1942-ieji, Berlynas. Dvidešimtmetė žydaitė Marie Jalowicz, išsilavinusi advokato duktė, žino, kas jos laukia nacių valdomos šalies sostinėje. Mirus tėvams ji lieka vienui viena ir toliau draudimas po draudimo pratinasi prie vis labiau varžomo Vokietijos žydų gyvenimo: netekusi namų ir viso tėvų turto, prisisiuva geltoną žvaigždę ir eiti dirbti priverstine darbininke. O po draudimų važinėti viešuoju transportu, eiti į nustatytas gatves, aikštes, pastatus, parduotuves pasipila deportacijos į koncentracijos stovyklas.
Matydama, kaip gestapininkai vieną po kito išsiveda gimines, draugus, pažįstamus, ji tvirtai pasiryžta: „Gelbėsiuosi. Neisiu su jais, priešinsiuosi. Kitaip neišvengiamai laukia mirtis.“ Jauną merginą užvaldo vienintelis tikslas – nepakliūti naciams į rankas ir išgyventi.
Ji meta beveik už dyką atliekamą priverstinį darbą „Siemens“ gamykloje, nusiplėšia geltoną žvaigždę ir ima slapstytis. Bet jai vienai vargu ar būtų tą pavykę padaryti. Rizikuodami savo gyvybėmis jai padeda giminės, tėvų draugai ir tokie pat nelaimėliai kaip ji pati – bandantys išlikti gyvi nacių sostinėje.
Pirmasis Marie Jalowicz sukilęs instinktas – bėgti iš Berlyno. Ir kuo toliau. Kai fiktyvios vedybos su kinu neišdega, į jaunos moters širdį ateina meilė jaunam bulgarui. Juodu leidžiasi į Bulgariją, iš kurios per Turkiją nori bėgti iki Palestinos.
„Po siaubingo aborto, po tokios bjaurasties kaip avino kojos iš fekalijų indo ir kitų šlykštybių pasiilsėjau ir įgijau naujų jėgų“, – taip apie šią pavojingą kelionę knygoje sako Marie.
Pabėgimo planui neišdegus, nes užkliūva netobulai padirbti dokumentai, ji grįžta atgal į Berlyną ir suvokia štai ką: jei nori gyventi slapstydamasi, bet nekiurksoti visą laiką pasislėpusi, tą gali daryti tik Berlyne, nes tik čia niekam nekris į akis išvaizda, kalba ar elgesys.
Trejus metus ji blaškosi iš vienų ją priimti sutikusių namų į kitus, vieną slėptuvę keičia kita. Jos kasdienė palydovė šioje kelionėje – baimė. Slapstytis reiškė: bijoti būti įskųstai už tai, kad kažkas įtarė ar atpažino, jog esi žydė; krūpčioti nuo kiekvieno skambučio į duris; mėginti atrodyti tvirtai, nors vos pamačius gestapininką iš baimės ima drebėti visas kūnas, trūkčioti kalba; nuolat apsimetinėti, nebūti savimi, dusti iš baimės išgirdus žodį „gestapas“. Oficialiai net nebūti, net neegzistuoti. Tyliai atsiduoti kojūgaly išdygusiai priglaudusios šeimos galvai, taip pat tyliai pasidaryti abortą.
Be jaunos drąsios moters klajonių, knygoje aprašomos to meto karo aktualijos, sudėtingi, dažnai ribiniai žmonių santykiai, baimė gyventi, pasitikėti, prisirišti.
Tai nenupudruota karo istorija, kurią išgyvenusi pasakotoja tik po daugiau nei penkiasdešimties metų išdrįsta atvirai kalbėti apie savo patirtį, apie persekiotojus, pagalbininkus, išdavikus. Ir plėšti išgyvenusius, prievartauti jaunas ir senas moteris puolusius „išvaduotojus“.
„Moralinių skrupulų neturėjau. Troškau gyventi, o kito kelio nebuvo“, – kaip pavyko išgyventi, trumpai paaiškina pati Marie Jalowicz.
