1918-aisiais atsirado gripo virusas, greičiausiai Jungtinėse Valstijose, kuris išplito po visą pasaulį, o viena pirmųjų mirtinų jo formų pasirodė Filadelfijoje. Kai 1920-iaisiais ši pasaulinė pandemija pagaliau užgeso, ji jau buvo išžudžiusi daugiau žmonių, nei bet koks kada nors įvykęs kokios nors ligos protrūkis žmonijos istorijoje. XIV a. maras išguldė žymiai didesnę populiacijos dalį – daugiau nei ketvirtadalį Europos. Tačiau absoliučiais skaičiais gripas nužudė daugiau nei tuometinis maras ir daugiau nei šiandien nužudo AIDS.
Kukliausiais skaičiavimais, pasaulinė gripo pandemija nusinešė 21 milijoną gyvybių pasaulyje, kuriame gyveno mažiau nei trečdalis dabartinės populiacijos. Dabartiniai epidemiologai mano, kad gripas tuomet nusinešė mažiausiai 50 milijonų gyvybių, o galbūt net ir 100 milijonų.
Gripo pandemija šias negandas priminė ir kitais atžvilgiais. Kaip ir AIDS, liga žudė žmones pačiame jėgų žydėjime. Kaip ir buboninio maro metu, 1918-ųjų Filadelfijoje, viename iš moderniausių tuometinių miestų, šventikai važiuodavo arklių kinkiniais gatvėmis, kviesdami už užsklęstų durų besislepiančius persigandusius žmones atiduoti mirusiųjų kūnus.
1918-ųjų gripo pandemijos istorija pasakoja ne tik apie sumaištį, mirtį ir sielvartą, apie visuomenę, kovojančią karą su gamta, kuris kilo vidury karo tarp žmonių. Šioje istorijoje taip pat pasakojama apie mokslą, atradimus, kaip išmąstomos teorijos ir kaip tai gali pakeisti kitų požiūrius, apie tai, kaip šioje visiškoje sumaištyje keli vyrai sugebėjo pasinerti į gilius apmąstymus ir tą ramybę, ne filosofinę, o niūrią, kuri galiausiai lemia sutelktus veiksmus.
Iš tiesų 1918-aisiais pratrūkusi gripo pandemija – pirmasis rimtas moderniojo mokslo susidūrimas su gamta. Tai buvo pirmasis gaivališkų jėgų smūgis visuomenei, kurioje buvo atsisakančių paklusti šiems gaivalams ir atsiduoti dangiškajai apvaizdai. O kai kurie šios visuomenės atstovai ryžosi stoti į kovą su šiomis jėgomis, pasitelkę technologijas ir savo išmintį.
Jungtinėse Valstijose ši istorija pasakoja apie grupę ypatingų žmonių, kurie sukūrė tuos mokslinius pagrindus, kuriais remiasi ir didelė dalis šiuolaikinės medicinos. Tai jie išrado vakcinas ir antitoksinus bei kitus metodus, kurie naudojami ir šiandien. Atrodė, tarsi šie mokslininkai didžiąją savo gyvenimo dalį praleido ruošdamiesi 1918-ųjų pandemijai, kai kurie jų – gana kryptingai. Visuose karuose, kuriuose iki tol dalyvavo Amerika, ligos nužudydavo daugiau kareivių nei mūšiai. Karuose ligos išplisdavo labai dažnai. Todėl amerikiečių mokslininkai tikėjosi, kad Didžiojo karo metu gali prasidėti kokios nors ligos epidemija. Jie rengėsi tokiam įvykiui, kiek tik buvo įmanoma tam pasirengti. O tuomet laukė smūgio...
Knygoje susipina daugelio pasakojimų gijos, o veikėjų ratas apima nuo Johnso Hopkinso medicinos mokyklos įkūrėjo Williamo Welcho iki Johno D.Rockefellerio ir prezidento Woodrow Wilsono. Galų gale ši tragiška istorija sukuria tikslų ir akis atveriantį krizės modelį, su kuriuo galime susidurti ir mes, horizonte vis aiškiau pasirodant šiuolaikinių epidemijų atšvaitams.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Šio gripo aukos patirdavo labai neįprastus simptomus arba tokius, kurie anksčiau visai nebuvo priskiriami gripui, arba žinomus, bet neįprasto intensyvumo. Visa tai buvo taip keista, kad pradžioje gydytojai, geri ir protingi specialistai, bandydami nustatyti diagnozę ir ieškodami būdingų gripo simptomų ir požymių, bet jų nematydami, kartais nustatydavo klaidingą diagnozę.
Ligoniai raičiodavosi dėl siaubingų sąnarių skausmų. Gydytojas diagnozuodavo dengės karštligę, kuri dar vadinama „laužomų kaulų karštlige“. Ligoniams pasireikšdavo labai didelis karščiavimas ir šaltkrėtis, jie virpėjo, drebėjo ir slėpėsi po krūva antklodžių. Gydytojai diagnozuodavo maliariją.
Net ir epidemijos įkarštyje kai kurie Paryžiaus gydytojai kartais nenoriai rašydavo gripo diagnozę.
Dr. Henry Bergas iš Niujorko Willardo Parkerio ligoninės, kuri yra kitoje gatvės pusėje nuo Williamo Parko laboratorijos, nerimavo, kad paciento skundai dėl „deginančio skausmo virš diafragmos“ reiškia cholerą. Perspėjo kitą gydytoją: „Daug kas vemia; kai kuriems pilvo plotą skauda, kai lieti. Tai rodo procesą pilvo ertmėje.“
Paryžiuje taip pat kai kurie gydytojai diagnozuodavo cholerą ar dizenteriją, o kiti dėl galvos skausmo lokalizacijos ir intensyvumo galvodavo apie šiltinę. Net ir epidemijos įkarštyje kai kurie Paryžiaus gydytojai kartais nenoriai rašydavo gripo diagnozę. Ispanijoje visuomenės sveikatos specialistai taip pat pareiškė, kad šios komplikacijos yra dėl „šiltinės“, kuri „Ispanijoje pasitaiko gana dažnai“.
Tačiau nei šiltine, nei cholera, nei dengės ar geltonąja karštlige, maru ar tuberkulioze, difterija ar dizenterija nebuvo galima paaiškinti kitų simptomų. Tai buvo nepanašu į jokią žinomą ligą.
Žurnale Proceedings of the Royal Society of Medicine britų gydytojas pastebėjo: „Vieno dalyko niekuomet nesu matęs, tiksliau – poodinės emfizemos [tai oras, besikaupiantis po oda], kuri prasidėdavo nuo kaklo ir kartais išplisdavo po visą kūną.“ Nuo to oro, kuris prasiskverbdavo po oda iš plyšusių plaučių, vartomas ligonis girgždėdavo. Viena laivyno slaugytoja vėliau tą garsą palygino su ryžių dribsnių dubenėlyje garsu, o atsiminimai apie tą garsą jos atmintyje buvo tokie gyvi, kad visą likusį gyvenimą ji negalėdavo būti šalia žmogaus, valgančio ryžių dribsnius.
Galvos skausmai buvo jaučiami giliai kaukolėje, ligoniai skųsdavosi, tarsi jų galvos skyla, tarsi kas kaltų pleištą į galvas ar iš vidaus į išorę.
Dažnai pasitaikydavo ypač stiprūs ausų skausmai. Vienas gydytojas pastebėjo, kad otitas, arba vidurinės ausies uždegimas, kuriam būdingas skausmas, karščiavimas ir galvos svaigimas, „išsivystydavo stebėtinai greitai, o būgnelis plyšdavo kartais vos po kelių valandų nuo pirmųjų simptomų“. Kitas rašė: „41 ligoniui diagnozavome vidurinės ausies uždegimą. Otologai budėjo dieną ir naktį, nes šiems ligoniams reikėjo nedelsiant atlikti papūstų ausų būgnelių paracentezę [adatos įstatymas į būgnelį, norint pašalinti susikaupusį skystį]...“ Kitas taip pat: „Pastebėtas pūlių išsiskyrimas iš ausies. Per skrodimą beveik visiems mirusiems buvo nustatomas vidurinės ausies uždegimas su plyšusiu būgneliu... Šis destrukcinis būgnelio procesas panašus į destrukcinį procesą plaučiuose.“
Galvos skausmai buvo jaučiami giliai kaukolėje, ligoniai skųsdavosi, tarsi jų galvos skyla, tarsi kas kaltų pleištą į galvas ar iš vidaus į išorę. Skausmas ypač dažnai buvo jaučiamas už akių ir tapdavo beveik nepakeliamas, kai ligoniai bandydavo pasukti akis. Pasitaikė regėjimo praradimo, užtemusio regėjimo lauko atvejų. Dažnai būdavo paralyžiuojami išoriniai akis judinantys raumenys, o vokiečių medicininėje literatūroje akių pažeidimai minimi ypač dažnai, kartais net 25 proc. visų gripo atvejų.
Tai buvo gripas, tik gripas. Pasaulis tarsi pajuodo. Jis pajuodo nuo cianozės, kuri apimdavo ligonius.
Sutrikdavo uoslė, kartais ištisoms savaitėms. Retesnės komplikacijos buvo ūmus, kartais net mirtinas inkstų nepakankamumas. Rėjaus sindromas pažeisdavo kepenis. Armijos suvestinėje vėliau apibendrinta paprastai: „Simptomai buvo labai įvairūs, ir pobūdžiu, ir sunkumu.“
Siaubą sėjo ne tik mirtis, bet ir šie simptomai.
Tai buvo gripas, tik gripas. Pasaulis tarsi pajuodo. Jis pajuodo nuo cianozės, kuri apimdavo ligonius. Kartais tokie ligoniai pradžioje skųsdavosi tik keliais simptomais, bet pastebėję cianozę, gydytojai ir slaugytojos į tokį ligonį visuomet žiūrėdavo kaip į pasmerktą mirti, kaip į vaikštantį lavoną. Jei cianozė išryškėdavo, mirtis buvo neišvengiama. Vienas gydytojas prisimena: „Intensyvi cianozė buvo stulbinantis fenomenas. Lūpos, ausys, nosis, skruostai, liežuvis, akių junginės, pirštai ir kartais net visas kūnas įgaudavo slogų sutemų atspalvį.“ Kitas jam pritarė: „Daugelis guldomų ligonių pasižymėjo stebėtinai intensyvia cianoze, ypač pastebima lūpų srityje. Tai nebuvo tas blyškus melsvumas, kurį esame įpratę matyti, kai ligoniui pasunkėja pneumonija. Atspalvis labiau priminė tamsiai mėlyną spalvą.“ Trečiasis pastebi: „Jei plaučių pažeidimai buvo abipusiai, cianozė buvo labai ryški, spalva priminė net indigo mėlynumą... Blyškumas taip pat buvo blogos prognozės ženklas.“
O dar tas kraujas, iš organizmo pasipilantis kraujas. Buvo baisu matyti kraują, lašantį, o kartais ir srove bėgantį iš ligonio nosies, burnos, net ausų ar akiduobių. Kad ir koks siaubingas būtų tas vaizdas, tai dar nereiškė mirties, tačiau net ir gydytojams, net ir tiems, kurie apie organizmą ir ligos procesus yra pratę galvoti kaip apie aparatus ir jų gedimus, tokie anksčiau neregėti simptomai vertė jaustis nejaukiai. O kai virusas įsisiautėdavo, kraujas būdavo visur. (Gleivinių kraujavimą gali lemti įvairūs mechanizmai, o gripo atveju tikslūs mechanizmai nėra žinomi. Kai kurie virusai tiesiogiai ar netiesiogiai puola trombocitus, kurių reikia krešėjimui. Imuninės sistemos elementai taip pat gali netyčia pažeisti trombocitus.)
JAV armijos kareivinėse nuo 5 iki 15 procentų visų į ligonines paguldytų vyrų kraujavo iš nosies, tarsi juos būtų užpuolęs koks nors hemoraginis virusas, kaip Ebolos karštligės. Pranešama apie tokio stipraus kraujavimo atvejus, kai kraujas trykšdavo kelių centimetrų ilgio srove. Gydytojai negalėjo paaiškinti šių simptomų. Jie tik galėjo apie juos pranešti.
Viena keisčiausių komplikacijų buvo kraujavimas iš gleivinių, ypač nosies, skrandžio ir žarnyno.
„15 % ligonių kraujavo iš nosies...“ „Maždaug pusei visų ligonių palenkus galvą iš nosies ir burnos tekėjo putotas, krauju nudažytas skystis...“ „Ženkliai daliai ligonių kraujavo iš nosies, vienam ligoniui iš nosies pritekėjo pusė litro šviesiai raudono kraujo...“ „Keistas ankstyvųjų ligos stadijų simptomas buvo kraujavimas iš įvairių organizmo vietų... Šeši ligoniai vėmė krauju; vienas mirė dėl kraujo netekimo“.
Kas tai buvo?
„Viena keisčiausių komplikacijų buvo kraujavimas iš gleivinių, ypač nosies, skrandžio ir žarnyno. Pasitaikydavo ir kraujavimas iš ausų bei petechinės hemoragijos [pakraujavimai] odoje.“ Vienas vokiečių mokslininkas nustatė, kad ligoniams dažnai pasitaikydavo „įvairių vidinių akies dalių kraujavimas“. Amerikiečių patologas teigė: „Suskaičiuota penkiasdešimt kraujavimo po akies jungine atvejų. Dvylika ligonių kosėjo krauju, šviesiai raudonu krauju su gleivėmis... Trys žarnyno kraujavimo atvejai...“
Gripas niekada nepasireiškė tik vienu simptomu. Niujorko sveikatos departamento vyriausiasis gydytojas susumavo: „Kai ligoniai jausdavo intensyvius skausmus, atrodydavo, kad jie serga dengės karštlige... kraujavimas iš nosies ir bronchų... Skrepliavimas paprastai buvo gausus ir dažnai su krauju... parezės ir paralyžiai dėl galvos ar nugaros smegenų pažeidimo... tuštinimosi sutrikimai gali būti sunkūs arba lengvi, nuolatiniai arba laikini... fizinis ir psichinis išsekimas. Intensyvus ir ilgalaikis išsekimas sukelia isteriją, melancholiją ir psichikos sutrikimus su polinkiu į savižudybę.“
Poveikis psichinei būklei – viena labiausiai pastebėtų pasekmių.
Per epidemiją 47 procentus visų mirčių Jungtinėse Valstijose lėmė gripas ir jo komplikacijos, tai sudarė beveik pusę visų mirties atvejų, įskaitant vėžį, širdies ligas, insultą, tuberkuliozę, nelaimingus atsitikimus, savižudybes, žmogžudystes ir visas kitas priežastis. Be to, vidutinė gyvenimo trukmė Jungtinėse Valstijose sumažėjo daugiau nei dešimčia metų.
Paprastai gripas pasirenka ir nužudo silpniausius visuomenės narius, labai mažus ir labai senus. Ir žudo atsitiktinai, kaip koks chuliganas. Beveik visuomet gyvybingiausiems, sveikiausiems jis leidžia išsisukti nuo mirties, įskaitant ir jaunus suaugusiuosius. Pneumonija kartais net vadinama „senų žmonių draugu“, nes žudo dažniausiai tik senus, be to, paprastai neskausmingai ir gana ramiai, suteikdama laiko ir paskutiniam atsisveikinimo žodžiui.
1918-ųjų gripas tikrai nepasižymėjo tokia malone. Jis žudė jaunus ir stiprius. Visame pasaulyje atlikti tyrimai rodė tą patį. Didžiausia tikimybė mirti buvo jauniems suaugusiems – sveikiausiai ir stipriausiai populiacijos daliai. Tie, kuriems labiausiai reikėjo gyventi – tvirti, ištvermingi, auginantys mažus sūnus ir dukras – būtent jie ir mirė.
