Nuotykių ir pavojų kupinas pasakojimas apie kelionę į baugią sniego ir ledo karalystę

Leidykla „Briedis“ pristato garsaus norvegų keliautojo, atradėjo Roaldo Amundseno (1872–1928) prisiminimus „Pietų ašigalis“ (į lietuvių kalbą vertė Vitalijus Michalovskis). Tai nuotykių ir pavojų kupinas pasakojimas apie kelionę į visišką nežinią, į baugią sniego ir ledo karalystę.
„Framheimo“ sotvyklavietė ir sukrauta manta.
„Framheimo“ sotvyklavietė ir sukrauta manta.
Temos: 2 Knygos Literatūra

1909 m. knygos autorius sugalvojo gudrų planą aplenkti britų kapitono Roberto Falcono Scotto planuojamą ekspediciją į piečiausią planetos tašką, kur niekad nebuvo žengusi žmogaus koja, ir pasiekti jį pirmas.

Ekspedicijai ruoštasi laikantis didžiausio slaptumo. Į poliarinių tyrinėjimų laivą „Framas“ renkami įgulos vyrai nieko nenutuokė apie tikrąjį kelionės tikslą, nebuvo informuotas nei Norvegijos karalius Hokonas VII, nei šalies mokslo bendruomenė, nei ekspedicijos rėmėjai. Amundsenas ne be pagrindo nuogąstavo, kad, anksčiau laiko pasklidus žiniai apie jo kelionę į Antarktidą, britai darys viską, kad jį aplenktų. Pietų ašigalio pasiekimas buvo ne tik didi mokslinės reikšmės užduotis, bet ir šalių prestižo reikalas! Mažytė, anuomet neturtinga Norvegija drįso mesti iššūkį galingai ir įtakingai Britų imperijai, skyrusiai didžiulius išteklius kapitono Scotto kelionei aprūpinti.

Banginių įlankoje sumedžioti ruoniai. Tolėliau matyti prišvartuotas „Framas“.
Banginių įlankoje sumedžioti ruoniai. Tolėliau matyti prišvartuotas „Framas“.

Po tikslių skaičiavimų ir kruopštaus pasirengimo, apsirūpinus reikiama įranga, maisto atsargomis ir be galo ištvermingais Grenlandijos šunimis, „Framas“ išplaukė Antarktidos link. Sustojus Madeiroje, Amundsenas įgulos vyrams pranešė apie tikrąjį kelionės tikslą ir sulaukė džiugaus visų pritarimo. Įveikus pusiaują, siautėjančių vėjų juostas, pietų vandenis ir ledkalnių ruožą, 1911 m. sausio 15 d. narsūs norvegai išsilaipino Antarktidoje, Banginių įlankoje, kur įsirengė „Framheimą“ – žiemojimo stovyklą, ir pradėjo ruoštis svarbiausiam žygiui.

Lemiama diena išaušo 1911 m. spalio 20-ąją. Tądien Amundsenas su keturiais ištikimais bičiuliais ir šunų traukiamose rogėse sukrauta manta pajudėjo į pietus. Pakeliui jiems teko rizikuoti gyvybėmis, įveikti siaubingas prarajas lede, baugius antarktinius kalnus ir begalines sniego dykumas, grumtis su pražūtingomis pūgomis. Kai kurie žygio dalyviai tik per plauką išvengė žūties.

Pietų ašigalį norvegai pasiekė 1911 m. gruodžio 14 d. ir ten iškėlė savo tėvynės Norvegijos vėliavą. Dar kelias dienas užtruko atlikti mokslinius skaičiavimus ir patikslinti Žemės piečiausio taško koordinates. Kelionė atgal į „Framheimą“ truko trumpiau, nei tikėtasi. Visi grįžo gyvi ir sveiki.

Kapitono Scotto vadovaujama britų ekspedicija Pietų ašigalį pasiekė 1912 m. sausio 17 d., 34 dienomis vėliau nei norvegų. Čia jų laukė skaudus nusivylimas. Ašigalyje plazdanti konkurentų vėliava liudijo, kad lenktynės dėl pirmenybės beviltiškai pralaimėtos. Į išeities stovyklą britų ekspedicija negrįžo. Jų tragišką likimą liudijo vėliau prie mirtinai sušalusių kūnų atrasti kapitono Scotto dienoraščiai.

