo, kad paminėdama Daugpilį ji norėjo nukreipti dėmesį nuo Kamajų, kur tuo metu pirmoje klasėje mokėsi dukra. Mat nuotrauką pasui buvo pasidariusi būtent šiame Rokiškio rajono miestelyje.
Tik vėliau, KGB jau suradus dukrą, ji pripažino, kad „1956 m. spalių mėn. 13 dieną aš parodžiau neteisingai todėl, kad nenorėjau pasakyti tikrosios savo buvimo vietos, juo labiau, kad netoli Kamajų gyveno mano motina ir aš bijojau, kad valstybės saugumo organai nesuimtų mano motinos, kuri gyveno nelegaliai“ .
Keturiasdešimties dienų tylėjimas. B.Mažeikaitė nutilo. Ilgam. Bet kokie bandymai ją prakalbinti buvo nevaisingi. Gal ji suprato, kad tolesnis pasakojimas gali atvesti KGB prie dukters gyvenamosios vietos. O vaiką lengva paversti įkaite. Nuo spalio 17 d. iki lapkričio 14 d. atvesta pas tardytojus moteris tylėjo. Pirmą kartą klausimai (bylose nedetalizuojami) jai buvo užduodami penkias valandas, o ji tylėjo. Nieko neatsakinėjo ir nieko neaiškino. Kitą tardymą tylėjo pustrečios valandos, kol tardytojams baigėsi klausimų sąrašas. Spalio 22 d. beveik dvi valandas tardoma nepratarė nė žodžio. Spalio 24 d. pateikus kaltinimą pagal Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos baudžiamojo kodekso 17-58-Ia ir 58-11 str., B.Mažeikaitė pasakė, jog jokių parodymų neduos. Taip kartojosi dar septynis kartus. Rodydama KGB tardytojams nesuprantamą užsispyrimą, ji saugojo savo dukters buvimo vietą.
Tačiau KGB paieškoms talkino Birutės artimuosius apspitę saugumo agentai. Nuo 1956 m. vidurvasario iki gruodžio vidurio iš tremties grįžusi sesuo Genė Mažeikaitė buvo apgyvendinta Kaune, Ožeškienės g. 7-8, pas A.Ramanausko pusseserę agentę „Rožę“ (1956 m. birželio 7 d. P.Raslano rašte N.Dušanskiui atskleidžiamas agentės vardas – A.M.), kuria labai pasitikėjo ir kartais papasakodavo tai, kas domino KGB.
1956 m. lapkričio 19–23 d. kažkas atsitiko. Galimas variantas – KGB surado dukters gyvenamąją vietą. Tuo metu Kamajų mokykloje besimokiusi O.A.Ordaitė-Kaupienė 2018 m. prisiminė, kad atėjo du ar trys kostiumuoti vyrai ir mokytojos paprašė atvesti mergaitę (vaiką atidavusi mokytoja Juškevičiūtė (ar Jurkevičiūtė) verkė, nes pati buvo išsislapsčiusi nuo tremties). Tuomet KGB įkalbėjo B.Ramanauskienę vykti kartu su L.Martavičiumi pasikalbėti su dukrą globojusia motina Rūdžių kaime. Po 36 metų KGB pulkininkas gyrėsi, kad būtent jis „važiavo ieškoti jos dukters“. Apie tą susitikimą Anelė Mažeikienė vėliau pasakojo kitai savo dukrai. KGB suradus partizanų dukrą, lapkričio 26 d. Birutė Ramanauskienė nutraukė keturiasdešimt dienų trukusią tylą...
