Aušta naujosios Lietuvos aušra. Ką tik nutilo Dainuojanti revoliucija. Pasroviui per gyvenimą plaukia keletas jaunuolių. 1992-ųjų, o gal 1994-ųjų Vilnius. Žadėtą šviesų rytojų nušlavė ezoterikos banga. Iš televizoriaus ekrano žodį skelbia Kašpirovskis ir į kosmosą skrenda jau nebe Gagarinas, o kunigas Paltanavičius... Klesti Gariūnai, kur, matuojantis naują odinę striukę, pardavėjas iš kišenės pavagia pinigus. Mieste sproginėja mafijos automobiliai. Tiesiog gatvėje urlos nuauna kedus, o kolektyviniuose soduose vyksta tūsai.
Ši knyga – tai „Parduotos vasaros“ norintiems užsidirbti varganai egzistencijai, išlikimo žiauriomis sąlygomis mokykla „Kaip grūdinosi plienas“ ir epochos veidrodis, kuriame „Pušis, kuri juokiasi“ ir toliau juokiasi...
***
Kęstutis Šapoka (gim. 1974) – dešimtajame dešimtmetyje verslo nekūrė. Buvo metalistas ir svajojo tapti prarabu statybose arba automechaniku autoservise. Deja, svajonės neišsipildė ‒ tapo menininku ir rašytoju. O po to ‒ dar ir menotyrininku ir parodų kuratoriumi. Kritikuoja institucinį meną ir autentiškos kūrybos strategiją. Šios knygos tekstas – tai dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas.
XII
Žlobas, Dziabas ir aš išlipam Dobros Rados, ta prasme, Gerosios Vilties. Žlobas savo entuziazmu užkrėtė ‒ įkalbėjo mus kelionei... Čia, keliolika metrų nuo trūliko stotelės jau būriuojasi eilė į ir taip jau sausakimšą LAZą. Pagaliau per jėgą įsigrūdam. Susitrombuojam ant tiek, kad sunku įkvėpti ir iškvėpti, kaip šprotai skardinėje. LAZas stenėdamas pajuda lėtai šliaužia prospektu... sunkiai įveikia Lazdynų tiltą, lėtai ropoja toliau, pro ligoninę, tada iš paskutiniųjų, pūkšėdamas ropščiasi į Gariūnų kalną, atrodo, nebeužvažiuos. Bet šiaip ne taip visgi. Sustoja šalikelėje. Mašinų grūstis prasideda jau nuo pakalnės, dar neprivažiavus talkučkės teritorijos, o ant kalno, arčiau metalinių tvorų, pavirsta neišvažiuojama ir net sunkiai praeinama maišalyne. Tiesa, kitoje kelio pusėje dar tačkių turgus milžiniškas. Šlykštokai spjaudo lietus.
Reikia eiti pėsčiomis kelis šimtus metrų ar net puskilometrį iki kur grūstis jau neišpasakyta. Žmonės pasipila iš visų tų LAZų, ikarusų, lenda iš latvijų ir nuosavų mašinų, jų vis tirštėja ir pilka masė suteka prie pagrindinių vartų, tipo, įėjimo. Čia budi keli ambalai. Duodi pitaką ir patenki į talkučkę-rojų. Skaityk, didžiausia ir rimčiausia talkučkė Lietuvoje. Čia galima gauti viską!
Palei tvorą − daugybė metalinių aprūdijusių lariokų su galybe įvairių smulkių tavarų. Visur ‒ purvinos balos.Tada prasideda dengti prekystaliai, toliau matyti samadėlnos prekyvietės. Sunku prasibrauti, visą laiką reikia stumtis jėga. Kaip kokiam skruzdėlyne. Maišosi visokia publika – pinigingi ir nelabaičiukčios(1), prekeiviai, visokie treninguočiai, karmanikai, čigonai, juodukai, kokie tai bezprizorni vaikiščiai, kur ne kur − mentai, tipo, kokio prekeivio „popierius“ tikrina, ir visokie kitokie aiškūs ir neaiškūs tipai.
Vieni tiesiai per talkučkę tampo prekes į lariokus, kiti šiaip trinasi minioje, kai kurie atsinešę sudedamus staliukus ir ant jų viską išsidėlioję. O tie dengti prekystaliai, tipo, Pastogė, čia kur arčiau įėjimo, ta prasme, yra labiausiai prestižinė vieta. Dar prekiaujama iš sudedamų tentų palapinių Karakumuose, kartais iš po tokių didelių lietsargių arba iš strypų ir celofano stogą pasidarius, iš visokių minibusų ir taip toliau, tipo, ir panašiai. Nusikalę turgaus bobos stumdosi, kiša praeiviams savo darbo pirčiatkes, koines. Kita, ant kaklo pasikabinusi puodą, įstrigusi toje maišalynėje, rėkauja – kamu gariačije piražki s miasom, s kapustoi?! Gariačije piražki! (2)
Prie vieno surenkamo staliuko kelis azijiečius apspitę žiopliai – žaidimas napiorstkais– atspėk, po kuriuo napiorstku paslėptas kamuoliukas. Niekas, niekada, aišku, neatspėja. Jeigu koks pradeda piktintis, tipo, kažką tai aiškinti apie žulikavimą, staigiai prisistato kažkokie tai prisikočioję bachūriukai, kažką tai jam trumpai paaiškina, priekaištaujantysis momentaliai užsikiša irmigom pasišalina.
Mašinų jūra, ant kiekvienos išdėliotos gėrybės, tipo, tavaras. Akys raibsta! Tačkės, ant kurios sudėtos šmotkės ar kitoks chlamas, krūtumas ir naujumas rodo prekiautojo statusą, tipo, štai šitas jau prasigyvenęs, užsidirbęs, tipo, pagarbą, o šitas – dar ne. Ant tačkių, tentuose arba dengtuose prekystaliuose viskas – kailiniai, kožuchės, džinsai, treningai, suknelės, vyriški kostiumai, maikės, lifčikai, triusikai, plafkės, kedai, žieminiai batai, tapkės, magai, kolonėlės, kvepalai, kasetės su muzika, kasetės su bajevikais ar parnucha, užuolaidos, videkai, bižuterija, kerzai, žaislai, skarelės, kėpkės, netikro aukso gaminiai, patalynės, rankšluosčiai, lietsargiai, tašės, pederastkės, cyzų blokai, lapatnikai, telikų, mašinų antenos, dantų pastos, kremo tūbelės, keptuvės, peiliai, šakutės, paveikslai su nuogom bobom ir be jų, šaukštai, servizai, puodai, plaukų želė, akiniai, marškiniai, bliuskos, sekerai, ikonos, skalbinių džiovyklės, vestuvinės suknelės, žiebtuvėliai, arbatinukai, antikvaras, karoče, saulės akiniai, kojinės, varionkės, vaikiški vežimėliai visokie, laidai, dušo komplektai, fenai, pinti foteliai, batų tepalas, čecholai, čekankės, pirštinės, plaktukai, nuodai tarakonams, padangos, basanoškės, atviortkės, dviračiai, jų detalės, adijalai, diržai, drėlės, kačiukai, šuniukai, duslintuvai, pyragėliai su mėsa, prožektoriai, meškerės, plūdės, žilkos, kabliukai, primankės žuvims, santechnika,kalgotkės, kosmetika, kamuoliai, unitazai, paltai, kortų kaladės, lako bonkutės, laikrodžiai, čemodanai, flomasteriai, kilimai, matrioškos, siūlai, nuodai žiurkėms, gandonai, tipo,, tikro aukso dirbiniai, beisbolkės, dangteliai sloikams, kalendoriai su nuogom bobom, pyragėliai su kopūstais, ragai, ausinukai, staltiesės, susuktos į laikraščius sėmkės, muilas, liustros, namų gamybos čiulpinukai, žvačkės, dažai, nelegalūs ginklai, skalbimo milteliai, maisto papildai, spalvotieji metalai, plaukų segtukai, kinietiškos vazos, perukai, šalikai, dulkių siurbliai, banguotosios papūgėlės, įrankiai, numizmatika, visoks chlamas ir taip toliau, karoče, chujviską išvardysi.
Visokių krūtų žinomų firmų esama ‒ dairomės ‒ visur achujena inomarkių gausa, tik babkių turėk – Abibas,Pumka, Mecosonic, Reebuk, Parasonic, Sonki, Safsunk, Wersačke, Prilips,Malebaro, Dolce & Dubina, Gučnik, Kanga Russ, Praba, Original, Top original, Original Top, Original & Original...
Klientų aptarnavimas irgi neblogas. Batams matuotis, karoče, pamesti ant žemės kartono gabalai – išardytos batų dėžės. O kelnes, sijonus, tipo, matuotis galima tiesiai palatkėje tarp kitų įvairių šmotkių. Gali nusimaut prisimatuoti naujas kelnes − visiems pochui. Kai kur padarytasprisimieruot, mol, privatesnis „matavimosi kampas“ palatkės gilumoj. Jei reikia, pradavščica palaiko veidrodį. Skaityk, pilnumoj normalus aptarnavimas!
–Dobre svetry ponia, bierzym v Turcji prosto ot gamintojasov! Bardzo dobre, znane gamintojasy...(3)– pasakoja peroksidinė Teresa moteriškei, čiupinėjančiai pakabintus megztinius, tada skardžiai rėkia kažkokiam tai stambiam bičui: –Ei, Marka, vež porcja cepelinov i jeden szaszlyk dla Agniežki... ‒ tada vėl pirkėjai, paplonintu balsu: ‒ A buty tež z Turcji ponia, bardzo dobre, labai giari, orygynalne, prosto ot gamintojasa! Jak? Nu da, tem sam gamintojas, ponia... Jaki? Dobry, znany gamintojas, ponia! Na co mne klamač! Bardzo bioro i svetry, i buty, bardzo kapujo, ponia! Vo, všystko predami i jedzim nastempny tydzien do Turcji za nowo partjo, atsiviažty, ponia!(4)
Pirkėja biškį pamindžikuoja, padvejoja ir nueina sau. Teresa grįžta prie mašinos, atsisėda ant sudedamos kėdutės, traukia iš kurtkės kišenės cyzų pakelį. Užsirūko. Minėta Agnieška šalimais duris prasidariusi sėdi mašinoj, apkrautoj megztiniais, batais. Irgi traukia dūmą. Teresa greitakalbe varo jai:
‒ ...nu karoče ...to ten jejny Andžej durny calkiem jak zapili, ale za to dobrze urzondzil sie, pracuji na granicy, tamožnykas, dužo bierzy, karoče. To teraz oni budujo dom trocha za Vilėjko, w stronie Dvarčionisa – przy galgach. To Elvira teraz ni chce na talkucze stač, urodzi i biendzie domova gospodyni. Cipa pani bendzi, bendzi jezdič na Audzi! Cipa ponią būs! Ja to ni wiem, ja by to rzucala talkuczki, nu bo kto maze viedzieč, co dalej bendzi? Vyrzuco jednego dnia za pjanki tego Andrzeja albo zlapio z sviatko i vsio! Co vtety zrobi? Ma niezle miejsce na Pitačiokas, vsie nalogi dla mafiji zaplacila na miesiac v przod, a teraz cipa vymyšlal, karoče... chce ta miejsce momuš prabič... Vo Marka idzi, to niech on podyžuruji... Davai, ciongni termos, – sako draugei, meta dar rūkstantį byką, patrina padu, užgesina. Gauna iš Mareko vienkartinę plastmasinę lėkštę su atšalusiu cepelinu spirguose, pasideda ant kelių, Agniežka irgi ima lėkštę su keliais apdegusiais šašlais, biškiu kečupo ir keletu cibulio griežinių. Atsuka termoso kamštį, garuoja kava. Tačiau išlieka budri − vėl kažkas tai apžiūrinėja, čiupinėja turkiškus megztinius. Užstaugia į Mareko pusę: – Marka, postoj przy svetrach! Nu co? Cienžko postač?! Tak od szostėj rana tu terczym, poki ty chrapal v maszynie! Davai nevyglupiaisia!... Ponia, bierzcie biuzon, ymkytę ponią bliūzonas, bardzo dobry, prosto ot gamintojasa, bardzo znany gamintojas, ponia! Z Germaniji! Pomierzcie, ponia!.. Marek, potrzymai pani liustro! Davai chodž chodž...(5)
Kalbų mišrainė nuorusų, lenkų, tuteišių, iki baltarusių, rumunų, lietuvių ukrainiečių, gruzinų, armėnų, azerbaidžaniečių, čėčėnų, latvių, kiniečių... Per garsiakalbius, visur iškabinėtus, varo garsiai reklama, tada muzonas − daugiausiai rusiškas. Atseit, Gariūnų radijas. Vietomis triukšmas nepakeliamas, sunku susišnekėt. Prie kai kurių prekyviečių susispietę skusti treninguoti bachūriukai surūgusiais snukiais, po penkis, šešis, dešimt – nelabai aišku, ar jie tenai kuo prekiauja, ar tiesiog prižiūri talkučkę. Bet prie jų niekas kažkaip tai ir neina.
Kitoj vietoj ‒ žmonių, maišalynė, erzelynė balsų, kalbų. Apstoję kažką ratu. Vidury rato du ‒ dičkis spinta toks, bet maža galva ir žema kakta, ir kažkoks mielkas azijietis, toks staigus kaip pipiriukas. Dičkis tik pist masyviu sunkiu kumščiu smulkiajam į snukį. Mielkas kaip kamuolys nusirita į balą, netgi pasivolioja biškį, kol atsičiuchina ir vėl pašoka kaip užvestas. Laša purvai nuo kurtkės ir snukio. Dičkis vėl chujakst jamį charią ‒ na tebe pios paganyj (6) ‒ mielkas vėl ant žemės, pasivolioja ir vėl pašoka. Galiausiai iš kišenės išsitraukia nusmailintą atviortkęir metasi ant dičkio krauju pasruvusiom akim ‒ zarėžiūūūū! Pist vėl gauna kumščiu ‒ na tebe štob znal kamu platit` nada, čiurka! Slonam nado platit` vetom meste, ponial, čiurka? A ne Udavam!(7) Ir vėl mielkas aria purvą, nosis sukruvinta, net dantys kruvini, atviortkė nuskridusi į šalį ir jau turbūt atsidūrusi kažkieno kišenėj.
- XXa. 10-jo deš. pirmoje pusėje Gariūnų prekeiviai vadino pirkėjus, nes anie beveik niekada nesiderėdavo.
- (Rusų k.) Kam karštų pyragėlių su mėsa, su kopūstais? Karšti pyragėliai!
- (Vilniaus krašto tuteišių dialektas.) Geri megztiniai, imam Turkijoj tiesiai iš gamintojų! Labai geri, žinomi gamintojai.
- (Vilniaus krašto tuteišių dialektas) Ei, Marek, paimk porciją cepelinų ir vieną šašlykų porciją Agniežkai... O batai, ponia, irgi iš Turkijos, labai geri, originalūs, ponia, tiesiai iš gamintojo! Kaip? Nu jo, tas pats gamintojas... Koks? Geras, žinomas gamintojas, ponia! Kam man meluoti? Labai ima ir megztinius, ir batus, labai perka, ponia! Va, išparduosim viską ir važiuojam kitą savaitę į Turkiją naujos partijos atsivežti!
- (Vilniaus krašto tuteišių dialektas) Tai tas jos Andžej durnas visiškai, kai užgeria, bet užtat gerai įsitaisė, dirba muitinėj, daug paima. Tai dabar jie jau stato namą biškį už Vileikos, link Dvarčionių – prie Galgių. Tai Elwira dabar sako nebenori talkučkėj stovėt, gimdys ir bus namų šeimininkė. Atseit, ponia bus, važinės su audi. Aš tai nežinau, aš tai nemesčiau talkučkės, nes ką gali žinot, kas bus? Išmes vieną dieną už pjankes tą Anžejų arba pagaus su kyšiu, ir viskas. Ką tada darys? Turi neblogą vietą petačioke,visus nalogus jau sumokėjus bachūrams mėnesiui į priekį, o dabar, tipo, sugalvojo... nori tą vietą prakalti kažkam tai. Nu aš tai nedaryčiau to... Va, Marekas pareina, tegul jis ir pabudės. Davai, trauk termosą!.. Marek, pastovėk prie megztinių! Nu ką?! Sunku pastovėt?! Nuo šeštos ryto čia stypsom, kol tu knarkei mašinoj! Davai, neišsidirbinėk!.. Ponia, imkit bliuzoną, labai geras, tiesiai iš gamintojo, labai žinomas gamintojas!.. Iš Vokietijos! Pasimatuokit, ponia! Davai, eik, eik... Marek, palaikyk moteriškei veidrodį!
- (Rusų k.) Še tau, šunpalaiki.
- (Rusų k.) Še tau, kad žinotum, kam čia reikia mokėti. Šitoje vietoje Drambliams reikia mokėti, o ne Smauglims, supratai?!
*
Moteriškė juodu ilgu ploščium, atkišusi į priekį apžiūrinėja lifčiką, dvejoja, svarsto, ar tiks jai tas stanikas,ar ne? Prekeivis taip cekavai nužiūri moteriškę per ploščių, įvertina, tada ima kitą lifčiką, paduoda, sako, ponia, vat šitas tai tikrai idialiai tiks,akurat toč v toč jūsų dydis!
Toliau palei visus tentus, mašinas, prekystalius, badomi alkūnėmis į šonus, stumdomi ir stumdydamiesi iriamės į priekį. Talkučkės milžiniškas plotas ‒ prekystaliai, palatkės, tačkės, kioskeliai, tentai, celofanai. Virš viso šito skruzdėlyno už kokio puskilometrio purvino dangaus fone ‒ šiluminė elektrinė, kaminas ir du milžiniški rūkstantys katilai. Tokie agromni, kad atrodo, riogso čia pat, tuoj užgrius visą šitątalkučkę. Dar toliau horizonte kyšantis televizijos bokštas, palyginus, atrodo toks bloznas, menkutis... O iki elektrinės − buvę žvyro karjerai, duobės, apaugę piktžolėm, reta žolyte.
Talkučkės pakraštyje, palei tvorą, ‒ kioskai su visokiais hotdogais, cepelinais, lyg guminiais karbonadais, pridegusiu šašlyku, kava. Bet geriau vietoje nevalgyti, neišsiskirti iš minios, nes staigiai gali prisipisti bachūriukai ir pradėti reikalauti, mol, „paskolinti“ pinigų arba net susimokėti užtai, kad čia valgai tiesiai prie larioko, tipo, „už vietą“. Nors, aišku, jie, ta prasme, matyt, ne pagrindiniai, ne centro, o tie, kurie trinasi pakraščiuose, visokia mėlkata,šestiorkės. Bet vis tiek geriau nesiraut. Dauguma prekeivių perkasi kokį cepeliną ar šašlyką plastmasinėje lėkštelėje ir greitai šauna suryt kur nors tačkėj ar kur palatkėj už šmotkių užlindus.
Tvoros kai kur išlūžę, kai kur ‒ perkirptos, kiauros užlariokų, pro jas galima pralysti į atvirą dykynę, kur tik žvyras, žolė ir šiukšlės. Bet už teritorijos vis tiek geriau nelįsti. Sklinda gandai, kad tenai toliau, tose piktžolių dykynėse link elektrinės, kartas nuo karto randa, tipo, gariūnaiskų azijatų apipuvusių lavonų. Tipo, razborkių dėl nalogų aukos. Taigi geriau atstovėt ilgoj eilėj į mokamą sausakimšą, smirdantį ir apvarytą tūliką, negu bandyt pritūpti čia pat už tvoros.
Trinamės palei lariokus, tentus, kur geriausios triapkės koncentruojasi. Žiūrinėjam, ieškom, kai kur važnai teiraujamės kainos. Stabtelim prie palapinės su iškabinėtomis rudomis, juodomis kožuchėmis. Atrodo, pagaliau radom tai, ko Žlobas ieškojo! Aš pastebiu netoliese kedus ir einu prie kitos palatkės jų apžiūrėti, sakau, būsiu vat tenai, nepasiplaukit kur nors po to. Žlobas su Dziabu lieka prie kožuchių. Už prekystalio du nuobodžiaujantys azijiečiai su kėpkėmis gliaudo sėmkes,spjaudo sau po kojom. Nuobodžiauja, tipo.
‒ Shekhede, ori movida(1), – sako vienas prekeivis kitam – jaunas stambus vyresniam sudžiūvusiam – kol Žlobas su Dziabu taip biškį neryžtingai trypčioja prie iškabinėtų kožuchių, ‒ Paren`, primer` kurtku, očen` chorošyje kurtki(2)... ‒ mol, meiliai siūlo tas vyresnis Žlobui. Žlobas čiupinėja rankovę, tipo, mol, žiūri, ar tikrai oda. Atrodo kaip tikra... nors kaip ta tikra atrodo, tai nelabai ir žino.
‒ A skol`ka stojit? (3)‒ Žlobas įsidrąsina.
‒ Ty paren`, vižu charošyj, kak tebe paren`, za sto baksov atdam! Pamer` kožuchu, očen` chorošaja kožucha!(4)
Žlobas nusimeta savo seną kurtkę.
‒ Daj paren`, paderžu, ‒ paslaugiai pasiūlo jaunesnis rubuilis ir ima rūbą iš Žlobo, ‒ A ty mer`sia... mer`sia (5)..
‒ Sadari Zurabi?(6)– klausia pusbalsiu vyresnysis stambiojo, kol Žlobas velkasi išgirtąją kožuchę.
‒ Sadghats’ ak’, akhlos(7),– atsako tas.
‒ Daudzakhe!(8)
‒ Es suleli dachrilia, ar gaushvat’!(9)–vėl sako senis rubuiliui ir auksiniais dantim meiliai šiepiasi Žlobui.
Žlobas jau su kožuche. Juoda, blizga, pūsta ‒ lyg jam būtų siūta! Kietai atrodo! Vyresnis paslaugiai pakiša veidrodį. Jėj bogu tinka! Dar labiau paryškina Žlobo stotą! Ne veltui kačialinosi! Tuom tarpu iš kažkur tai išdygsta dar keturi ar penki azijiečiai. Visi susidomėję stebi, kaip Žlobas gėrisi savimi veidrodyje.
‒ Mis ukan dadek’i, ar mists’et’ sashualeba, rom gaik’ts’es! Da misi megobari ts’ota gverdze gastsie..(10)– sukomanduoja senis kažkuriam iš apspitusių, gal vėl Zurabui. ‒ Nu kak paren`, idiot kožucha? Idiot? Charošaja kožucha?(11)
Žlobas nusivelka kožuchę, storulis šypsodamasis grąžina jo kurtkę. Žlobas rengiasi, tada dar, tipo, varto kožuchę, atseit, apžiūri. Mol, kurį tai laiką dvejoja.
–Tak, značit... za sto?(12)
–Da paren`, tebe za sto.(13)
– Nu chorošo... Nu, davaite tagda..(14)
Vyresnysis rūpestingai sulanksto „kožuchę“ ir paslaugiai kiša į maišelį. Žlobas išsitraukia iš savo kurtkės vidinės kišenės dolcų gniutulą, skaičiuoja ir... kažkodėl pritrūksta kem dolcų! Knisasi kišenėje, gal užkrito? Tada džinsų kišenėse...
‒ Čto slučilas`, paren`? (15) ‒ mol, geraširdiškai klausia vyresnis, o kiti azijiečiai jau apstoję Žlobą.
‒ U menia bylo sto baksov! Točno bylo sto baksov!(16) ‒ pareiškia išsigandęs Žlobas, staiga išmuštas prakaito, o azijiečiai gudriom chariom apspinta ratu dar glaudžiau.
‒ Nu neznaju... Kožucha sto baksov stoit..(17)–mol, apsiniaukia senis džiūsna.
‒ Nu točno bylo sto baksov! Sorok` izčezla!(18)‒ Žlobas viltingai sužiūra į jo kurtkę laikiusį stambųjį.
‒ Nu neznaju skolko u tebia čego bylo... a možet nebylo...(19) ‒ išsiviepia storulis.
‒ Bylo bylo... kak nebylo...točno bylo...(20)
‒ Polits’ias uqure! –vėl džiusna burbteli storajam.‒ Da uqure mis megobars!(21)
Tada demonstratyviai atideda maišelį į šalį ir jau grėsmingiau sako Žlobui:
‒ Nu, paren`, kožucha stojet sto baksov.(22)
‒ No ved` byli! Byli! Ja klenus! Točno byli.. –isteriškai dievagojasi Žlobas visiems jį apsupusiems,apatinė lūpa pradeda trūkčioti. ‒ Nu paverte mne... pažaluista!(23)‒ storam beveik į snukį taškosi seilėm, net viena ašara ištrykšta.
‒ Shekhede ch’uk’ch’as – k’alach’unas, shekhede male ch’aisvris!(24)– pašaipiai pusbalsiu šnypščia senasis stambiajam ir tada jau žymiai garsiau Žlobui: – Nado pakupat`, paren`, esli už rešil. Što tut za lomki? Tak serjoznyje liudi ne delajut!?(25)
‒ No u menia bylo stooooo...(26) – Žlobas įsižliumbia.
‒ Nu, u druga adalži...(27) – rubuilis, panašu, irgi nebejuokauja.
Situacija tampa grėsminga. Dziabas išbalęs – azijiečių apsupty ‒ paskubom rausiasi kišenėse, išsitraukia kupiūras, drebančiom rankom atskaičiuoja kem dolcų – iš visų savo pem, už kuriuos buvo numatęs pirkti ausinuką ir porą kasečių – ir paduoda džiūsnai. Išraudęs nuo bliovimo, bet neapsakomai dėkingas, Žlobas skubiai tiesia likusius savo suglamžytus baksus stambesniajam, gauna iš senio maišelį su kožuche, ir, būreliui azijiečių prasiskyrus, migom šauna iš įvykio vietos. Dziabas vos suspėja sureaguoti ir rauti paskui jį. O aš, nieko neįtardamas, dar vis studijuoju kedus, aiškinuosi kurie, tipo, geresni ‒ Adibas ar Riebuk.
Už talkučkės vartų Žlobas greitai išsineria iš savo kurtkės, sugrūda ją į maišelį ir apsirengia nauja blizgančia, pūsta dermantinine. Išdidžiai įsimaišo į minią, plaukiančią link LAZų, tuoj vyksiančių į miestą. Dziabas stengiasi neatsilikti.
- (Gruzinų k.) შეხედე, ორიმოვიდა (Žiūrėk – du atėjo...)
- (Rusų k.) Vaikine, pasimatuok striukę, geros striukės!
- (Rusų k.) O kiek kainuoja?
- (Rusų k.) Tu, matau, vaikinas geras, kaip tau ‒ už šimtą dolerių atiduosiu. Pasimatuok, labai gera odinė striukė!
- (Rusų k.) Duok, vaikine, palaikysiu. O tu matuokis... matuokis...
- (Gruzinų k.) სადარიზურაბი? (O kur Zurabas?)
- (Gruzinų k.) სადღაცაქ, ახლოს (Kažkur čia, netoliese...)
- (Gruzinų k.) დაუძახე (Kviesk greičiau!)
- (Gruzinų k.) ესსულელიდაჭრილია, არგაუშვათ (Šitas durnelis įkliuvo,nepaleisk!)
- (Gruzinų k.) მისუკანდადექი, არმისცეთსაშუალება, რომგაიქცეს. დამისიმეგობარიცოტაგვერდზეგასწიე (Atsistok jam už nugaros, žiūrėk,kad nepabėgtų! Ir draugelį truputį nustumk...)
- (Rusų k.) Na kaip, vaikine, tinka striukė? Tinka! Gera striukė!
- (Rusų k.) Tai, sakot, už šimtą?
- (Rusų k.) Taip, vaikine, kaip tau – už šimtą.
- (Rusų k.) Na, gerai... Na, tai duokite...
- (Rusų k.) Kas atsitiko, vaikine?
- (Rusų k.) Aš turėjau šimtą dolerių! Tikrai buvo šimtas dolerių!
- (Rusų k.) Na, nežinau, striukė kainuoja šimtą dolerių...
- (Rusų k.) Tikrai buvo šimtas dolerių! Keturiasdešimt dingo!
- (Rusų k.) Na, nežinau kiek ir ko tu turėjai... O gal neturėjai...
- (Rusų k.) Buvo buvo, kaip nebuvo... tikrai buvo...
- (Gruzinų k.) პოლიციასუყურე! დაუყურემისმეგობარს! (Žiūrėk, kad policija neprisistatytų! Ir draugelį jo stebėk!)
- (Rusų k.) Na, vaikine, striukė kainuoja šimtą dolerių...
- (Rusų k.) Bet juk turėjau, turėjau... Prisiekiu! Turėjau! Patikėkite, prašau! Prašau!
- (Gruzinų k.) შეხედეჩუქჩას–ქალაჩუნას, შეხედემალეჩაისვრის... ჯობიამასდაუბრუნომისიტყავისქურთუკი (Na „čiukčia*“ ir „pavaro“– apsižliumbė, žiūrėk, tuoj apsišiks čia pat vietoje.
- (Rusų k.) Jeigu jau nusprendei, privalai pirkti. Nevalia kaitalioti nuomonės. Taip rimti žmonės nesielgia.
- (Rusų k.) Bet juk turėjau šimtą...
- (Rusų k.) Pasiskolink iš draugo.