Diena „Framo“ denyje. Kairėje sėdi Roaldas Amundsenas, už jo – Martinas Ronnė prie savo siuvamosios mašinėlės.
Diena „Framo“ denyje. Kairėje sėdi Roaldas Amundsenas, už jo – Martinas Ronnė prie savo siuvamosios mašinėlės.

Roaldo Amundseno „Pietų ašigalis“ – tai knyga ne tik apie užsibrėžto tikslo siekimą, bet ir apie narsių XX a. vikingų draugystę, sumanumą, pasiaukojimą, nežinomybės baimės įveikimą didžių darbų ir atradimų epochoje.

Siūlome šios knygos ištrauką


Tokiais mažais dalykais, apie kuriuos pasakoju, pasireikšdavo kažkas daugiau nei tiesiog kantrybė ir pareigos jausmas. Tai buvo meilė savo darbui, domėjimasis juo. Dėl to, ką kiekvieną dieną mačiau ir girdėjau, buvau tikras, kad mano įgula yra labai motyvuota, nors daugybė vyrų vis dar buvo įsitikinę, kad plaukiame metų metus dreifuoti arktinėse platumose. Apie tikrąjį mano planą – kur kas grėsmingesnį susirėmimą su Antarktidos ledynais – dauguma vis dar nežinojo. Ruošiausi dar kurį laiką saugoti paslaptį ir paviešinti tada, kai rengsimės išplaukti iš Madeiroje esančio Funšalio uosto. Daug kam gali atrodyti, kad labai rizikavau, iki paskutinio momento nesupažindindamas savo bičiulių su naujuoju planu. Kažkas gali mane pasmerkti, kad neinformavau savo vyrų apie pasikeitusias aplinkybes. Įsivaizduokime, kad kai kurie įgulos nariai, o gal ir visa įgula būtų pasipriešinusi mano ketinimams. Taip, reikia pripažinti, kad tai buvo didžiulė rizika, bet kiek daug kartų tomis dienomis teko rizikuoti!

„Framas“ atviroje jūroje.
„Framas“ atviroje jūroje.

Per pirmąsias plaukimo savaites, kai geriau pažinau savo vyrus, tvirtai įsitikinau: „Frame“ nėra nė vieno, galinčio nepritarti mano planui. Ir ne tik tai. Slapčia vyliausi, kad mano žinia pradžiugins įgulą, mąstančią apie visai kitokias perspektyvas. Iki šiol viskas klostėsi gana lengvai. Tikėjausi, kad ateityje eisis dar lengviau.

Nekantriai laukiau mūsų atvykimo į Madeirą, kad pagaliau galėčiau atskleisti kortas. Net neabejoju, kad žinantieji apie mano planą taip pat nekantravo. Plaukiant ankštame laive, nelengva išlaikyti paslaptį. Žinoma, kalbėdavomės kiekvieną dieną. Nežinantieji apie naująjį planą dažnai postringaudavo apie didelius sunkumus, su kuriais galime susidurti lenkdami Horno kyšulį. Jie kalbėjo, kad galbūt šįkart mums pavyks sėkmingai pergabenti šunis atogrąžų juosta, bet kas žino, ar pasiseks tai padaryti dukart, pasukus link Aliaskos? Lengviau įsivaizduoti, o ne aprašyti, kaip jaučiausi girdėdamas tokias kalbas. Turėjau gudriai parinkti žodžius, kad tik netyčia nepasakyčiau daugiau, nei reikia, ir neišsiduočiau. Jei bendraučiau su nepatyrusiais žmonėmis, nebūtų sunku, bet dauguma įgulos narių buvo patyrę veteranai, metų metus praleidę poliarinėse platumose. Pakaktų vieno neatsargaus žodžio, kad ilgai slėptas planas išaiškėtų pirma laiko. Galbūt nė vienas to plano neatspėjo, nes teisingas mįslės įminimas slypėjo jos paprastume. [...]

