Tai vienas iš skaudžių, bet faktais ir tyrinėjimais pagrįstų JAV žurnalisto, rašytojo Davido Wallace‘o-Wellso teiginių. Jo knyga „Negyvenama žemė: ateities istorija“ sukėlė didžiulį rezonansą mokslo pasaulyje ir plačiojoje visuomenėje. Tai viena svarbiausių ir labiausiai aptariamų praėjusių metų knygų, skirta šiuo metu visame pasaulyje nepaprastai aktualioms klimato kaitos keliamoms problemoms.
D.Wallace’as-Wellsas analizę pradeda nuo niūrios išvados: ištisus dešimtmečius nespėjame kovoti su klimato kaita ir neabejotinai gyvensime karštesniame, žmonėms nepalankesniame pasaulyje. Nekalti žmonės, besistengiantys kuo mažiau prisidėti prie aplinkos užterštumo, ribojantys vartojimą, kentės labiau nei kaltieji. Vienintelis likęs klausimas – kaip greitai sureaguosime ir kiek žalos pavyks išvengti.
Autorius knygoje nebijo emocijų, tačiau jas pagrindžia faktais ir į ekologinę krizę žvelgia su atsargiu optimizmu. Jo manymu, žmonija pasiruošusi įveikti šį iššūkį. Jūsų dėmesiui ištrauka iš knygos „Negyvenama žemė“.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Esame linkę žvelgti į vandenynus kaip į kažką sunkiai paaiškinamo, kažką, kas mūsų planetoje panašiausia į mus supančią Visatą, tamsią, bauginančią ir – ypač savo gelmėse – keistą bei paslaptingą. „Kas pažįsta vandenyną? – 1934 metais Rachel Carson romantiškai rašė savo esė „Po vandeniu“ (Undersea), nors prabėgus 25 metams knygoje „Tylus pavasaris“ (Silent Spring) radikaliai prabilo apie tai, kaip žmonės sudarkė planetą, ir industriją kaip menamą vaistą nuo visų problemų. – Nei jūs, nei aš su savo žemiškais pojūčiais negalime suprasti, kokia ta vandens puta ir srovės stiprumas, kai banga užlieja po jūržolėmis savo namuose besislepiantį krabą. Kaip ir to ritmo ilgų, lėtų bangų viduryje vandenyno, kur medžioja ir yra medžiojamos daugybė žuvų, o delfinas išnyra iš vandens įkvėpti oro.“
Tačiau vandenynas nėra šiam pasauliui kažkas svetimo, tai mes tokie. Sausumos gyvūnams vanduo yra tik atrakcija paplūdimyje, bet vanduo užima 70 procentų planetos paviršiaus ir yra vyraujanti planetos aplinka. Vandenynai bei jūros yra mūsų maisto šaltinis – maistas iš jūrų sudaro beveik penktadalį žmonių suvartojamo gyvūninių baltymų kiekio, o pakrantėse gyvenančių žmonių maiste tas procentas dar didesnis. Metų laikų kaita priklauso nuo tokių seniai egzistuojančių vandenynų srovių kaip Golfo srovė, jos sugeria daug saulės šilumos ir taip reguliuoja planetos temperatūrą.
Regis, dabar tinkamiau būtų sakyti „buvo maisto šaltinis“, „priklausė metų laikų kaita“, „buvo reguliuojama planetos temperatūra“ dėl kylančios grėsmės, kad visuotinis atšilimas visas šias vandenyno funkcijas pakeis. Žuvys jau numigravo į šiaurę šimtus kilometrų ieškodamos šaltesnio vandens – plekšnės pasitraukė 400 kilometrų nuo rytinių Amerikos pakrančių, o skumbrės tiek nutolo nuo joms įprasto žemyno, kad jas gaudančių žvejų neberiboja jokios Europos Sąjungos taisyklės. Ištyrus žmogaus poveikį gyvybei vandenynuose nustatyta, kad tik 13 procentų vandenynų yra nepaveikti žmogaus, o kai kurios Arkties dalys tiek pakeistos klimato atšilimo, kad mokslininkai jau spėlioja, kiek dar ilgai apskritai bus galima vadinti tuos vandenis arktiniais. Kalbėdami apie klimato kaitos poveikį planetos vandenynams labiausiai nerimaujame dėl kylančio jūros lygio ir potvynių pakrantėse, bet tai toli gražu dar ne viskas, dėl ko turėtume suklusti.
