K.Grenville kuriamas pasakojimas yra „atvirkščiai“ perteikiama istorinė beletristika, stulbinamas žongliravimas žodžiais, suteikiantis praeičiai visa persmelkiantį tiesioginį ryšį su dabartimi.
„Neskubėk tikėti“ (Elizabeth Macarthur) – tai knygos „Lapijos kambarys“ epigrafas, kurio motyvas kartojasi visame romane. Autorė kviečia skaitytoją susimąstyti apie sudėtingą tiesos ir melo, istorijos ir fikcijos santykį. Ši frazė paimta iš Elizabeth Macarthur, liūdnai pagarsėjusio Sidnėjaus vilnų magnato Johno Macarthuro žmonos, laiškų. Ką sužinotume, jei pati Elizabeth būtų parašiusi skandalingai atvirus atsiminimus?
K. Grenville, atrodytų, rimtai pasakoja apie atrastą ilgai slėptą dėžutę su Elizabeth atsiminimais... O tada ir prasideda žaismingas tikrovės ir išmonės galimybių šokis.
„Bet tai istorija apie įvykius ir žmones, išnyrančius iš laiškų, dienoraščių ir oficialių dokumentų, parašytų ankstyvaisiais Naujosios Pietų Velso kolonijos metais. [...] Sukūriau šį pasakojimą mąstydama taip, kaip siūlytų mano veikėja Elizabeth Macarthur – neskubėti viskuo tikėti“, – rašo autorė. Ji supažindina skaitytojus su stipria moterimi, kuri sugebėjo vadovauti milžiniškam šeimos verslui tais laikais, kai moterys neturėjo teisių.
K. Grenville vaizduojama Elizabeth yra aistringa moteris, gudrybėmis, entuziazmu ir šelmišku sąmoju besistengianti suvaldyti savo sudėtingą gyvenimą santuokoje su kietaširdžiu, beatodairišku žmogumi, savo pačios širdies paskatas ir galios paieškas bendruomenėje.
Elizabeth atsiminimai atskleidžia tamsiąją mandagaus pasaulio pusę: jie griauna praeities moters – atsidavusios, romios ir susitaikiusios su menkomis galimybėmis – stereotipą.
Šios knygos centre – viena sudėtingiausių mūsų laikų problemų: viliojantis melagingų istorijų žavesys. Po Elizabeth gyvenimo ir smurto kupino kolonijinio pasaulio paviršiumi glūdi paslaptys ir melas, turintys pavojingą galią savaip pakreipti tikrovę.
***
K.Grenville – viena įžymiausių Australijos rašytojų. Jos pasaulinis bestseleris „The Secret River“ įvertintas vietiniais ir tarptautiniais apdovanojimais, adaptuotas teatro scenai, pagal jį sukurtas populiarus televizijos miniserialas, šis kūrinys jau tapęs mėgstama klasika. Kiti K. Grenville romanai: „Sara Thornhill“, „The Lieutenant“, „Dark Places“, taip pat apdovanojimą „Orange Prize“ pelnęs „The Idea of Perfection“. Dvi naujausios negrožinės literatūros knygos: „One Life: My Mother’s Story“ ir „The Case Against Fragnance“. K. Grenville yra išleidusi tris knygas apie kūrybos procesą. 2017 m. ji gavo Australijos tarybos apdovanojimą už viso gyvenimo nuopelnus literatūrai. Autorė gyvena Melburne.
Knygą „Lapijos kambarys“ iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė.
Siūlome knygos ištrauką.
Praėjus beveik trejiems metams po kapitono Filipo ir žmonių, priverstinai tapusių kolonistais, išsilaipinimo, Naujasis Pietų Velsas tebebuvo du taškeliai Britanijos neaprėpiamoje svetimoje žemėje. Vienas iš tų taškelių – gyvenvietė prie Sidnėjaus įlankos. Kitas, maždaug už dvidešimt keturių kilometrų į krašto gilumą, buvo vadinamas čiabuvių duotu vardu – Paramata. Dėl derlingesnės dirvos jis tapo žemės ūkio, jei tik galima taip pavadinti, centru. Ten nuteistieji buvo siunčiami dirbti žemės, pastatyta kareivinių tvarkai prižiūrėti. Ten stovėjo ir antras gubernatoriaus namas, buvo planuojamos gyvenvietės gatvės.
Mums pasisekė, kad kapitonas Nepianas kuriam laikui buvo išsiųstas valdyti tos vietovės. Po kelių savaičių nejaukių susidūrimų Sidnėjuje su palengvėjimu sužinojome, jog jis gyvens už dvidešimt keturių kilometrų nuo mūsų. Nuo manęs arba, tiksliau, nuo pono Makarturo. Nepamiršau savo vyro Neptūne prirašytų lapų, bet nuoširdžiai tikėjausi, kad jis pats pamiršo.
Kai išgirdome, jog Nepianas išsiunčiamas į Paramatą, ponas Makarturas netvėrė piktdžiuga. Jis taip pat buvo įpareigotas kurį laiką atlikti tarnybą ten, tačiau įrodinėjo, kad reikalingas savo šeimai Sidnėjuje, todėl Paramatoje pabuvo labai trumpai. Kariškiai net jautė gėdą, jei juos išsiųsdavo į žemyninėje dalyje įkurtą gyvenvietę. Ji buvo laikoma gūdžia provincija, vieta tiems, kurie neturėjo jokių ambicijų, nesuvokė didesnių ateities perspektyvų – tai buvo lyg Australijos Gibraltaras.
Bet vieną pirmojo pavasario vakarą ponas Makarturas įsiveržė į kambarį, kuriame sėdėjau prie nedidelio židinio, kūrenamo veikiau dėl jaukumo nei dėl šilumos. Dar nespėjęs įžengti pro duris, puolė baisiausiai piktintis pakreipęs galvą, įtempęs pečius taip, tarsi priešintųsi stipriam vėjui.
– Tas niekšas mane šmeižia! – sušuko. – Grįžo į Sidnėjų ir skleidžia gandus, kad slapta klausydavausi jo ir Treilo pokalbių – priglaudęs ausį prie durų kaip koks berniūkštis, batų valytojas!
Priėjęs prie kampe stovinčio stalo, puolė naršyti popierius ir, sugriebęs jų pluoštą, atsigręžė.
– Žiūrėkit! Žiūrėkit! Viskas yra čia, surašytas kiekvienas jo melas!
Tai buvo popieriai iš Neptūno, ne pamiršti, kaip tikėjausi. Ak, kodėl aš jų nesudeginau? Praleidau progą, kuri jau negrįš. Praėjo dešimt mėnesių nuo tų įvykių laive, tačiau įniršio liepsną naujai pakurstė kažkoks ramybės drumstėjas, pranešęs jam apie Nepiano kalbas.
– Bet, pone, – tariau, – viskas liko praeityje. Jau atverstas naujas lapas. Nutekėjo daug vandens. Ko pasieksime, dabar kalbėdami apie tai, kas seniai užmiršta ir palaidota?
Mindžikavau vietoje vildamasi, kad banalios retorinės figūros įstengs apmalšinti mano vyro įniršį.
– Ak, ko pasieksime? Jūs klausiate, ko pasieksime?
Jo piktas žvilgsnis galėjo kiaurai pradeginti plytų sieną.
– Nieko, mieloji. Tik apginsiu savo gerą vardą. Savo garbę. Tik tokį bevertį mažmožį, mano brangioji žmona!
Niekada nebijojau pono Makarturo, bet nuožmus jo tonas mane užčiaupė.
– Jį reikia paduoti į teismą! – šūktelėjo. – Jo Didenybė turi pamatyti, koks melagis šunsnukis gauna iš jo atlyginimą!
Ponas Makarturas papurtė pluoštą popierių.
– Žiūrėkit, viską esu čia surašęs. Ką jis pasakė, ką padarė! Visi patvirtinti įrodymai!
Ištraukė vieną popieriaus lapą ir atkišo man. Spėjau tik pamatyti žodžius siaubingas ir neišprovokuotas, kai patraukė šį ir atkišo kitą.
– Pažvelkit! Žiūrėkit, ką jis man pasakė, ir pažiūrėkit, ką aš jam atsakiau! Atkartota žodis žodin! Jūs, mano brangioji, galėsite paliudyti, kad užrašiau tai tuo metu. Turite tai prisiminti! Jei paklaus teisme, turėsite prisiekti!
Mane nusmelkė šaltis.
– Liudyti teisme? – tariau. – Bet, pone Makarturai, aš ten nebuvau ir nieko nemačiau.
Pasirinkau klaidingą kelią.
– Tai palaikysite jo pusę? Mano paties žmona mane išduoda!
– Ne, aš jūsų neišduodu!
Menkas malonumas mėginti paneigti žodžius, kurių niekada neištariau.
– Teisme? – paklausiau. – Vadinasi, kiti kariškiai bus prisiekusieji?
– Ne! Ne!
Dabar ponas Makarturas šypsojosi, tiksliau, piktdžiugiškai vypsojo.
– Ne čia, brangiausioji. Joks karo lauko teismas čia nenuteis Nepiano. Nė vienas iš šių silpnadvasių nepripažins jo kaltu, nesvarbu, kokių įrodymų būtų pateikta.
Jis nurimo, dabar aiškiai matė taką priešais save ir jo pabaigą, kelionės tikslą, kuriuo gėrėjosi.
– Karo lauko teismas vyks ne čia, – pasakė. – Jis neišvengiamai turės vykti namie.
Tokia ilga bei sunki kelionė, tiek vargų vien tam, kad apsisuktume ir trumpam grįžtume į gimtąją šalį? Tai buvo beprasmis sumanymas, poną Makarturą teisme išjuoks. Ir kur dėsimės tada, kai sužlugs visi jo ateities planai?
Nusiramink, – pasakiau sau. – Tvardykis.
– Bet, pone Makarturai, – ištariau tvirtu, ramiu balsu, – tikriausiai prisimenate, kad pono Nepiano brolis gali sužlugdyti jus vienu plunksnos brūkštelėjimu?
Jis nieko neatsakė. Atrodo, pataikiau į skaudžią vietą.
– Ir nepamirškite, – tęsiau, – kad Nepianas taip pat galėjo užsirašyti viską, kas tada vyko. Pasikviesti savo liudytoją. Pavyzdžiui, poną Treilą.
Puiku, pagalvojau ir įkvėpiau, ruošiausi dar vienam argumentui, tačiau ponas Makarturas prapliupo pirmiau už mane.
– Prakeiktas melagis! – riktelėjo jis. – Prakeiktų melagių šutvė! Būsiu pats didžiausias bailys, jeigu leisiu jiems išsisukti!
Žodžiai garsiai nuaidėjo kambaryje. Jis trenkė kumščiu sau į delną ir liepsnojančiais skruostais ėmė žirglioti nuo židinio iki stalo, pirmyn ir atgal. Įsivaizdavau Salivaną ir Hanafordą pašiūrėje prie galinės namo pusės, ponią Braun ant savo gulto virtuvėje, sustingusius ir suklususius. Gal ir kikenančius. Iš Salivano tikrai buvo galima to tikėtis. Įsivaizdavau, kaip jis vėliau linksmins kitus, pamėgdžiodamas leitenanto Makarturo įniršį.
Šį vakarą namai jau nebuvo saugi vieta, kurioje vyras svaidosi įspūdingais grasinimais, girdimais tik žmonos. Po garsių riksmų vibruojančioje tyloje viskas neatšaukiamai pasikeitė.
Iš nevilties, o ne iš suktumo atsakiau jam su nė kiek ne menkesniu įtūžiu.
– O taip, – ištariau su niršia ironija. – Ak, pone Makarturai, jūs visiškai teisus!
Kaip gera paleisti vadžias, leisti karštam beatodairiškam pykčiui sudeginti visą sveiką nuovoką.
– Žinoma, garbingas žmogus kitaip ir negali pasielgti!
Dabar jau ir aš šaukiau. Tegul girdi visi! Koks skirtumas, jei mums lemta žengti į šį susinaikinimą?
Jis metė į mane žaibišką žvilgsnį, ir pamaniau, kad tuoj užsimos. Apimta narsios ekstazės, beveik laukiau antausio, geriau jis nei šis žodžių karas. Bet jis neišgirdo pašaipos mano balse. Tylėdamas įsistebeilijo į ugnį. Atsisėdęs ant kėdės, palinko į priekį, pakrutino pėdą, sučiaupė lūpas.
Kažkas kambaryje pasikeitė. Pasiskolinusi jo paties įsiūtį ir pateikusi jam, netyčia aptikau būdą pristabdyti šį neapgalvotą veržimąsi.
Pergudrauti, išlaukti, klasta prilygti jam.
– Pone Makarturai, – tariau, – nieko nelaukęs rytoj iš pat ryto skubėkite pas gubernatorių.
Jis sumirksėjo lyg nustebęs. Gal taip ir buvo.
– Gubernatorius yra teisingas ir nešališkas, jis tikrai atidės į šalį draugystę su Nepiano broliu!
Ponas Makarturas atsikrenkštė, lyg norėtų ką nors pasakyti, bet toliau tylėjo, tik žarstekliu ėmė baksnoti malkas židinyje. Viena malka užsiplieskė ir apšvietė jo veidą, pamačiau atkištą apatinę lūpą, kaip visada, kai įtemptai mąstydavo. Liaukis, – pasakiau sau. Vienintelis garsas kambaryje buvo naujai suliepsnojusio laužo traškėjimas.
Tyla ėmė darytis nepakeliama, todėl apsimečiau išgirdusi, kad mane šaukia Edvardas. Nuėjau pas jį, ramiai miegantį, atmetusį rankas prie galvos. Stovėjau šalia žiūrėdama ir klausydamasi. Atrodė, jog net namas sulaikęs kvapą: oras kambariuose, tarnai, žmona, vaikas – visi laukė.
Kai vėl grįžau į kambarį, ponas Makarturas buvo atsukęs nugarą į židinį.
– Na, laikas į lovą, brangioji, – tarė jis, paprastai ir ramiai, tarsi prieš dešimt minučių nebūtų šūkavęs taip, kad girdėjo visi namiškiai.
Jis išėjo iš kambario, sekdama įkandin užmečiau žvilgsnį į stalą. Popieriai, kuriuose buvo išvardijęs visas niekingas smulkmenas, kas vyko Neptūne, buvo surinkti į šūsnį, perlenkti perpus ir pakišti po knyga. Ne padėti į šalį, ne paslėpti, bet kuriam laikui atidėti.