Kitą rytą išmetėme inkarą Funšalio reide. [...] Įdomiausia, kad Funšalio laikraščiai mūsų atvykimą bemat susiejo su kelione į Pietų ašigalį, bet vietos žurnalistai nė neįtarė, kokie teisingi jų spėjimai. Spaudos atstovai tiesiog rėmėsi paprasčiausia logika: jei poliarinių platumų laivas plaukia į pietus, vadinasi, tai ekspedicija į Pietų ašigalį. Laimė, toliau Madeiros šie teisingi svarstymai nepasklido. [...]

Knygos viršelis
Knygos viršelis

Rugsėjo 9 d. priešpiet pradėjome ruoštis išplaukti. Mechanikai pakeitė sraigtą ir jį išbandė. Visos atsargos buvo sukrautos, chronometrai sutikrinti. Liko tik nusikratyti įkyrių prekeivių, kurių valtys apspito „Framą“ iš visų pusių. Kiekviena tokia valtelė priminė plaukiojančią krautuvėlę. Tuos vyrukus greitai nuleidome trapu žemyn. Iš pašalinių „Frame“ liko tik mano brolis. Pagaliau atėjo ta ilgai laukta akimirka, kai galėjau visai įgulai pranešti apie savo ketinimą pasiekti Pietų ašigalį. Tikėjau, kad visi ekspedicijos dalyviai ilgam įsimins šią dieną Funšalio reide. Visi komandos nariai buvo pakviesti pakilti į denį. Ką jie tada galvojo, neturiu supratimo, bet vargu ar apie Antarktidą, Pietų ašigalį... Leitenantas Nilsenas atsinešė didžiulį susuktą žemėlapį. Pastebėjau į jį įbestus klausiamus vyrų žvilgsnius.

Man neprireikė ilgai gražbyliauti, kad kiekvienas suprastų, kur iš tiesų plauksime. Kapitono padėjėjas išskleidė didelį pietų pusrutulio žemėlapį, o aš trumpai nušviečiau savo planą ir visas tas priežastis, dėl kurių iki šiol tylėjau. Kartais pažvelgdavau į įgulos narių veidus. Iš pradžių, kaip ir reikėjo tikėtis, juose mačiau didžiulę nuostabą, bet netrukus veidai pasikeitė. Dar prieš man baigiant kalbėti, nutvisko šypsenos. Dabar jau tvirtai žinojau, koks bus šių vyrų atsakymas. Vis dėlto kiekvieno asmeniškai paklausiau, ar jis pasirengęs keliauti toliau, ir kiekvienas jau turėjo paruoštą atsakymą „taip“.

Sunku žodžiais išreikšti tą džiaugsmą, kuri pajutau šią svarbią akimirką. Visi mano bičiuliai kaip vienas pasiūlė savo paslaugas! Pasirodo, džiaugiausi ne tik aš. Tą vakarą laive buvo tiek gyvybės ir geros nuotaikos, tarsi ekspedicija būtų baigta, o ne pradėta. [...]

Pasidalyti su bičiuliais savo planu buvo labai paprasta, o naujieną jie sutiko kuo palankiausiai. Kitas klausimas, ką pasakys ekspedicijos dalyvių namiškiai. Vėliau sužinojome, kad būta ir teigiamų, ir neigiamų atsiliepimų. Tačiau, išplaukiant iš Funšalio, šis klausimas mums mažai rūpėjo. Paskleisti tėvynėje žinią apie mūsų kelionę į Pietų ašigalį turėjo mano brolis. Nesakau, kad pavydėčiau jam tokios užduoties. Po širdingo rankos paspaudimo brolis išplaukė į krantą. Likome nuo visų atskirti, vienui vieni su pačiais savimi. Vis dėlto negalėtume pasakyti, kad ši padėtis mus labai slėgė. Ilga kelionė prasidėjo kaip šokis. Nė pėdsako neliko tos melancholiškos nuotaikos, paprastai lydinčios kiekvieną išsiskyrimą. Vyrai šmaikštavo ir kvatojo. Aplinkui tik ir skambėjo daugiau ar mažiau vykę juokeliai mūsų naujojo plano tema. Inkaras pakilo greičiau nei paprastai ir, kai ūžiantis variklis padėjo mums išsivaduoti iš dusinančios kaitros, netrukus išvydome, kaip „Framo“ burės prisipildo gaivaus šiaurės rytų vėjo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų