Per karą naktis yra pasaulio pabaiga.
Ir netgi upė naktį atrodo sustojusi. Tarsi naktį toji nedarni nuožulnuma, plukdanti savimi vandenį kalnais žemyn, būtų išsitiesinusi iš paniekos traukos dėsniui ar anam senovės graikų filosofui, gyvenimą lyginusiam su upe ir skelbusiam, kad viskas teka. Tarsi pagaliau upė būtų galėjusi nejudėti it vanduo stiklinėje.
Prieinu prie upės kranto ir pradedu kasti.
Tačiau dar nespėjęs nieko palaidoti, tolumoje pamatau besiartinant kažkokius kareivius. Kareivius, kurie man neatrodo italai anei vokiečiai. Kareivius, kurie veikiau atrodo amerikiečiai. Tada krentu į negyvėlių rietuvę vaidinti negyvėlio, kadangi dėl visos tos kariuomenių velniavos man nebeaišku, kas yra mūsų sąjungininkai, o kas – priešai.
Stengiuosi vaidinti negyvėlį. Stengiuosi prisiminti, kaip turi atrodyti negyvėlis.
Vieną kitą negyvėlį man teko regėti šiame kare, tačiau dabar, kai man pačiam reikia tokį vaidinti, rodos, viską darau ne taip. Rodos, atsiguliau pernelyg persikreipęs, kas negyvėliui yra gan sudėtinga poza. Paskui man nesiseka nejudinti rankų ir nepamenu, ar negyvėlių delnai suspausti, ar praviri, tad abejodamas šiek tiek praskečiu pirštus, kaip tas, kuriam iš nuovargio išsprūdo kauptukas, varškiniais pirštais... taip pas mus sakoma... ir be kauptuko liko pusiau pravirais ir pusiau suspaustais delnais. Akys tai tikrai turi būti užmerktos, nes jei kas prisiartins, akis sujudės pirmoji. O va burną pražioju kaip tam tikri negyvėliai, kuriuos teko regėti vaikystėje, tam tikri natūralūs negyvėliai, numirę dėl oro trūkumo, kurie gaudydami paskutinį oro gurkšnį iškeliavo anapilin prasižioję. Prisiartinus amerikiečių kareiviams pirmasis, kurio anie eina apžiūrėti, esu būtent aš. Aš, kuris guliu nejudėdamas su savo varškiniais piršteliais ir orą gaudančia burna, dėl ko amerikiečiams atrodau autentiškas negyvėlis, nes jie ima tarpusavyje kalbėtis lyg sakytų „šitie visi negyvi...“ ir aš apsidžiaugiu šauniai suvaidinęs. Labiausiai miręs tarp mirusiųjų, o juk nebuvau net rimtai numiręs.
Amerikiečiai rodo diskretišką pagarbą ir stovi per atstumą. Atsidaro kažkokias geležines dėželes ir kabina iš jų kietą maistą. Paskui sugula miegoti, vienas jų lieka sargyboje, bet po dešimties minučių taip pat užmiega.
Dabar visi miega greta upės, kuri atrodo kaip jokia kryptimi netekanti upė, kaip tas, kuris pametė kelią ir neranda, kas galėtų jį parodyti.
Paskui, nepraėjus nė valandėlei, ima artintis dar viena žmonių grupelė ir aš juos pastebiu gerokai per vėlai. Tai vokiečių būrys, menkesnis ir labiau įbaugintas už amerikiečius. Vokiečiai perbrido upę ir yra kiaurai permirkę. Ir tokie permirkę jie dar labiau primena berniūkščius, atrodo dar labiau suvargę ir sulysę. Tik spėju pramerkti akis, o amerikiečiai iš miegančių jau virto negyvėliais, kaip tas, kuris miršta nuo širdies smūgio ir net nepastebi. Tik tada vokiečiai ima garsiai kalbėtis tarpusavyje.
Aš toliau vaidinu negyvėlį.
Vaidinu negyvėlį ir netrukus vokiečiai taip pat prisiartina prie vežimo su lavonų krūva. Iš vokiečių gretų išsiskiria vienas, labiau nei kiti primenantis vaiką. Juda visas sustiręs su savo nuo šalto upės vandens permirkusia uniforma. Jaunutis karys, virtęs suaugusiuoju fiurerio nutarimu. Vienas iš tų, kuriuos pasiuntė į karą vos pramokus užsirišti batraiščius.
Berniūkštis su raudona pigmentine dėme ant veido.
Dėme, kuri darėsi violetinė nuo upėje pasigauto šalčio. Žodžiu... tas dėmėtas berniūkštis prisiartina prie vežimo ir ima spoksoti į krūvon suverstus negyvėlius, o virš krūvos akimis gręžia būtent mane, gulintį pusiau suspaustais pirštais ir pražiota burna. Spokso į mane ir galbūt jam pasirodau labiausiai negyvas iš visų negyvėlių, nes pasisuka į ginklo draugus ir savo kalba ištaria velniai žino kokius žodžius, lyg nuramindamas, veikiausiai „šitie visi negyvi!“ Tada vokiečiai užsimeta amerikiečių kareivius ant pečių ir suverčia į vežimą. Paskui sugula miegoti ir sargyboje pastato berniūkštį su pigmentine dėme ant veido. Dabar, išdžiūvus permirkusiai uniformai, šaltis jo nebekrečia ir veidas vėl tampa šviesus šviesus, beveik švytintis, koks būna žmonių iš viršutinės Europos, saulės gaunančių visai mažai. Ir nuo tos išbalusios odos švytėjimo raudonoji dėmė tampa dar ryškesnė nei prieš tai. Tokio raudonumo raudonis, kad susidaro įspūdis, lyg visas kraujas būtų sutekėjęs į šį vienintelį tašką tarp nosies ir burnos. Vokietukas su pigmentine dėme ant veido eina sargybą ir stengiasi likti žvalus, kad nesusimautų kaip jo kolega amerikietis ir neprisidėtų prie lavonų skaičiaus vežime pagausėjimo. Bet vokietukui taip pat nesiseka išlikti žvaliam ir jis užmiega apsikabinęs šautuvą, o gretimais, pasislėpęs tarp lavonų, imu snūduriuoti ir aš.
Miega visi, o kas nemiega, tas miręs. Vienintelė bluosto nesudeda upė, pradedanti iš naujo tekėti šių miegančiųjų apsuptyje, tartum baigiantis nakčiai nuožulnuma, prieš tai išsitiesinusi, dabar ir vėl būtų persikreipusi.
Stiklinė dužo ir vanduo vėl ėmė lietis per kraštus.
Išleido leidykla „Aukso žuvys“, iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė
