Oderyje gyvenantis Alanas netenka darbo, jį palieka žmona, o situaciją dar labiau apsunkina prastėjanti psichinė būklė: dienos tarsi išplaukusios, vis sunkiau suvokti, kas vyksta iš tiesų, o kas – tik pakrikusios sąmonės padarinys. Tačiau viena tikrai aišku: jei neras greito būdo išspręsti savo problemų, miestas jį deportuos. Alanui būtina vėl tapti naudingam. Ir susigrąžinti Aną.
Taip trumpai galima apibūdinti leidyklos „Baltos lankos“ išleisto Dainiaus Vanago debiutinio distopinio romano „Oderis“ siužetą. Tačiau dinamiška ir išskirtinę atmosferą kurianti istorija ne tik koduoja šiurpiai realistišką ateitį, bet ir paliečia kur kas bendresnius šiandienos klausimus apie žmogaus nuvertėjimą, technologinę pažangą ir demokratijos perspektyvas.
Pasak autoriaus, knygoje fantastikos nėra daug, nes toks ir buvo tikslas – sukurti kuo realistiškesnį, įtaigesnį pasakojimą.
„Žinoma, žvelgiant iš dabarties perspektyvos, kai kurie knygos elementai vis dar atrodo sunkiai tikėtini. Tačiau ar ilgam? Šiandieninė pandemijos situacija dar prieš penkiolika mėnesių būtų atrodžiusi tik kaip fantastinio filmo siužetas, o dabar jau tapo niūria kasdienybe. Todėl egzistuoja didelė tikimybė, kad problemos, su kuriomis susiduriama „Oderyje“, mums taps aktualios greičiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“, – teigia autorius.
Literatūros apžvalgininkas Audrius Ožalas teigia, kad „Oderis” – tai „šiurpus distopinis pasakojimas, nerimą labiausiai keliantis būtent tuo, kad aprašomi socialiniai eksperimentai toli gražu nėra neįmanomi. Haliucinuojanti, įsiurbianti istorija, verčianti susimąstyti apie mūsų prigimtį: kur yra ribos, galinčios mus sustabdyti? Ar jos išvis egzistuoja?“
D.Vanagas baigė Kultūros istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete, vėliau įgijo semiotikos magistro laipsnį A.J.Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre. Dalyvauja kultūriniame Lietuvos gyvenime, kuria bei publikuoja eksperimentinius literatūros kritikos ir prozos tekstus įvairiuose kultūros leidiniuose.
Distopinis romanas „Oderis“ – pirmoji autoriaus knyga.
Kviečiame susipažinti su knyga ir skaityti ištrauką.
#10605
Nėra nieko. Staiga – vaizdas.
Kai užsimerkia – mato jos veidą, kai atsimerkia – ne.
Alanas galvoja apie Aną. Net kai galvoja apie ką kita, vis tiek galvoja apie ją. Tai vargina, jis negali pakilti iš lovos, nenori.
Bet jis turi instrukciją – taip, jis turi puikią instrukciją, ir kartais ji gyvena už jį. Jis atsikelia, pavalgo, nusiprausia ir dirba savo darbą.
Tik šįkart instrukcijos nesilaiko: jis neišlipa iš lovos, nieko nevalgo, nesiprausia ir niekur neina. Jis paskambina į vaistinę, padiktuoja asmens duomenis, apibūdina savijautą, – o ši bjauri ir apibūdinti ją lengva.
Jis girdi skambutį į duris – štai ir kurjeris, atvežė psichotropinių medikamentų. Blogumas atlėgsta, mintys suyra, liaujasi žeisti. Dabar daug geriau – dabar negali būti nieko bloga.
Kai jam skambina iš biuro, jis nė nemirkteli.
Mirkteli tik vakare, kai baigiasi vaistų poveikis. Jam vėl reikia pasiteisinimo, kuriam sugalvoti mirktelėjimo neužteks.
Jis nusiunčia Edvardui žinutę, kurioje nėra nieko, ko nebūtų minėjęs praeitą savaitę. Bet žodžiai kiti, akcentai kiti ir laikas kitas. Dažniausiai to užtenka, o kai neužtenka, dar ką nors prideda.
