Rusijos socialinių tinklų troliai kišosi į 2016 m. JAV prezidento rinkimus, darė įtaką Didžiosios Britanijos apsisprendimui pasitraukti iš Europos Sąjungos, 2017 m. spaudė Kataloniją atsiskirti nuo Ispanijos, 2018–2019 m. kurstė smurtą per Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ protestus. Sugriovė Lietuvos ambasadoriaus Vengrijoje karjerą.
Po šių įvykių ėmė eižėti iki tol vyravusi nuostata, esą senųjų demokratinių Europos valstybių piliečiai moka patys atsirinkti, kur baigiasi tiesa ir prasideda propaganda. Deja, pastarieji pasaulio įvykiai, susiklostę taip, kaip juos kreipė Kremliaus ranka, parodė, kad vienu pagrindinių trolių taikiniu tapo pati demokratija.
Šioje drąsioje knygoje įvairių apdovanojimų pelniusi žurnalistė Jessikka Aro išsamiai atskleidžia savo pačios dramatišką patirtį, kurią išgyveno tapusi Putino trolių armijos taikiniu. Nepaprastą Jessikkos istoriją patvirtina ir kitų tarptautiniu mastu žinomų Kremliaus kritikų, įskaitant Billą Browderį, Eliotą Higginsą, Lizą Wahl, Martiną Kraghą, Jeleną Milić ir daugelio kitų, pasakojimai. Visi jie dalijasi patirtimi, ką reiškia būti Rusijos neapykantos ir kibernetinio šnipinėjimo kampanijų taikiniais.
Dokumentais pagrįstos tikros istorijos rodo, kad Rusija nevengia tamsiausių būdų pašalinti ir diskredituoti oponentus.
Dokumentais pagrįstos tikros istorijos rodo, kad Rusija nevengia tamsiausių būdų pašalinti ir diskredituoti oponentus, naudodama kibernetinį šnipinėjimą ir atakas, socialinės žiniasklaidos trolius, netikras naujienas, grasinimus mirtimi ir neapykantos kampanijas, kurias vykdo viešųjų ryšių specialistai.
2019-ųjų sausį buvo paskelbta, kad už drąsą kalbėti J.Aro bus įteiktas prestižinis apdovanojimas „International Women of Courage“. Tai kasmetis JAV valstybės departamento teikiamas prizas, kuriuo pagerbiamos moterys, parodžiusios lyderystę, drąsą, išradingumą ir norą aukotis dėl kitų, ypač ginant moterų teises.
Bet įvyko turbūt beprecedentis dalykas – už kritiką, kurios iš šios žurnalistės sulaukė tuometis JAV prezidentas Donaldas Trumpas, šis prizas ir įvertinimas buvo atšauktas.
„Vis tiek jaučiuosi nugalėtoja. Juk pirmiausia šis apdovanojimas buvo skirtas man už nuopelnus“, – po nemalonaus akibrokšto sakė J.Aro.
J.Aro itin prisidėjo prie to, kad iki tol buvęs ne itin aukštas Suomijos žiniasklaidos laisvės reitingas 2019 m. įsitaisytų garbingoje antroje pozicijoje.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Rusija mane traukė nuo vaikystės. Buvau prisiklausiusi senelių pasakojimų apie Sovietų Sąjungos karą su Suomija. 2005-aisiais, Tamperės universitete studijuodama žurnalistiką ir tarptautinės politikos mokslus, atlikau praktiką Petrozavodske, rusiškojoje Karelijoje. Gyvenau šalčiausiame sovietiškame bute ir rašiau straipsnius į suomių kalba leidžiamą savaitraštį „Karjalan Sanomat“.
Žiūrėjau Rusijos televiziją, rodančią Putiną kaip neklystantį ir didų visažinį, ir supratau, kad žurnalistikos samprata toje šalyje iš esmės priešinga vakarietiškai.
Vakaruose žurnalistai – valdžios sarginiai šunys ir kritikai, naudodamiesi universalia žmogaus teise – žodžio laisve – jie parodo trūkumus ir vertina valdžią. Rusijoje žurnalistas – pagal geriausias sovietų tradicijas – paklusnus valdžios megafonas ir jos žinių siuntėjas.
Žurnalistą, per daug kritikuojantį režimą ir kasantį per giliai, gali ištikti Anos Politkovskajos lemtis.
Žurnalistą, per daug kritikuojantį režimą ir kasantį per giliai, gali ištikti Anos Politkovskajos lemtis.
Politkovskaja buvo nužudyta 2006-aisiais, o aš tais metais pagal mainų programą mokiausi Maskvos valstybiniame universitete, vadinamame Rusijos švietimo sistemos karūnos brangakmeniu. Lankiau paskaitas Žurnalistikos fakultete, esančiame netoli Kremliaus, ir mokiausi žurnalistinės rusų kalbos.
Kaip mokomąja medžiaga dažnai naudodavomės Rusijos spaudoje paskelbtais straipsniais – tad netaikytinais akademinėse studijose, bet buvau maloni ir nekritikavau metodų, pagal kuriuos dirbo mano dėstytoja, daranti tai, ką privalo daryti, ir tuoj išeisianti į pensiją.
Kartą dėstytoja liepė man perskaityti ir išanalizuoti iškarpą iš valstybinio laikraščio „Rossijskaja gazeta“. Agresyvus skiltininkas kaltino Suomiją rusofobija, rasizmu ir neapykanta rusams. Kai dėstytoja paprašė manęs pakomentuoti straipsnelį rusiškai, mėginau paaiškinti, jog tai, kas rašoma, netiesa. Dėstytoja neprieštaravo.
Kartą dėstytoja liepė man perskaityti ir išanalizuoti iškarpą iš valstybinio laikraščio „Rossijskaja gazeta“.
Praėjus daugiau kaip dešimčiai metų nuo studijų Maskvos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakultete, sužinojau, kad saujelė atrinktų studentų ten mokosi ir informacinio karo metodų.
Buvęs Žurnalistikos fakulteto studentas, rusų rašytojas ir tinklaraštininkas Vladimiras Jakovlevas, knygoje „Specialioji propaganda“ pasakoja, kad Karinės katedros dėstytojai juos mokė kovinės propagandos. Kovine propaganda buvo siekiama paveikti priešo karius, tačiau tos pačios priemonės buvo naudojamos ir prieš civilius.
„Tai efektyvus ginklas, naudojamas paprastu tikslu – paveikti priešo smegenis“, – rašo Jakovlevas.
Maskvos universitete kariškiai slapta moko tokių metodų. Pasak Jakovlevo, tų metodų sąrašas ilgas. Trolių fabrikas ir Kremliaus įtakos agentai kitose šalyse, ko gera, daugiausia naudoja „Supuvusios silkės“, „Didžiojo melo“ ir „40:60“ principo metodus.
„Supuvusios silkės“ metodas reiškia „smirdinčios silkės“ trynimą į objekto „drabužius“. Metodas pagrįstas neteisingų ir skandalingų kaltinimų skleidimu, kurstant kuo platesnę visuomenės diskusiją. Paskleidus kaltinimą, objekto pavardė ir sąsaja su skandalu kartojama tol, kol vardas tiek suteršiamas, kad ima „dvokti“.
„Supuvusios silkės“ metodas reiškia „smirdinčios silkės“ trynimą į objekto „drabužius“.
Gerai veikia ir „Didžiojo melo“ metodas. Pirmiausia sugalvojama tokia baisi melagystė, jog sunku patikėti, kad kas nors galėtų tai sukurti. Tas melas emociškai jaudina objektą – publiką ir kartu apibrėžia jos požiūrį į apdergtąjį ateityje. Pavyzdys – istorija apie Hillary Clinton ryšius su pedofilų tinklu.
„40:60“ principą sugalvojo nacistinės Vokietijos propagandos ministras Josephas Goebbelsas, ir tai viena iš auksinių propagandos taisyklių. Auditorijos pasitikėjimas pelnomas pasakant 60 procentų tiesos, atitinkančios „priešo interesus“, arba, pavyzdžiui, faktais pagrįstos informacijos. Pelnius pasitikėjimą tikra tiesa, paskleidžiama 40 procentų gryno melo.
Jakovlevas rašo, jog specialioji kovinė propaganda skaldo priešo gretas, nes pasitelkus melagingą informaciją galima manipuliuoti žmogaus sąmone.
Rusijos saugumo tarnybų organizuojamos melagingos informacijos operacijos – nenaujas dalykas.
Rusijos saugumo tarnybų organizuojamos melagingos informacijos operacijos – nenaujas dalykas. Buvęs Didžiosios Britanijos žvalgybos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, karininkas Peteris Wrightas knygoje „Spycatcher“ (1987) rašo Sovietų Sąjungos perbėgėlius pasakojus, kad 1958 m. KGB vadovas Aleksandras Šelepinas buvo gavęs užduotį modernizuoti šią tarnybą. Jis turėjęs sukurti nekarines priemones, kuriomis Sovietų Sąjunga galėtų pulti Vakarus.
Šelepinas susikvietė iš užsienio geriausius KGB karininkus ir surengė susirinkimą. Po ilgų svarstymų Šelepinas iškėlė organizuotos melagingos informacijos sklaidos, kaip fizinio karo alternatyvos, idėją.
Tuo galutiniu rezultatu galima laikyti pirmąją sovietų netikrų žinių kampaniją – istoriją apie nutrūkusius Kinijos ir Sovietų Sąjungos santykius.
Po ilgų svarstymų Šelepinas iškėlė organizuotos melagingos informacijos sklaidos, kaip fizinio karo alternatyvos, idėją.
