Jis sunkiai atsigulė ant lovos ir į galvą vėl ėmė lįsti kelionės pokalbių nuotrupos. Padrikos frazės, veidai, scenos. Staiga jį apėmė klaiki baimė, kad nuo šitos ligos jis mirs. Gali būti, kad tada, prie kluono, leidęs drėgmei įsiskverbti vidun jis visiems laikams sutrikdė savo sveikatos pusiausvyrą ir dabar, po savo apsiaustu krečiamas šalčio, jis pamažu užges, jo įkvepiamam ir iškvepiamam orui išsisklaidant beformiame chaose.
Apie ką jie ten karietoje kalbėjosi? Apie gyvenimą?
Jis žiūrėjo į ant stalo stovintį narvą išlankstytomis durelėmis. Klodijos narvą. Taip akivaizdžiai tuščia, tarsi priekaištas, iš vielų nupinta dėžė atrodė keistai. Gamta nemėgsta tuštumos, vakuumo, negyvumo. Tą vietą visada užima kas nors nauja, kas nors kita.
– Natura abhorret vacuum, – pasakė jis narvui. Tų žodžių ritmu ausyse ėmė skambėti kažkur girdėto posmo ištrauka:
Jei tabokinė šimtą metų
stovėtų pamiršta tuščia,
neabejotinai velniūkštis
ten įsikurtų paslapčia...
Posmas tvinkčiojo jam ausyse kaip kraujo pulsavimas venose, ir skambėjo nedviprasmiškai grėsmingai, nors tonas buvo nerūpestingas. Bet gal vis dėlto ne tik velniūkštis gali pasirodyti? Tuštuma yra nebūtis, tikrovės nebuvimas. Kaip teigė Tomas Akvinietis, vienas Dievas yra grynoji būtis, grynoji aktualybė. Nejudantis judintojas. Jis pradėjo pusbalsiu melstis, tikėdamasis, jog pažįstamas maldos žodžių ritmas ir aiški mintis išsklaidys visus sieloje ligos sukeltus fantazmus. Laurentijus puikiai žinojo, kad karščiavimas reikalingas kūno pusiausvyrai atkurti. Tačiau, kai pusiausvyra suardyta, kūną lengvai gali užvaldyti pačios sielos fantazmai ir kiti išorės veiksniai. Būtent dėl to karščiuodami žmonės mato vizijas ir todėl ligoniams reikia labai saugoti tiek sielą, tiek kūną nuo visų įmanomų pragaištingų įtakų. Jis prisiminė, kaip valstiečiai Olandijoje rimtai kalbėjo apie gluosnių ar alksnių karalių, kuris ateina vogti ligonių sielų. Neretai silpnos sielos žmonės, ypač vaikai, matydavo jį ‒ su karūna ir tamsiu apsiaustu. Aukštas šešėlis stovėdavo tamsioje tuštumoje po medžių šakomis ir kviesdavo ligonius pas save. Jis žinojo. Tai buvo tikri kerai. Jo siela visąlaik buvo silpna, jame tekėjo juodoji tulžis. Ar šiame narve liks nebūtis, ar jos vietą užims kokia kita tikrovė?
– Amen.
Baigęs melstis, jis susirangė lovoje ir ėmė klausytis, kaip pirmame aukšte bruzda ir su kažkuo kalbasi šeimininkė. Per grindų lentas sklindančiame murmesyje Laurentijus galėjo išskirti tik pavienes nereikšmingas sakinių nuotrupas, atrodė, kad žmonės dalijasi dienos naujienomis. Jis mėgino įsiklausyti, apie ką kalbama, bet jam nepavyko. Dabar reikėtų paprašyti šilto gėrimo, ugnies židinyje, bet kažkodėl jis bijojo ir nenorėjo nieko varginti.
– Tinktūra... – sušnabždėjo jis pats sau. – Taip, žinoma, tinktūra.
Jis atsikėlė ir skrynioje susirado mažą buteliuką. Jame buvo likę gerokai mažiau nei pusė reikiamo mišinio, o dabar, karščiuojant, jo reikėtų keliskart daugiau. Jis jau seniai turėjo pasiruošti sau daugiau vaistų. Iš Dioskorido „De Materia Medica“ ir iš kitur jis buvo persirašęs sau krūvą reikiamų receptų ir didžiąją dalį išbandęs pats. Remdamasis arabų neorganinės chemijos žiniomis ir, žinoma, naujesniais mokslininkų bandymais, jis mėgino surasti vaistų nuo jį kankinančių negalavimų. Lig šiol iš tiesų efektyvi pasirodė esanti tiktai šioji tinktūra, malšinanti skausmą ir mažinanti karščiavimą. Tačiau ir jos poveikis pamažu silpo.
Jis suglumęs papurtė galvą.
Kaskart susirgus, jį neišvengiamai apimdavo jausmas, tarsi būtų atsidūręs kažkokiame kitame pasaulyje, o kiti žmonės jame užimtų visiškai nereikšmingą vietą. Jie atrodė jam tolimi ir neryškūs, tarsi jis pats grimztų vis giliau ir giliau į šulinį, į kurį statmenai krinta saulės spinduliai, keisdami apšvietimą. Jį kaskart apimdavo siaubas, kad jeigu išsižiosiąs ko nors paklausti, į jį pasižiūrės kaip į svetimšalį, kuris nesuprasdamas kalbos mėgina kažką išaiškinti garsais ir juokingais gestais. Pasižiūrės užjaučiamai ir kartu paniekinamai. Ne, negalima taip galvoti.
– Tinktūra, – šnabždėjo jis. – Ji padės.
Išleido leidykla „Aukso žuvys“, iš estų kalbos vertė Viltarė Urbaitė
