Apie Trečiojo reicho tankų pajėgas, jų veiksmus fronte ir žinomiausius įgulų vadus sklando daugybė legendų. Vienos jų pagražintos, kitos remiasi realiais įvykiais. Vermachto tankų įgulų profesionalumas, sumani taktika kovos lauke ir rezultatyvumas naikinant priešo kovos techniką atsispindi Sąjungininkų šalių kariuomenių pranešimuose. Visa tai stebino, nes savo tankų pajėgas Trečiasis reichas kūrė praktiškai nuo nulio.
Vokietija, kuriai po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare Versalio sutarties nutarimu buvo uždrausta gaminti ir turėti tankus, A.Hitleriui atėjus į valdžią vos per kelerius metus pasiekė neįtikėtiną progresą. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios ir jam vykstant, vokiečiai sugebėjo ne tik išvystyti puikią tankų veiksmų kovos lauke strategiją ir parengti ne mažiau gerus vadus, bet ir tapti modernaus kariavimo būdo pradininkais, kur didžiulė reikšmė teikta tankams – pagrindiniam „Žaibo karo“ instrumentui.
Būtent apie iškiliausius Trečiojo reicho tankų panaudojimo specialistus bei įgulų vadus savo knygoje „Tankų asai“ ir rašo vokiečių autorius, buvęs E.Rommelio vadovaujamo „Afrikos korpuso“ karys Franzas Kurowskis.
Čia rasite įdomius ir gyvus pasakojimus apie tokius asus, kaip O. Cariusas ir E.Barkmannas, generolus H.Guderianą ir E.Hothą bei daugelį kitų.
Netgi esant kiekybiniam Sąjungininkų pranašumui, vokiečių tankistai kovėsi pasiaukojamai, savo meistriškumu dažnai pralenkdami priešą. F.Kurowskio knyga – liudijimas apie juos.
Kviečiame perskaityti knygos ištrauką:
Ankstyvą 1943 m. vasario 4-osios rytą SS tankų divizijos „Das Reich“ 2-osios kuopos tankų vadai buvo išrikiuoti priešais SS oberšturmfiurerį Lorenzą, kuris tik ką atvyko iš bataliono štabo. Tarp kitų vadų stovėjo ir SS rotenfiureris Ernstas Barkmannas. Iš Šlėzvigo-Holšteino (Schleswig-Holstein) žemės kilęs aukštaūgis vilkėjo žieminę vatinę uniformą. Jo galva ir ausys buvo apmuturiuotos plačiu šaliku.
Kuopos vadas paskelbė užduotį:
– Draugai, kuopa batalione puls priešakines priešo pajėgas. Mes pulsime Olchovatkos kaimą ir jį užimsime. Paskui šturmuosime kitą kaimą. 221-asis tankas pridengs kuopos kairįjį sparną, kiti tankai išsidėstys įprastine pleišto rikiuote. Važiuojam!
Barkmannas nuskubėjo prie savojo 221-uko, „Panzer III“ modelio tanko su 50 mm kalibro pagrindiniu pabūklu. Jis užšoko ant mašinos ir paniro į vado liuką, iš kurio matėsi tik viršutinė jo kūno dalis. Pasitikrino, ar veikia vidinis ryšys su įgula, ir pranešė:
– Judame į Olchovatką laikydamiesi išilgai daubos!
Tankai pajudėjo. Pasiekę griovą, įvažiavo į ją ir veržėsi toliau. Iš daubos jie išniro kaimo prieigose, kur gretimų padalinių tankus, artėjančius iš priekio, jau pasitiko prieštankinių pabūklų ugnis. Sunkusis sovietinis kulkosvaidis – Maksimas – atidengė ugnį į Barkmanno tanką. Barkmanno taikytojas nuskynė jį vieninteliu šūviu.
Tankai visu greičiu artėjo prie kaimo.
– Saugokitės... Molotovo kokteiliai! – Dujų pripildyti buteliai sudužo į tanko priekį, ir liepsnojantis skystis, atrodo, tiško visur.
Persisvėręs per liuką užtaisytojas sena striuke mėgino nužerti šukes ir nubraukti degantį skystį. Lengvųjų ginklų salvės vis priversdavo jį slėptis. Staiga šalia vieno namo Barkmannas pastebėjo prieštankinį pabūklą, kai šis šovė į kitą tanką. Tuo metu Barkmanno mašina jau priartėjo per 30 metrų iki jo. Sovietų įgula karštligiškai mėgino apgręžti pabūklą priešais sparčiai artėjantį vokiečių tanką. Barkmannas išvydo į juos atsisukančią vamzdžio kiaurymę. Jiems vis dar trūko 10 metrų.
