„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Knygos ištrauka. Nora Ikstena romanas „Motinos pienas“

Žymiausios šių dienų Latvijos rašytojos Noros Ikstenos romanas „Motinos pienas“ – tai pasakojimas apie tris moterų kartas sovietinėje Latvijoje, apie titaniškas pastangas išlikti savimi po kolektyviniu Sovietų valdžios presu.
Nora Ikstena „Motinos pienas“
Nora Ikstena „Motinos pienas“ / Knygos viršelis

Romanas apie gydytoją, tremtinio dukrą, iš kurios sovietų valdžia atima viską, ne tik profesinę ateitį ir tapatybę, bet ir gyvenimo džiaugsmą bei šeimą. Giliau romane slypi ir šalies istorija nuo sovietinės stagnacijos iki nepriklausomybės paskelbimo, ir klampi, žlugdanti skundimo, įtarinėjimų ir visuotinės apatijos atmosfera, ir sovietinė mokykla, ir artėjančios laisvės nuojauta. Viskas atpažįstama.

Latvijoje šis romanas sulaukė milžiniško populiarumo, išleistas rekordiniu 17 000 egzempliorių tiražu. 2018 m. Londono knygų mugėje, kur Baltijos šalys dalyvavo svečio teisėmis, N. I kstena ir jos romanas „Motinos pienas“ sulaukė didžiulio tarptautinio dėmesio.

Į lietuvių kalbą romaną vertė Laura Laurušaitė, išleido leidykla „Tyto alba“.

Kviečiame paskaityti ištrauką iš romano:

Pamažu pripratau prie naujojo savo gyvenimo, kuriame motinos šviesias akimirkas keitė tamsios, o apsilankymus pas senuosius tėvus keitė skausmingi išsiskyrimai. Turėjau dar tiek nedaug metų, bet pasijutau subrendusi. Pajutau atsakomybę už savo motiną. Niekas geriau už mane nepažino jos šviesiųjų ir šešėlinių pusių ir neįstengė taip gerai sugauti akimirkos, kai ji vėl panorės iš šio gyvenimo išeiti. Jei kartais ji sugrįždavo namo anksčiau, netikėtai iškepdavo krosnyje traškią vištą ir skanų obuolių pyragą.

Mes vakarieniaudavome, šuo lūkuriuodavo gardaus kąsnelio po stalu, o motina man pasakodavo keistus dalykus, kurių man niekas iki šiol nebuvo pasakojęs. Ji sakydavo, kad mes kadaise buvome laisvi. Laisvi? Nuo ko, nesuprasdavau. Mes patys turėjome savo valstybę. Bet juk mes jau turime valstybę, sakiau aš, Tarybų Sąjungą.

O buvo tik Latvija, sakydavo motina, ir jos veidą iškreipdavo ta grėsminga grimasa, kuri mane kadaise taip baugindavo. Buvo tik Latvija, kartodavo ji, rusų utėlės, kurios, užuot gyvenusios savo gimtinėje, lenda pas mus. Rusų utėlės?

Mūsų mokykloje buvo dvi latvių ir viena rusų klasė, ir mes draugiškai sugyvenome. Kodėl utėlės?

Visi buvome vienodi – kaimo vaikai, kurie tik mokėsi ir dirbo. Vasarą tupėdavo nesibaigiančiose kolūkio burokų ir agurkų vagose, saulėje nuskrudusiomis nugaromis, smėliu aplipusiomis rankomis ir kojomis. Ravėdami ant kelių parklupę ir skaičiuodami begalinius metrus, likusius iki normos, kurios priimti ateidavo pikta brigadininkė – jei tik atrasdavo kokią piktžolę, tekdavo ravėti dar vieną normą. Rudenį pamokos mokykloje prasidėdavo, kai būdavo nurautos morkos ir burokai. Pirmiausia juos reikėjo iškelti šakėmis, sukrauti į krūvas, o tada tekdavo nukapoti arba nuskabyti lapus. Kartais būdavo šalta, kartais purkšdavo lietus, o mes tik sėdėjom ant medinių dėžių ir skabėm, ir kapojom. Mažieji proletarai, nusidirbę iki pamėlynavimo. Laisvė, kuri susitraukdavo iki mažo, mažutėlio laimės jausmo, kai suliję parsivilkdavome namo ir pasiekdavome karštą krosnį, gaudavome sausus drabužius ir vakarienę.

