Nauja byla, aukštyn kojom apverčianti salų komisarės gyvenimą. Vyriausioji komisarė Lena Lorencen atvyksta į gimtinę tirti nusikaltimo. Savo namuose nunuodijamas Martenas Hilmeris, Amrume gyvenantis nekilnojamojo turto magnatas. Jis buvo užmezgęs keletą romanų, tačiau nė vienas iš jų ilgai netruko. Gal iš tiesų žudiko reikia ieškoti tarp daugybės Hilmerio meilužių? O gal apgautas pasijuto kuris nors nekilnojamojo turto pardavėjas?
Aukos namuose radus motinos nuotrauką, Lenai, kaip policininkei, sunku susitelkti į darbą. Reikia ne tik apklausti aibę įtariamųjų, bet ir išsiaiškinti, kaip su byla susijusi jos pačios istorija. Ar jos motina pažinojo Marteną Hilmerį?
„Lavonas paplūdimio krėsle“ – pirmasis serijos apie vyriausiąją komisarę Leną Lorencen detektyvas – tapo bestseleriu elektroninių knygų platformoje „Kindle“.
Skaitykite kitas serijos „Salų komisarė" knygas: „Lavonas paplūdimio krėsle" (1 knyga), „Mergaitė pajūryje" (2 knyga), „Senoji ponia prie jūros" (3 knyga), „Vyras Hogėje" (4 knyga), „Moteris Nordštrande“ (5 knyga).
Iš vokiečių kalbos knygą vertė Dalia Kižlienė.
_____________________________________________
Po pusvalandžio nedidelėje kompiuterių ir internetinio ryšio priemonių parduotuvėje Vitdiune Lena nusipirko naudotą kompiuterį, sumokėjo grynaisiais ir atsisėdo kavinėje su laisva WLAN prieiga. Prieš tai pranešė Leonui, kad siųstų nuorodą.
Duomenys sudarė daugiau kaip penkiasdešimt megabaitų. Ryšys buvo lėtas, tad gerokai užtruko, kol jie buvo perkelti į Lenos kompiuterį. Nuėjusi į automobilį pirmiausia ji išklausė garso įrašą. Grolis naudojosi „FaceTime“, internetine vaizdo ir garso skambučių platforma.
Grolis pasisveikino su pašnekovu. Juodu paplepėjo apie būsimą žvejybą, tada Grolis paklausė, ar pašnekovas „dar sykį paprotinęs tą Fėrman“. Šiam atsakius teigiamai, Lena susivokė, kad Grolis šnekasi su vienu iš Klaudijos Fėrman kolegų Flensburge. Vyras, Grolio vadinamas Jurgenu, patvirtino dar sykį kalbėjęs „su poniute“ ir nemanantis, kad jai kiltų kvailų minčių. Grolis padėkojo ir pareiškė atsidėkosiąs. Numojęs ranka Jurgenas atsakė vis dar liekąs Groliui skolingas, šis galįs juo pasikliauti. Jeigu Groliui reikėsią alibi dėl tetulės iš Žemės kriminalinės policijos biuro, jis nedvejodamas padėsiąs. Jurgenui paklausus tos tetulės vardo, Grolis pasakė Lenos pavardę ir pavadino ją šliundra, per ilgai užsibuvusia policijoje. Jurgenas pasiteiravo, ar Grolis turįs planą, o šis pašaipiai nusikvatojęs atkirto turįs mažiausiai tris planus, ir „ta Lorencen“ neatlaikysianti nė vieno iš jų. Jurgenas pritariamai sukrizeno, dar sykį pasisiūlė padėti ir pasišaipė iš moterų pareigūnių, kurios, vos į jas pažiūrėjus, šaukiasi mamos. Abu padejavo dėl skystablauzdžių bobų, pasirinkusių ne tą profesiją. Dar dešimt minučių draugiškai paplepėję vyrai atsisveikino.
Dviejuose vaizdo įrašuose Lena išvydo žinutes, kurias per mesendžerį Grolis išsiuntė dviem asmenims. Jie buvo pasivadinę vardais, neatskleidžiančiais tikrosios tapatybės, tačiau peržiūrėjusi žinutes Lena spėjo, kad tie asmenys, kaip ir Jurgenas, yra policininkai, su kuriais Grolis palaiko tiek tarnybinius, tiek asmeninius santykius.
