Šiandien daugelis jų pasiektų pergalių, kaip antai teisė balsuoti ar mokytis universitete, Vakarų pasaulyje laikomos savaime suprantamais dalykais. Vis dėlto už tai turime padėkoti stiprioms, kūrybingoms ir drąsioms praėjusio šimtmečio moterims, kurios nutiesė kelią pokyčiams, pradėjusiems naują epochą. Savo nepaprastais gyvenimais jos reikšmingai prisidėjo prie istorijos kūrimo, gracingai ir išdidžiai palikdamos pėdsakų metraščiuose, kuriuose iki tol visas dėmesys tekdavo vyrams – generolams ir diktatoriams, prezidentams ir mokslininkams, išradėjams ir menininkams. Dėl šių ikonų indėlio ir jų rodomo pavyzdžio kitoms po jų gyvenusioms moterims buvo šiek tiek lengviau įsitvirtinti ir palikti pasauliui savo žinių, patirties ir vaizduotės vaisius.
Knygoje pristatoma penkiasdešimt moterų, kurios nebūtinai yra pačios žymiausios veikėjos, o kai kurios gana kontroversiškos, tačiau tai moterys, kurios savo pavyzdžiu vis dar įkvepia naujas kartas. Jos kilusios iš skirtingų žemynų, įvairių odos atspalvių, skirtingų religinių pažiūrų – kiekviena savaip ypatinga. Jos išskirtinės net savo trūkumais, nes buvo tikros asmenybės, o ne romantinių istorijų herojės. Jų gyvenimo istorijos ne visada baigiasi laimingai, nes tai tikros istorijos, kuriose pasakojama apie sėkmę, nesėkmes ir milžiniškas pastangas. Be to, kad puoselėjo savo kūrybiškumą ir talentą (kartais dėl to pelnė pasaulinę šlovę ir įgijo didžiulę galią), šios moterys visada turėjo prisitaikyti prie savo kaip motinų, žmonų ar dukterų kasdienio gyvenimo.
Tiesą sakant, nors plačiai žinomas posakis, kad „už kiekvieno sėkmingo vyro stovi tokia pat moteris“, apie moteris to pasakyti negalima, nes daugelis čia pristatomų galėjo pasikliauti tik savimi, dažnai turėjo kovoti su konservatyviais tėvais ar egoistiškais vyrais. Šios moterys siekė savo ambicijų ir įgyvendino svajones – net tada, kai pasaulis bandė joms įteigti, kad to daryti nereikėtų.
Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Balsevičienė
Siūlome šios knygos ištrauką
DIANA SPENCER
Spinduliuojanti ramybę tiek iš „Vogue“ žurnalo viršelio, tiek vaikštinėdama Angolos minų laukais, ši „Anglijos rože“ praminta moteris siutino britų monarchiją ir žavėjo pasaulį, kol jos gyvybė nutrūko per netikėtą ir tragišką automobilio avariją, kurią, kaip bebūtų ironiška, lėmė jos pačios išskirtinai didelis populiarumas.
Visoms jaunoms moterims vestuvės yra pati nuostabiausia diena gyvenime. Belieka spėlioti, ar taip galvojo ir Diana, žengdama į Londono Šv. Pauliaus katedrą tekėti už Britanijos sosto įpėdinio. Apgaubta balto šilko klosčių, vilkinti suknelę, apie kokią svajotų kiekviena nuotaka, ši nedrąsi dvidešimtmetė su abejotinai nuoširdžia šypsena veide tikrai nenutuokė, kas jos laukia ateityje. Karališkuosiuose rūmuose ją pasitiko senamadiškai griežtas protokolas, šaltas vyras ir priešiškai nusiteikusi karalienė. Už rūmų sienų tykojo žiniasklaidos grobuonys, nuolat ją sekiojantys ir, braudamiesi į jos privatų gyve-nimą, mėginantys sumedžioti visas smulkmenas, kuriomis vėliau išmargindavo pirmuosius laikraščių puslapius.
Per vieną naktį Diana tapo Ledi D – garsiausia (ir daugiausia fotografuojama) moterimi pasaulyje, kuri Baltuosiuose rūmuose šoko su Johnu Travolta ir apnuogino savo sielą Eltonui Johnui. Ji buvo ir išduota žmona, kuri gana atvirai kalbėjo apie santuokos problemas per televiziją ir dėl to padalijo visuomenę į dvi stovyklas: vieni žavėjosi jos atvirumu, o kiti kaltino už tai, kad pamynė karališkosios šeimos orumą. Laikui bėgant, Dianą visi ėmė matyti kaip ypatingo grožio, kerinčią moterį, kuri neprarasdama nė trupučio spontaniškumo kartu buvo ir mylinti motina, savo vaikams visada besistengianti parodyti tikrąją pasaulio realybę.
„Noriu, kad mano berniukai išmoktų suprasti žmonių emocijas, jų silpnąsias vietas, sielvartą, viltis ir svajones“, – per vieną interviu pasakė ji, o paskui pridėjo, kad, nepaisydama etiketo, oficialiuose susitikimuose ji pasirinko nemūvėti pirštinių, nes taip galėjo iš karto užmegzti kontaktą su žmogumi, kuriam spaudė ranką. Būtent dėl tokių iš pažiūros nereikšmingų gestų Dianai pavyko, gal net nesąmoningai, modernizuoti senamadiškos monarchijos įvaizdį ir išsaugoti savo kaip „tautos princesės“ (taip ją vadino Tonis Blairas) vardą net ir išsiskyrusi su princu Charlesu. Nors asmeninis gyvenimas buvo nusėtas meilės romanų, viešumoje ji išlaikė savo kaip nepailstančios aktyvistės įvaizdį: vyko į Bosnijos ir Angolos minų laukus, taip pat lankėsi Indijoje, skleisdama žinią apie kovą su skurdu, ir Afrikoje, mėgindama įspėti pasaulį apie AIDS plitimą. 1992 m. ji pirmą kartą susitiko su Motina Terese ir išreiškė palaikymą jos iniciatyvoms, net pozavo fotografams liesdama ir guosdama raupsuotuosius Kalkutoje, lygiai kaip elgėsi ir su AIDS aukomis, taip parodydama, kad nereikia bijoti kenčiančių nuo šių ligų. „Sutikau ne princesę, o jauną ir labai susirūpinusią moterį, trokštančią daryti gerus darbus ir sustiprinti savo tikėjimą“, – ištarė jai Motina Teresė. Kai Almos tilto tunelis Paryžiuje pasiglemžė Dianos ir jos partnerio Dodio Al-Fayedo gyvybes, visas pasaulis nuščiuvo, o Kensingtono rūmų prieigos virto jūra gėlių, kurias nešė ir ašaromis laistė minios sujaudintų ir stipriai sukrėstų žmonių.
