Netikėtai speigo tylą perveria klyksmas. Kasmetėse akmenslydžio rungtynėse, vykstančiose šiame kaimelyje antrą Kalėdų dieną, elektra mirtinai nukrečia vieną žiūrovę – Cilę de Puatjė. Cilė de Puatjė niekam nepatiko: nei jos ramiam vyrui, nei flegmatiškam mylimajam, nei apgailėtinai dukrai – ir tikrai nė vienam iš Trijų Pušų gyventojų. Ji sugebėjo visus atstumti.
Netikėtai speigo tylą perveria klyksmas.
Kai vyriausiąjį inspektorių Armandą Gamašą pakviečia atlikti tyrimą, jis greitai supranta, kad turi reikalų su kažkuo neįprastu. Cilė de Puatjė nukentėjo sėdėdama ant įšalusio ežero, stebėdama kasmetinį akmenslydžio turnyrą. Nepaisant didelės žiūrovų minios, liudytojų nėra, kaip, regis, ir įkalčių. Kas galėjo būti toks beprotis, kad išbandytų tokį makabrišką žmogžudystės metodą, ar pakankamai gudrus, kad jam tai pavyktų?
Vyriausiasis inspektorius Armandas Gamašas drąsiai kapstosi po idilišką kaimo gyvenimą, kad surastų ten seniai palaidotas pavojingas paslaptis, velionės praeityje aptinka paslapčių ir priešų kupiną istoriją. Kvebeko žiema yra ne tik stulbinamai graži, bet ir mirtina, o Trijų pušų žmonės puikiai žino, kad geriau neatskleisti apie save per daug. Tačiau priešų turi ir Gamašas. Kai sprendimai įšaldomi Kvebeko provincijos policijoje, jam reikia apsispręsti, kuo gali pasitikėti...
Kai sprendimai įšaldomi Kvebeko provincijos policijoje, jam reikia apsispręsti, kuo gali pasitikėti...
Louise Penny – vieniems jau gerai žinomas, o kitiems dar tik naujai atrandamas vardas. Jos kūriniai nepalieka abejingų, kiekvienoje knygoje galima atrasti kažką naujo ir dar neskaityto. Louise Penny kasdien užkariauja vis daugiau skaitytojų širdžių.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Ir visgi Armandas Gamašas nepamiršo parnešti „Liūto žiemą“ į tyrimų kambarį. Pasidėjo kasetę ant stalo ir nuėjo prie Lakostės kompiuterio, kur buvo susispietę visi kiti. Jis pastebėjo agentę Nikol, sėdinčią prie savo darbo stalo, ir pamojo jai prieiti.
– Lemjė man pasakė apie jūsų pageidavimą, – prabilo Lakostė, greitai į juos dirstelėdama. – Pasižiūrėkite.
Jos kompiuterio ekranas buvo padalytas į dvi dalis, abiejose puikavosi beveik identiški vaizdai. Erelio galva, stilizuota ir klykianti.
– Šitas, – Lakostė parodė į kairįjį, – yra Eleonoros Akvinietės emblema.
– O tas kitas? – Gamašas parodė į kitą ekrano pusę.
– Čia Cilės įmonės logotipas. Jis beveik matomas ir ant jos knygos viršelio. Labai sulietas, nes prasta vaizdo kokybė, bet visgi ten jis.
– Buvote teisus, – pasakė Bovua. – Cilė tą minutę stabdė juostelę, kad gerai įsižiūrėtų į baržos priekį. Greičiausiai atpažino, kad ten buvo Eleonoros emblema, ir norėjo ją nukopijuoti.
Greičiausiai atpažino, kad ten buvo Eleonoros emblema, ir norėjo ją nukopijuoti.
– Dabar viskas stoja į savo vietas, – burbtelėjo Lemjė.
– Kaip jūs atradote šį ryšį? – paklausė Bovua.
– Turėjau nesąžiningą persvarą, – pripažino Gamašas. – Lionas parodė man Cilės knygą ir atkreipė dėmesį į logotipą.
Jį sunku pamiršti.
„Taigi paaiškėjo, kodėl logotipu buvo pasirinktas karingas erelis“, – pamanė jis. Tai buvo Eleonoros emblema.
– Noriu kai ką jums parodyti, – Gamašas nuėjo prie savo portfelio ir išsitraukė Solo Petrovo darytas nuotraukas. Komanda susitempė kėdes aplink posėdžių stalą, kol Gamašas ant jo paskleidė fotografijas.
– Supratau, kodėl Cilė čiupo priešais esančią kėdę, – pasakė jis, linktelėdamas į nuotraukų seriją. – Viskas matyti čia.
Jie sužiuro, o po minutės Gamašas jų pasigailėjo. Visi jie buvo pavargę ir išalkę, o agentės Lakostės dar laukė ir ilgas kelias atgal į Monrealį.
– Matote čia? – Jis parodė į vieną iš ankstesnių nuotraukų, kurioje Cilė stebėjo varžybas. – Kėdė stovi normaliai, tiesa?
Jie linktelėjo.
– O dabar pasižiūrėkite čia, – jis parodė į vieną iš paskutinių Cilės nuotraukų.
– O Dieve, juk tai visiškai akivaizdu. Kaip galėjau nepastebėti!
O Dieve, juk tai visiškai akivaizdu. Kaip galėjau nepastebėti!
– Bovua pakėlė akis nuo nuotraukų į Gamašą, negalėdamas atitokti. – Ji pasvirusi.
– Tai ką? – nesuprato Lakostė.
– Žmonės, kurie ją pažinojo ar buvo bent kartą susitikę, mums vis kartojo tą patį per tą patį. Cilė kompulsyviai taisydavo visus ją supančius daiktus. O tokia kėdė, – Gamašas parodė į pasvirusią kėdę, kurios viena pusė buvo susmigusi į sniegą, – tikrai turėjo sulaukti jos reakcijos. Keista tik tai, kad teko taip ilgai laukti.
– Tačiau, kaip kad pats pastebėjote, – įsiterpė Nikol, – iš pradžių kėdė stovėjo tiesiai. Kažkas turėjo ją pajudinti.
Gamašas linktelėjo. Ar tas dalykas ir buvo užfiksuotas sudegintoje Petrovo juostelėje? Gal ten buvo įamžintas kaimo gyventojas, atsirėmęs ant kėdės? Ar po to tas pats žmogus patraukė link generatoriaus ir ėmė laukti, kol Cilė atsistos? O jai atsistojus, jam tereikėjo prijungti užvedimo laidus ir bum.
Žmogžudystė.
Nuostabu, kone elegantiška.
Tačiau kas ją įvykdė? Ričardas Lionas buvo tobulas įtariamasis.
Tačiau kas ją įvykdė? Ričardas Lionas buvo tobulas įtariamasis.
Jis žinojo, kad žmona tikrai prisilies prie kreivai stovinčios kėdės.
– Fotografas kažką slėpė, – tarė Bovua.
– Sutinku, – tarė Gamašas. – Sudegino juostelę židinyje prieš pat mums pasirodant. Manau, kad joje buvo žmogžudystė.
– Tačiau kam jam ją naikinti? – paklausė Lemjė. – Kaip kad pats sakė, jei būtų nufotografavęs žudiką, tik įrodytų savo nekaltumą.
– O kas, jei planavo panaudoti nuotraukas šantažui? – paklausė Nikol.
– Tačiau kam ją naikinti? Juk saugiau paslėpti tą juostelę, ar ne? – atsakė Lakostė ir sulaukė nerimą keliančios draugiškos šypsenos.
„Kalė“, – pamanė Nikol. Ji apsidairė ir pastebėjo, kad į ją žiūri Gamašas. „Ar jis žino?“ – susimąstė ji. Stovėjo toks pasipūtęs ir atsipalaidavęs, apsuptas savo komandos. O ji – tik pašalinė, visad pašalinė. Na, šitai pasikeis.
– Kam naikinti Cilės nužudymo nuotraukas? – paklausė savęs Gamašas, atsisėsdamas ir pažvelgdamas į nuotraukas. – Nebent mėgina apsaugoti žudiką.
Nebent mėgina apsaugoti žudiką.
– O kam jam jį saugoti? Juk jis čia nieko nepažįsta, ar ne? – paklausė Lemjė.
– Pasidomėkite Solo Petrovo praeitimi, – paprašė Gamašas Nikol. – Sužinokite apie jį viską, kas įmanoma.
Jis pavargusia ranka pasitrynė akis.
Priėjęs prie stalo, pasiėmė vaizdo kasetę ir nunešė ją į įkalčių kambarį. Ant grindų gulėjo dėžė su daiktais iš Cilės šiukšliadėžės.
Prieš padėdamas ten „Liūtą žiemą“, jis išsitraukė inventoriaus lapą, o tada, grąžinęs jį atgal, permetė akimis pažįstamą sąrašą. Sausų pusryčių dėžės, maisto likučiai, kurie jau buvo išmesti, bet liko sąraše, vaizdo kasetė, sutrūkusi apyrankė, batų dėžė ir kalėdiniai dovanų popieriai. Sąrašas gana kasdieniškas. Neskaitant vaizdo kasetės. Ir apyrankės.
Gamašas užsimovė pirštines ir ėmė raustis dėžėje lyg konteineryje. Po minutėlės kartoninė dėžė liko tuščia, išskyrus purviną daikčiuką kampe, primenantį niekieno nepaimtą šuniuką iš prieglaudos. Tas daiktas buvo rudas, nešvarus ir sutrūkęs. Tačiau tai buvo ne apyrankė. Gamašas užsidėjo savo pusmėnulio formos akinius ir pakėlė tą daiktą per ištiestą ranką. Šaižiai įkvėpė, tada prisitraukė arčiau veido, įsižiūrėdamas į nedidelį daikčiuką, kabantį ant nutrinto odinio raištelio. Tai buvo ne apyrankė, o kaklo papuošalas. Su pakabučiu. Nedidele, pajuodusia, purvina galvute. Rėkiančio erelio galva.
Tai buvo ne apyrankė, o kaklo papuošalas.
Gamašas žinojo, kad Cilė, skrupulinga, kompulsiška Cilė, niekada nebūtų užsidėjusi tokio nešvaraus daikto. Tačiau žinojo, kas galėjo jį nešioti.
Armandas Gamašas lėtai pakilo, o galvoje vienas ant kito virto vaizdai ir mintys. Nusinešęs pakabutį prie stalo, išsitraukė du dokumentus: policijos dailininko piešinį ir Elės skrodimo nuotrauką.
Pirmą kartą išvydęs Elės skrodimo nuotraukas, jis pastebėjo dėmę ant jos krūtinės. Ji buvo apskrita ir tikslios formos bei skyrėsi spalva nuo kitų jos kūno nešvarumų. Jis priminė su prakaitu sureagavusį patamsėjimą nuo negryno metalo. Vos tik pamatęs skrodimo nuotraukas, suprato, kad Elė nešiojo pakabutį. Pigų, bet greičiausiai labai brangų jai pačiai. Tačiau atsirado ir kitų įrodymų, kad ji nešiojo pakabutį.
Ant sprando buvo matyti nedidelė tamsi mėlynė, greičiausiai atsiradusi dėl to, kad dirželis buvo nutrauktas.
Ant sprando buvo matyti nedidelė tamsi mėlynė, greičiausiai atsiradusi dėl to, kad dirželis buvo nutrauktas. Ir dar įdrėskimai ant jos delno. Buvo nusiuntęs agentą Lemjė į „Senojo bravoro misiją“ išsiaiškinti, ar kas nors prisiminė Elės pakabutį.
Pakabutį žmonės prisiminė, bet niekas nebuvo gerai įsižiūrėjęs, ką jis vaizduoja. Jis buvo peržiūrėjęs įkalčių dėžę, bet tuomet jo nerado. Žinojo, kad radęs pakabutį, ras ir jos žudiką.
Na, pakabutį jis rado. Trijose Pušyse, esančiose už šimto kilometrų nuo ledinių Monrealio gatvių, kur buvo rasta Elė ir kur buvo atimtas jos kaklo papuošalas. Kaip jis čia atsirado?
Armandas Gamašas užsimerkė ir jo vaizduotės kine prieš akis ėmė suktis įvykiai.
Armandas Gamašas užsimerkė ir jo vaizduotės kine prieš akis ėmė suktis įvykiai. Jis matė, kaip Elės žudikas su ja grumiasi. Žudikas čiumpa už pakabučio ir nutraukia dirželį. Elė jį griebia, nenorėdama paleisti, taip smarkiai suspausdama jį delne smaugimo metu, kad įsipjovė delną, visai kaip su sausainių formele. Gamašas paprašė policijos dailininko, kad šis sujungtų kruvinus taškus ir pamėgintų atkurti pakabučio formą.
Dabar jis pažvelgė į piešinį. Dailininkas pavaizdavo stilizuotą apskritimą su išimta burna ir kažkuo panašiu į kaklą. Tuo metu niekas neatrodė aišku, bet dabar paaiškėjo. Burna buvo erelio snapas, pravertas klyksmui. Likusi dalis buvo jo galva ir kaklas.
Tad Elė mirė, įsikibusi savo pakabučio. Kodėl jis jai buvo toks vertingas, kad net mirusi jo nepaleido? Ir kodėl žudikas taip stengėsi išlupti jį iš jos delno? Ir kas tada? Gamašas atsilošė kėdėje ir susikryžiavo rankas ant pilvo. Visi kambario, kaimelio, Kvebeko garsai nurimo.
Jis pasinėrė į savo pasaulį drauge su žudiku.
Jis pasinėrė į savo pasaulį drauge su žudiku. Liko tik jie dviese. Ką jis padarė ir kodėl?
Jis pasiėmė pakabutį iš mirusios Elės delno ir parsivežė jį namo. Ir išmetė. Tarp Cilės šiukšlių. Gamašas jautė, kad artėja prie tikslo. Vaizdas dar buvo drumstas, tikrai neryškus, tačiau žibintai jau ryškiai švietė, skrosdami nakties tamsą. Prieš atsakydamas į klausimą „Kas?“ Gamašas turėjo išsiaiškinti „Kodėl?“. Kodėl žudikas tiesiog nepaėmė ir nepabėgo?
Kodėl žudikas tiesiog nepaėmė ir nepabėgo?
Kam gaišti laiką, lupant pakabutį Elei iš rankų? Nes ten buvo klykiantis erelis. Ten buvo pajuodavusi, purvina, pigi ekrane matyto erelio versija. Eleonoros Akvinietės, Cilės de Puatjė logotipas, ir elgetos pakabutis vaizdavo tą patį.
Žudikas pasiėmė jį, nes pakabutis bylojo kur kas daugiau nei žudiko tapatybę. Jis bylojo, kad Cilė su Ele buvo susijusios.
Jas siejo ne vien simbolis.
Elė buvo Cilės motina.
– Na jau, – pasakė Bovua, tiesdamas pirštine apmautą ranką į pakabutį. – Kažkokia negyva valkata buvo Cilės de Puatjė motina?
Gamašas buvo pakėlęs ragelį ir rinko numerį:
– Būtent.
– Truputį nesuprantu, – tarė Bovua, ir Lemjė apsidžiaugė, kad jis taip pasakė. Nikol prie savo kompiuterio vogčiomis žiūrėjo į tris besikalbančius vyrus. Stebėjo, kaip prie jų prisijungia pakilusi Lakostė.
– Oui, allô, – tarė vyriausiasis inspektorius. – Ar yra Teris Mošeris? Gerai, palauksiu, – jis uždengė ragelį ranka. – Ar labai tikėtina, kad negyva benamė ir Cilė turi po tokią pačią emblemą? Dar suprasčiau, jei ten būtų drugelis. Gėlė – gerai, sutinku. Jie gana dažni. Tačiau šitas? – jis parodė į pakabutį, kabantį ant Bovua kumščio. – Ar pažįstate žmogų, kuris norėtų tokiu pasipuošti?
Tai daugiau nei sutapimas, tačiau ar dėl to jos tampa mama ir dukra?
Bovua turėjo pripažinti, kad žmona tikrai nepadėkotų, jei jis jai nupirktų pakabutį su pamišusiu ereliu. Tai daugiau nei sutapimas, tačiau ar dėl to jos tampa mama ir dukra?
– Taip, alio, mesjė Mošeri? Čia vyriausiasis inspektorius Gamašas. Puikiai, dėkoju, tačiau turiu jums klausimą. Esate minėjęs, kad tuos kelis kartus, kai Elė buvo apsistojusi „Senojo bravoro misijoje“, ji pasirašė žurnale. Gal galėtumėte dar kartą rasti tą įrašą? Palaukčiau, – jis atsisuko į savo komandą.
– Nusiųsime pakabutį į laboratoriją tyrimams.
