Pranešime skelbiama, kad knyga 2017 m. apdovanota Nacionaliniu Žydų knygos apdovanojimu (Holokausto kategorijoje). Joje pasakojama apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“ – grupelę žmonių, kurie, nacių priversti atrinkinėti į Vokietiją grobiamus žydų kultūros dokumentus (knygas, paveikslus, religinius reikmenis), stengėsi bent dalelę jų paslėpti ir išsaugoti. Dalis išgelbėtų lobių pergyveno ir Vilniaus getą, ir po jo atėjusį sovietmetį. Šiandien tai – vertingi Žydų mokslinio instituto YIVO Niujorke, Jeruzalės hebrajų universiteto, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos ir kitų institucijų eksponatai bei kolekcijų perlai, liudijantys tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį – Vilniaus, kadaise visoje Europoje garsaus žydų kultūros centro, vadinto Lietuvos Jeruzale, žūtį.
„Dauguma mūsų žino, jog Holokaustas buvo didžiausias genocidas žmonijos istorijoje. Esame matę koncentracijos stovyklų bei sukrautų lavonų nuotraukų. Tačiau retas pagalvoja, kad Holokaustas buvo ir kultūros grobimo bei naikinimo aktas. Naciai siekė ne tik išžudyti žydus, bet ir suniokoti jų kultūrą. Milijonus žydiškų knygų, rankraščių, meno kūrinių jie pasmerkė krosnims ir sąvartynams.
O šimtus tūkstančių kultūros vertybių išvežė į specialiąsias bibliotekas bei institutus Vokietijoje, kad galėtų ištirti tautą, kurią ketino sunaikinti, – savo istorinę studiją pradeda D.E.Fishmanas. – Šioje knygoje pasakojama apie būrelį geto kalinių, kurie nesutiko leisti trypti ir deginti savo kultūros. Knygoje aprašoma pavojinga operacija, kurią Vilniuje, Lietuvos Jeruzalėje, įvykdė poetai, tapę partizanais, ir mokslininkai, tapę kontrabandininkais.“
Septynerius metus rinkęs medžiagą šešių šalių archyvuose, D. E. Fishmanas pristato skirtingo likimo herojus: poetą Šmerkę Kačerginskį, mokslininką Zeligą Kalmanovičių, mokytoją Rachelę Krinski, bibliotekininką Hermaną Kruką ir poetą Abraomą Suckeverį. Visi jie degė neįtikėtina pagarba raštui, kultūrai bei švietimui, kuri ir skatino kasdien rizikuoti gyvybe viliantis, kad išgelbėtos knygos pratęs žydiškojo Vilniaus gyvenimą.
Šios knygos vertimas į lietuvių kalbą – tai to gyvenimo sugrąžinimas į Lietuvos kultūrą. Kartu su žydiškojo Vilniaus istorija čia atsiskleidžia sunkūs karo ir pokario metai, totalitarinių režimų kaita bei kasdienybės pasakojimai: nužmoginantis gyvenimas ir mirtis gete, sovietmečio pažadai bei nusivylimas jais, bandymas išgyventi naujame pasaulyje ir rasti vietą išgelbėtiems sunaikintos kultūros likučiams. Šiuos pasakojimus praturtina geto poetų (Šmerkės Kačerginskio, Abraomo Suckeverio) kūrybos vertimai bei „išgelbėti perlai“ – išsaugotų kultūros dokumentų aprašymai.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
„Popieriaus brigada“
Geto kaliniai ERR1 darbo brigadą laikė lengva. Ten nebuvo alinamo fizinio darbo ar tokių žeminančių užduočių kaip valyti išvietes. Tereikėjo rūšiuoti popierius ir knygas, pildyti katalogų korteles ir sudaryti archyvinių bylų inventorius. Be to, nekilo nuogąstavimų, jog vokiečiai tave iškeis į stipresnį ar labiau įgudusį lenką, kaip nutikdavo fabrikuose ir dirbtuvėse. ERR buvo vienintelė tik žydų darbo vieta už geto ribų.
Žydai sargai prie geto vartų kiek pašiepiamai praminė šią grupę di papir-brigade – „Popieriaus brigada“, turėdami omenyje, jog jų darbas – bereikšmis, paprasčiausias popierizmas. Pravardė paplito ir prilipo. Kai kas dar pratęsė pokštą ir vadino juos di papirene brigade – „Popierine brigada“, tai yra kūniškai silpnų intelektualų brigada.
YIVO2 pastatas Vivulskio g. 18 buvo rami ir saugi darbo vieta. Ten retai mušdavo, daugelis vokiečių viršininkų, žinoma, išskyrus Šporketą, kalbėjo taikiai. „Jie – rafinuoti džentelmenai“, – sarkastiškai rašė Šmerkė. Buvo palaikoma gera pastato būklė, viduje veikė šviesa bei šildymas, darbininkams kasdien rūsyje paruošdavo valgio (arbatos, duonos ir kiaušinį arba bulvę)3.
Geriausia buvo tai, jog vokiečiai YIVO patalpose nepraleisdavo daugiau nei kelių valandų per dieną. Jie pasirodydavo vėlai, išeidavo anksti, ilgai pietaudavo. Šporketas su komanda daugiau laiko leido savo biure Žygimantų gatvėje. Nesant vokiečių, vietą prižiūrėjo lenkas sargas pavarde Virblis. Polis norėjo palaikyti „civilizuotą“ darbo atmosferą ir neleido naudoti karinės sargybos. Vienintelė gyva dvasia, dar likusi netoliese, buvo prieš karą YIVO ūkvede dirbusi sena lenkė. Ji gyveno lūšnelėje teritorijos pakraštyje.
Nepaisant šių privalumų, YIVO nebuvo itin geidžiama darbo vieta. Kitaip nei fabrike ar sandėlyje, čia nebuvo ko vogti ir perparduoti – vien tik knygos, kurios neturėjo paklausos rinkoje. Nebuvo ir krikščionių bendradarbių, iš kurių būtų galima gauti maisto už pinigus ar mainais į vertingus daiktus. Šmerkė prisiminė, kaip draugas iš kitos brigados jį peikė:
Mus kartais darbe sumuša. Bet lengviau pakęsti smūgį šautuvo buože ar batu, kai pilvas sotus, nei dirbti alkanam, kai sukasi galva ir skrandis.4
Nemaža dalis fizinį darbą atlikusių brigados narių – nešiojusių ir pakavusių knygas – prašė geto administracijos darbo skyrių paskirti į perspektyvesnę darbo vietą.
O knygas mylintys „Popieriaus brigados“ nariai už savo darbą mokėjo emocinę kainą: jie jautėsi atsakingi už tūkstančių knygų siuntimą naikinti ir už tai, kad buvo suniokota jiems itin brangi įstaiga – YIVO. Kai Krukas pasiūlė šį darbą Krinski, ji pirma sudvejojo, mat nesijautė tikra, jog sugebės pakelti knygų, su kuriomis elgiamasi kaip su šiukšlėmis, vaizdą. Patį Kruką šis vaizdas giliai trikdė net praėjus pusmečiui nuo knygų naikinimo pradžios: „Širdis sprogsta iš skausmo tai matant. Kiek pratinomės – vis tiek neužtenka nervų ramiai žvelgti į šią pražūtį.“5
Kas rytą lygiai devintą „Popieriaus brigada“ susirinkdavo prie geto vartų ir eilėmis po tris, vedami brigados vadovo Cemacho Zavelsono, žygiuodavo miesto gatvėmis – būtent gatvėmis, mat šaligatviais žydams vaikščioti buvo draudžiama. Nei į darbą, nei atgal jų nelydėdavo vokiečiai ar lietuviai, tačiau brigados nariai žinojo, jog, dingus vienam, atsakytų visi likę. Iki YIVO pastato buvo 15–20 minučių kelio pėsčiomis, pro namus, kur iki geto gyveno Krinski. Ant vartų ji matydavo tebekabančią lentelę su jos šeimos pavarde – Krinskiai – ir jausdavosi, lyg skaitydama savo pačios antkapį6.
YIVO buvo tyliame gyvenamųjų namų rajone, atokiau nuo miesto centro triukšmo ir geto sangrūdos bei purvo. Šporketo numatytą dienos darbo apimtį buvo lengva atlikti per dvi ar tris valandas. Nei ERR vergvaldžiai, nei jų pavaldiniai žydai nebuvo suinteresuoti, jog darbas būtų atliekamas pernelyg sparčiai. Vokiečiai nenorėjo iškeisti Vilniaus į kitą darbo vietą arčiau fronto. Kai kurie Vilniuje turėjo draugių, tarnavusių sekretorėmis bei padėjėjomis vokiečių kariuomenėje, civilinėje administracijoje bei kitose įstaigose. Šmerkė dienoraštyje rašė: „Šėferis tenori, kad mes pajudėtume, pasirodžius lankytojams ar svetimiems, jog šie matytų vykstant darbą.“7
Rytai dažniausiai prabėgdavo ramiai. Įdomiau būdavo, kai vokiečiai išeidavo ilgos pietų pertraukos. Lenkas sargas Virblis iškeliaudavo rūpintis savais reikalais ir palikdavo darbininkus vienus. Šie imdavosi kitokios veiklos: šiltesniais orais ilsėdavosi ant žolės prieš pastatą, leisdavosi į rūsį gaivinančio dušo arba šiaip šnekučiuodavosi8.
Smagiausia pietų veikla buvo skaityti. Kiekvienas darbininkas kampe ar krūvoje laikė paslėpęs savo asmeninius skaitinius. Vėliau Krinski prisiminė, kokia intensyvi patirtis buvo skaityti YIVO pastate, koks ryšys užsimegzdavo tarp skaitytojo ir knygos:
Kažin – šios knygos galėjo būti paskutinės mūsų perskaitytos. Ir pačioms joms, kaip ir mums, grėsė mirtinas pavojus. Daugumos jų paskutiniai skaitytojai būdavome mes.9
Per pietus „Popieriaus brigados“ nariai dažnai susirinkdavo viename kabinetų pasiklausyti Suckeverio bei Šmerkės. Suckeveris deklamuodavo savo mėgstamiausių poetų eiles jidiš kalba: H. Leiviko, Aarono Glanco-Lejeleso, Jehoašo bei Jakovo Glatšteino. Šmerkė pasakodavo anekdotus bei istorijas, skaitydavo naujausius savo eilėraščius, neretai užlipęs ant stalo, apsuptas visos grupės. Jis vis dar buvo kompanijos siela. Krinski klausydavosi megzdama. Prisiminimuose rašė: „Poezija mums suteikė daugelį užmaršties ir paguodos valandų.“ Tylesnėmis akimirkomis Šmerkė ir Suckeveris YIVO pastate rašė savo „geto eiles“, nors pastatas stovėjo už geto ribų.
Buvo ir kitos veiklos: populiarusis lektorius Fainšteinas ruošdavo užrašus paskaitoms; dailininkė Uma Olkienicka piešdavo iliustracijas, tarp jų – ir scenografijos škicus geto teatro pasirodymams; Ilja Cunzeris, atsakingas už YIVO muzikos kolekcijos katalogavimą, skaitydavo natas, kurias, kaip teigė, „girdėjo“ aiškiai, lyg koncerte.
Savo darbą vokiečių okupuotuose YIVO namuose Rachelė prisiminė kaip prarastąjį rojų – vienintelę karo metų patirties atkarpą, kai dar juto šiek tiek džiaugsmo, žmogiškumo, orumo. Tai buvo vienintelė vieta, kur ji galėdavo matyti dangų ir medžius, per poeziją prisiminti, kad pasaulyje egzistuoja grožis10.
Per pietus neprižiūrimi darbo grupės nariai galėdavo priimti lankytojus – bičiulius krikščionis, kurie nešdavo jiems maisto, remdavo dvasiškai bei pasakodavo žinias iš aplinkinio pasaulio. Tarp jų buvo lenkų karininko žmona Viktorija Gžmilevska, padėjusi Šmerkei ir dešimtims kitų slapstytis pabėgus iš geto, Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė, ne kartą ėjusi į getą neva atsiimti pavėluotų grąžinti knygų, o iš tiesų – paremti draugų ir jiems padėti, bei Šmerkės draugas jaunas lietuvis Julijonas Jankauskas, kelias savaites slėpęs Šmerkės žmoną Barbarą, kai pora piktai išsiskyrė miške.
Vieną kitą sykį Krinski lankė ypatinga viešnia – jos mažoji dukrytė Sara. 1941 m. rugsėjį, kraustydamasi į getą, Rachelė nusprendė beveik dvejų metukų mergytę palikti už geto ribų pas lenkę auklę Vikcę Rodzievič. Prabėgus daugiau kaip metams, Vikcė mergaitę atvedė į dešimties minučių pasimatymą YIVO kieme. Bijodama, jog bet kada gali sugrįžti vokiečiai, Rachelė ištarė kelis žodžius mergytei, kurios vardas dabar buvo Irena ir kuri nežinojo, jog ją kalbinanti moteris – jos mama. Rachelė mergaitei davė gėlę, o ši atsisuko į auklę Vikcę ir pasakė: „Mamyte, čia gera teta, aš jos nebijau.“ Tuomet juodvi išsiskyrė.
Kitais atvejais Vikcė paprasčiausiai eidavo su Sara pasivaikščioti Vivulskio gatve, kad Rachelė galėtų iš tolo žvilgtelėti į dukrą11.
Svečiai rizikuodavo tikėdamiesi, jog vokiečiai sugrįš negreit, ir vieną sykį ši rizika beveik baigėsi katastrofa. Senoji pikčiurna, prieš karą dirbusi YIVO ūkvede, nutarė „visus juos pamokyti“, per pietus užrakino vartus ir visi lankytojai liko viduje. „Raktus atiduosiu vokiečiams, kai grįš“, – pareiškė. Svečiai išsigando – ypač Rodzievič, kurią jau kartą buvo sulaikę gestapininkai. Tačiau padėtį išgelbėjo Šmerkė. Poetas, užaugęs gatvėje, mokėjo pasitelkti į darbą kumščius. Nė akimirkos nesudvejojęs prišoko prie senės, griebė ją už rankos ir lenkų kalba su stipriu akcentu suriko: „Iki vokiečiai sugrįš, taip tave prilupsiu, kad joks daktaras nepadės. Tučtuojau atiduok raktą!“ Išsuko jai ranką, aiškiai rodydamas, kad nejuokauja. Išlaisvinęs persigandusius svečius, nuslinko į kampą12.
Kadangi YIVO pastatas turėjo didelį kiemą ir daug langų priekinėje dalyje, „Popieriaus brigados“ nariai puikiai matydavo vokiečius pareinant ir galėdavo laiku grįžti prie darbo. Per ilgąją pietų pertrauką vieną grupės narį paskirdavo saugoti – vokiečiui artėjant, šis turėdavo sušukti slaptažodį „obuolys“.
Pagal Šporketo įvestą tvarką, kiekvieną kartą, į kambarį įėjus ERR karininkui, darbininkai žydai privalėdavo atsistoti. Suckeveris sugalvojo, jog, kai vienas kuris pamatydavo vokietį ir sušukdavo „obuolys“, visi sugrįždavo prie darbo stovėdami, kad netektų keltis anam įėjus. Tai buvo tam tikras tylus pasipriešinimas, žmogiškojo orumo bei lygybės įtvirtinimas13.
Ilgainiui tarp „Popieriaus brigados“ narių užsimezgė glaudūs ryšiai, nepaisant skirtingų politinių pažiūrų ir buvusių nesutarimų. Hebraistas ir sionistas Liubockis artimai susidraugavo su socialistu ir sionizmo priešininku Fainšteinu. Kalmanovičius tėviškai globojo dailininkę Olkienicką, nors su jos vyru Moiše Lėreriu iš principo nesišnekėjo, kadangi buvęs YIVO darbuotojas ir fanatiškas komunistas Lėreris 1940 m. birželį, Institutą užvaldžius sovietams, atėmė iš Kalmanovičiaus YIVO direktoriaus postą. Penki brigadoje dirbantys jidiš pedagogai laikėsi arčiau vienas kito, dalydavosi maistu, drąsindavo vienas kitą. Kita glaudi grupė, turinti savų paslapčių, buvo socialistų sionistų jaunimo judėjimo „Hašomer Hacair“ nariai.
Tarp Šmerkės ir Krinski užsimezgė „Popieriaus brigados“ romanas. Abu neseniai netekę sutuoktinių, kuriuos atėmė vokiečių mirties aparatas. Rachelės vyrą suėmė namuose ir išsiuntė sušaudyti į Panerius 1941 m. liepą, dar prieš įkuriant getą. Šmerkės žmona Barbara slapstėsi mieste apsimetusi lenke, tačiau 1943 m. balandį ją aptiko ir nužudė.
Bendradarbių porelę suartino ne tik vienišumas ir priverstinis artumas. Rachelė labai mėgo Šmerkės šilumą, humorą, optimizmą, žavėjosi jo praktiniu sumanumu14. O Šmerkę žavėjo jos meilė poezijai bei tylus orumas ištikus asmeninėms tragedijoms, darė įspūdį jos kultūringumas bei erudicija. Rachelė turėjo Vilniaus universitete įgytą magistro laipsnį, o pats Šmerkė nebaigė nė vidurinės.
Šmerkės ir Rachelės santykiai buvo kuklus draugų ir kolegų romanas. Jie negyveno kartu, niekas jų nelaikė pora. Tačiau jų meilė buvo tikra ir tokia stipri, jog po karo jis jai pasipiršo. (Pasiūlymas viliojo, tačiau ji vis dėlto atsisakė.)
Šie santykiai įkvėpė Šmerkę parašyti eilėraštį apie Rachelę ir jos dukrą „Vienišas vaikas“. Eilėraštis buvo apie mergaitę, kurios tėvą „pagrobė baisus milžinas“, o dabar ji atskirta ir nuo motinos. Vieną dieną, po ilgų klajonių ir bemiegių naktų, kenčianti mama suras savo dukrą ir jai padainuos lopšinę:
Kada nors, kai pati būsi mama,
Papasakok vaikams, kokią kančią
Tėtei ir mamai sukėlė priešai.
Nepamiršk praeities – atsimink ir dabar!
Šioms eilėms buvo sukurta muzika, jas atliko geto teatras, ir daina tapo labai populiari15.
Sunkiausios akimirkos grupei – kai į Vokietiją iškeliaudavo knygų bei dokumentų siuntiniai. Jaunesnius darbininkus siutino begėdiškas grobstymas. Kalmanovičius mėgino juos raminti, sakydamas, jog iš tiesų siuntiniai – į gera. „Vokiečiams nepavyks visko sunaikinti. Jie jau traukiasi. Viską, ką jie pasiims, karo pabaigoje suras ir iš jų atims.“ Dailininkė Olkienicka sakė tą patį: „Jei vokiečiai nesunaikins medžiagos, o parduos ar paslėps archyve, ji bus saugi. Mes ją rasime.“ Tačiau šiuos žodžius ir gracingą rankos mostą, jai apžvelgus kambaryje sudėtus lobius, lydėjo gilaus liūdesio išraiška. Olkienickos ir Kalmanovičiaus žodžiuose buvo nemaža dalis nepagrįstos vilties16.
