Mėlynosios divizijos atsiradimo priešistorės reikėtų ieškoti 1936–1939 m. Ispaniją siaubusiame pilietiniame kare, kuriame susigrūmė Franco vadovaujamos konservatyvios dešiniosios jėgos (įskaitant nacionalistus, fašistus) ir kairiųjų pažiūrų vadinamųjų respublikonų pajėgos (tarp jų būta socialistų, komunistų, net anarchistų). Šią dėl valdžios šalyje įsiplieskusią nuožmią kovą, lydimą daugybės mirčių ir sukrėtimų, įdėmiai stebėjo didžiosios šalys, tokios kaip Sovietų Sąjunga, Trečiasis reichas, fašistinė Italija. Ne tik stebėjo, bet ir aprūpindavo remiamą pusę finansiniais ištekliais, karo technika, karybos patarėjais ir specialistais, net savanoriais.
Pilietinis karas baigėsi 1939 m. pavasarį frankistų ir jiems artimų jėgų pergale. Ispanijoje įsitvirtino Trečiajam reichui gana palanki Franco diktatūra, tačiau iki atvirai sąjungininkiškų santykių neprieita. Apdairusis Franco, galbūt numatydamas bręstantį didelį karą tarp Europos valstybių, pabrėžtinai laikėsi neutralumo.
1941 m. birželį suburta Mėlynoji divizija tapo savotišku kompromisu. Franco sutiko, kad ispanai prisidėtų prie ginkluoto vokiečių žygio į Rytus, bet tai turėjo būti tik savanoriai.
Oficialiai Mėlynoji divizija buvo Vermachto, o ne Ispanijos kariuomenės dalis. Kareiviai vilkėjo Vermachto uniformas ir skiriamuosius ženklus (išskyrus tautinių spalvų skydelį ant rankovės), gavo vokiškus arba trofėjinius ginklus. Vermachto dokumentacijoje ši divizija vadinta 250-ąja ispanų savanorių divizija arba 250-ąja pėstininkų divizija. „Mėlynoji“ todėl, kad daugelis savanorių priklausė „Ispanijos falangai“, o jos nariai prieškariu išsiskyrė melsvo atspalvio uniforminiais marškiniais.
1941 m. rugsėjo pradžioje Mėlynoji divizija, kurią sudarė apie 19 tūkst. kareivių ir karininkų, atvyko į Rytų frontą.
Tarp Mėlynosios divizijos savanorių buvo ir šios knygos autorius J.E.Blancas. Po trumpo parengiamojo karių kurso Vokietijoje jis ir jo bendražygiai buvo perkelti į Rytų frontą, kur teko patirti visus karo baisumus: šaltį, utėles, mirtį. Tačiau tai nėra sausas pasakojimas apie karą. J.E.Blancas nemažai dėmesio skiria tokiems dalykams, kaip bičiulystė, tikėjimas, viltis, žmogiški santykiai, požiūris į priešą.
Lietuvių skaitytojui neabejotinai bus įdomios autorių pastabos apie Vilnių, kuriame sužeistas gydėsi J.E.Blancas. Miestui skirtas nedidelis skyrelis. Tautinę padėtį tuometiniame Vilniuje ispanas aprašo žodžiais: „Tuo metu mieste gyveno penkių tautybių žmonės: lietuviai, lenkai, vokiečiai, rusai ir žydai, ir kiekviena iš šių grupių, be jokių išimčių, nekentė kitų keturių.“ Be dėmesio nepaliktas ir vietos gyventojų požiūris į ispanų karius, trumpai užsimenama apie Vilniaus kavines, bažnyčias, dalyvavimą mišiose.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Piedzanką rusai ir vokiečiai buvo taip nusiaubę, kad beveik nebuvo ką į burną įsidėti. Pirmą dieną vadas mums leido pakabinus plakatą, ant kurio ispaniškai ir lenkiškai parašėme „Turgus“, pakviesti kaimo gyventojus užsiimti pačia paprasčiausia komercine veikla – mainais. Divizionieriai labiausiai norėjo kiaušinių ir vištų, o lenkai buvo išsiilgę cukraus, sacharino, kavos ir tabako. Gana greitai abi pusės sunaudojo visą savo „valiutą“.
Arba davinys būdavo mažas, arba mūsų apetitas labai didelis, bet kariai dažnai leisdavosi į žvalgybą gretimuose namuose ieškodami maisto, kai kurie grįžę pasakodavo apie pasakišką gastronominį Eldoradą, o kiti – išbadėję ir savo nesėkmę dangstydami kokia pieno gertuve.
Visada labai stengėmės būti panašūs į ką tik nori, tik ne į okupantų kariuomenę. Tokio tikslo vedami niekada iš civilių gyventojų nieko nereikalaudavome ir viską gaudavome – arba negaudavome – draugiškai. Jei kada koks išsišokėlis griebdavosi nors menkiausios prievartos, jo elgesį visi pasmerkdavo.