Pirmas pokalbis prasidėjo Groliui paklausus, ar FraKu turįs laiko. Po kelių sekundžių FraKu atsiliepė ir pasiteiravo, kaip Groliui sekasi. Šis atsakė, kad viskas okay, bet turįs šiokių tokių nemalonumų dėl pablūdusių bobų. FraKu paklausė, kuo galėtų padėti, o Grolis atrašė, kad tai senas kaip pasaulis reikalas, kurį vėl atkapsčiusi toji Lorencen. FraKu atsakė jausmaženkliu – piktu veiduku ir pakomentavo: „Fuck!“ Grolis parašė, jog jam vėl gali prireikti pagalbos, kad pastatytų tą šliundrą į vietą. „Be kalbų“, – sutiko FraKu, o Grolis trumpai išvardijo, kaip turėtų liudyti FraKu, ir paklausė, ar šis prisimenąs susitarimus. FraKu vėl atsakė jausmaženkliu – iškeltu nykščiu ir parašė, kad „mes, tikri vyrai“, privalom laikytis išvien. Padėkojęs Grolis pažadėjo užtarti FraKu geru žodžiu, kad šis pagaliau sulauktų paaukštinimo. Pasidalinę asmeninio pobūdžio naujienomis vyrai atsisveikino.
Kitame pokalbyje Groliui rūpėjo ta pati tema. Susirašinėjo su kažkokiu ToBė ir klausė, ar šis prisimenąs tąją Lorencen ir jos bjaurius kaltinimus. ToBė reagavo santūriau už FraKu ir tik perklaustas patvirtino žinąs, apie ką kalba Grolis. Grolis turbūt pastebėjo, kad ToBė nėra tvirtai pasiryžęs laikytis prieš daugelį metų sutartų parodymų, ir ėmė pliurpti apie baisias intrigas, kurias prieš jį rezgąs Žemės kriminalinės policijos biuras. Vaizdavo save kaip žmogų, siekiantį policijos biuro suklestėjimo, bet įstaigos viduje veikianti klika neva bandanti jį sužlugdyti. ToBė atsakinėjo trumpai, galiausiai pasiteiravo, kuo galėtų Groliui padėti. Šis atrašė, kad jam svarbūs anuometiniai parodymai, kuriuos ToBė, be abejo, prisimenąs. ToBė pareiškė, kad tai buvę jau labai seniai ir jis tiksliai neatsimenąs, kas ten konkrečiai buvę. Grolis parašė, kad Lorencen jį apkaltinusi priekabiavimu. Anuomet jis padaręs klaidą ir sutikęs užeiti pas ją į butą. Tetulė įviliojusi jį į spąstus, kad galėtų išdurti. „Šimtas metų“, – atsakė ToBė ir paprašė nevelti jo į šį reikalą. Grolis paprašė dar sykį pagalvoti, šiaip ar taip, ToBė nesąs vienintelis jį palaikantis kolega. Kai ToBė pažadėjo artimiausiomis dienomis susisiekti, vyrai šaltai atsisveikino.
Lena užvožė kompiuterį. Leonas ir vėl puikiai pasidarbavo. Tik klausimas – ką su šiais duomenimis veikti? Vargu ar tarnybinė komisija priims medžiagą, gautą nelegaliai pasiklausius. Galimas daiktas, Lena bus apkaltinta neteisėtais veiksmais ir bus suabejota jos patikimumu. Bet juk turi būti koks nors būdas pasinaudoti šia medžiaga! Gal įtraukti Johaną su Ole? Ji nusprendė pagalvoti vėliau, o dabar susitelkti į tiriamą bylą. Per pasitarimą atkreipė dėmesį, kokie skirtingi parodymai moterų, su kuriomis praeityje santykius palaikė Hilmeris. Čiupusi telefoną paskambino Fraukei Tamen.
– Nelabai turiu laiko, – pareiškė Fraukė Tamen, atidariusi Lenai duris.
– O ką pasakytum apie pasivaikščiojimą pajūriu?
Fraukė Tamen nepatikliai dėbtelėjo į ją.
– Vakar jau kalbėjau su tavo kolega. Kas dar?
– Nagi, Frauke. Paėjėkime porą žingsnių. Tai iš tiesų svarbu, ir tu juk nori, kad Marteno Hilmerio žudikas būtų sučiuptas.
Fraukė Tamen nenorom pasiėmė ploną vasarinę striukę, kabėjusią prieškambario spintoje jai už nugaros, ir nusekė paskui Leną prie automobilio.
Per trumpą kelionę iki paplūdimio stovėjimo aikštelės Fraukė Tamen tylėjo, ir Lena jau ėmė baimintis, kad planas neišdegs. Jodviem einant prie vandens Lena pasiteiravo, kaip laikosi Fraukės Tamen mama.
– Būna ir gerų, ir prastų dienų. Šiandien, laimė, gera, šiaip nebūčiau galėjusi su tavim išeiti.
– Ar ateina kokia slaugytoja?
– Jau kelios savaitės, kai rytais ir vakarais nuolat kas nors ateina. Mamai tai buvo sunkus tarpsnis. Nė už ką nenorėjo įsileisti į namus svetimų žmonių, juoba priimti pagalbos.
– Įsivaizduoju, kaip sunku. Juk pažįsti mano tetą Bekę. Turbūt reikės operuoti klubą. Negaliu įtikinti, kad atvažiuotų pas mane į Huzumą ir dar sykį pasirodytų gydytojams.
– Žinau! Būk atkakli. Čia kaip su mažu vaiku. Amžinos diskusijos nieko neduoda.
– Ačiū už gerą patarimą, – nusijuokė Lena. – Pamėginsiu.
Fraukė Tamen įsikibo jai į parankę.
– Nėra už ką! O dabar sakyk, ką nori sužinoti apie Marteną.
Lena nudžiugo, kad Fraukė prakalbo šia tema. Pabandė atsargiai pereiti prie to, kas ją domina.
– Žinai, kad per kelerius pastaruosius metus Martenas Hilmeris palaikė santykius su keliomis moterimis.
Prieš atsakydama Fraukė Tamen valandėlę tylėjo.
– Neturėjau iliuzijų. Tai buvo sapnas, gražus sapnas, ir tiek. Viena naktis ir rytas, ir viskas. Manau, Martenas labai bijojo prisirišti. Tuomet šito dar nesuvokiau, bet šiandien vertinu blaiviau. Vėliau dar turėjau ir kitų vyrų. Tik nesutikau to vienintelio. – Pradėjusi kalbėti Fraukė Tamen sustojo. Dabar timptelėjo Leną, ragindama eiti toliau. – Tą naktį, mūsų naktį, silpnumo akimirką Martenas man papasakojo apie savo didžiąją meilę. Buvo šiek tiek išgėręs, bet ne girtas. Buvau pritrenkta tai išgirdusi. Guliu jo glėbyje, o jis man pasakoja apie moterį, kuri jį atstūmė. Martenas nepastebėjo, kaip supykau, ir neužsičiaupė. Sakyčiau, kalbėjo lyg apimtas transo.
– Gal per pastaruosius dvejus metus ką nors pastebėjai? Gal Martenas Hilmeris pasikeitė?
Fraukė Tamen pakraipė galvą.
– Gal. Martenui mirus daug apie jį galvojau. O ar radote tą moterį? Turiu galvoje tą – su sportiniu automobiliu Hamburgo numeriais.
– Taip, Frauke, radom, bet daugiau nieko negaliu sakyti.
– Ar ji buvo jo... draugė? Turiu galvoje – rimtai, meilė ir ateities planai? – nesutrikusi klausinėjo Fraukė Tamen.
– Negaliu...
– Suprantu, Lena. Ir taip žinau. Juk stebėjau juos, mačiau, kaip Martenas į ją žiūri. Kodėl jam teko taip anksti mirti?
Lena sukluso.
– Sakai, Martenas buvo įsimylėjęs? – Ji sąmoningai ištarė tik vardą.
– Taip, taip manau. Ar pasakojau, kad Martenas neprašytas padidino man atlyginimą? O juk ir šiaip neblogai mokėjo. – Ji šyptelėjo. – Bent jau geriau nei tavo kolegos policijos nuovadoje.
– Kuo jis tai grindė?
– Niekuo. Man nė nesakė, tiesiog pervedė didesnę sumą. Kai apie tai užsiminiau, pareiškė, kad tai teisinga. Sakė, aš nusipelniau.
– Kada tai buvo?
– Prieš keturis ar penkis mėnesius. Jei svarbu, patikrinsiu banko išrašą.
– Nebūtina. Man to užtenka. – Lena mostelėjo į pajūrį. – Paėjėsime ar tau laikas grįžti?
Fraukė žvilgtelėjo į laikrodį.
