Bavarijoje gimęs H.Bauras su aviacija susipažino Pirmajame pasauliniame kare. Jis sėkmingai dalyvavo padangių kautynėse, gavo garbingų apdovanojimų. Pasibaigus karui, tapo vienu pirmųjų ir labiausiai patyrusių kompanijos „Lufthansa“ lakūnų.
Būtent H.Bauro patirtis ir nacionalistinės pažiūros patraukė A.Hitleriui artimos aplinkos dėmesį. Pirmojo pasaulinio karo veteranui buvo pasiūlyta tapti asmeniniu kylančios Vokietijos politinės žvaigždės pilotu ir eiti šias pareigas iki pat Trečiojo reicho žlugimo.
Kokie santykiai siejo šiuos du žmones? Apie ką jie kalbėdavosi? Koks buvo A. Hitleris – viena pačių žiauriausių asmenybių žmonijos istorijoje – H.Bauro akimis? Apie tai sužinosite perskaitę šią knygą.
Knygos „Aš buvau Hitlerio pilotas“ ištrauka
Tapau rusų belaisviu. Surinkimo punkte, kur mane nugabeno, mūsų buvo penkiasdešimt ar šešiasdešimt. Ten buvo ir vokiečių policininkas, kalbėjęs rusiškai, jis ir padėjo surinkti informaciją apie mus. Kai jis manęs paklausė laipsnio, atsakiau, kad esu generolas leitenantas, ir jis nustebęs pakėlė akis. Iki tol manimi niekas ypač nesidomėjo, bet paskui viskas pasikeitė. Policininkas nuskubėjo pas rusus su naujienomis, o po kurio laiko su popieriaus lapu atėjęs rusų pulkininkas paprašė užrašyti savo vardą. Atsisakiau tai padaryti pareiškęs, kad niekam nesiruošiu suteikti laisvos valios su tuo lapu daryti ką nori.
Pulkininkas tuomet globėjiškai paaiškino, kad jam reikia visų vyresniųjų karininkų parašų, kad būtų galima kreiptis į tuos vokiečių karius, kurie vis dar kovoja, ir paprašyti sudėti ginklus. Pasakiau jam, kad esu pilotas ir kad nieko bendra su kariniais reikalais neturėjau. Kiek žinau, Berlyno gynyba esanti generolo Weidlingo rankose – jis ir turi į jį kreiptis. Jis įtariai į mane pažiūrėjo ir ėmė grasinti, bet aš nepasidaviau, tad jis įsakė mane nunešti į tuščią kambarį, kur buvau paguldytas ant stalo ir paliktas.
Netekau daug kraujo, tad nusilpau ir mane ėmė krėsti drebulys. Ant to stalo pragulėjau porą valandų, o tada mane nunešė į pirmąjį NKVD tardymą. Išsiaiškinę, kas aš toks, dabar jie norėjo sužinoti, kas nutiko Hitleriui, ar jis iš tiesų miręs ir, jei taip, kur buvo sudegintas jo kūnas. Tai buvo pirmas kartas, kai mane kvotė dėl šio dalyko. Ir tikrai ne paskutinis, o tuo metu tikrai neįsivaizdavau, kiek man tai sukels problemų.
Primygtinai reikalaujant man galiausiai davė stiklinę vandens. Žinoma, buvau rimtai sužeistas, bet tai manęs nuo „maršo per Berlyną“ neapsaugojo. Paaiškėjo, kad generolas įsakė visus belaisvius pervežti per Berlyną, kad jie pamatytų, kiek visur kabo baltų ir raudonų vėliavų; tad mane įkėlė į automobilį ir mes iškeliavome, o iš paskos mums sekė lengvasis rusų tankas. Išvažiavome iš Berlyno į Šionvaldę, Bernau ir atgal. Keliai, žinoma, buvo labai prasti, duobėti. Automobilis važiavo greitai ir trinktelėjus kartais mane net mestelėdavo į viršų. Tuo metu koją taip suskausdavo, kad net surikdavau. Šalia manęs sėdintis mongolas karys tik linktelėdavo galvą. Daugiau, regis, jo niekas nejaudino. Po Berlyną mane vežiojo porą valandų – įsakymai yra įsakymai.