Kalmanovičius bandė slėpti skausmą nuo bendradarbių, tačiau iš tikrųjų kentėjo kur kas labiau, nei jie numanė. Kartą jo jausmai pratrūko per literatūrinį renginį, kur jis buvo pagrindinis svečias. Kai renginio vedėjas jį pristatė kaip „YIVO sergėtoją Vilniaus gete“, Kalmanovičius pašoko iš vietos ir jį pertraukė: „Ne, aš ne sergėtojas, o duobkasys!“ Ši scena suglumino žiūrovus ir jie ėmė ginčytis, tačiau Kalmanovičius toliau šaukė: „Taip, kasu YIVO kapą. Padėjau sukurti kultūros namus, o dabar juos laidoja!“17
Grupės nuotaikas veikė ir geto gyvenimo sunkumai. Kai 1942 m. liepos 17 d. Francas Mureris paskelbė senyvų žmonių deportacijos akciją, keli vyresni „Popieriaus brigados“ nariai išsigando dėl savo gyvybės. Kalmanovičius naktį praleido pasislėpęs geto ligoninėje. Kitą rytą brigada kaip visuomet devintą valandą susirinko prie geto vartų. Saugumas buvo sustiprintas. Vokiečiai tikrino kiekvieno, išeinančio iš geto, darbo pažymėjimus, visa gerkle rėkavo nurodymus. „Popieriaus brigada“ išsirikiavo po tris ir leidosi žygiuoti kaip paprastai. Visi tylėjo, mąstydami apie akciją, atėmusią bene šimtą kalinių. Staiga Kalmanovičius pradėjo mosikuoti rankomis ir pakėlė balsą, kreipdamasis į greta žygiuojantį dr. Jakovą Gordoną: „Aš jų nebijau, nebijau. Jie man nieko negali padaryti!“ Gordonas nustebęs perklausė: „Kaip tai – nebijote jų?“ Visi sukluso, o Kalmanovičius vidury gatvės nacių valdomame Vilniuje paskelbė: „Man jie nieko negali padaryti. Turiu sūnų Izraelio žemėje.“18
1 „Einsatzstab Reichsleiter Rosenberg“ (ERR) – nacių partijos organizacija, skirta kultūros turtams grobti. Jai vadovavo nacių ideologas Alfredas Rozenbergas.
2 (jid. santrumpa – Žydų mokslo institutas) – mokslinė jidiš kalbos ir literatūros, žydų istorijos bei socialinių žydų studijų
akademija. Įsteigta Vilniuje 1925 metais.
3 Zelig Kalmanovich, Togbukh fun vilner geto, p. 100; Zelig Kalmanovich, Yoman be-geto vilna u-ketavim min ha-’izavon she-nimtsa’ ba-harisot, p. 87.
(1942-11-01 įrašas); USHMM, RG 26.015M, f. 497, p. 1; f. 499, p. 4, 6.
4 Shmerke Kacherginski, Ikh bin geven a partizan, p. 41–42.
5 Rachela Pupko-Krinski, „Mayn arbet in YIVO unter di daytshn“, p. 215; Herman Kruk, Togbukh fun vilner geto, p. 401–402 (1942-11-10 įrašas); Herman Kruk, The Last Days of the Jerusalem of Lithuania, p. 408.
6 Rachela Pupko-Krinski, „Mayn arbet in YIVO unter di daytshn“, p. 215.
7 Kačerginskio dienoraštis, YIVO Archives, RG 223, f. 615, p. 34–35.
8 Ten pat, p. 35.
9 Rachela Pupko-Krinski, „Mayn arbet in YIVO unter di daytshn“, p. 217.
10 Ten pat, p. 216–219; Avrom Sutskever, „A vort tsum zekhtsiktn yoiyl fun YIVO“, in: Baym leyenen penimer, Jerusalem: Magnes, 1993, p. 206–207; Shmerke Kacherginski, Ikh bin geven a partizan, p. 53.
11 Shmerke Kacherginski, Ikh bin geven a partizan, p. 43–44; Rachela Pupko- Krinski, „Mayn arbet in YIVO unter di daytshn“, p. 221.
12 Rachela Krinski-Melezin, „Mit shmerken in vilner geto“, p. 129.
13 Rachela Pupko-Krinski, „Mayn arbet in YIVO unter di daytshn“, p. 216.
14 Aleksandra Val, užrašai iš pokalbio su seneliu Abraomu Melezinu, 2007-11, perduota autoriui.
15 Shmerke Kacherginski, „Dos elnte kind“, in: Lider fun di getos un lagern, ed. Shmerke Kacherginski, New York: Tsiko bikher farlag, 1948, p. 90–91.
16 Rachela Pupko-Krinski, „Mayn arbet in YIVO unter di daytshn“, p. 221; Onos Šimaitės laiškas Abraomui Suckeveriui, 1947-08-23, NIBA Sutskever (Šimaitės dokumentai), f. 1.
17 Mark Dvorzhetski, Yerushalayim de-lite in kamf un umkum, p. 263.
18 Reizl (Ruzhka) Korczak, Lehavot ba-efer, p. 115–116; Ruzhka: Lehimata, haguta, demuta, p. 194.