Jie augina sau naujus vergus, sakydavo motina. Man motinos žodžiai dažnai atrodydavo nesuprantami – tiek apie laisvę, tiek apie utėles, tiek apie vergus. Buvau įpratusi, kad ji gyvena savo pasaulyje, kuriame aš dalyvavau ramiai būdama šalia. Buvau įpratusi mokykloje nekalbėti apie mūsų gyvenimą už uždarų durų, kuris akivaizdžiai skyrėsi nuo klasiokų kasdienybės.

Tačiau kartą mūsų mažame kaimelyje atsitiko kai kas visiškai netikėto. Vieną rytą ant pagrindinės gatvės, kurios trečdalį dengė duobėtas asfaltas, atsirado užrašas kreida: „Sumalkim rusus į miltus, įvykdykim maisto programą.“

Mokykloje prasidėjo tyrimas. Jis nedavė jokių rezultatų, nes visi viską neigė. Rusų klasė į visus žiūrėjo įtariai, ore tvyrojo negera nuojauta. Pasklido gandai, kad tikriausiai tai padarė kažkas iš suaugusiųjų. Po dviejų dienų per pamoką mane iškvietė į direktorės kabinetą. Ten sėdėjo ir vyras pilku paltu. Direktorė pasakė, kad draugas nori su manimi pasikalbėti. Nebuvau baili mergaitė, bet kažkodėl mane apėmė neapsakomas siaubas. Kažkokia mirtina baimė likti dviese su šiuo draugu direktorės kabinete. Tikriausiai taip perbalau, kad direktorė sunerimo, pasodino mane ir pripylė stiklinę vandens. O varge, kaip daužosi tavo širdis, pasakė ji. Gal pakviesti mokyklos seselę? Gal vėliau? Ji maldaujamai pažvelgė į draugą, kuris nepalaužiamas sėdėjo prie jos stalo ir barbeno į jį savo storais pirštais.

Ne, dabar. Išeikite, paliepė jis direktorei griežtu tonu.

Kabinete likome dviese. Man širdis lipo per burną. Turbūt taip būna, kai žmogus miršta, pagalvojau.

Draugas skaudžiai suspaudė man petį ir pasisodino priešais save.

Dabar baik krūpčioti ir atsakinėk į mano klausimus, pasakė jis.

Pro akis man prabėgo jie visi – motina, motinos motina, patėvis, mano šuo. Gelbėkit mane, susimildami! Bet nė vieno čia nėra.

Ar tavo motina tau kada nors pasakojo ką nors tokio, ko mokykloje nemoko?

Aš apsiašarojau. Ir tą akimirką supratau, kad vienintelės įtariamosios dėl to užrašo kreida ant grindinio esame mes – aš ir mano motina. Kokia neteisybė, kokia negarbė.

Nusiramink ir atsakyk į klausimą. Anksčiau laiko iš šito kabineto vis tiek neišeisi, pasakė draugas piktu balsu.

O tada, pati sau netikėtai, aš nusiraminau. Kažkokia stebuklinga vidinė jėga mane nuramino. Garsiai įkvėpiau ir pasakiau:

„Taip, ji man pasakojo, kaip atsiranda vaikai. Ji yra gydytoja, ji tuos dalykus žino, o dabar ir aš žinau. Mokykloje to nemoko.“

Draugas sėdėjo kaip šaltu vandeniu perlietas. O aš pajutau, kad mano pasąmoninė baimė atsitraukia ir aš nebebijau, ir kad jaučiu kone saldų gumulą kylant gerkle aukštyn, tokį jausmą, kad jis man nieko negali padaryti, ir kad jis niekada, jokiais būdais nesužinos nieko, ką žinau aš. Nieko ir niekada nei apie mano motiną, nei apie laisvę, nei apie utėles, nei apie vergus. Niekada jis to nesužinos.

