1941 m. birželio 23 d., ką tik įsiplieskus nacių ir sovietų karui, daugelis lietuvių politinių kalinių, tarp kurių buvo ir pulkininkas Petruitis, iš Kauno kalėjimo išvežti į Minską. Ten, suformavus dviejų tūkstančių pasmerktųjų koloną, prasidėjo mirties žygis pėsčiomis į Červenę. Birželio 26-osios naktį ginkluotos NKVD sargybos lydimi nelaimingieji, pasiekė už Červenės esantį miškelį. Būtent čia pradėtos masinės žudynės...
Jonas Petruitis gimė 1891 m. lapkričio 6 d. Rozalime, Panevėžio apskrityje. 1912 m. pašauktas į carinę kariuomenę, baigė Tifliso karo mokyklą, kovėsi Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose. 1919 m. įstojo į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, kovojo su bolševikais ir bermontininkais. Vėliau paskirtas 12-ojo pėstininkų pulko vado pavaduotoju. Baigęs aukštesniuosius karininkų kursus, tapo 2-ojo pulko vadu, paskui vadovavo Antrajai karo apygardai.
1926 m. gruodžio 17 d. dalyvavo kai kurių Lietuvos aukštųjų karininkų ir tautininkų surengtame valstybės perversme, tačiau netrukus nusivylė A.Smetonos valdymu, todėl ėmėsi rengti kontrperversmą. Už tai buvo atleistas iš kariuomenės, ištremtas į Daugus, apsigyveno Alytuje.
1940 m. gruodžio 24 d. suimtas Lietuvą okupavusios sovietų valdžios, enkavėdistų kalintas ir kankintas Kauno kalėjime. Jam iškelti kaltinimai pagal liūdnai pagarsėjusį stalinistinį Rusijos SFSR 58-ąjį straipsnį, apibrėžiantį „kontrrevoliucinę veiklą“, priklausymą prieš sovietų valdžią nukreiptoms organizacijoms, šnipinėjimą, santykius su „priešiškomis valstybėmis“, įskaitant „sovietinės tėvynės išdavimą“. Už tai buvo numatyta tik mirties bausmė.
Birželio 26-osios naktį enkavėdistams pradėjus žudyti kalinius prie Červenės esančiame miškelyje, pulkininkui J.Petruičiui pavyko pabėgti ir sugrįžti į Lietuvą, tačiau kalinimas ir kankinimai pakirto jo sveikatą.
Jonas Petrutis mirė 1943 m. rugsėjo 28 d. Kaune, bet prieš tai spėjo parašyti šiuos baisius prisiminimus. Knyga „Kaip jie mus sušaudė“ pirmą kartą išleista 1942 m. Kaune.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Įėjęs į kabinetą, labai nustebau, pamatęs Dunkovą ne kariniu, bet civiliniu, gana elegantišku pilku kostiumu apsirengusį. Razauskas sėdėjo Dunkovo fotelyje, o Dunkovas, man įėjus, tuojau pradėjo man mandagiai kalbėti:
– Štai ką, Petruiti, aš turiu tamstai pasakyti: tamsta truputį teisybės pasakei, o svarbiausius dalykus praleidai. Mums reikia, kad tamsta arba visiškai nieko nesakytum, arba turi viską pasakyti nuo pradžios iki galo. Ar tamstai yra suprantamas jūsų nusikaltimas ir kas gresia už tokius darbus? Nors Sovietų Sąjungos baudžiamieji įstatymai ir labai humaniški yra, jūs niekur nerasite kapitalistinėse valstybėse tokių lengvų įstatymų kaip pas mus, bet tamstos nusikaltimui teismas neras jokių lengvinančių aplinkybių.
Vien tik ankstesnių tamstos darbų komunistinės valdžios ir darbo žmonių atžvilgiu visiškai pakanka, kad sovietų teismas tamstą pasmerktų, tačiau anie darbai, kuriuos tamsta patsai savo knygose aprašei, kurių, manau, nepaneigsi, nes ten parašyta tamstos paties ranka juodu ant balto, taip pat demokratinės buržuazinės valdžios nuvertimas, Komunistų partijos Vykdomojo komiteto narių sušaudymai ir t. t., palyginti su dabartiniu nusikaltimu, yra niekis. Tai tik sunkinančios aplinkybės. Dabar klausyk, Petruiti, mano gero patarimo: jei jau tenka mirti, tai reikia garbingai numirti. Nemanyk, kad jūsų draugai, jei jų neišduosi, padės tamstai vainiką ant kapo. Juk vis tiek ant tamstos kapo šunes šlapinsis. Mirti reikia, bet reikia mokėti garbingai numirti. Sovietų Sąjungoj visi žmonės, kad ir kokie jie būtų, moka garbingai mirti dėl idėjos. Nėra ko gailėtis „prachvostų“, nes jie tamstos taip pat nė kiek nesigaili...
– Rodos, tamsta tardytojau, ką aš prisiminiau, viską pasakiau...
– Nieko tu mums, kalės vaike, nepasakei! – pašoko Dunkovas, kišdamas mano panosėn kumštį.
– Prašau mane sušaudyti, aš daugiau nebeturiu ko sakyti...
– Žiūrėkit, koks jo nepaprastas kuklumas! „Prašau sušaudyti...“ – ironizavo Dunkovas. – Mes tave tikrai sušaudysime, bet tik ne dabar. Mes turime pakankamai laiko – nėra ko mums skubėti. Mums ir tau gerai žinoma, kad lavonai nekalba. Anksčiau, negu būsi sušaudytas, mums viską pasakysi... Jei nori, kad sušaudytume, tai greičiau pasakyk visą teisybę – nereikės kankintis ir garbingai numirsi. Reikia drąsiai ir garbingai žiūrėti į mirtį!