Tuo pat metu išaiškėjo nemažai rusiškų „kompromato“ kampanijų: operacijų, kuriose buvo pasinaudota delikačiais užsienio šalių piliečių privataus gyvenimo faktais, siekiant priversti juos išduoti savo šalį ir dirbti Sovietų Sąjungai.
Wrightas prisimena homoseksualumą slėpusį anglą, kuris tarnavo NATO ir Didžiosios Britanijos priešlaivinėse gynybos pajėgose ir, šantažuojamas dėl seksualinės orientacijos, perdavė Rusijai slaptus dokumentus. Vėliau Vakarų žvalgyba jį sugavo ir Didžiojoje Britanijoje jis buvo nuteistas už tėvynės išdavimą.
Išliko ir daugiau rašytinių įrodymų, kad Rusija sistemingai naudojo melagingą informaciją ardomosiose operacijose užsienio šalyse. Vienas septintojo dešimtmečio KGB dokumentas nurodo agentams silpninti organizacijas ir grupes, kurias KGB laiko „antitarybinėmis“, – ne tik pačioje Sovietų Sąjungoje, bet ir už jos ribų. Rekomenduojamos priemonės – ideologinių prieštaravimų kurstymas tarp organizacijos narių, organizacijos siekių menkinimas narių akyse, eilinių narių ir vadovų prieštaravimų gilinimas ir narių tarpusavio konkurencijos stiprinimas.
KGB karininkai pasistengdavo, kad tikslinė grupė gautų medžiagos, kurstančios ir stiprinančios procesus, kurie skaldo organizaciją arba grupę iš vidaus.
Jis žino sabotažo paslaptis. Savo prezidentavimo metais senus KGB metodus jis perkėlė į naują terpę – socialinę žiniasklaidą.
Putinas – buvęs KGB ir FSB agentas. Ilgus metus dalyvaudamas tarptautinėse žvalgybos ir įtakos operacijose, jis sukaupė didelę patirtį, be to, ilgai tarnavo Rytų Vokietijoje. Jis žino sabotažo paslaptis. Savo prezidentavimo metais senus KGB metodus jis perkėlė į naują terpę – socialinę žiniasklaidą.
Putino administracija, sistemingai tramdydama tiek rusų masinės informacijos, tiek užsienio šalių socialinės žiniasklaidos priemones, pavertė jas savo darbo įrankiais, galinčiais skaldyti tuos užsienio objektus, kurie, Rusijos prezidento manymu, kelia grėsmę jo interesams.
Rusijos trolių darbu ir melagingų žinių platinimu siekiama kontroliuoti tiek vyraujančias nuomones ir žmonių sąmonę užsienio šalyse, tiek Rusijos piliečių pažiūras, kur jas valdo prezidento administracijos prižiūrimi televizijos kanalai.
Rusijos propagandos puslapiai – naujienų kanalai RT ir „Sputnik“ – atakuoja Putino kritikus ir namie, ir užsienyje.
Šiandieninės priešiško poveikio įtakos formos yra senų Rusijos žvalgybos tarnybų metodų naujoviškos technikos programėlės.
Rusijos propagandos puslapiai – naujienų kanalai RT ir „Sputnik“ – atakuoja Putino kritikus ir namie, ir užsienyje: botai, troliai ir memai bruka sąmokslų teorijas, skelbia Hillary Clinton esant nusikaltėlę, padeda išrinkti Donaldą Trumpą į JAV prezidentus, Vakarų vadovams lipdo nacių etiketes, o Kremliaus programišiai kišasi į laisvus rinkimus Vakaruose, kuria šmeižikiškus tinklalapius.
Ne tik Sankt Peterburgo gamyklos troliams, bet ir savais vardais dirbantiems Kremliaus įtakos agentams neabejotinai mokama už tai, kad užlietų purvu socialinę žiniasklaidą.
O dezinformacijos tinklą kontroliuoja Putinas.
O dezinformacijos tinklą kontroliuoja Putinas.
Daugybėje aukščiausio lygio susitikimų dalyvavęs asmuo man pasakojo apie įsidėmėtiną Putino pasirodymą po vienų derybų. Rusijos prezidentas spaudos konferencijoje skaitė pranešimą, kurį veikiausiai buvo parašę Kremliaus tarnautojai. Vis dėlto kiekviena to pranešimo pastraipa buvo Putino ranka pataisyta ir papildyta.
Tiems, kurie mano, kad Putiną valdo koks nors mechanizmas, šis atvejis turėtų liudyti priešingai. Pats Putinas formuoja svarbiausias žinias, kurios iš Rusijos siunčiamos pasauliui.
2006 m. studijas Maskvos valstybiniame universitete būčiau vertinusi kitaip, jeigu būčiau ten pamokyta bent rusiško informacinio karo pagrindų. Tolesniame profesiniame kelyje man, kaip Rusijos informacinio karo tyrėjai ir jo objektui, tokios pamokos būtų naudingesnės nei valstybinio laikraščio antisuomiškos propagandos analizė.
Bet ir tokios pamokos man pravertė.
