Žiaurus ir negailestingas karas per tuos metus nusinešė per 13 tūkstančių sovietų karių ir šimtus tūkstančių afganistaniečių gyvybių. Per šį karą sovietų pusėje kovojo beveik 5 tūkstančiai jaunų vyrų iš Lietuvos. 96 iš jų namo grįžo cinkuotuose karstuose, šimtai – suluošinti fiziškai.
Knygoje pateikta kelios dešimtys vaikinų, dalyvavusių tame kare, ir motinų, kurių sūnūs žuvo Afganistane, pasakojimų. Dalis buvo sudėta į 2009 m. išleistą prisiminimų knygą „Afganistano kariai“.
Autorius sako, kad grįžti prie šios temos jį privertė Lietuvoje užaugusi nauja karta, kuri nėra nieko girdėjusi apie šį konfliktą, bei kaimyninėje valstybėje vyraujanti politinė šizofrenija ir regresas. Pasak M. Milinio, Rusijoje stebimas keistas reiškinys, kurį jis vadina „visu greičiu atgal į praeitį“. Šlovinama sovietinė santvarka, dievinami sovietiniai budeliai, aukštinami nusikaltimai žmogiškumui, smerkiama Vakarų civilizacija. Kartu propaguojama stačiatikybė, plėtojamas kazokų, kuriuos naikino bolševikai, judėjimas, caras Nikolajus II, kurį su šeima nužudė tie patys bolševikai, tų pačių bolševikų palikuonių paskelbtas šventuoju.
„Dėsninga, kad, vyraujant tokiai politikai, Rusijoje pasigirsta kalbų, jog sovietai į Afganistaną įžygiavo „su vietos valdžios žinia“, žmonių nežudė, ištisų kišlakų ir didesnių infrastruktūros objektų nenaikino. Vykdė išimtinai taikdarišką ir humanitarinę funkciją – saugojo kelius, lydėjo automobilių kolonas ir „užtikrino sąlygas taikiam šalies vystymuisi“. Na, jei ir sunaikino kelis narkotikų tiekimo karavanus, sudegino aguonų plantacijas, tai tik dėl to, kad užkirstų kelią narkotikų plitimui“, – sako M.Milinis.
Kalbomis neapsiribojama. Aukščiausiu lygiu Rusijoje peržiūrima ir koreguojama istorija pagal šių dienų aktualijas. 1989 m. tuometės Sovietų Sąjungos Liaudies deputatų taryba pasmerkė invaziją į Afganistaną. Tačiau dabartinės Rusijos Federacijos Dūma ruošiasi paskelbti, kad sovietų invazija į gretimą šalį „atitiko tarptautinės teisės normas“.
„Kurgi ne. Juk tokia pati taktika, kuri buvo naudojama Afganistane, buvo naudota ir Rytų Ukrainoje, ir Kryme, ir Sirijoje. Neaišku, kuriai šaliai priklausantys ginkluoti asmenys be skiriamųjų ženklų pasirodo tai vienoje, tai kitoje šalyje. Operacijai nepavykus, jų galima išsižadėti, o pasiekus pergalę – karius paskelbti didvyriais“, – aiškina knygos autorius.
Šiame kontekste autentiški tame kare dalyvavusiųjų pasakojimai įgyja kur kas didesnę prasmę. Tie vyrai neturi ko slėpti. Jie pasakoja tai, ką matė, ką patyrė, o jų prisiminimuose atskleidžiamas visai kitas paveikslas, nei pageidautų oficialioji Rusijos valdžia.
Be to, ir Lietuvoje užaugo bei subrendo nauja karta, kuri nėra girdėjusi apie karą Afganistane.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką:
Valdas Aukštinis
„Netekęs kojos, tapau antrarūšis“
Laikas anksčiau eidavo, o dabar pradėjo bėgti. Vis dažniau susimąstau apie savo likimą. Afganistane netekau kojos, bet gal taip buvo lemta? Gal taip ir reikėjo? Juk buvau judrus, gal būčiau ir šunkeliais pasukęs, gal būčiau tapęs tautos gėda... O gal jau dabar esu ta gėda? „Juk ne mes tave siuntėme į tą Afganistaną“, – vis dažniau išgirstu valdiškose įstaigose.