Lenkai valstiečiai – matyt, panašiomis „neeilinėmis“ aplinkybėmis ispanai, egiptiečiai ar japonai elgtųsi taip pat – taip išmaniai slėpdavo savo derlių, kad bet kokios net paties profesionaliausio „detektyvo“ pastangos būtų nuėjusios veltui. Tada kildavo ginčai, ar pasiduoti tokiai jų išmonei, ar, priešingai, tuos žmones paspausti, kad ir apsimestinai. (Prisimenu, kad Udarnike, jau rusų fronte, kelias dienas kentėme baisų alkį, niekur nerasdami maisto, bet vokiečių dalinio vadui apsilankius pas to kaimo senolį ir kelias minutes „šnektelėjus“, staiga atsirado šimtai kilogramų bulvių, kurios buvo suslėptos požeminėse saugyklose.)
Grįžkim prie ankstesnės minties. Vieną dieną mudu su Valeru be jokių skrupulų ar išankstinių nuostatų, matydami, kad kuo toliau, tuo labiau alkstam, ir padrąsinti girdėtų didvyriškų pasakojimų, nusprendėme atakuoti. Tyliai apsivilkome visą vermachto uniformą, ant peties užsimetėme šautuvą ir nužingsniavome pirmu pasitaikiusiu keliuku.
Netrukus priėjome namą, kuris bent iš pažiūros atrodė neištyrinėtas, o netoliese girdėjome garsus, kurie, kaip mums atrodė ir norėjosi, galėjo reikšti tik tai, kad ten laikoma karvė. Užuot staiga įsiveržę, kaip ketinome, gana stipriai pabeldėme į duris. (Jei esi mandagus, pamanėme, dar nereiškia, kad nesi drąsus.)
Duris iškart atidarė tipiškas lenkas, jau pagyvenęs, neginčijamai patriarchalinės išvaizdos, balta barzda, marškiniais iki kelių, plačiu diržu ir aukštaauliais batais. Nusilenkęs ir neatsukdamas mums nugaros pakvietė užeiti. Patekome į stačiakampio formos kambarį, apstatytą varganais baldais, bet papuoštą paveikslais, užuolaidėlėmis ir nuotraukomis, kurie priminė praėjusius geresnius laikus. Iš užuolaida atskirto kambario kartkarčiais pasigirsdavo sausas, kriokiantis kosulys.
Mudu su Valeru, per daug nesileisdami į kalbas, bet kiek švelniau, nei buvome planavę, išklojome savo reikalavimus, kurie išdėstyti keliomis kalbomis reiškė gana paprastai suformuluotą norą.
– Mes išalkę, atėjome maisto.
Lenkas mums paaiškino – vokiškai, prancūziškai, lenkiškai – ir mes jį supratome. Jie buvo laiminga šeima, turėjo žemių ir tarnų, jų sūnus – lenkų karys lakūnas – žuvo mūšyje, rusai, o po to vokiečiai, išsinešė viską, ką jie turėjo vertingo, pasiėmė visus galvijus, palikdami vos vieną karvę, jo žmona, serganti plaučių liga, maitinosi pienu ir šiuo bei tuo, ką gaudavo iš kaimynų gerumo. Jis jautėsi pagerbtas, kad apsilankėme, žinojo, kad ispanai – šauni tauta. Neturėjo, ką mums pasiūlyti, bet vis tiek pakvietė prisėsti.
Mudu su Valeru neištarėme nė žodžio. Klausėmės namų šeimininko pasakojimo, kartkarčiais dėbtelėdami kvailoku žvilgsniu vienas į kitą.
Jis trumpam išėjo ir grįžo nešinas ąsočiu pieno. Iš indaujos likučių paėmė du gero porceliano puodelius, likusius nuo porcelianinio rinkinio. Atnešė staltiesę – labai suplyšusią, bet akinamai baltą – ir ja užtiesė stalą.
Neturėjo ko mums duoti, bet sakė nenorįs mūsų išleisti nepavaišinęs. Matyt, iš pagarbos nežinia iš kur ištraukė gabalėlį juodos duonos, iškeptos iš vienas Dievas težino kokių miltų.
Nepersimetę nė žodžiu, nes lenkui tik vienu kitu žodžiu parodydavome, kad suprantame, ką jis sako, mudu su Valeru susitarėme. Duonos nelietėme. Pieno iš puodelio šiek tiek įsipylėme į mano gertuvės dangtelį ir išgėrėme kelis gurkšnius, taip parodydami namų šeimininkui, kad priimame jo svetingumą. O tada, iš pradžių nedrąsiai, vėliau paskubomis ant stalo ėmėme krauti sachariną, saldainius, tabaką, margariną, palikome net kelias dešimtis okupantų markių.
Daugiau beveik nepratarėme nė žodžio. Lenkija ir Ispanija, karas, komunizmas, Rusija...
Mums išėjus lenkas mus laimindamas apsiverkė.