Juk kai žmonės kalbasi – susikalba.
Dabar jis vykdo instrukciją. Vieną po kitos tyrinėja bylas, tikrina, ar išmanūs algoritmai pakankamai išmaniai jas parengė, ar nepaliko spragų. Ne, nepaliko. Nors ne: va šitą vietą reikia pataisyt, bet nežymiai. Dirbti jam labai lengva, nereikia stengtis, todėl apie darbą jis negalvoja – galvoja apie kažką kita, apie kažkokią kvailystę, apie nesusipratimą.
Ana sako, kad jis pakėlė ranką. Prieš vaiką. Jų vaiką?
Alanas neatsimena. Jis neatsimena ir to, kad nepakėlė. Jis tiesiog neatsimena tos dienos, to vakaro, to grįžimo namo, kai bemiegės naktys buvo jame išmušusios nuovargio skylę. Jis atsimena tik pareigūnus, laužiančius jam rankas, sodinančius į automobilį, aiškinančius dalykus, kurių jis nenori girdėti, nes tai kvailystė. Alanas niekad taip nepasielgtų – ir visai nesvarbu, kaip blogai jaustųsi.
Dabar Ana su juo nekalba. Neatsiliepia į skambučius, neatrašo į žinutes, jis nežino, kur ji gyvena, – ji ištrynė Alaną iš savo skaitmeninės ir neskaitmeninės orbitos. Anos tėvai nesako, kur ji. Alano tėvas nežino, kur ji. Anos draugai ignoruoja Alaną; Alano draugai jo neignoruoja, bet ir nepadeda. Jis negali rasti Anos ir nežino, nuo ko pradėti.
Na gerai, žino – bet iš to jokios naudos. Jis žino, kur Ana dirba, – tačiau ryte ji automobiliu atvažiuoja į saugomą požeminę aikštelę, o vakare iš jos išvažiuoja. Savivaldybės pastatas – tarsi tvirtovė, į jos kabinetą neįsibrausi, nebent esi susitaręs iš anksto, – o jis susitaręs nėra ir nebus. Jokių variantų.
Todėl jam reikia dar vienos tabletės, nes variantų nebuvimas jį pribaigs.
Alanas gauna atsakymą. Edvardas sako viską puikiai suprantąs. Be kita ko, kviečia Alaną pasikalbėti apie ką tik gautą įrangą ir suderinti mokymų datą. Alanas keletą kartų peržiūri įrašą: nė vienas Edvardo lūpų krustelėjimas ar žvilgsnis nesuteikia erdvės dviprasmybei. Bet Alanas žino: erdvės dviprasmybei visada yra.
Ir Ana žino. Todėl dabar, kai jau vėlu, jam norisi suprasti: o kiek ilgai? Kiek ilgai viskas atrodė gražiau nei buvo. Kuriuos prisiminimus išbraukti kaip surežisuotus, o kuriuos palikti. Kur ta riba, kai dviejų realybė tampa dviem realybėmis.
Dabar jam aišku: kai ryšys nutrūksta, sunkiausia ne prarasti mylimą žmogų, bet netekti realybės jausmo. Darosi įtartini visi praeities įvykiai, žvilgsniai, žodžiai, juokas ir kelionės. Ar jiems perkant namą ji apie tai jau galvojo? O gimus sūnui – ar jau nujautė? Išeidamas žmogus su savimi išsineša viską, prie ko buvo prisilietęs.
Bet Alanas apie tai negalvoja – šių minčių jis nesirenka; jos jį ištinka staigiai tarsi smūgiai, kurių nesitiki, kai šokinėdamas atsitiktine kryptimi nuo vienos minties prie kitos visuomet atsimuši į tą pačią kliūtį.
Jis apie tai negalvoja – jis tuo serga, mintys išnešioja infekciją po gyvybinius taškus, ir viskas, kas iki šiol dar nebuvo sutepta Anos, dabar jau yra sutepta.
Sirgti bjauru, net jeigu sergama tik mintyse, ir Alanas išgeria dar vieną tabletę.