– Tamsta tardytojau, manęs mirtimi nenugąsdinsite, nes man ne naujiena žiūrėti mirčiai į akis. Ar mano draugai padės man vainiką ant kapo, man taip pat nesvarbu, bet dabar, ką atsimenu, tai teisybę sakau... – nebetekęs kantrybės, atsikirtau Dunkovui.
– Me-l-u-o-ji, „mat-mat!“ Palauk, aš tau, kalės vaike, įrodysiu, kad tu meluoji, akiplėšiškai meluoji!
Po to Razauskas, kuris už stalo fotelyje sėdėdamas bylas vartaliojo, staiga atsikėlė ir, pakvietęs sykiu su savim Dunkovą su Mikulėnu, išėjo. Kabinete liko tik du budeliai ir aš. Procedūra ta pati, kaip ir aną kartą: liepė paltą nusivilkti ir tais pačiais apyrankiais rankas surakino. Maniau, kad ta pačia gumine „funke“ taip pat pradės jie mane vanoti ir spardyti. Bet labai nustebau, kai pirmasis tipas liepė atsistoti ir prieiti prie tam tikros kabyklos palei duris. Viršuje buvo įtaisyti geležiniai kabliai, atrodė, ne kam kitam, kaip drabužiams kabinti. Čia jis, sučiupęs mano ranką už apyrankių, tituluodamas mane kalės vaiku, pakėlė į viršų ir užkabino per vidurį apyrankių tarp rankų ir geležinio kablio. Aš iš karto visu ištisu kūnu pasvirau pirmyn, nes kabyklos apačia neleido kojų priartinti prie kabyklos. Tokiu būdu patsai savo jėgomis be pašalinės pagalbos nuo tos kabyklos jokiu būdu nebūčiau įstengęs atsipalaiduoti. Išsitiesti tiesiai ant kojų negalėjau – turėjau, pasviręs į priekį, karoti ant rankų.
– Dabar mes duosime tam kalės vaikui išbandyti tą pačią „štuką“, kurias jūsų policininkai su komunistais darė, – tepajunta, koks skonis. Įdėk šniūrą! – liepė antrajam tipui.
Kur jie įjungė tą šniūrą, nugara į juos stovėdamas, nemačiau. Pamanius, kad jie dabar mane pradės elektrinti, iš anksto šiurpas nukrėtė, nes elektros srovės, turiu prisipažinti, apskritai negaliu pakęsti. Bet kai pakėlė mano švarką ir iš kelnių ištraukė marškinius, nugaroj pajutau kažin ką karštą, paskui labai skaudžiai deginantį čirškėjimą. Tuojau paplito svilinamos odos kvapas. Dabar supratau, kad jie kažin kokiu metaliniu daiktu mane degina. Tik vėliau, kankinimui pasibaigus, pamačiau, kad ten buvo paprastas elektrinis lygintuvas (elektrinis prosas). Deginimo skausmas kiekvienam yra suprantamas, labai bjaurus; kenčiant reikia labai stipriai dantis sukąsti. Deginimo operaciją kelis kartus kartojo, su keleto minučių pertraukomis, vis toj pačioj vietoj ties nugaros viduriu, įvairiausiais žodžiais keikdami ir reikalaudami pasakyti, pas ką yra radijo siųstuvas, kas leidžia nelegalų laikraštį, kuriame yra parašytas straipsnis „Stalino grobis“, apie kurį aš nieko nežinojau, ir išduoti pavardes visų kitų kontrrevoliucininkų, kurie sykiu su manim dirba.
NKVD deginimo ženklą nugaroje ir dabar tebenešioju.
Pagaliau liovėsi deginę man nugarą, turbūt, šis nemalonus darbas jiems patiems atsibodo, nes aš nieko nebeatsakinėjau į jų klausimus, tik dantis sukandęs tylėjau ir tylėjau. Nors deginti ir nustojo, bet pakabinę labai ilgai laikė, ar gal man tik taip atrodė, nes taip baisiai apyrankiai įsiėdė į rankų odą ir taip smarkiai nutirpo rankų plaštakos bei pirštai, kad vos begalėjau kęsti nevaitodamas. Be to, nepaprastai ėmė skaudėti paširdys, kadangi labai nepatogu buvo karoti pasvirusiam į priešakį.
**
Karceryje sėdėjau ištisus du mėnesius be dviejų dienų – nuo sausio 10 iki kovo 8 d. Kas dvi tris dienas, vis naktimis, buvau vežiojamas į saugumą tardyti. Dar porą kartų buvau apyrankiais surakintas, mušamas ir spardomas. Po to daugiau savo budelių visiškai nebemačiau. Turėjau reikalą tik su tardytojais – Dunkovu ir kitais, kurie jau daugiau manęs nebemušė. Bet būtų geriau buvę, jei būtų mušę, nei karceryje uždarę laikę, nes į galą tiek jau buvau išvargintas ir nusilpęs, kad be palydovo pagalbos nebegalėjau laiptais pasikelti ir į „Girelę“ įlipti. Tiek jau manyje buvo įsigalėjęs nuovargis, apatija ir snaudulys (beveik ištisus du mėnesius, galima sakyti, buvau be miego), kad jie galėjo man daryti, ką norėjo, – mažai į ką bereagavau.
