Siūlome paskaityti knygos ištrauką:
Žurnalistai nuolat rašytojų prašo ilgas knygas apibendrinti vienu sakiniu. Šią knygą galima apibendrinti taip: „Tautų istorijos eiga buvo skirtinga dėl skirtingos jų gyvenamosios aplinkos, o ne dėl joms pačioms būdingų biologinių skirtumų.“
Suprantama, mintis, kad aplinkos geografija ir biogeografija daro įtaką visuomenės raidai, yra sena. Tačiau mūsų laikais istorikai šį požiūrį vertina nekaip – laiko jį klaidingu arba pernelyg supaprastintu, arba šaržuoja kaip aplinkos determinizmo atmainą ir atmeta nesvarstę, o jei ir ne, tai sumanymą aiškintis pasaulinius skirtumus atideda į šalį, nes laiko per sudėtingu. Tačiau geografija aiškiai daro istorijai tam tikrą poveikį; lieka atviras klausimas, koks tas poveikis, ir ar geografija gali paaiškinti bendrą istorijos tendenciją.
Dabar pribrendo laikas į šiuos klausimus pažvelgti naujai, nes naujos informacijos pateikė mokslinės disciplinos, kurios gali atrodyti menkai susijusios su žmonijos istorija. Pirmiausia tai genetika, taip pat molekulinė biologija ir biogeografija, tyrinėjančios žemės ūkio augalus ir jų laukinius protėvius; jau paminėtos disciplinos ir elgesio ekologija, besidominčios naminiais gyvūnais ir jų laukiniais protėviais; žmonėms kenksmingų mikrobų ir susijusių gyvūnams kenksmingų mikrobų molekulinė biologija; žmogaus ligų epidemiologija; žmogaus genetika; lingvistika; visų žemynų ir didesnių salų archeologinės studijos; taip pat technologijų, rašto ir politinės santvarkos istorijos studijos.
Norint parašyti knygą, kurios tikslas būtų atsakyti į Jalio klausimą, dėl šios disciplinų įvairovės kyla sunkumų. Autoriaus kompetencijos sritis turi aprėpti minėtas disciplinas, kad jis galėtų atlikti šiai temai svarbių atradimų sintezę. Panašiai reikia atlikti kiekvieno žemyno istorijos ir priešistorės sintezę. Knygos tema – istorija, tačiau joje turi būti taikomas gamtos ir socialinių mokslų, konkrečiai – tokių istorinių gamtos mokslų kaip evoliucinė biologija ir geologija, metodas. Remdamasis asmenine patirtimi autorius turi suprasti įvairias visuomenes, pradedant medžiotojais ir rankiotojais ir baigiant šiuolaikinėmis kosmoso amžiaus civilizacijomis.
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad dėl šių reikalavimų veikalą turėtų rašyti daug autorių. Tačiau toks metodas būtų pasmerktas nuo pat pradžių, nes problemos esmė yra sukurti vientisą sintezę. Todėl autorius turi būti vienas, nors tai ir sukelia daug sunkumų. O įsisavinti daugelio disciplinų medžiagą vienas autorius gali tik kaip reikiant paplušėjęs ir patariamas būrio kolegų.
Gyvenimo aplinkybės lėmė, kad su keliomis iš minėtų disciplinų susidūriau dar iki 1972 metų, kai Jalis man uždavė savo klausimą. Mano motina yra mokytoja ir kalbininkė, o tėvas – gydytojas, jo specializacija – vaikų ligų genetika. Paskatintas tėvo pavyzdžio, mokykloje visada maniau tapsiąs gydytoju. Be to, būdamas septynerių tapau paukščių stebėjimo aistruoliu. Taigi pirmosios universiteto studijų pakopos paskutiniame kurse man nebuvo sunku pakeisti savo ankstesnį tikslą, mediciną, ir užsibrėžti naują – panorau užsiimti biologiniais tyrimais. Tačiau per visus mokyklos ir pirmosios universiteto studijų pakopos metus daugiausia mokiausi kalbų, istorijos ir rašyti. Net ir nusprendęs įgyti daktaro laipsnį fiziologijos srityje, per pirmus tolesnės studijų pakopos metus mokslų vos nemečiau, mat užsinorėjau tapti lingvistu.
1961 metais baigęs daktaro disertaciją, tyrinėtojo pastangas skyriau dviem mokslo sritims: pirma buvo molekulinė fiziologija, o antra – evoliucinė biologija ir biogeografija. Turint omenyje šios knygos tikslus, nenumatytas privalumas buvo tai, kad evoliucinė biologija yra istorinis gamtos mokslas, kuriame tenka taikyti kitokius metodus nei laboratoriniuose gamtos moksluose. Ši patirtis supažindino mane su keblumais, kurių kyla kuriant mokslinį žmonijos istorijos metodą. Nuo 1958 iki 1962 metų gyvenau Europoje tarp draugų europiečių, kurių gyvenimą žiauriai sukrėtė XX amžiaus Europos istorijos įvykiai, ir tai paskatino mane rimčiau susimąstyti, kaip istorijos eigoje veikia priežasčių grandinės.
Pastaruosius 33 metus atlikdamas evoliucinės biologijos lauko tyrimus artimai susidūriau su labai įvairiomis visuomenėmis. Mano specialybė yra paukščių evoliucija. Į šią sritį gilinausi Pietų Amerikoje, pietryčių Afrikoje, Indonezijoje, Australijoje ir ypač Naujojoje Gvinėjoje. Gyvendamas su šių regionų vietiniais, susipažinau su daugeliu technologiškai primityvių visuomenių – pradedant medžiotojais ir rankiotojais, baigiant gentinę santvarką išlaikiusiais ūkininkais bei žvejų tautomis, kurie dar šiomis dienomis naudojosi akmeniniais įrankiais. Taigi, gyvensena, daugumai raštingų žmonių atrodanti keista ir priklausanti priešistorei, man yra tikriausia gyvenimo dalis. Nors Naujoji Gvinėja sudaro tik dalelę pasaulio sausumos ploto, ji aprėpia neproporcingai didelę dalį žmonijos įvairovės. Iš 6000 šiuolaikinio pasaulio kalbų tūkstančiu kalbama tik Naujojoje Gvinėjoje. Naujosios Gvinėjos paukščių tyrinėjimas vėl įžiebė mano susidomėjimą kalba, nes reikėjo išsiaiškinti vietinius paukščių rūšių pavadinimus beveik šimtu Naujosios Gvinėjos kalbų.
Domėjimasis visais šiais dalykais paskatino mane parašyti naujausią knygą – nespecialistams skirtą pasakojimą apie žmogaus evoliuciją, pavadintą „Trečioji šimpanzė“ (The Third Chimpanzee). Jos 14 skyriuje „Atsitiktiniai užkariautojai“ siekiama suprasti europiečių ir indėnų susidūrimo pasekmes. Baigęs ją supratau, kad panašių klausimų kyla ir nagrinėjant kitus tiek šiuolaikinius, tiek priešistorinius tautų susidūrimo atvejus. Supratau, kad klausimas, dėl kurio sukau galvą tame 14 skyriuje, iš esmės buvo tas pats, kurį man 1972 metais uždavė Jalis, tik pritaikytas kitam pasaulio regionui. Taigi galiausiai padedamas daugelio draugų mėginsiu patenkinti Jalio – ir savo – smalsumą.