*
Alanas girdi, bet lyg ne ausimis, o oro virptelėjimu odos paviršiuje: duryse trakšteli raktas. Ana! Pribėga prie durų, bet ten nieko nėra. Patikrina – užrakintos.
– Ana?! – šūkteli.
Turbūt nuėjo į savo kambarį.
Alanas bėga laiptais į viršų, apeina kambarius, patikrina po lova, vonios kambaryje, spintoje, – kur dar ji galėtų slėptis.
Gal rūko balkone.
Taip ir bus.
Jis eina prie lango, grabinėja stiklą ieškodamas rankenos, tačiau jos ten nėra.
Kaip ir paties balkono – jis aiškiai mato.
Keista. Juk balkonas visad čia buvo – Alanas jame laikydavo dviratį. Tai kur, po galais, jo dviratis?
Bet šis dabar rūpi mažiausiai.
– Nagi, pasirodyk! – dar kartą šūkteli Alanas.
Anos čia nėra – jis tai supranta.
Bet vis tiek šūkauja.
*
Štai jis sėdi priešais Edvardą. Edvardo lūpos ir žandikauliai juda, jis turbūt kalba, – bet ką kalba?
Alanas pasilenkia į priekį, bet vis tiek negirdi.
Edvardas skėsčioja rankomis, lyg atsiprašinėtų, – bet už ką?
Alanas įkiša pirštą į ausį ir skaudžiai pakrapšto. Ne, niekas neįstrigę.
– Galėčiau gauti vandens? – Alanas išgirsta savo balsą. Gal ausy nieko ir nėra, bet pakrapštymas padėjo.
– Žinoma, žinoma, – sako Edvardas. Paliečia pirštu stalą ir duoda komandą aptarnaujančiam personalui.
Alanas geria vandenį, vanduo bėga rykle, – jis girdi, kaip bėga, jis vėl viską girdi.
– Na, tai kaip tu laikais? – klausia Edvardas.
– Būna ir geriau, – atsako Alanas.
– Suprantu, tikrai, bet įsivaizduok ir mano situaciją: tie pokyčiai, nauji reikalavimai, viskas vos per kelias dienas, be jokio įspėjimo, – gali patikėt? Man tikrai gaila, Alanai. Tave – ir ne tik kaip specialistą – aš gerbiu ir vertinu, ilgai čia dirbi, bet pats matai: kokie bylų kiekiai, kokie greičiai ir spaudimas. Prokurorai, advokatai, klientai – atrodo, visi pasiryžę perkąst vieni kitiems gerkles. Mes nespėjam, nesusitvarkom – nieks nesusitvarko. O naujosios įrangos efektyvumas, sako, puikus: esą nespėji kavos išgert, o dokumentai jau paruošti. Bet čia tik gražios kalbos – ne pirmas kartas, paskui vis vien išlenda spragos, pasipila klaidos, – visada taip.
Ar Alanas gerai supranta?
– Jūs mane atleidžiat? – klausia.
Edvardas išpučia akis.
Aišku, atleidžia. Edvardas turbūt apie tai kalbėjo, kol Alanas buvo apkurtęs.
– Kaip jau sakiau... – Edvardas rangosi krėsle, jam nemalonu; Alanas tai mato, kartu ir jaučia, nes ir pats šiek tiek rangosi. – Klausyk, Alanai: negaliu pasakyt nieko, kas tave paguostų. Pats supranti: dabar daug kur taip. Bet ir tu pats sau nepadedi – supranti?
– Ne, nelabai, – sako Alanas.
– Alanai, mes juk ne maži vaikai... Pasidarei nepatikimas: tai esi, tai nesi. Suprantu, visi turim bėdų ir tai, aišku, ne mano reikalas, – juk žinai, tikrai neketinu tau pamokslaut, bet tavo bėdos... Kaip čia pasakius – jos ima matytis. Žmonės pastebi, o pastebėję – skundžiasi. Blogiausia, kad neįspėji iš anksto: dar būtų galima kažką pastumdyt, kažko paprašyt perimt, bet tu dingsti kaip į vandenį, tavęs neįmanoma pasiekt, o net jei ir pavyksta – vis tiek jokios naudos, nes tu guli paslikas ir negali pralement nė žodžio.