Vien Amerikos kariuomenėje su gripu susijusių mirčių skaičius šiek tiek viršijo žuvusiųjų mūšiuose Vietname. Vienas iš 67 karių armijoje mirė nuo gripo ar jo komplikacijų, dauguma jų – per dešimt savaičių, kurios prasidėjo rugsėjo viduryje.
Tačiau gripas žudė ne tik karius. Jungtinėse Valstijose mirė penkiolika kartų daugiau civilių nei karių. O tarp jaunų suaugusiųjų išryškėjo ir dar vienas demografinis rodiklis. Labiausiai pažeidžiamos buvo nėščios moterys, joms buvo didžiausia grėsmė mirti. Jau 1557-aisiais pastebėta, kad gripas padidina persileidimų riziką ir gali nužudyti nėščias moteris. Atlikus 13 tyrimų per 1918-ųjų pandemiją nustatyta, kad į ligoninę paguldytų nėščių moterų mirtingumas buvo nuo 23 iki 71 procento. Jei nėščios moterys išgyvendavo, 26 procentai jų prarasdavo kūdikį. Šios moterys greičiausiai turėjo ir kitų vaikų, taigi, nors ir neapskaičiuota, didžiulis skaičius vaikų neteko motinų.
Vienas svarbiausių žodžių moksle yra „įdomu“. Tai rodo, kad nustatyta kažkas naujo, neaiškaus ir galimai reikšmingo. Welchas paprašė Burto Wolbacho, labai gero „Brighamu“ vadinamos Bostono ligoninės vyriausiojo patologo, ištirti Devenso atvejus. Wolbachas pavadino šį tyrimą „pačia įdomiausia patologine patirtimi, kurią kada nors esu gavęs“.
Šios pandemijos epidemiologija tikrai buvo įdomi. Neįprasti simptomai buvo įdomūs. Skrodimai – o kai kuriuos simptomus gali atskleisti tik skrodimas – irgi buvo įdomūs. Viruso sukelti pažeidimai ir epidemiologija išties buvo paslaptinga. Paaiškinimai bus gauti, bet tik po kelių dešimtmečių.
Tuo tarpu šis gripas, o juk tai buvo tik gripas, nepaliko beveik nė vieno vidaus organo nepažeisto. Kitas žymus patologas pastebėjo „ryškią smegenų hiperemiją“ – tai kraujas, užplūdęs smegenis, galbūt dėl nekontroliuojamo uždegimo. Ir pridūrė, kad „smegenų vingiai buvo išsilyginę, o smegenų audinys pastebimai išsausėjęs“.
Virusas pažeisdavo perikardą – tą maišą ir jame esantį skystį, kurie saugo širdį – ir sukeldavo jo uždegimą. Pakenkdavo ir širdies raumeniui. Širdis dažnai buvo „atsipalaidavusi ir glebi, nors dažniausiai mirusiems nuo skiltinės pneumonijos randamas kietas, susitraukęs kairysis skilvelis“.
Inkstų pažeidimai buvo įvairūs, bet koks nors jų pažeidimas buvo nustatomas „praktiškai visais atvejais“. Kartais buvo pažeidžiamos kepenys. Antinksčiuose buvo „nekrozės plotų, pakraujavimo, o kartais pūlinių... Jei kraujavimo nebuvo, beveik visuomet buvo matomas kraujo priplūdimas“.
Krūtinės ląstos raumenys plyšdavo arba dėl vidinių toksinių procesų, arba dėl išorinio streso, nuo kosėjimo, o daugelyje kitų raumenų patologai pastebėjo „nekrozę“ arba „vaškinę degeneraciją“.
„Net ir sėklidėse buvo „labai keistų pakitimų... jie buvo nustatomi beveik visiems... Buvo sunku suprasti, kodėl raumenys ir sėklidės taip sunkiai pažeisti.“