Vaikystėje buvau smulkus, paliegęs berniukas, todėl dažnokai gaudavau per kuprą. Vėliau susipažinau su keliais suaugusiais vaikinais, kurie jau buvo tarnavę „desantūroje“. Jie mane pamokė kelių prijomų, kaip apsiginti, kaip plikom rankom daužyti butelius, o alkūnėm – plytas. Man tai patiko. Nors dažnai susižeisdavau ir tekdavo tvarstyti kruvinas rankas, noras būti kietam nugalėdavo. Nuardžiau nuo tėvo traktoriaus vikšrus ir iš ratų pasidariau štangą. Bėgiojau krosą, beveik nerūkiau ir negėriau. Stiprėjau, todėl mokykloje ir kaimo šokiuose peštukams vis dažniau parodydavau jų vietą. Norėjosi kuo greičiau eiti į armiją ir tarnauti desantininku. Kariuomenę tuomet įsivaizdavau kaip vyriškumo, sumanumo ir asmenybės grūdinimo mokyklą.
Domėjausi šaunamaisiais ginklais, kurie man atrodė tik įdomūs žaislai. Pats juos gamindavausi, šaudydavau į taikinius. Kartą persišoviau pėdą, iškenčiau operaciją. Tuomet supratau, kad sužeistą kūno dalį labai skauda. Tačiau dar nežinojau, kokią naikinamą galią turi ginklai, neįsivaizdavau, kad nuo jų ugnies žus mano draugai, kad daug patirsiu ir savo kailiu.
Į armiją mane paėmė 1985 metų balandžio mėnesį iš Alytaus rajono komisariato. Sužinojome, kad iš kiekvieno komisariato po kelis jaunuolius atrenka į atskirą grupę, kuri po specialių kursų atliks ir šuolius parašiutu. Atrodė, kad laukia įdomi tarnyba.
Iš Vilniaus lėktuvu mus nuskraidino į Uzbekistano sostinę Taškentą. Paskui sausakimšu traukiniu važiavome iki Ferganos. Karšta buvo nežmoniškai, baigėsi vanduo, nebuvo kuo kvėpuoti. Laukėme eilėse, kad galėtume prieiti prie lango, įkvėpti gryno oro. Iš geležinkelio stoties iki Ferganos 52788 G desantininkų mokymo centro visą naktį vežė sunkvežimiu. Mokymo centrą pasiekėme auštant. Nemiegoję, pavargę, dar traukiny suvirškinę tėvų įdėtus lašinius. Tikėjomės, kad leis pamiegoti... Tuščiai. Visus išrikiavo, išdalijo kareiviškus drabužius ir liepė rašyti laiškus namiškiams. Pirmoji diena praėjo be nuotykių, tačiau vakare einant miegoti iš mūsų seržanto veido išraiškos supratome, kad čia mes esame niekas, tik išlepinti mamyčių sūneliai, išsiilgę romantikos. Iš jo tą patį vakarą sužinojome, kad esame sukos (lietuviškai – kalės, šunsnukiai) ir kad jis padarys viską, kad mes pakratytume kojas dar čia, učebkėje.
Vėliau savo kailiu patyriau, kad jis nedaug melavo. Visa sovietinė kario rengimo sistema buvo idiotiška iki absurdo, jos esmė – nužmoginti individą. Mus turėjo paversti žiauriais, ištvermingais ir nemąstančiais, o tik bet kokia kaina įsakymus vykdančiais robotais.
Mus vertė išmokti nugalėti skausmą, alkį, karštį ir troškulį. Seržantai mus vaikė ir tyčiojosi, kartais ir patys karininkai nešykštėjo smūgių. Zampolitas kalė į galvas, kad viską privalome iškęsti dėl tėvynės. Todėl mes turime būti pasirengę ir žinoti, kad Afganistane mus šaudys, pjaus ir kitokiais būdais žudys.
Silpnesnieji tapdavo našta. Bėgant krosus, atsilikusieji galėdavo įsikibti į diržą stipresniesiems. Taip mes juos pakaitomis ir tempdavome, nes už vieną atsilikusį seržantai visus „dusindavo“ iki pamėlynavimo.
Į valgyklą žygiuodavome pro stadioną, tad seržantas tą kelią liepdavo nubėgti per tokį laiką, kokį pats sugalvodavo. Sakydavo, kad esame nutukę, todėl ir maisto mums nereikia. Valgymui teskirdavo kokias tris minutes, per kurias visi stengdavomės į skrandžius prikimšti kuo daugiau.
Nuo tokio skuboto valgymo skaudėjo pilvą. Kadangi grįždavome taip pat pro stadioną, vėl tekdavo bėgti. Atrodė, kad viduriai sprogs. Po tokio režimo ėmiau vemti, viduriuoti. Išsiprašiau į medpunktą. Ten karininkas leido suprasti, kad gydytis neverta. Nes ten, už kalnų, atseit Afganistane, labai greitai išgydys.
Kelioms savaitėms išsiųsdavo į mokymo centrą kalnuose. Ten bėgiojome į kuprines prisikrovę smėlio, akmenų, apsikarstę ginklais. Nuo šliaužiojimo alkūnės ir keliai būdavo kruvini. Kai kam kojų žaizdose atsirado kirmėlių. Tačiau niekas nesiskundė.
Bėgant į šaudyklą kalnuose priekyje motociklu „Voschod“ važiuodavo karininkas, o mes su neperšaunamomis liemenėmis, ginklais, kuprinėmis bėgome paskui. O kad būtų dar linksmiau, jis įsakydavo užsidėti ir dujokaukes. Gertuvėse turėdavome vandens, tačiau gerti negalėdavome. Per vieną žygį vienas kareivis suviduriavo ir visą dieną vaikščiojo pilnomis kelnėmis apkibęs didžiulėmis musėmis.
Kartą du kariai sugalvojo nusipirkti vyno ir paslapčiom paspruko iš mokymo centro. Juos sugavo ir nubaudė. Prasikaltusieji turėjo iškasti 3 metrų ilgio, 3 metrų pločio ir 3 metrų gylio duobę uolėtoje vietovėje, konservų dėžutėmis prinešti į ją lauko išvietės turinio ir vėl užkasti. Vyrukai plušo kokią savaitę, kol kalne iškasė nurodyto dydžio duobę. Rytais nuėję į išvietę matėme juos braidžiojančius apačioje ir konservų dėžutėmis semiančius fekalijas. Po šio atvejo daugiau niekas nebedrįso savavaliauti.
Miegui buvo skiriama labai mažai laiko, tad stengdavomės seržantų ir karininkų nurodymus vykdyti nepriekaištingai, kad nebūtų dingsties nubausti mūsų miego sąskaita. Vis dėlto esu užmigęs ir stovėdamas, ir eidamas. Kartą užmigau stovėdamas sargyboje. Griuvau ir trenkiausi galva į sieną. Miegai kaipmat išlakstė.
Virtome tikrais zombiais. Buvome alkani ir įsiutę. Pagalvodavome ir apie Afganistaną, kuris po učebkės mums atrodė nebe toks baisus. Norėjosi bet kokių permainų, kad tik kuo greičiau baigtųsi tas pragaras.