Jei slapčia ir vyliausi, kad po šitos kankynės mane nuveš gydyti, klydau, nors man ir buvo pažadėta. Dabar mane kvotė kitas NKVD tardytojas ir baigdamas vėl pažadėjo:
– Ligoninė bus!
Tą naktį mane automobiliu nuvežė į ūkį prie Štrausbergo, kur buvo daugybė kitų generolų, taip pat ir generolas Weidlingas. Gydymo nesulaukiau, o tardymai tęsėsi net savaitę! Ir klausinėjama buvo tik vieno – apie Hitlerio mirtį.
Savaitės pabaigoje kvočiančiam komisarui tiesiai pareiškiau:
– Nuo šiol neatsakinėsiu į jokius jūsų klausimus, kol nesuteiksite man medicinos pagalbos. Juk, šiaip ar taip, klausinėjat vieno ir to paties. Hitleris miręs, kiek žinau, ir manau, kad jo kūnas sudegintas.
Ir vėl man liepė pasirašyti, aš ir vėl atsisakiau, ir vėl man grasino.
– Nušaukit mane arba suteikit medicinos pagalbą – viena arba kita, – ryžtingai pasakiau.
Kai vyrukas pamatė, kad iš manęs daugiau nieko neišpeš, turbūt įsakė nuvežti mane į kitą ūkį, kur buvo daromos operacijos. Stovėjo keturios sofos, apdengtos amerikietiška medžiaga, o ant trijų iš jų gulėjo sužeisti rusai, vis dar paveikti narkozės. Man irgi davė narkozę, bet ėmė pjaustyti jai dar nepradėjus veikti. Iš skausmo siaubingai surikau, tad leido įkvėpti dar sykį ir tada aš praradau sąmonę. Atsigavęs pamačiau, kad sugipsuotos abi kojos, bet pastebėjau, kad dešinės kojos gipsas permirkęs krauju. Tačiau kurį laiką skausmas manęs nekamavo.
Nesužeisti generolai buvo išvežti po poros dienų ir lėktuvu išsiųsti į Maskvą. Ligoti ir sužeisti iškeliavo į Pozeną, kur buvo didžiulė sanitarinė stovykla su maždaug 35 000 gyventojų; čia siaubingai trūko vaistų, o medicininių instrumentų visai nebuvo. Profesorius Schneideris man pranešė, kad būtinai reikės nuimti gipsą, kadangi nėra rentgeno aparatų, mat juos sunaikino euforijos apimti rusai. Man vėl davė narkozę, bet vėliau negalėjo pasakyti nieko guodžiančio:
– Jie tiesiog prapjovė visą blauzdą nuo viršaus iki apačios. Kodėl, pasakyti negaliu, nes net neišėmė kulkos. Ji vis dar įsmigusi į kaulą. Beje, trūksta kaulo, bet vėliau, kai reikalai nurims, galėsite pasidaryti kaulo persodinimo operaciją.
Bet ir tai manęs nepadrąsino, nes koja ėmė pūliuoti, o aš jaučiausi labai prastai. Prieš tai svėriau 86 kilogramus, o dabar – 50. Galiausiai sunkia širdimi daviau sutikimą amputuoti koją. Skalpelių nebuvo, tad vokiečių chirurgas operavo kišeniniu peiliuku. Grįžęs gavau laišką iš pastoriaus, kuris rašė, kad tebeturi peiliuką, kuriuo buvo atliktas darbas.
Po operacijos mane paguldė į palapinę. Ją šildė krosnelė, kurios kaminas buvo išvestas pro drobinį stogą – galiausiai drobė užsidegė. Vieną audringą naktį viskas ant mūsų užgriuvo, o kaminas užkrito ant mano lovos. Paskui mane bent jau perkėlė į tinkamą pastatą. Būtų buvę puiku, jei ne blakės. Per visą įkalinimą mane lydėjo du dalykai: pirma, kaša, sprangi sorų košė, pagrindinis mūsų maisto šaltinis, o kita – blakės. Pozene jų buvo galybė; vieną naktį nepasivarginau suskaičiuoti savo laimikio – šeši šimtai keturiasdešimt. Žinoma, nebuvo jokios prasmės jų žudyti net ir tokiais kiekiais – jų buvo pernelyg daug, bet bent jau turėdavau ką veikti.