Šiuo metu vandenynai absorbuoja daugiau nei ketvirtadalį dėl žmogaus veiklos į aplinką patenkančio anglies dvideginio, be to, per pastaruosius 50 metų jie sugėrė 90 procentų dėl visuotinio atšilimo susikaupusios perteklinės šilumos. Pusė to šilumos kiekio sugerta po 1997 metų, dėl to šiandien vandenynai turi 15 procentų daugiau šilumos energijos nei 2000 metais. Tai reiškia, kad vos per du dešimtmečius vandenynai absorbavo tris kartus daugiau tokios energijos, nei jos yra sukaupta visose planetos iškastinio kuro atsargose. Tačiau absorbavę visą tą anglies dvideginį vandenynai ėmė rūgštėti, nuo to taip pat kenčia ne vienas planetos vandens baseinas, dažniausiai tose vietose, kur gyvybė Žemėje atsirado pirmiausia. Vien dėl vandenynų rūgštėjimo (pirmiausia dėl poveikio fitoplanktonui, kuris į orą išskiria debesų formavimąsi lemiančią sierą) klimatas dar gali atšilti nuo ketvirčio iki pusės laipsnio.
* * *
Tikriausiai jau esate girdėję apie blunkančius koralus, tiksliau, jų nykimą dėl šylančiuose vandenynuose žūvančių simbiozėje su jais gyvenančių vienaląsčių dumblių (zooksantelių), kurie vykstant fotosintezei koralus aprūpina iki 90 procentų reikiamos energijos. Koralų rifų ekosistemos savo sudėtingumu prilygsta moderniems miestams, o vienaląsčiai šiuos miestus aprūpina maistu ir yra pagrindinė energijos tiekimo sistemos dalis. Kai šie vienaląsčiai žūva, visas rifas ima badauti kaip apgultį ar blokadą per karą patiriantis miestas. Nuo 2016 metų pusė žymiojo Australijos Didžiojo barjerinio rifo neteko savo maitintojų dumblių. Tokio didelio masto dumblių išnykimas vadinamas masiniu koralų blukimu, vienas toks pasaulyje intensyviai vyko nuo 2014 iki 2017 metų. Koralams drastiškai nykstant mokslininkai vandenynuose 30–150 metrų gylyje esančioje „prieblandos zonoje“ atrado visiškai naują jų sluoksnį. Pasaulio išteklių instituto skaičiavimais, iki 2030 metų dėl toliau šylančių ir rūgštėjančių vandenynų grėsmė išnykti kils 90 procentų visų pasaulio koralų rifų.
Žinia bloga, nes koralų rifai yra gyvybiškai svarbūs ketvirtadaliui gyvybės vandenynuose, jie yra maisto ir pajamų šaltinis pusei milijardo žmonių. Koralų rifai taip pat saugo nuo potvynių per audras, ši koralų rifų funkcija vertinama ne vienu milijardu dolerių – dėl intensyviai nykstančių koralų rifų Indonezijoje, Filipinuose, Malaizijoje, Kuboje ir Meksikoje kasmet dėl potvynių kiekvienoje šalyje patiriami nuostoliai gali išaugti iki 400 milijonų dolerių. Vandenynų rūgštėjimas taip pat pavojingas žuvų populiacijai. Mokslininkai dar tiksliai nežino, kaip konkrečiai rūgštėjimas paveiks vandenynuose ir jūrose sugaunamą mūsų maistą, bet jau išsiaiškino, kad rūgščiuose vandenyse sunkiai auga austrių bei midijų kriauklės, o vandenyje didėjanti anglies dvideginio koncentracija sutrikdo žuvų gebėjimą užuosti – galbūt to nežinojote, bet uoslė žuvims dažnai padeda naviguojant. Ties Australijos krantais žuvų populiacija vos per dešimt metų sumažėjo 32 procentais.
Dažnai sakoma, kad gyvename masinio išnykimo metu – laikotarpiu, per kurį žmonių veikla gal net kokį tūkstantį kartų pagreitino daugelio gyvybės rūšių išnykimo tempą. Taip pat šį metą teisinga vadinti vandenynų eutrofikacijos metu. Per pastaruosius 50 metų vandenynuose keturis kartus padaugėjo vandens, kuriam stinga deguonies, dėl to dabar turime daugiau nei 400 vadinamųjų mirties zonų. Zonos, kuriose trūksta deguonies, prasiplėtė keliais milijonais kvadratinių kilometrų, o tai maždaug atitinka Europos plotą. Šimtai miestų visame pasaulyje dabar stūkso dvokiančiose vandenyno pakrantėse, nes vandenynams trūksta deguonies. Iš dalies tai vyksta dėl šylančio klimato, nes šiltesniame vandenyje natūraliai būna mažiau deguonies.
Kita vertus, dažnai tai būna tiesioginės taršos rezultatas – neseniai Meksikos įlankoje dėl JAV vidurio vakaruose į Misisipę iš pramoninių ūkių patekdavusių cheminių trąšų susiformavo 23 000 kvadratinių kilometrų ploto „mirties zona“. 2014 metais Ohajuje iš ūkių nutekėjusiomis kukurūzų bei sojų trąšomis užterštame Erio ežere ėmė intensyviai žydėti dumbliai, dėl to prie ežero įsikūręs Toledo miestas neteko geriamojo vandens. 2018 metais Floridos dydžio „mirties zona“ buvo atrasta Arabijos jūroje, ši zona buvo tokia didelė, kad, tyrėjų manymu, galėjo apimti visą 165 000 kvadratinių kilometrų Omano įlanką, kuri septynis kartus didesnė už Meksikos įlankos „mirties zoną“. „Vandenynas, – tuomet pareiškė šio tyrimo vadovas Bastienas Queste’as, – dūsta.“
Dramatiškai vandenynuose sumažėjęs deguonies kiekis lėmė daugelį masinių išnykimų. Šis procesas, nuo kurio didėja „mirties zonos“, dūsta vandens augalai bei gyvūnai, sutrikdoma žvejyba, yra stipriai pažengęs ne tik Meksikos įlankoje, bet ir prie Namibijos krantų, kur vandenilio sulfidas kyla iš vandens visoje tūkstančius kilometrų besitęsiančioje Griaučių Krantu vadinamoje pakrantėje. Pakrantė kažkada taip buvo pavadinta dėl dažnai vandenyno čia išmetamų sudužusių laivų liekanų, tačiau ir šiandien pavadinimas tinkamas kaip niekada. Mokslininkai įtaria, kad būtent vandenilio sulfidas tapo permo pabaigoje įvykusio masinio išnykimo lemiamu veiksniu, nes buvo išjudinti gamtos atsakomieji ciklai. Vandenilio sulfidas toks toksiškas, kad evoliucija mus išmokė atpažinti net nedidelius šių dujų kiekius, – būtent dėl to mūsų nosys taip jautriai reaguoja į meteorizmą.
* * *
Tikėtina, kad sulėtės ir vadinamasis pasaulinio vandenyno srovių konvejeris – didžioji cirkuliacinė sistema, kurią sudaro Golfo bei kitos vandenynų srovės ir kuri iš esmės lemia planetos regionų temperatūrą. Kaip šis konvejeris veikia? Į Norvegijos jūrą iš pietų atitekėjusi Golfo srovė pašildo orą, bet dėl to pati atvėsta, atvėsęs vanduo tampa tankesnis ir dėl to nugrimzta giliau į vandenyną, kur srovė neša jį į pietus iki pat Antarkties, čia šaltas vanduo ima kilti į paviršių ir šildamas sugrįžta atgal į šiaurę. Tokia vandens kelionė gali trukti tūkstantį metų.
Kai mokslininkai praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje pradėjo išsamiau nagrinėti srovių konvejerį, okeanografai jau nerimavo, kad konvejeris vieną dieną gali sustoti, o tai lemtų dramatiškus planetos klimato pokyčius – ir taip karšti regionai pradėtų dar labiau kaisti, o šaltesni – dar labiau atvėstų. Nors iš pirmo žvilgsnio pokyčiai gali atrodyti apgaulingai nekenksmingi – Europoje klimatas atvėstų, gamtos reiškiniai taptų intensyvesni, greičiau kiltų jūros lygis – iš tiesų visiškai sustojęs konvejeris reikštų tikrą katastrofą, lauktų scenarijus, panašus į filmą „Diena po rytojaus“. Likimo ironija, kad toks vidutiniškas filmas tapo išties reikšminga šio didžiausio įmanomo košmaro inscenizacija.
Tačiau mokslininkams konvejerio lėtėjimas nerimą kelia kur kas labiau nei jo sustojimas, kuris įvyks dar tikrai negreitai. Dėl klimato kaitos Golfo srovės greitis jau sumažėjo 15 procentų, mokslininkai tai, kaip įprasta, vadina „beprecedenčiu tūkstantmečio įvykiu“. Manoma, kad tai viena iš priežasčių, kodėl vandens lygis rytinėje JAV pakrantėje kyla kur kas labiau nei kitose pasaulio vietose. 2018 metais du įtakingi laikraščiai privertė iš naujo sunerimti dėl srovių konvejerio, dar vadinamo Atlanto vandenyno meridianine cirkuliacija, nes buvo nustatyta, jog jis juda lėčiausiai per mažiausiai 1500 metų. Tai nutiko bent šimtmečiu anksčiau, nei buvo numatę labiausiai sunerimę mokslininkai, ir, kaip grėsmingai įvardijo klimatologas Michaelis Mannas, reiškė lūžio tašką. Naujų pokyčių ilgai laukti neteks: dėl šylančio klimato besikeičiantys vandenynai mums taps dar mažiau pažįstami – baugina tai, kad planetos vandenys keičiasi mums dar nespėjus ištyrinėti jų gelmių ir gyvybės jose.