Man, kaip fiziškai vienam stipriausių, pasiūlė likti tame mokymo centre iki tarnybos pabaigos ir rengti kitus naujokus Afganistanui. Aš atsisakiau. Mat daugiau nei pusė mus „treniravusių“ seržantų buvo nuteisti už naujokams sulaužytus žandikaulius ir nosis ir tarnybą tęsė disbatuose. O tai daug baisiau nei kalėjimas. Nenorėjau sekti jų pavyzdžiu.
Vieną dieną grįžome į centrą ir sužinojome, kad kitą rytą išskrendame į Afganistaną. Učebkės sporto salėje keli normalūs seržantai ir vienas mūsų šaukimo lietuvis iš Daugų surengė mums išleistuves. Kadangi karininkų nebuvo, drąsiai gėrėme degtinę ir valgėme. Paskui nutarėme „atsisveikinti“ su keliais mūsų šaukimo šlangavotais skundikais čmo ir labiausiai mus daužiusiais ir žeminusiais seržantais. Tą vakarą ne mes, o jie darė atsispaudimus, kėlėsi, vėl krito. Palikome sudaužytus kaip obuolius.
Tačiau vienam jų spirdamas blogai pataikiau ir man skilo pėdos kaulas. Kadangi nenorėjau pasilikti, nepaisydamas skausmo ir stengdamasis nešlubuoti rytą su visais kitais stovėjau rikiuotėje. Pulko vadas visiems paspaudė ranką ir palinkėjo sėkmės.
Nuskraidino mus į Bagramą. Iškart susirgau gelta. Mane paguldė į medpunktą. Ten sužinojau, kad visi mano šaukimo vaikinai išskrido į operaciją Pandžšere. Norėjau būti kartu su jais, todėl atsisakiau ilgiau gulėti. Nuskraidintas sraigtasparniu į kalnus daugelio draugų neberadau. Mums šokinėjant iš pakibusio sraigtasparnio, kiti jau nešė ir guldė sužeistuosius, krovė suvyniotus žuvusiųjų kūnus ir tai, kas iš jų liko, skraidinti namo. Buvo skaudu suvokti, kad daugelio tų, su kuriais vos prieš kelias dienas dalijomės duona ir vandeniu, jau nebėra tarp gyvųjų.
Tėvams parašiau, kad tarnyba sekasi gerai, tarnauju Vokietijoje.
Trečią tarnybos Afganistane mėnesį išvykome į operaciją – į vieno talentingiausių mudžahedų vadų Achmedo Šacho Masudo valdas Pandžšere. Trečią valandą nakties palikome kaimelį ir nešdami apie 40–50 kilogramų sveriančius nešulius išėjome į kalnus. Dešinėje kelio pusėje kilo stati 700 metrų aukščio uola. Kairėje – skardis, kurio apačioje tekėjo sraunus kalnų upelis. Puiki vieta ištempti raztiažkę – virvelę, pritvirtintą prie granatos ar kitokio sprogmens. Tamsoje galėjome visi sprogti. Netoliese galėjo būti duchų, todėl privalėjome eiti tyliai. Priekyje pasigirdo sprogimas, kauksmas, šviesos lakstė į visas puses. Priekyje ėjusieji užkliuvo už virvelės, tačiau tai buvo tik signalinės minos. Daug triukšmo, mažai žalos.
Toliau ėjome visą dieną. Prie mūsų prisijungdavo vis daugiau karių, technikos. Kojos linko iš nuovargio, nešuliai slėgė prie žemės, tačiau ilsėtis nebuvo laiko. Praeidavome susprogdintus tankus, mašinas, šarvuočius, kitą mūsų techniką. Praeidavome ir namų griuvėsius. Netoliese nugriaudėjo sprogimas. Tai kažkas iš gretimos kuopos susigundė įlįsti į griuvėsius, kurie, pasirodo, buvo užminuoti. Sprogimas kareiviui sudraskė pilvą, žarnos išvirto ant žemės. Pasimetęs sanitaras norėjo purvinas žarnas sukišti atgal, bet jos ir vėl išvirto. Nežinau, ar sužeistasis liko gyvas, tačiau vilties buvo maža.