Jis įsakė vairuotojui tiesiog pervažiuoti pabūklą. Variklis suriaumojo. Tą pačią akimirką, kai Barkmanno tankas smogė į pabūklą ir nukreipė jo vamzdį žemyn, sovietai iššovė. Sviedinys įsmigo į minkštą dirvą po tanku. Tačiau tai dar nereiškė, kad pavojus praėjo. Vokiečių tankistai girdėjo nuolatinį juos apšaudančių prieštankinių šautuvų pokšėjimą. Nors pagrindinio tankų šarvo sviediniai pramušti neįstengdavo, įgudęs šaulys galėjo pataikyti į apžvalgos angą ar atvirą liuką ir ne juokais privirti košės.
Bataliono tankai pradėjo veržtis į kaimą. Variklių riaumojimas sumišo su pagrindinių pabūklų salvėmis. Priešas atsitraukė. Kuopos vadas įsakė savo tankams suformuoti kaime žiedinę gynybą. Daug tankų patyrė kovinių nuostolių ir buvo nebetinkami naudoti. Tik trys tankai – tarp jų ir Barkmanno 221-asis – raportavo, kad tebėra tinkami mūšiui.
Kuopos vadas įsakė trims veikiantiems tankams grįžti į išvykimo linijas ir atgabenti kuro bei atlydėti remonto vilkikus.
Nors priešas juos apšaudė, visi trys tankai pasiekė pradines pozicijas be didesnių incidentų. Mašina buvo pakrauta kuro kanistrų. Prieš išvykstant Barkmanno tankui vadovauti buvo paskirtas patyręs SS oberšturmfiureris. SS rotenfiureris tapo taikytoju. Barkmanną tai suerzino, tačiau jam pakako profesionalumo tiesiog nutylėti.
Tamsos dengiami tankai patraukė kaime likusių kovos draugų link. Teko važiuoti per gilų sniegą, o čia dar kilo pūga ir sumažino matomumą iki 20 metrų. Naujasis tanko vadas pametė kitus du tankus iš akių, ir netrukus 221-ukas pakibo dugnu ant pusnies priešo teritorijoje. Ko tik nedarė vyrai, tačiau išjudinti įklimpusio 221-uko neįstengė. Vos pradėjus aušti tanko vadas ir užtaisytojas pėsčiomis patraukė savų pozicijų link pasikviesti pagalbos. Barkmannas ir du kiti tankistai liko vietoje.
Kai prašvito, keletas pasenusio modelio sovietinių naikintuvų-bombonešių – Ratų – ėmė bombarduoti ir apšaudyti įstrigusią mašiną, tačiau nepajėgė labiau jai pakenkti. Pavojus tapo daug rimtesnis tik tada, kai per apsnigtą lygumą atakuoti pradėjo sovietų pėstininkai. Barkmannas įsakė abiem kulkosvaidžiams atidengti ugnį ir taip sustabdyti sovietų antžeminį puolimą. Po keleto minučių sovietų pėstininkai sulaukė pastiprinimo, tarp jų ir arklių traukiamų prieštankinių pabūklų. Barkmannas ryžosi prisiimti atsakomybę:
– Mes kovosime. Mašinos neapleisime!
Jis liepė radistui mėginti susisiekti su batalionu ir prašyti pagalbos.
Prasidėjo susišaudymas – tankas prieš prieštankinius pabūklus. Neilgai trukus trys prieštankiniai pabūklai buvo sunaikinti.
Radistas netikėtai šūktelėjo, akivaizdžiai džiūgaudamas:
– Rotenfiureri, užmezgiau ryšį. Pagalba atvyksta!
– Būtų pats metas! – atsiliepė buvęs taikytojas, dabar atliekantis užtaisytojo vaidmenį. – Liko tik dešimt sviedinių!
Barkmannas pastebėjo ketvirtą sovietų prieštankinį pabūklą. Veltui sviedinių jis neeikvojo – pataikyta buvo tiesiogiai. Prieštankinis pabūklas kartu su visa amunicija išlėkė į orą.
Užtaisytojas pranešė, kad pastebėjo artėjančius vilkikus. Kaip tik tada dar vienas sovietų prieštankinis pabūklas, kuris buvo paslėptas už šieno kupetos, šovė, pamušė priešakinį vilkiką, ir šis sustojo. Tada 76,2 mm prieštankinis pabūklas ėmėsi apšaudyti 221-uką.