Mane tardė du mėnesius kone kiekvieną dieną, o tada perkėlė į Lubianką, ne ką mažiau įžymų GPU kalėjimą, kuriame, kaip netrukus sužinojau, buvo kalinamas grosadmirolas Raederis su žmona ir feldmaršalas Schörneris.
Mūsų ligoninei vadovavo kapitono laipsnį turinti gydytoja. Vieną dieną atėjusi pas mane ji pranešė, kad esu jau gana sustiprėjęs ir mane galima išsiųsti į sanatoriją Maskvoje su kitais vokiečių generolais. Ten esą būsiu puikiai prižiūrimas, turėsiu pakankamai maisto ir kasdienį degtinės davinį – tai rusams, regis, buvo itin svarbu. Atrodė gerai. Man pasisekė gauti patarnautoją – buvusį Reicho kanceliarijos telefonistą, kapralą Mischą. Kad ir sunkiai, gavau leidimą, kad jis galėtų lydėti mane į Maskvą, nors nesu tikras, ar tai jam išėjo į naudą. Beje, kol buvau Pozene, žmonai per grįžtančius namo kolegas išsiunčiau dvylika laiškų, bet, kaip vėliau sužinojau, ji gavo tik du. [...]
Tardymai tęsėsi. Susipažinau su žmogumi, kuris ilgiems metams prie manęs prikibs kaip siurbėlė. Jis buvo NKVD agentas, savo žinioje turėjęs mano bylą. Tai buvo dr. Savelijus. Iš pradžių viskas daugiau ar mažiau vyko tinkamai, nors mano tardytojas labiau mėgo dirbti naktimis – taip tik nepatogiau man. Pirmą naktį jis pareikalavo papasakoti apie paskutines valandas Reicho kanceliarijoje ir parodymus keverzojo kaip pašėlęs.
Nei Mischas, nei aš jiems nesakėme, kad pažinojome vienas kitą dar Reicho kanceliarijoje. Mischas, pamatęs, kaip man pakenkė priklausymas kanceliarijai, iš paskutiniųjų stengėsi neminėti fakto, kad ir jis ten dirbo. Vis dėlto jie kažkaip apie tai sužinojo ir vieną vakarą per tardymą tas dr. Savelijus staiga metė knygą į Mischą ir tarė:
– Nagi, Mischai, kaip ten buvo Reicho kanceliarijoje? Pasakok viską.
Vargšui Mischui tai buvo taip netikėta, kad jis nesugebėjo nuslėpti nuostabos. Paskui mus atskyrė. Kai vėliau vėl susitikome, jis papasakojo, kad dėl to jį smarkiai mušė. Rusai jį penkis kartus sumušė iki sąmonės netekimo, plakė per padus, užvertė ant jo kibirą vandens, atgaivino, įspyrė į užpakalį ir išsiuntė atgal į kamerą. Jie žinojo, kad Reicho kanceliarijoje Mischas dirbo telefonistu, tad manė, kad jis viską girdėdavo. Jie netikėjo, kad buvo prietaisas, neleidžiantis telefonistams klausytis pokalbio, kurį jie sujungia.
Mane tardė du mėnesius kone kiekvieną dieną, o tada perkėlė į Lubianką, ne ką mažiau įžymų GPU kalėjimą, kuriame, kaip netrukus sužinojau, buvo kalinamas grosadmirolas Raederis su žmona ir feldmaršalas Schörneris. Lubiankoje jiems nepatiko tai, kad pasakojame – viską turėjome užrašyti. Kartais keverzodavau po šešias valandas per dieną – apie viską... Apie ką gi? Nesunku atspėti. Apie paskutines valandas Reicho kanceliarijoje. Prirašiau šimtą trisdešimt puslapių, bet mane tardantis komisaras paskaitęs prieš mano akis suplėšė paskutinius trisdešimt puslapių ir paklausė, ar aš toks kvailas, jei manau, kad jie patikės tokiomis nesąmonėmis. Jie netikėjo, kad papasakojau viską, ką žinau, ir komisaras pagrasino, jog yra ir kitokių būdų... Gąsdinimo mašina ėmė veikti visu pajėgumu.