– Tai jūs mane atleidžiat?
– Kol kas tik laikinai. Duok man laiko – juk žinai, čia viskas gali greitai pasikeist, gal ta naujoji sistema nepasiteisins ir mums reiks grįžt prie senųjų metodų, – visko gali būt, ką? Klausyk: kiek laiko dar galioja tavo viza?
– Tris mėnesius.
– Gerai – vadinas, neprapulsi. Jei sunkiai seksis ieškoti darbo, pranešk, kažką sugalvosim.
Kai kas nors sako „kažką sugalvosim“, tai reiškia „kapstykis pats“.
13 1 sesija. Apie priešistorę
Rugsėjo 14 d.
Labas, saule,
atleisk, ilgai neparašiau. Iš pradžių norėjau įsitikint, kad saugu.
Mus užvertė darbais vos atvykus, nors į priekį nelabai pasistūmėjom: daug duomenų įslaptinta ir mūsų hakeriai, net Kirilas, negali prie jų prisikast, o tai daug ką pasako apie saugumo sistemą. Dalis informacijos išvis dingusi, gal ištrinta arba laikoma kituose serveriuose, kol kas neaptiktuose.
Nieko kito ir negalėjai tikėtis. Hermanas įsitempęs, varinėja mus iš kampo į kampą. Šiaip tau čia patiktų, pamatytum techninę įrangą, laboratoriją – tokioj dar nesi dirbusi, nepalyginsi su mūsiške.
Apgyvendino mus tam pačiam pastate, kur dirbam. Toks atseit prijungtas viešbutis, visai gražus. Maistas, aišku, galėtų būt skanesnis. Čia duoda kažkokį pusiau sintetinį marmalą, porcijos mažos, bet jauties prisikirtęs kaip po trijų patiekalų vakarienės.
Porą kartų buvau išėjęs pavaikščiot po miestą. Neatpažintum, kaip dabar Oderis atrodo. Atsimeni tą parkelį, kur pametei žiedą, paskui šliaužiojom ratais, kol radom įmintą į šuns šūdą? Tai štai – nebėra jo; parko vietoj stovi kažkoks garažas, nors dar nesupratau, kokios paskirties.
Gatvėse tiršta žmonių, nebepavaikščiosi vilkdamas koją už kojos kaip seniau. Daug kur ginkluota apsauga, daug pareigūnų, spectarnybų darbuotojų. Atrodo kaip kareivinės, nors nepasakyčiau, kad gyventojai įbauginti. Jiems, atrodo, įprasta.
Dar nežinau, kada prasidės susitikimai su Endriu.
Dabar jį gydytojai tiria. Nežinau, kiek skirtingų komisijų paskirta, bet bent jau pirmos dvi įvertino kaip pakaltinamą. Vadinasi, tuoj ir mes galėsim prikišt nagus.
Žinau, kaip lauki visokių detalių, bet, suprask, negaliu pažadėt, kad pavyks reguliariai ką parašyt. Mums prikabino sekiklius, sužymėjo visą įrangą, su kuria dirbam. Šiaip standartinė apsauga, lengva apgaut, bet negali žinot, ką dar jie čia naudoja, – reiks pašniukštinėt.
Jei pavyks, rašysiu kaip dabar, per šifro dekoderį. Viską, ką gausi, iškart trink, o jei pamirši, nustatau 2 minučių duomenų saugojimo ribą, paskui išsitrins automatiškai.
Jau pasiilgau –
B.
Rugsėjo 14 d.
Ai, dar vienas dalykas. Gal pasirodysiu kiek paranojiškas, bet nesijaudink, čia tik dar viena atsargumo priemonė. Kiekvieną žinutę tau pradėsiu nauja abėcėlės raide nuo A. Pagal lotynų abėcėlę. Kai ratas apsisuks, imsim kitą kalbą ir darysim tą patį. Stebėk mano žinučių pradžias: jei žinutė prasidės netinkama raide, jos turinys, na, pati supranti. Nemanau, kad prireiks šito, bet geriau pasisaugot. Šita žinutė išsitrins vos tau perskaičius. Tai yra – jau.
B.