Mūsų kolona judėjo pirmyn. Žvalgai pranešė, kad priekyje, aukščiau mūsų, pastebėti duchai. Tikriausiai rengė mums pasalą ir norėjo užgrobti techniką, o mus išskersti. Gavome įsakymą kalnu kopti jų link, išsiaiškinti padėtį ir atkirsti juos nuo mūsų technikos. Ėmė temti. Ėjome koja kojon, taikydami statyti pėdą į tą vietą, kur praėjo išminuotojas.
Staiga priekyje, per du žmones nuo manęs, driokstelėjo sprogimas, pakilo dulkių kamuolys, pažiro akmenų nuolaužos. Tai vienas karys neatsargiai žengtelėjo į šalį ir užlipo ant minos. Jis net staugė iš skausmo. Prieš mane ėjęs mano draugas Slavikas taip pat gulėjo raitydamasis ir susiėmęs už galvos nereagavo į mano žodžius. Nusiėmiau nuo pečių sunkiojo kulkosvaidžio trikojį ir laikydamas tik automatą žengiau prie Slaviko. Spėjau tik paklausti, kas jam nutiko, ir pajutau, kad su dulkių kamuoliu ir uolų skeveldromis pats kylu į orą. Tik tada išgirdau trenksmą ir pats ėmiau kriokti iš skausmo. Atrodė, tarytum kojos būtų patekusios tarp iki raudonumo įkaitusių akmenų, kurie jas traiškė lyg mėsmalėje. Šis sprogimas Slaviką kontūzijo antrą kartą. Dar sugebėjau į kairę koją per kelnes susileisti nuo skausmo promedolio, o žemiau nuo manęs ant to paties tako pasigirdo dar keli sprogimai. Visur staugė ir dejavo sužeistieji. Zampolitas visa gerkle rėkdamas davė komandą likti savo vietose ir nė per pėdą nejudėti į šalį.
Duchai savo darbą atliko puikiai – pristatė daugybę minų, kad mes, gelbėdami vieni kitus, išsisprogdintume. Sukėlę mūsų gretose didelę sumaištį, jie ėmė pliekti į mus iš visų ginklų, kokius tik turėjo. Kulkos švilpdamos lakstė virš galvų, minos sproginėjo aplinkui ir krito vis arčiau. Sprogimai, šūviai, sužeistųjų aimanos, karštos skeveldros. Jie šaudė į mus, mes atsišaudėme. Aviacija padėti negalėjo, nes tamsoje buvo neaišku, kur mes, o kur duchai.
Nutaikę momentą, kai šūviai šiek tiek nurimo, sveikieji rinko sužeistuosius ir nukautuosius. Sanitarijos instruktoriai sužeistuosius guldė atskirai, leido dar po dozę nuskausminamųjų, šiaip taip tvarstė žaizdas, tiksliau, bintavo tuos mėsgalius, kuriuos dar laikė kelnės.
Gavęs papildomą promedolio dozę pasijutau visai neblogai, kilo dar didesnis noras atsišaudyti. Nuo vaistų „užkaifavau“ ir man buvo nusi-vilpt, kad čebatas su kojos likučiais laikėsi tik ant prividuriuotų kelnių. Netrukdė ir tai, kad mano subinė buvo „sukandžiota“ skeveldrų. Bet vyrai šiaip taip įtikino mane atiduoti automatą. Teisingai padarė, nes pritrenktas sprogimo, apspangęs nuo promedolio tamsoje galėjau prikrėsti kvailysčių. Tiesa, sprogimo sudraskytoje kuprinėje buvo likusios kelios granatos. Nuo didesnių bėdų mano nugarą išgelbėjo neperšaunama liemenė. Vieną granatą tebeturėjau kišenėje. Ją visuomet nešiojausi, kad nesuteikčiau duchams malonumo paimti mane gyvą.
Gulėjome suglausti ir užkloti penkiese. Buvo aišku, kad be aušros niekas iš čia mūsų neiškrapštys. Vienas šalia manęs gulėjusių vyrukų tyliai iškeliavo į aną pasaulį. Aš pasiskolinau jo ausinę kepurę, kad iki ryto bent ausys nenušaltų. Jei kartais nesulaukčiau aušros, bent lavonas su sveikom ausim būtų atrodęs gražiau.
Visą naktį nedavė ramybės viena mintis. Kaip jausis tėvai, kai pamatys mane cinkuotame karste? Aš jiems net nebuvau sakęs, kad tarnauju Afganistane. Sakiau, kad Vokietijoje. Tiesą buvau pasakęs tik savo merginai. Pamaniau, tegu žino. Jei kartais negrįžčiau, tegu nelaukia, kitą susiranda. Ryto vis dėlto sulaukiau. Chebra pravalė kelią vertuškėms, surinko ir sukrovė sužeistuosius. Valandėlė skrydžio, ir mes ligoninėje.
O toje ligoninėje tokių kaip aš erelių pakirptais sparnais – daugybė, pilna didžiulė salė, daktarai vos spėja suktis. Gulim visi kruvini, purvini, išdraskytais mėsgaliais. Kas be kojų, kas be rankų, kieno žarnos išvirtę, kieno akys nuo sprogimo iššokę, kitam kiaušiniai nunešti. Vienoje patalpoje – apie 30–40 tokių pusžmogių. Mus nurenginėja, nukarpo drabužių likučius. Iš kišenių byra šoviniai, granatos. Man akyse temsta, vaizdas dingsta. Netekau daug kraujo, dar ir infekcija pateko.
Atsibudęs po operacijos vietoj kojos pamačiau krūvą kruvinų tvarsčių. Sesutė ramina. Sako, gyvensi, dar ir į šokius nueisi, atseit šiais laikais gerus protezus gamina. Gausi gerą pensiją, butą, mašiną. Bus lengva gyventi.
Per pačią pirmą pereviazką (perrišimą) man dingo noras ne tik „gerai gyventi“, bet ir išvis gyventi. Kai atlupo prie mėsų pridžiūvusius bintus, žiūriu, kruvinas kojos kaulo galas kyšo. Rėkiau, beveik myžau iš skausmo ir galvojau, kad verčiau tą naktį kalnuose būčiau nudvėsęs, nes kito tokio perrišimo tikrai neatlaikysiu.
Po kelių dienų mane aplankė dukart kontūzytas Slavikas. Keistokas toks. Sakė, labai ausyse ūžia ir galvą skauda. Kartu atėjo zampolitas, pavaišino limonadu, sausainiais.
Gretimoje lovoje gulėjo majoras, su kuriuo dalijomės įspūdžiais. Jam taip pat nepasisekė – priekyje ėjęs karys užlipo ant fugasinės minos. Jos sprogimas buvo toks stiprus, kad iš trijų šalia ėjusių kareivių liko tik sagos ir išbarstyti faršo gabalai. Nebebuvo nė ko ieškoti. Patį majorą sprogimo banga taip toli nusviedė, kad kariai jį vos surado. Krisdamas jis susitrenkė galvą, lūžo skruostikaulis, subyrėjo petys, sutrupėjo dubens kaulai, trūko kepenys, lūžo koja.
Kitoje lovoje gulėjo kažkoks čiurka. Kaip ir aš, be kojos. Be to, sužalotais viduriais. Jis baisiai staugdavo perrišamas. Vėliau neapsikentę gydytojai jam duodavo narkozę. Tačiau jis ir šikdamas staugdavo. Užtat kitose lovose gulėjo ramūs ligoniai. Jie staugti nebeturėjo jėgų.
Maždaug po savaitės mane nuskraidino į Taškentą. Ten Afganistane sužeistų kareivių – galybė. Visi supūliavę, smarvė baisiausia. Supratau, kad papuoliau į gangrenuojančiųjų skyrių. Pasilenkęs prie savo kairiosios kojos pamačiau kaulo galą ir pūliais aptekusias mėsas.
Tokie kaip aš, nuplėštomis kojomis ir nudraskytomis subinėmis, buvo laikomi lengvai sužeistais ligoniais ir privalėjo patys plautis palatas. Jeigu to nedarydavome, mūsų neperrišdavo. Teko plauti, nes nuo pūlių smarvės galėjai uždusti. Tačiau be pusės stiklinės dydžio ampulės analgino atsistoti negalėjau, siaubingai skaudėjo.
Po kokio mėnesio, kai ėmiau mažiau smirdėti, pilną didžiulį lėktuvą sužeistųjų išskraidino į Kijevą. Ten dar du kartus man darė kojos operaciją, kitkas buvo super. Ir daktarai mielesni, ir mielos seselės trumpais sijonais, ir maitino gerai.
Čia manęs aplankyti atvažiavo ir namiškiai. Slėpti daugiau negalėjau, nes adresas buvo nebe polevaja počta. Tačiau laiškus rašyti vis tiek privalėjau, nes jei jų negaudavo, visokių baisybių prisigalvodavo. Bet visos teisybės taip pat nesakiau. Rašiau, kad guliu ligoninėje, nes lengvai sužeidė. O kai atvažiavo ir pamatė mane be kojos, buvo ašarų.
Kijeve buvo gera. Kasdien kas nors aplankydavo. Tai armijos generolai su dovanomis, tai studentės ligoninėje koncertuodavo, į pasimatymus ateidavo. Protezo dar neturėjau, tad į samovolkę, pasimatymus mieste, su ramentais šokinėdavau.
Grįždamas užsukdavau į bakalėją. Tais laikais prie degtinės didžiulės ištroškusiųjų eilės stovėdavo, tačiau pamatę mane be vienos kojos be kalbų praleisdavo be eilės.
Ligoninėje visus vaišinau, degtinė ir šampanas liete liejosi. Gėrėme ir džiaugėmės, kad nors ir be kojų, be rankų, bet gyvi. Verkėme tų, kurie namo grįždavo „cinke“. Tikėjomės grįžę namo gyventi kitaip, manėme, kad tėvynėje esame laukiami. Prisigėrę čia pat nulūždavome.
Grįžęs jaučiau ir dabar tebejaučiu, kad į mus žvelgia kaip į antrarūšius. Žinojau, kad mums priklauso ir lengvatos, ir garantijos, tačiau valdininkai vis vengė jas suteikti. Alytuje nunešiau dokumentus butui gauti, sako, eik sau, aš tavęs ten nesiunčiau.
Buvau komisijoje nedarbingumo lygiui nustatyti. Pirmaisiais metais suteikė antrą grupę. Vėliau komisijoje elgėsi lyg su antrarūšiu. Liepė parodyti delnus. Nustebo pamatę nuospaudas, atsiradusias nuo sportavimo. Sako, esi drūtas, gali dirbti, todėl tau priklauso tik 3 grupė. Nustebau, sakau, – juk koja neataugo, o štangą kilnoti sėdomis arba gulomis galėčiau ir abiejų kojų neturėdamas. Kartoja tą patį – mes į karą tavęs nesiuntėme.
Taip, mes kitokie, mes irzlūs. Gal ir pakito mūsų psichika nuo kasnakt lankomų košmarų, kur skraido mėsgaliai, žmonės be galvų ir galvos be žmonių. Tačiau aš dabar, nors ir netekęs kojos, esu daug stipresnis nei tas paliegęs, bet judrus pramuštgalvis, kuris svajojo tapti desantininku. Stiprybės man suteikia tikėjimas ir artimųjų meilė.