Draugas pasijuto itin nepatogiai.

Ar tai viskas, ką ji tau yra pasakojusi?

Ne, ne viskas. Ji man nupiešė, kaip vaikelis guli motinos gimdoje ir kaip jam sunku išeiti lauk. Ir apskritai, kaip sunku yra gimti.

Saldusis gumulas suteikė man jėgų. Mačiau, kaip suglebo prakaito išmuštas draugo veidas. Kaip jis išsitraukė nešvarią nosinę ir apsišluostė.

Reikia labai didelių pastangų, kalbėjau aš, kad vaikelis išlįstų iš motinos. Paprastai tai vyksta galva į priekį.

Ačiū, užteks, pasakė draugas. Daugiau klausimų nebeturiu. Jis atsistojo, atidarė duris, pašaukė direktorę, kuri paklusniai sėdėjo už durų ir laukė.

Čia viskas tvarkoj, pasakė draugas. Aš išvydau milžinišką palengvėjimą direktorės akyse.

Ji palydėjo mane į koridorių ir pasakė, kad šiandien galiu būti laisva, ir gana meiliai paglostė man galvą.

Aš sulaukiau triukšmingos pertraukos, čiupau iš klasės portfelį, paltą iš koridoriaus spintelės ir pasileidau prie savo mielojo geležinkelio pylimo.

Įsitaisiau ant kelmo. Tai buvo mano laisvės laikas. Tolumoje suūkė tolimojo reiso traukinys. Jie niekada nestodavo mūsų stotyje. Tiktai nuskubėdavo į tolius, kur, tikėtina, aš niekada nepateksiu. Kažkur daug toliau nei miestas, kuris dabar jau atrodė gana toli. Kažkur, kur žmonės gyveno visiškai kitaip. Kur veikiausiai egzistavo laisvė ir nereikėjo ravėti begalinių vagų, nereikėjo kapoti lapų. Kur nebuvo nei utėlių, nei vergų. Kur niekas nieko nebijojo. Ir nebuvo atominio karo grėsmės.

Kai traukinio dundėjimas pamažu nutolo, stojo tyla. Tyla, kurios draugijoje aš jaučiausi taip jaukiai. Tyla, kurioje mano širdis plakė ramiai ir nebijojau nei tamsaus miško, nei žvėrių žingsnių. Nebijojau nei savo motinos, tik labai dėl jos nerimavau, nujausdama, kad taip tęsis, kol mirtis mus išskirs. Sėdėjau ir jaučiau savyje didelę laisvės galią. Kad niekas niekada manęs nebeišgąsdins taip, kaip tas draugas direktorės kabinete, besišluostantis savo nešvarų prakaitą. Kad aš nebūsiu vergė ir kad mano laisvė yra mano laisvė net burokų vagose. Nes man pasisekė – aš gimiau, prasibroviau iš motinos įsčių galva į priekį. Ir išgyvenau – be motinos pieno.

Tai buvo keistas vakaras. Jau šiek tiek pašalę. Užvirinau kibirą karšto vandens, pasiėmiau seną šepetį ir išėjau į gatvę. Šuo sekė pavymui. Pyliau karštą vandenį ant kreidinio užrašo, ir jis pamažu nyko po šepečio brūžiais. Retkarčiais smalsiai nušvisdavo aplinkinių namų šviesos, bet taip pat žaibiškai užgesdavo. Girdėjau, kaip spragteli langinių sklendės ir durų užraktai. Galiausiai stojo visiška tamsa, kurioje dar kurį laiką galėjai girdėti, kaip mano šepetys brūžina asfaltą. Kol ant jo beliko tik baltas, blyškus kreidos pėdsakas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs