Masadžis Išikava gimė 1947-aisiais Japonijoje, korėjiečio ir japonės šeimoje. Kai jam buvo trylika metų, šeima, susigundžiusi pažadais – puikiais darbais, nemokamu mokslu ir aukštesniu socialiniu statusu, – persikraustė į Šiaurės Korėją. Tik vietoj rojaus pateko į pasmerktųjų žemę. Po trisdešimt šešerių metų, 1996-aisiais, Masadžiui Išikavai pavyko ištrūkti: rizikuodamas gyvybe, jis sugebėjo perplaukti upę ir atsidurti Kinijoje, bet laisvė jam kainavo vienatvę, nes šeima liko režimo gniaužtuose.
Paminėjus Šiaurės Korėją, daugumai vakariečių prieš akis iškyla tuometinio jos diktatoriaus Kim Il Sungo portretas, branduolinės raketos ir milžiniški paradai vado garbei. Tačiau „Upė tamsoje“ atskleidžia visai kitą, nematomą, šios šalies pusę. Masadžis Išikava pasakoja glūdumoje įsikūrusių nedidelių kaimelių istorijas, aprašo jų gyventojų, kartu ir savo artimųjų kasdienybę: kaip išmaitinti šeimą gilėmis, kaip gauti darbo, jei esi „šunsnukis japonas“, kaip susiręsti namą iš poros medžių tuo pat metu neprarandant budrumo ir neužkliūvant slaptajai policijai.
„Upė tamsoje“ anglų kalba pasirodė 2018-ųjų pradžioje ir greitai tapo perkamiausia „Amazon“ interneto parduotuvės knyga. „Bauginanti, tikra gyvenimo Šiaurės Korėjoje istorija papasakota paprasta proza – tai šokiruojantis pasakojimas apie šalį, visiškai pasmerkusią savo piliečius“, – rašoma populiariame amerikiečių žurnale apie literatūrą „Kirkus Reviews“. „Šiuose skaudžiai atviruose atsiminimuose Išikava tikroviškai aprašo siaubingas sąlygas, kurias tironiška valstybė primeta savo piliečiams, – įspūdžiu dalijamasi Amerikos bibliotekų asociacijos leidinyje „Booklist“. – Išikava papildo savo istoriją sarkastišku humoru ir tvirta šeimos tarpusavio meile, išliekančia net apėmus baisiausiai nevilčiai. Ir taip suteikia žmogišką atspalvį pasakojimui apie paslaptingą ir bauginančią Šiaurės Korėją.“
Kviečiame perskaityti knygos ištrauką:
Gražią saulėtą 1968-ųjų pavasario dieną į kaimą riaumodamas įlėkė sunkvežimis. Jam pavymui – dar vienas. Ir dar vienas. Staiga atskubėjęs čia sustojo visas karinis dalinys. Vienas iš jo vyrų, iš pažiūros primenantis vadovą, įsakė mums susiburti. Įtariai visus nužvelgęs, paskelbė:
– Nuo šiol kaimas taps mūsų dislokacijos vieta.
Ir nuėjo sau.
Dislokacijos vieta? Taip paprastai būdavo vadinama įtvirtinta vietovė, kurioje įsikurdavo jos saugoti paskirtų karių įgula. Bet nuo ko reikėjo saugoti mus? Ar kas nors ketino įsiveržti ir užpulti kaimą? Nė nežinojome dalinio pavadinimo.
Atskubėjęs kaimo seniūnas mums pasakė, kad šie kariai vykdo tiesioginį Kim Chan Bono įsakymą. Deja, daugiau nieko nepaaiškino. Kariai buvo čia, kad dievai žino kiek laiko saugotų mūsų gyvenvietę nuo dievai žino kokios grėsmės.
Netrukus išgirdau, kad šitas ponulis Kim Chan Bonas ir Kim Il Sungas – vieno lizdo paukščiai. Metams bėgant Kim Chan Bonas tapo reikšminga partijos figūra ir sukūrė reikšmingų karo naujovių. Visiems aplink šios minties visai pakako nusiraminti, bet nuo jos visai netapo aiškiau, ką jis su savo linksmuolių vyrų šutve veikia mūsų kaime.
Praslinko kelios dienos. Visi vaikščiojo lyg ant blakstienų, ore tarsi elektros srovė kibirkščiavo įtampa. Kaimo gyventojai stengėsi elgtis ir kalbėti kaip įmanydami atsargiau. Vieną rytą, jau susirengęs traukti į darbą, pastebėjau kelis mūsų namo link dūlinančius kariškius.
Tuojau perspėjau motiną ir seseris pasislėpti viduje, o pats priešais lauko duris stojau vyrams skersai kelio. Bauginamos išvaizdos karys prižirgliojo artyn.
– Rinkitės daiktus ir tuojau neškite iš čia skudurus! – užbaubė jis.
– Kodėl? Ar galite paaiškinti?
Rodės, širdis iššoks iš krūtinės, kraujas virte virė, tačiau
stengiausi atrodyti ramus.
– Kodėl? – sulojo jis. – Dar klausi, kodėl? Aišku, jog dėl songbun (taip Šiaurės Korėjoje vadinama gyventojų skirstymo į kastas sistema).
Aišku, žinai, kad esate priešiškieji – žemiausiojo sluoksnio vargetos. O dabar smirskit iš čia!
Su tais žodžiais jis apsisuko ant kulno ir nupėdino drauge su kitais šalia stypsojusiais kariškiais. Dar akimirka, ir jų neliko.
Nebuvome vieninteliai tokie. Išsikraustyti liepta dar kelioms šeimoms. Mums buvo įsakyta persikelti į Pchunjanri kaimelį už kelių kilometrų. Taigi susikrovėme mantą ir išvykome. Kai pasirodėme, mūsų nelaukė paskirtas namas. Pastogę radome apleistoje trobelėje, suręstoje ūkio darbininkui. Nė nenumanėme, kas jam atsitiko – tikriausiai susmuko ir mirė, pakirstas išsekimo ir nevilties.
Laimei, galėjau ir toliau vairuoti traktorių. Tėvas ir seserys įsiliejo į vietinę žemės ūkio darbininkų komandą. O mama? Ji ir toliau ieškojo žolių kalno pašlaitėse – visai kaip anksčiau.
Keli Kim Chan Bono karinio dalinio vyrai atsibeldė ir į naująjį mūsų kaimą. Tiesa, elgsena jie veikiau priminė nusikaltėlius. Vogė, skerdė ir pasičepsėdami rijo gyvulius, kuriais taip atsakingai rūpinosi darbininkai. Kniaukė kukurūzus ir bulves iš kaimo atsargų sandėlio. Iškuitę ūkio padargų gamyklą, išrūkdavo prisikrovę į sunkvežimius variklių ir lentų pjovimo staklių. Pažadais vesti užkalbėdavo dantį jaunoms merginoms, o jas suvilioję nė negalvodavo tesėti savo žodžio. Visi jiems jautėme panieką ir neapykantą.
Partijos šulai dingo tiek iš Pchunjan-ri, tiek iš senojo mūsų kaimo. Viskas priklausė nuo Kim Chan Bono vyrų. Padėtis taip pablogėjo, kad net viduryje dienos bijodavome koją kelti iš namų. Kariai be jokios priežasties kibdavo prie gyventojų ir žiauriai juos mušdavo.
Menka bakūžė šiaip ne taip pridengdavo mus nuo lietaus, bet kiaurai sienas nuolat švilpė vėjas. Dar snigo, o naktimis stodavo baisūs šalčiai. Visą naktį kūrendavome krosnelę. Dėkui Dievui už vėją: tik jam pučiant mums nereikėjo jaudintis, kad apsinuodysime smalkėmis.
Trobelėje nebuvo čiužinių, tad visi šeši glausdavomės prie krosnelės. Pirmiausia apšildavome nugaras, tuomet pilvus. Taip visą naktį ir vartydavomės nuo šono ant šono. Retsykiais net valandėlei užsnūsdavome. Be atvangos vartydamiesi mudu su tėvu neretai susitrenkdavome galvomis. Kartais taip nutikus pratrūkdavome kvatotis it visiški bepročiai. Jei kankiniesi pakankamai ilgai, tai kone ima kelti juoką, ir netikėtai pagauni save kikenantį dėl klaikiausių nutikimų. Manau, tai – tam tikra isterijos forma.
Sykį pakirdęs viduryje nakties pastebėjau, kad lūšnelėje nėra mažiausios sesutės Masako. Persigandęs puoliau lauk. Sniege išvydęs jos pėdsakus, sekiau jais iki pat senojo mūsų kaimelio. Be abejonės, ten ją ir radau: stovėjo priešais ankstesnįjį mūsų namą ašaromis pasruvusiu veidu. Vos mane pamačiusi, ji sušuko:
– Čia mūsų namai! Nenoriu jų palikti!
Užsikėlęs ją ant nugaros, per mėnesienos nušviestus pusnynus parnešiau į Pchunjan-ri. Sniegas žvilgėjo ir žaižaravo, slėpdamas priešais mano akis plytinčio vaizdo baisybę. Pro sudriskusius drabužius gnaibė speigas, bet Masako svoris mane šildė. Išsekinta raudos ji netrukus užsnūdo man ant pečių. Vargu ar dar kada nors jaučiausi toks artimas seseriai kaip tą naktį. Jos neviltis, baimė, nuovargis, rodės, sunkte sunkėsi per plonas drapanėles ir varvėjo tiesiai man į širdį. <...>
Prabėgus metams, Kim Chan Bonas ir jo pakalikai staiga išnyko lyg dūmas. Nežinojau, kas tiksliai nutiko, bet kaime sklandė gandai, jog dalinį išvaikė. Žiniasklaidos tais laikais nebuvo, tad visos naujienos sklido iš lūpų į lūpas. Sugedusio telefono efekto dažniausiai pavykdavo išvengti, ir žinios būdavo gana patikimos. Galų gale paaiškėjo, kad Kim Chan Bono atsikratė Kim Il Sungas.
Istorija buvo visai įprasta. Kurį laiką Kim Chan Boną Didysis Lyderis saugojo kaip savo akį. Atleisdavo jam viską. Vis dėlto Kim Chan Bonas nuoširdžiai stengėsi modernizuoti kariuomenę ir geriau organizuoti jos darbą. Tai ir buvo jo klaida. Efektyvus valdymas leido vyrui užsitarnauti palaikymą armijos viduje ir vykdyti savas iniciatyvas. Neilgai trukus Kim Chan Bono galią jau juto visas Šiaurės Korėjos pjautuvas (šalis taip vadinama dėl javų pjautuvą primenančios formos žemėlapyje), ir vadas sėkmingai atsiriekė nemažą nepriklausomą dalį sau. Žinoma, Kim Il Sungas tai suprato kaip iššūkį ir grėsmę, taigi tuojau išgujo varžovą iš posto.
Tuojau sugrįžome į Dong Čon-ri. Laimei, mūsų namas tebestovėjo kur buvęs. Vos parvykę atsinešėme iš šulinio vandens, pakaitinome jį ir pakėlėme taures. Kol gėrėme, nenuleidau akių nuo raukšlėtų tėvų veidų. Tėvas ėjo penkiasdešimt šeštuosius. Keturiasdešimt ketverių motinai buvo likę gal tik koks aštuonetas dantų. Už ką, po velnių, jie kėlė taures? Už šviesesnę ateitį? Sugrįžimą praeitin? Nežinau. Ko gero, tiesiog nesitvėrėme džiaugsmu, kad pagaliau baigėsi Kim Chan Bono košmaras.
– Norėčiau suvalgyti ryžių rutuliuką su saldintomis raudonosiomis pupelėmis, – po tosto užsiminė motina.
Tėvas atrodė priblokštas: mama niekada nieko neprašydavo. Jis suprato, jog net tokio kuklaus noro išpildyti nėra nė menkiausios galimybės. Raudonosios pupelės kaina prilygo vertingiesiems ryžiams, dar brangesnis buvo cukrus. Neteisėtame turguje maišas kainavo šimtą vonų – tokiems kaip mes tokią sumą atrodė sunku net įsivaizduoti.
– Nesuk galvos! – numojo mama, supratusi, kokios mintys sukasi tėvo galvoje. – Kai geriau pagalvoji, aš ir norėdama ryžių rutuliuko nesukramtyčiau. Dantų per mažai. Mano ryžių rutuliukų valgymo dienos jau seniai praeity.
Ir ji pratrūko kvatotis.
Metų metus nebuvau girdėjęs mamos juoko. Šis pasirodė užkrečiamas, ir netrukus linksmai klegėjome visi – tol, kol ištryško ašaros.
.............
Iš tiesų net darbininkai gaudavo mažiau nei pusę kilogramo maisto, o ir iš to septyniasdešimt procentų tesudarė kukurūzų krakmolas. Kad partijos narių daviniai gausa mūsiškius lenkė kelissyk, nereikia nė sakyti.
Daviniai turėjo būti dalijami du kartus per mėnesį, bet nuo 1991-ųjų vis vėluodavo. Galų gale pusę mėnesio tekdavo ištempti su trims dienoms skiriamu maisto kiekiu. Padėtis neišvengiamai ėmė ristis žemyn. Žmonės puldinėjo maisto skirstymo centrus, vis dažniau išgirsdavome apie smurto protrūkius.
Partija ėmė leisti dar daugiau naujų šaukinių, dar garsiau plyšauti propagandą. Negalėjau nuvyti šalin spėlionių, iš kur jie gauna šitiek popieriaus plakatams – ir ar negalėčiau jo suvalgyti. O ką tie prakeikti plakatai mums skelbė? Nagi dalijo patarimus, kuo pakeisti įprastus maisto produktus.
„Sutrinkite į miltelius ir valgykite ryžių šaknis! Jose gausu baltymų! <...> Marantos šaknyse daug krakmolo! <...> Jei valgysite ir išgyvensite, tauta būtinai suklestės!“ Beprasmė informacija, pagardinta įprastais dramatiškais šauktukais. Mes ir taip jau metų metus rinkome viską, ką tik įmanoma suvalgyti – giles, kiečius, pušų žieves. Pragariškas mitalas. Iš žievių galima paruošti kažką, kas gerai įsižiūrėjus lyg ir primintų ryžių pyragėlius. Reto šlykštumo. Nevilties apimti žmonės tokius valgė baigiantis okupacijai, o vėliau – pasibaigus Korėjos karui. Tais laikais, kai kito pasirinkimo tiesiog nebuvo. Tokiais laikais, kokie užklupo ir mus.
Gamybos procesas toks. Pirmiausia pušies žievė kiek įmanoma ilgiau verdama, kad žūtų nuodingosios medžiagos (daugelis šią dalį praleisdavo ir kamuojami klaikiausių skausmų išleisdavo paskutinį kvapą). Tuomet pridedama krakmolo ir pragariškas marmalas ruošiamas garuose. Atvėsinta masė sulipdoma į pyragėlius ir valgoma. Pasakyti lengviau, nei padaryti. Pušų sakai baisiausiai dvokia – nuryti beveik neįmanoma. Tačiau jei norėjai išgyventi, kažkaip nugurkdavai.
Čia ir prasidėdavo smagybės. Nuo žarnyną raižančio skausmo linkdavo keliai, viduriai užkietėdavo taip, kad žodžiais nenupasakosi. Kai kančios pasirodydavo nebeįmanoma pakelti – deja, švelnesnių žodžių čia neparinksi, – tekdavo traukte ištraukti cemento kietumo išmatas, susikišus į išangę pirštus. Atleiskite. Jums nereikėjo to žinoti. Nors reikėjo. Tik taip galite suprasti, kokioje beviltiškoje padėtyje buvome atsidūrę.
Mirus Kim Il Sungui, sustojo viskas. Žemės ūkis. Gamyklų darbas. Viskas. Fabriko nepasiekė jokios žaliavos. Elektra per dieną veikdavo vos keletą valandų, ir tai – tik jei pasisekdavo. Protarpiais vykusi gamyba galop visai sustojo. Ne vienas iš alkio nusilpęs darbininkas mano akivaizdoje susmuko ant žemės.
Kartais gaudavome oficialų partijos leidimą dirbti bet kokią rastą nenaudojamą žemę. Čiupę kastuvus, susirasdavome lopinėlį pakelėje ar greta daugiabučio namo, išpurendavome dirvą ir sodindavome pupelių ar kininių kopūstų. Kiti dirbo sklypelius kalnų pašlaitėse ir mėgino ten sėti kukurūzus ar bulves. Deja, visos pastangos pasirodė bergždžios. Sėklų gauti buvo praktiškai neįmanoma. Net jei pasisekdavo jų gauti ir sėkmingai sudaiginti, viską nukniaukdavo dar iki derliaus ėmimo. Daigelius išraudavo nė nepasiekusius nykščio didumo.
Vaikai nebelankė mokyklų. Matydavau juos zujančius gatvėmis drauge su suaugusiaisiais ir karštligiškai ieškančius bent kąsnelio maisto. Mijong Hva ir Ho Sonas vis labiau lyso, veidukai taip įdubo, kad juose baltuojančios akys rodėsi neproporcingai didžiulės. Kaskart nužvelgęs menkučius kaulėtus jų kūnus, norėdavau verkti, bet jėgų nebeužteko nė tam.
Padėtis darėsi vis klaikesnė. Badaujantieji beviltiškai klajojo gatvėmis, kiti tiesiog tįsojo ant žemės. Netrukus kai kur jau gulėjo ir lavonai – niekam nereikalingi, palikti pūti visų akivaizdoje. Moterys. Senukai. Vaikai.