Pasibaigus karui net patys artimiausi žmonės nedaug žinojo apie dramatišką šios moters istoriją. Ištisus penkis dešimtmečius ji tik padrikai mestelėdavo vieną kitą išgyvenimo Berlyne epizodą. Į raginimus parašyti ar padiktuoti, ką patyrė, reaguodavo neigiamai ir audringai. Vis dėlto jos sūnui istorikui Hermannui Simonui 1997-ųjų pabaigoje pagaliau pavyko prakalbinti jau 75-erių sulaukusią savo mamą. Pamažu visas Berlyne jaunos žydaitės išgyventas karas sugulė į 77 magnetofono juostas, iš jų – į 900 puslapių, kurie ir sudaro šios autobiografinės knygos pagrindą. Pagal jas rašytoja Irene Stratenwerth kartu su Hermannu Simonu sudarė šią knygą.
Tai objektyvus, blaivus ir šaltakraujiškas, kartais sarkastiškas, subtilaus humoro doze pabarstytas drąsios moters pasakojimas, leidžiantis skaitytojui pasinerti į kasdienę nacionalsocializmo kloaką.
Kviečiame skaityti knygos „Išlikti gyvai“ ištrauką:
Ponia Blasė kiaurą dieną klausydavosi radijo, žinoma, tik vokiečių. Turėjo primityvų radijo tašką, kurį laikė ant naktinio stalelio. Be kita ko, žavėjosi Rumunijos vadovu Ionu Antonescu, fašistu Hitlerio sąjungininku. Kartą daviau jai šio maršalo atvaizdą iš iliustruoto laikraščio, kurį buvau gavusi kaip vyniojamąjį popierių. Senutė labai džiaugėsi, laiminga apžiūrinėjo portretinę nuotrauką, nė nepastebėdama, kad laiko ją aukštyn kojom. Paskui pasidėjo ją ant naktinio stalelio, o man kaip padėką padovanojo gražų prancūzišką muilą iš stebuklingosios spintos.
Vieną 1944-ųjų rudens dieną ponia Blasė džiugiai susijaudinusi man pranešė:
– Netrukus švęsime galutinę pergalę! Fiureris pakeis karo eigą, panaudodamas liaudies bokštą.
Žodį Volkssturm, folksšturmas, ji nugirdo kaip Volksturm, liaudies bokštas, ir tai dar ne viskas. Ji pranešė, kad visi „liaudies bokšto“ vyrai turės „šarvuotas moteris“, mat žodį Panzerfaust, pancerfaustas, nugirdo kaip Panzerfrau. Dėl tokio nesusipratimo mudu su Burgersu leipome iš juoko. Gerritas mėgo vis iš naujo grįžti prie tos temos ir kalbėti apie liaudies bokštą ir šarvuotas moteris.
Bet netrukus man praėjo noras juoktis. Vieną popietę prieškambaryje išvydau keistą vaizdą. Buvau ką tik grįžusi namo ir dar nespėjau įjungti šviesos. Pamačiau, kad savo sulankstomąjį staliuką ponia Blasė pusiau įstūmusi į apytamsį prieškambarį. Dvi baldo kojelės buvo čia, o kitos dvi – virtuvėje. Senutė sėdėjo ir laukė manęs. Supratau, kad budi, norėdama kažką pasakyti. Nė nenusivilkusi palto žengiau prie jos.
– Labą vakarą, motuše Blase, kas nutiko? – suglumusi paklausiau.
Dabar prarasiu paskutinį iš tų, kuriuos mylėjau, ir mano gyvenimas baigtas. Bet to reikia fiureriui.
Ji neatsakė, o aš pamačiau, kad verkia. Mano akivaizdoje dar niekada neašarojo. Dešine ranka pagrabaliojo stalą, kol užčiuopė mano ranką, ir ją suėmusi paspaudė.
– Kurtą pašaukė į liaudies bokštą, – galiausiai pasakė. – Dabar prarasiu paskutinį iš tų, kuriuos mylėjau, ir mano gyvenimas baigtas. Bet to reikia fiureriui.
Tą akimirką pajutau jai pagarbą, nes pripažino pasekmes pažiūrų, kurioms šiaip nejaučiau nė menkiausios simpatijos. Niekada nesupratau, kodėl ši primityvi, nei istorijos, nei politikos neišmananti senutė taip labai myli Hitlerį ir visą gyvenimą palankiai žiūri į visas dešiniąsias idėjas. Tačiau tą minutę gerbiau savitvardą, su kuria ji jau dabar gedėjo sūnaus.
