S. C. Gwynee‘o pasakojimas apima dvi pritrenkiančias istorijas. Pirmoji yra apie komančių, galingiausios indėnų genties Amerikos istorijoje, iškilimą ir nuopuolį. Antroji – vienas įsimintiniausių Senuosiuose Vakaruose gimusių pasakojimų: epinė saga apie iš pionierių giminės kilusią Cynthią Anną Parker, kurią vos devynerių metų šviesiaplaukę mergaitę rugiagėlių spalvos akimis, Teksaso pasienyje pagrobė komančiai. Ji pamilo savo pagrobėjus ir pagarsėjo kaip „baltoji skvo“, kuri atsisakė grįžti pas baltuosius iki pat 1860 metų, kai ją pačiupo Teksaso reindžeriai. Vis dėlto dar didesnės šlovės sulaukė jos sūnus Quanahas, niekada nenugalėtas karys, kurio partizaniniai karai pavertė jį legenda. Jis tapo paskutiniu ir garsiausiu komančių vadu.
Nors skaitytojams apačių ir sijų genčių pavadinimai gali būti labiau girdėti, kaip ir kada atsivėrė Amerikos Vakarai iš tiesų lėmė komančių kovos įgūdžiai. Komančių berniukai jau šešerių metų imdavo jodinėti nebalnotais žirgais, o suaugę komančių kariai buvo laikomi geriausiais visų laikų raiteliais. Jie taip puikiai kovojo ir taip gerai valdė lankus ir ietis, kad sustabdė kolonijinės Ispanijos veržimąsi į šiaurę iš Meksikos ir užkirto kelią prancūzų ekspansijai į vakarus iš Luizianos. Iš rytinių JAV valstijų atvykę baltieji naujakuriai nustebo, kad komančiai stumia pasienį atgalios, ir įsiuto, kad šie įsiveržė į jų genties žemes. Komančiai taip puikiai kovojo, kad teko suformuoti Teksaso reindžerių būrius ir sukurti specialiai su jais kovoti skirtą ginklą – šešių kulkų revolverius.
S. C. Gwynne‘as rašo apie šiuos įvykius atlikęs skrupulingus tyrimus, intelektualiai provokuodamas ir, kas svarbiausia, jaudinančiai vystydamas istoriją. Karas su komančiais truko net keturis dešimtmečius ir tai iš esmės sustabdė naujosios Amerikos nacijos vystymąsi. Jaudinantis pasakojimas apima ispanų kolonializmą, pilietinį karą, bizonų bandų sunaikinimą ir geležinkelių pasirodymą – tai tikra istorinė šventė visiems, kas domisi JAV praeitimi.
Siūlome knygos ištrauką.
Šitaip Quanahas Parkeris, moters iš baltųjų civilizacijos, bandančios nukariauti komančius, sūnus, atėjo pasitikti savo sudėtingo likimo. Netrukus jis taps pagrindiniu 46 JAV pėstininkų ir kavalerijos ekspedicijų taikiniu. Iš viso tuose žygiuose dalyvaus 3000 vyrų: tai – didžiausios pajėgos, kada nors siųstos persekioti ir naikinti indėnų. Quanahas bus paskutinis galingiausios ir įtakingiausios indėnų genties JAV istorijoje vadas.
Toliau šioje knygoje bus pasakojama Quanaho ir jo šeimos istorija. Savo šaknimis ji siekia tiek komančių genties protėvius, tiek nesutramdomą, likimo prakeiktą Parkerių giminę, daugeliui XIX amžiaus amerikiečių simbolizavusią pasienio gyvenimo siaubus ir lūkesčius. Abi šias giminės linijas sujungė jo motina Cynthia Anna Parker. Jos gyvenimas su komančiais ir lemtingas grįžimas į baltųjų civilizaciją tapo vienu svarbiausių Senųjų Vakarų naratyvų. Kartu tai bus istorija apie komančių iškilimą ir nuopuolį. Jokia kita gentis Šiaurės Amerikos istorijoje negali tiek daug papasakoti apie tautos lemtį. Quanahas tiesiog įkūnijo viską, kuo jie tikėjo, apie ką svajojo, už ką kovojo 250 metų. 1836-uosius, kai buvo pagrobta mėlynakė, vos devynerių sulaukusi Cynthia Anna, galima laikyti 40 metų trukusio baltųjų karo su komančiais pradžia. Quanahas šiame kare atliks labai svarbų vaidmenį. Tam tikra prasme Parkeriai žymi komančių pradžią ir pabaigą JAV istorijoje.
Pasakojimas, kaip ir dera, prasideda Teksase triukšmingais ir revoliucingais 1836-aisiais, dvylika metų prieš Cynthiai Annai Parker pagimdant Quanahą gėlėmis nusėtame prerijų lopinėlyje palei Elk Kriko upę, tekančią netoli Vičitos kalnų Oklahomos pietvakariuose.
Tais metais generolas Antonio Lopezas de Santa Anna padarė didžiulę klaidą, pakeitusią Teksaso ir viso Šiaurės Amerikos žemyno likimą. Kovo 6 dieną apie 2000 Meksikos kareivių leidosi į nedidelę Alamo misiją San Antonijo de Beksaro miestelyje. Ten jie, mosuodami krauju sutepta raudona vėliava, reiškiančia „jokio pasigailėjimo“, nužudė kelis šimtus teksasiečių. Tuo metu atrodė, kad tai didi pergalė. Bet iš tiesų tai buvo katastrofiška klaida. Generolas ją dar labiau pagilino, po trijų savaičių įsakydamas savo armijai netoli Goliado miesto nužudyti apie 350 į nelaisvę pasidavusių Teksaso kareivių. Belaisviai buvo vedami voromis ir šaudomi, jų kūnai – deginami. Meksikiečiai ištempdavo sužeistuosius į forto gatves ir sušaudydavo. Tokie veiksmai pavertė žuvusiuosius kankiniais ir legendomis. Nuožmus Alamo kovotojų pasipriešinimas buvo tik įžanga. Balandžio 21 dieną, vykstant San Džastino mūšiui, Teksaso pajėgos, vadovaujamos generolo Samo Houstono, savo manevrais pergudravo Santa Annos armiją, užspeitė ją į dumbliną užtakį ir negailestingai sunaikino. Ši pergalė žymėjo, kad baigiasi meksikiečių valdymas į šiaurę nuo Rio Grandės ir gimsta nepriklausoma Teksaso respublika.
Ši žinia pradžiugino naujakurius. 1836 metų pavasarį labiausiai galėjo švęsti didelė, religinga, veikli giminė, persikėlusi iš rytinės JAV dalies, kaimynams žinoma kaip Parkerių klanas. 1833 metais Parkeriai, suvilioti pažado, kad jiems už dyką bus duodama žemės, atkeliavo iš Ilinojaus į Teksasą 30 vežimų, traukiamų jaučių, vilkstine. Jiems pasiūlytas toks geras sandoris, kad tai net neatrodė panašu į tiesą. Kelios Parkerių giminės galvos mainais į beprasmį pažadą būti ištikimiems Meksikai (tuo metu Teksasas jai dar priklausė) gavo po 4600 akrų žemės centriniame Teksase, netoli dabartinio Meksijos miesto. Visam laikui. Sutarta, kad dešimt metų jiems nereikės mokėti jokių mokesčių, nebus jokių muito rinkliavų. Sujungę savo išteklius ir besiribojančias valdas, Parkeriai iš viso turėjo 16 100 akrų žemės (6500 hektarų) – tikra karalystė, palyginti su jų gimtosios Virdžinijos standartais. (Prie gautos žemės jie prijungė dar 930 hektarų, kuriuos patys nusipirko už 2000 dolerių.) Žemė buvo nuostabi, ribojosi su be galo derlingomis Teksaso juodžemio prerijomis.
Joje augo pikulialapių ąžuolų, uosių, riešutmedžių ir dervamedžių miškai, ant kalvų vešėjo plačios pievos. Be to, čia buvo burbuliuojantis šaltinis – viename aprašyme jis vadinamas „trykštančiu fontanu“, – vinguriavo keli upeliai, netoliese tekėjo Navasotos upė. Viliojo daugybė žuvų, žvėrių ir paukščių. 1835 metais maždaug du tuzinai giminaičių iš šešių Parkerių šeimų pasistatė vieno akro pločio tvirtovę su keturiais blokhausais, šešiais rąstiniais nameliais ir kulkoms atspariais vartais.
Šiuos statinius juosė keturių su puse metro aukščio siena, pagaminta iš nusmailintų kedro rąstų. Visur buvo pasirūpinta ertmėmis, pro kurias galima būtų šaudyti, jų palikta netgi antro blokhausų aukšto grindyse, pristatyta suoliukų, ant kurių šauliai galėtų pasilypėti. Parkerių fortas buvo nedidelė, puikiai įtvirtinta pastoralinė utopija. Būtent apie tokią vietą svajojo dauguma Amerikos pionierių.
Fortas pasižymėjo ir kita išskirtine savybe: kai Teksasas paskelbė nepriklausomybę, Parkerių valdos buvo pačiame pasienio su Indėnų teritorija pakraštyje. Į vakarus nuo šios vietos nebuvo nei anglakalbių nausėdijų ir miestelių, nei nuolatinių statinių (išskyrus vačitų genties žolėmis dengtas lūšneles), nei komančerosų ir kitų žmonių, prekiaujančių su indėnais, trobelių. (Tarp Parkerių forto ir Meksikai priklausančios Kalifornijos plytėjo tik Santa Fė, taip pat šen bei ten apsistojo Naujosios Meksikos naujakuriai.) Be to, fortas buvo labai toli nuo kitų nausėdijų, tad vargu ar ir už jo gyveno kokie nors baltieji. 1835 metais Teksase buvo mažiau kaip 40 000 gyventojų.5 Nors keli miestai, tokie kaip Nakodočesas ir San Antonijus, galėjo pasigirti savo istorija ir gyva kultūra, dauguma vietinių gyveno ūkiuose, plantacijose ir mažose nausėdijose, esančiose palei upių slėnius. Didžioji dalis žmonių vertėsi žemės ūkiu ir beveik nebuvo niekaip apsaugoti valdžios. Nebeliko anksčiau čia buvusių negausių ir viskam abejingų meksikiečių pajėgų. O trapi Teksaso respublika turėjo didesnių rūpesčių, nei ginti kvaištelėjusius anglakalbius ūkininkus, panorusius gyventi už civilizacijos ribų. Parkeriai kartu su saujele padrikai išsibarsčiusių kaimynų buvo palikti likimo valiai šiuose indėnų valdomuose kraštuose, kur vyrauja anarchija.
Bet Parkeriai šiame pasienyje buvo netgi dar vienišesni, nei galima pagalvoti skaitant šį aprašymą. Paminėjus, kad jų fortas buvo netoli dabartinio Dalaso, gali susidaryti įspūdis, jog tais laikais visas pasienis su indėnais Šiaurės Amerikoje driekėsi palei šitą ilgumą Kanados link. Bet 1836 metais vienintelė pasienio teritorija, kurioje baltųjų civilizacija susidūrė su priešiškais lygumų indėnais, buvo Teksasas. Visa Oklahoma tapo Indėnų teritorija. Į ją priverstinai perkeldavo nugalėtas gentis iš pietinių ir vidurinių atlantinių valstijų. Dažnai perkeltieji patekdavo į karingų lygumų indėnų žemes. Indėnų valdomos lygumos į šiaurę nuo šios vietos, dalis būsimų Kanzaso, Nebraskos ir abiejų Dakotų valstijų, paprasčiausiai atsidūrė už civilizacijos ribų. Karas tarp JAV armijos ir lakotų šiaurinėse prerijose prasidės tik 1854 metais.6 Oregono kelio dar nebuvo. Taigi visi pasienio miestai, kuriuose plytėjo priešiškų indėnų valdos, buvo Teksase. Galima įsivaizduoti, kad Parkerių žemės – tai anglų europiečių civilizacijos piršto galiukas, įspraustas į paskutinę dar nesutramdytų Amerikos indėnų tvirtovę. Daugumai civilizuotų žmonių iš Rytų buvo sunku net įsivaizduoti, kad kas nors – jau nekalbant apie vaikų turinčius žmones – galėtų čia keltis gyventi. 1836 metais tai buvo be galo pavojinga vieta.
Bet tai nepaaiškina, kodėl šiltą ir kvapnų gegužės 19-osios rytą, praėjus mažiau kaip mėnesiui po San Džasinto mūšio, po kurio šioje teritorijoje iš esmės nebeliko jokios federalinės valdžios, Parkerių klanas elgėsi taip, lyg gyventų šimto metų senumo ūkyje Vakarų Filadelfijoje. Dešimt iš šešiolikos dirbti galinčių vyrų triūsė kukurūzų laukuose. Aštuonios moterys ir devyni vaikai liko forte, bet kažkodėl didžiuliai šarvuoti vartai buvo atidaryti. Ten esantys vyrai neturėjo su savimi ginklų. Parkeriai vieni pirmųjų skatino suformuoti Teksaso reindžerių būrius7, skirtus kovoti būtent su komančiais, jiems užpuolus8. Tačiau vietos lyderis Jamesas Parkeris aiškino nejautęs ypatingo pavojaus, jis teigė: „Ką tik paleidau man pavaldžias pajėgas.“ Vėliau jis pripažino, kad galbūt taip pasielgė ir dėl kitos priežasties: „Vyriausybė negalėjo sau leisti išlaikyti tų pajėgų.“ Lieka neaišku, kuo remdamasis jis ir jo brolis Silas, taip pat reindžerių kapitonas, nusprendė, kad jų nausėdija bent laikinai yra saugi. Jie greičiausiai žinojo, kad komančiai neseniai rengė antpuolius šioje teritorijoje: balandžio viduryje buvo užpulta naujakurių vilkstinė, indėnai pagrobė dvi moteris, gegužės 1 dieną prie Gvadalupės upės buvo užpulta Hibbonsų šeima. Du vyrai žuvo, o ponia Hibbons ir du jos vaikai pateko į nelaisvę.
Ji kažkaip sugebėjo pasprukti. Klaidžiojo visa nusikamavusi, kruvina ir beveik nuoga, kol vidury nakties pasirodė reindžerių stovykloje, juos priblokšdama. Reindžeriams pavyko išvaduoti vaikus iš komančių stovyklos. Įprastomis aplinkybėmis nedidelis Parkerių forto gynėjų būrelis galėtų atlaikyti tiesioginį didelio indėnų būrio puolimą. Tačiau šįkart jie tapo lengva auka.
Dešimtą valandą ryto prie forto prijojo didelis būrys indėnų ir sustojo prie pagrindinių vartų. Nurodomas įvairus karių skaičius: nuo 100 iki 150, bet greičiausiai jų buvo mažiau. Ant žirgų jojo ir moterys. Raiteliai nešėsi baltą vėliavą – ja galbūt siekė nuraminti naivesnius naujakurius. Parkeriai dar neseniai gyveno vakarų pasienyje, tad nežinojo, kokiai genčiai priklauso šie karo spalvomis išsidažę indėnai. Septyniolikmetė Rachel Parker Plummer neteisingai spėjo – o gal tiesiog norėjo taip manyti, – kad tai yra „tavakoniai, kadai, kicajai, veikai“ ar kokia kita sėsli centrinio Teksaso giminė. Tačiau jie jau buvo susidūrę su indėnais, tad tučtuojau suprato, kokią siaubingą klaidą padarė, pamiršę atsargumą. Jei Parkeriai būtų iki galo supratę, kas pas juos atjojo – tai buvo daugiausia komančiai, prie jų prisijungė ir šiek tiek kiovų, dažnų jų bendražygių, – būtų numanę, koks siaubas jų laukia. Šiaip ar taip, neliko nieko daugiau, tik bandyti derėtis. Tad 48 metų Benjaminas Parkeris, vienas iš šešių vyrų, buvusių forte, išėjo pasitikti karių.
Paskui nutiko vienas žymiausių įvykių Amerikos pasienio istorijoje. Istorikai mano, jog nuo jo prasidėjo ilgiausias ir žiauriausias karas tarp amerikiečių ir vienos indėnų genties. Dauguma karų su indėnais, įsiplieskusių Amerikos rytuose, pietuose ir centrinėje dalyje, truko tik porą metų. Priešiškai nusiteikusios gentys kurį laiką keldavo rūpesčių, bet netrukus kareiviai aptikdavo jų kaimus, sudegindavo namus ir javus, o pačius indėnus arba sunaikindavo, arba priversdavo pasiduoti. Pavyzdžiui, daugelį metų tęsęsi „karai“ su šauniais baigėsi gausybe indėnų pralaimėjimų (be to, padėtį komplikavo jų sąjungos su britais ir prancūzais). Karai prieš šiaurės lygumų indėnus, tokius kaip sijai, prasidės gerokai vėliau ir truks daug trumpiau.
Kai Benjaminas Parkeris vienas pėsčiomis, nepasiėmęs jokio ginklo, nuėjo prie indėnų, jie pasakė, kad norėtų pasiskersti karvę, ir paklausė, kurioje pusėje galėtų rasti vandens duburį. Parkeris atsakė, kad karvės jie negaus, bet pasiūlė kitokio maisto. Jis grįžo į fortą pro atvirus vartus ir pranešė savo 32-ejų metų broliui Silui, ko nori indėnai, pažymėdamas, kad klausimas apie vandenį absurdiškas, nes nuo indėnų arklių dar kapsėjo vanduo. Tada Benjaminas paėmė šiek tiek maisto ir drąsiai grįžo pas indėnus, nors Silas patarė jam to nedaryti. Tuo metu 78 metų šeimos patriarchas Johnas Parkeris, jo sena žmona Sallie ir Rachelės Plummer sesuo Sarah Parker Nixon nuskubėjo prie galinio išėjimo – iš ten galėjai patekti prie šaltinio, bet tos durys buvo per žemos prajoti arkliu. Kitas Parkerio žentas G. E. Dwightas su šeima padarė tą patį. Tai paskatino Silą su panieka mestelėti: „Gerasis Dieve, Dwightai, tu ketini bėgti? Lik vietoje ir kovok kaip vyras. O jeigu mums teks mirti, parduosime savo gyvybes kuo brangiau.“ Tai buvo prastas patarimas. Dwightas nekreipė į jį dėmesio. Nors drąsiai kalbėjo, Silas buvo palikęs šovininę savo trobelėje.
Tada jis padarė kitą klaidą: nepaliepė savo dukterėčiai Rachelei prisijungti prie kitų ir bėgti su savo 14 mėnesių sūnumi Jamesu Prattu Plummeriu. Užuot tai padaręs, jis jai tarė: „Stovėk čia ir žiūrėk, kaip elgiasi indėnai, o aš nubėgsiu į namą pasiimti šovininės.“
Tačiau įvykiai klostėsi greičiau, nei tikėjosi Silas Parkeris. Pasibaisėjusiai Rachelei stebint, indėnai apsupo jos dėdę Benjaminą ir persmeigė jį ietimis. Tada talžė jį vėzdais, iš labai arti mėtė į jį strėles, galiausiai greičiausiai dar gyvą nuskalpavo. Visa tai nutiko žaibiškai. Palikę Benjaminą gulėti, indėnai apsisukę puolė į fortą. Rachelė bandė bėgti su sūnumi ant rankų prie galinių durų, bet ją greitai pagavo. Ji teigė savo išsamiame pasakojime: „Didžiulis, niūrus indėnas čiupo kauptuką ir man trenkė“.
Moteris prarado sąmonę, o kai atsipeikėjo, buvo tempiama už rudų plaukų, kraujui plūstant iš žaizdos galvoje. „Tik po kelių nesėkmingų bandymų man pavyko atsistoti ant kojų“, – rašė ji. Rachelė buvo nuvesta prie pagrindinio indėnų būrio, ten pamatė išdarkytą savo dėdės veidą ir kūną. Taip pat ji išvydo savo sūnų – jį laikė ant rankų vienas raitas indėnas. Dvi komančių moterys ėmė plakti ją botagu. „Manau, šitaip jos bandė priversti mane nustoti raudoti“, – prisiminė Rachelė.
Tuo pat metu indėnai puolė forte likusius vyrus: nužudė Silą ir jo giminaičius Samuelį bei Robertą Frostus. Visus tris nuskalpavo. Paskui komančiai ėmėsi raitiems lygumų indėnams ypač tinkamos užduoties – leidosi gaudyti bėgančių ir rėkiančių aukų. Senasis Johnas Parkeris, jo žmona Sallie ir duktė Elizabethė Kellogg, jauna našlė, buvo įveikę tris ketvirtadalius kilometro, kai indėnai juos pasivijo. Visus tris apsupo ir išrengė. Galima tik įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė tie žmonės, atviroje lygumoje gūždamiesi nuogi prieš savo kankintojus. Tada indėnai puolė senį tomahaukais, priversdami senutę Parker, bandžiusią nusukti žvilgsnį, stebėti tai, ką jie daro. Komančiai nuskalpavo jį, nupjovė lytinius organus ir nužudė – niekada nesužinosime, kokia seka visa tai atliko. Tada indėnai sutelkė dėmesį į senutę: prismeigė ją ietimis prie žemės, išprievartavo, giliai susmeigė peilį į vieną krūtį ir paliko mirti. Galiausiai užsimetė Elizabethę
Kellogg ant arklio ir išsigabeno su savimi.
Per visą šią sumaištį Silo Parkerio žmona Lucy ir keturi jų vaikai taip pat išbėgo pro galines forto duris kukurūzų laukų pusėn. Indėnai pagavo juos, privertė Lucy atiduoti du vaikus. Tada nutempė ją, kitus du vaikus ir vieną iš vyrų (L. D. Nixoną) atgal į fortą – ten juos kažkaip išgelbėjo iš kukurūzų laukų išnirę trys vyrai su šautuvais. Bet du vaikai taip ir liko nelaisvėje. Jų vardai netrukus tapo žinomi visame vakarų pasienyje: tai – Silo ir Lucy Parkerių mėlynakė devynerių metų duktė Cynthia Anna ir jos septynmetis brolis Johnas Richardas.
Taip pasibaigė pagrindinė kova. Vargu ar ji truko bent pusę valandos. Per ją žuvo penki vyrai: Benjaminas Parkeris, Silas Parkeris, Samuelis ir Robertas Frostai, taip pat senasis Johnas Parkeris. Buvo sužeistos dvi moterys: Cynthios Annos mama Lucy ir senoji Parker, kuri per stebuklą sugebėjo išgyventi. Užpuolikai į nelaisvę paėmė dvi moteris ir tris vaikus: Rachelę Parker Plummer ir jos neseniai gimusį sūnų (tai buvo pirmasis Parkerių forte gimęs vaikas)20, Elizabethę Kellogg ir du Parkerių vaikus. Prieš išjodami indėnai paskerdė daug galvijų, apiplėšė fortą ir padegė kai kuriuos namus. Jie daužė butelius, pjaustė čiužinius, mėtė į orą plunksnas.
Rachelė teigė: „Išsigabeno daug mano tėvo knygų ir vaistų.“ Be to, ji papasakojo, kas nutiko kai kuriems užpuolikams: „Tarp mano tėvo vaistų buvo butelis su arseno milteliais. Indėnai, pamanę, kad tai – balti dažai, užsitepė jų ant veidų ir kūnų, suskystindami savo seilėmis. Jie atnešė man buteliuką, kad pasakyčiau, kas ten yra. Pamelavau jiems, kad nežinau, nors iš tiesų žinojau, nes ten buvo užklijuota etiketė.“
Keturi indėnai išsitepė veidus arsenu. Pasak Rachelės, visi jie mirė, be to, turbūt siaubingai kentėdami.
Po šio antpuolio buvo dvi išgyvenusiųjų grupės, nežinojusios viena apie kitą. Vieną iš jų sudarė aštuoniolika žmonių – šeši suaugę ir dvylika vaikų. Rachelės tėvas Jamesas Parkeris vedė šią grupę per tankius medžius, krūmus, erškėčius ir gervuogynus palei Navasotos upę, visą laiką bijodamas, kad indėnai jų nesurastų. Parkeris rašė: „Kas keletą žingsnių mačiau, kaip erškėčiai drasko vaikų kojas, kol šios ima kraujuoti, – supratau, kad, aptikę šiuos kraujo pėdsakus, indėnai mus galės lengvai susekti.“ Todėl kai tik grupė prisiartindavo prie smėlėto pakrantės ruožo, Parkeris liepdavo visiems eiti atbulomis, kad suklaidintų persekiotojus. Deja, ši gudrybė suklaidino ir kitą išgyvenusiųjų būrį, nes jie taip ir nerado pirmųjų, nors ir vieni, ir kiti ėjo į tą pačią vietą – Hiustono fortą, esantį Teksase, netoli dabartinės Palestinos, maždaug už 105 kilometrų. Vienu metu Jameso būrelis ėjo be maisto 36 valandas, galiausiai užvalgė tik tada, kai jam pavyko pagauti ir prigirdyti skunką. Jie keliavo penkias dienas, kol galiausiai pasidavė: buvo per daug išsekę, kad tęstų žygį. Jamesas iškeliavo vienas pakviesti pagalbos. Sunku tuo patikėti, bet per dieną jis sukorė likusias 58 kilometrus iki Hiustono. Po keturių dienų į tą pačią vietą atėjo ir antroji grupė. Palaidoti žuvusiųjų jie grįžo tik liepos 19-ąją, praėjus lygiai mėnesiui po antpuolio.