Barkmannas nusitaikė į šieno kupetą ir iššovė. Aukštyn pliūptelėjo skaisčios liepsnos ir tiršti dūmai. Dūmai sudarė sovietams pakankamą uždangą, kad jie rankomis perstumtų pabūklą į naują poziciją, iš kurios vėl ėmė šaudyti į 221-uką. Po keleto salvių jie kliudė užpakalinę tanko dalį, ir variklio skyriuje kilo gaisras. Ryški liepsna švystelėjo į kovinį skyrių.
– Šokit lauk! – suriko Barkmannas atvoždamas savo liuko dangtį ir iššokdamas ant žemės.
Į tris vyrus pasipylė kulkosvaidžio ir šautuvų šūviai, kol jie šliaužė per sniegą ir galų gale rado prieglobstį už pusnies gūbrio. Sovietų sausumos pajėgos ėmė juos spausti, ir trijulė atsitraukė kelis šimtus metrų. Pagaliau, kai vyrams atrodė, kad prabėgo visa amžinybė, pasirodė 5-osios kuopos tankai ir sušvelnino priešo spaudimą. Juos atsiuntė bataliono vadas SS šturmbanfiureris Albinas von Reitzensteinas.
– Mes turime atgauti savo tanką, hauptšturmfiureri! – maldavo Barkmannas 5-osios kuopos vado.
– Gerai! Pažiūrėsime, kuo galime padėti!
5-oji kuopa veržliai pajudėjo pirmyn pamuštojo tanko link. Pakeliui buvo pašauti dar du tankai. 221-uko, kuris pamažu degė, išgelbėti buvo nebeįmanoma.
Po keleto dienų, 1943 m. vasario 14-ąją, vokiečiai evakavosi iš Charkovo. Barkmannas ir kiti tankistai, likę be technikos, buvo naudojami kaip pėstininkai ir saugojo dar veikiančias mašinas. Barkmannas dalyvavo atsiimant Charkovą – tai buvo laikoma viena iš meistriškiausių SS operacijų per Antrąjį pasaulinį karą. 1943 m. rugsėjo 1 d. jam buvo suteiktas SS unteršarfiurerio laipsnis. Dar vėliau, po nesėkmingų kovų siekiant sunaikinti sovietų pleištą ties Kursku, Barkmanno batalionas buvo išmokytas valdyti kito modelio tanką – „Panther“. Būtent su šiuo tanku jis vėliau pelnys vietą tankų mūšių metraščiuose.
**
Ernstas Barkmannas gimė 1919 m. rugpjūčio 25 d. ūkininko šeimoje Kisdorfo kaime šiaurinės Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino žemėje. Baigęs pradinį mokyklos kursą, maždaug nuo 1935 m. Velykų pradėjo dirbti tėvo ūkyje. Po karo paveldės ūkį ir toliau žengs tėvo pėdomis.
1939 m. balandžio 1 d. jis užsirašė savanoriu į SS Verfügungstruppe, iš kurios vėliau išsirutuliojo Waffen-SS. Šiuo veiksmu jis atliko šaukiamojo amžiaus jaunuoliams taikomą karinę prievolę. Bazinį mokymą gavo Hamburge (Langenhorne). Vėliau buvo priskirtas SS pulko „Germania“ 3-iajam batalionui.
Per Lenkijos kampaniją, kur tarnavo pulko 9-osios kuopos kulkosvaidininku, buvo sužeistas. Antrą sykį sunkiai sužeistas Sovietų Sąjungoje kovose dėl persikėlimo per Dnieprą ties Dniepropetrovsku (1941 m. liepos 23 d.).
Pasveikęs Barkmannas buvo paskirtas vokiečių savanorių instruktoriumi Olandijoje. 1942 m. pavasarį jis savanoriškai pasisiūlė tapti tankistu ir buvo paskirtas į divizijos „Das Reich“ tankų batalioną. Drauge su kitais divizijos tankistais buvo išmokytas Vildflekeno (Wildflecken) ir Falingbostelio (Fallingbostel) mokomuosiuose poligonuose.
Antrą kartą į Sovietų Sąjungą su savo divizija jis išvyko jau kaip tankistas. Po kovų prie Charkovo ir Kursko grįžo į Prancūziją, kur buvo išmokytas dirbti su „Panther“ modelio tanku ir jo divizija atkurta. Kai 1944 m. birželio 6 d. Sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, divizija buvo Pietų Prancūzijoje ir laukė galimo Sąjungininkų išsilaipinimo ten. Netrukus divizija permesta į Lamanšo pakrantę kovoti prieš Sąjungininkų pajėgas.
Franzas Kurowskis. Tankų asai. Vertėjas Mantas Zurba. – Vilnius: Briedis. – 400 p. iliustr.