Čia nebuvo apie ką šnekėti. Mėginau ją drąsinti tokiomis frazėmis kaip „dar ne viskas prarasta“ ir vartojau žodžius „liaudies bokštas“, kad jos netrikdyčiau. Paklausiau, nuo kada Kurtas stos tarnybon. Ji sukūkčiojo:
– Jis jau buvo čia su raiščiu ant rankos.
Tarnaudamas folksšturme Kurtas Blasė žuvo. Bet aš tai sužinojau jau po karo.
1945-ųjų vasario pradžioje baigėsi tie laikai, kai pasigirdus oro pavojaus signalui dažnai likdavome gulėti lovoje, apsiversdavome ant kito šono ir ramiai miegodavome toliau. Kartais atrodydavo, kad valandų valandas sėdint šaltame kaip ledas rūsyje sveikatai kyla didesnis pavojus nei pataikius bombai. Tačiau dabar viskas iš esmės pasikeitė.
Eilėse prie produktų nebuvo kitos temos kaip karas, o dėl nuolatinio miego trūkumo jaučiausi išsekusi ir irzli. Mano lemtis buvo tokia pati kaip ir kitų berlyniečių, bet sykiu ir kitokia. Mat kitaip nei daugelis, aš ne bijojau būsimų įvykių, o laukiau. Viltis suteikė man jėgų.
Vieną naktį vėl kiurksodami rūsyje, viršuje išgirdome kurtinantį trenksmą. Kaipmat paaiškėjo: į mūsų namą pataikė fugasinė bomba. Vis dėlto mūsų neužpylė. Reikėjo tik pašalinti kelias nuolaužas ir galėjome išeiti į lauką. Trys namai prie Oberbaumo dar stovėjo, bet jų bendras fasadas buvo nuplėštas ir įgriuvęs. Aũkštai priminė teatro kulisus. Laiptai pasvirę ir, regis, galintys bet kada sugriūti. Turėklų nebėra.
Vos atšaukus oro pavojų atvyko gaisrininkai, be to, sanitarai ir priešlėktuvinės gynybos pareigūnai. Ponią Blasę išnešė iš jos miegamojo. Ji buvo be nuovokos, bet tik nesunkiai sužeista. Senutė gulėjo lovoje, o krintantys baldai nubrozdino jai veidą. Ponia Graß paruošė jai pintinį krėslą – pridėjo sofos pagalvėlių. Ją pasodino, užklijavo porą pleistrų ir tiek.
Laiptais raudodamas nulipo Alexanderis Graßas: jo motina žuvo. Ant jos lovos užvirto spinta, per kambarį atskriejo kėdė. Mirdama ji sugniaužė rankoje kėdės koją. Graßo žmona jau žiojosi pasakyti kažką kvailo ir nederamo. Suskubau įkišti trigrašį:
– Ponia Graß, jūsų anyta mirė. Būkite meili savo vyrui. Juk matote, koks jis nelaimingas.
– Jūs teisi, – atsakė ponia Graß ir prikando liežuvį.
Burgersas taip pat išdrįso užlipti į subombarduotą butą paimti kelių daiktų. Šiaip ar taip, didžiumą jų buvome atsinešę į rūsį. Negalėjau ir nenorėjau lipti viršun, tie laiptai mane baugino. Rašomasis stalas – mano rašomasis stalas – stovėjęs prie lango, dabar buvo pakibęs virš gatvės. Paprašiau Burgerso atnešti mano sąsiuvinius klijuotės viršeliais. Bet jis linksmai juokdamasis piktdžiugiškai atsisakė. Tai buvo asmeninis jo kerštas, nes visada nekentė mano rašomojo stalo, mano rašymo ir mano skaitinių.
Tų sąsiuvinių man po šiai dienai gaila: jie buvo svarbus mano prisiminimų ir stebėjimų šaltinis. Vis dėlto anuomet galvojau: „Karas netrukus baigsis. Svarbiausia išlikti gyviems. Visa kita neturi reikšmės.“
