Slavenka Drakulić pagal rastą Doros užrašų knygelę atkuria jos gyvenimą, kančias ir džiaugsmus, kasdienybę, jos santykius su Paryžiaus siurrealistų judėjimu. Daugybė dailininkų, poetų bei filosofų, su kuriais Dora Maar draugavo, vaizduojami šiame įspūdingame liudijime, kuriame atskleidžiamas ir jos intymus gyvenimas bei priklausomybė nuo Pablo Picasso, žmogaus, kuris visur – nuo išmestos vielos iki savo moterų ir meilužių – įžvelgė tik priemones menui kurti.
Remdamasi D. Maar užrašais knygos autorė atvirai pasakoja apie jųdviejų nelaimingą meilę: kaip dviejų kūrybingų asmenybių santykiai galiausiai baigiasi skaudžiu išsiskyrimu ir traumuojančia patirtimi. Nors originalūs Doros užrašai nebuvo kaip nors pavadinti, regis, šios knygos pavadinimą įkvėpė vienas garsiausių Picasso paveikslų „Dora ir Minotauras“ (1936), kuris tiksliai simbolizuoja poros santykius. Tai knyga apie didingą moterį, kuri dalijosi gyvenimu ir idealais su meno genijumi ir buvo palaužta. Šis romanas nė vieno skaitytojo nepaliks abejingo ir atskleis didžiausių menininkų sielos gelmes.
Romano autorės, žurnalistės ir rašytojos Slavenkos Drakulić knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų. Kūriniuose daugiausia dėmesio skiriama moters kūnui, ligoms ir traumoms, nagrinėjami kūrybingų moterų, gyvenusių su garsiais menininkais, likimai. Ji yra parašiusi ir kitų garsių romanų, tokių kaip „Baimės hologramos“, „Marmurinė oda“, „Tarsi manęs nebūtų“. S. Drakulić publikuoja straipsnius ir komentarus žymiausiuose pasaulio laikraščiuose: „The New York Times Magazine“, „The Guardian“ ir kt.
Knygą iš kroatų kalbos vertė Kristina Tamulevičiūtė.
Moteris neturi galimybės apžiūrėti savo lytinių organų. Aš nematau savo „Pasaulio kilmės“. Žinoma, galiu apžiūrėti kitą moterį, bet tai – ne tas pats. Kita moteris man neįdomi, nes ji yra tik mano kopija. Abi esame įpratusios būti stebimos. Mano akis tą vaizdą mato visai kitaip, be to, neturiu poreikio stebėti savęs, į savyje glūdintį šaltinį. Mane gąsdina kitas dalykas: moteris vėžlio kūnu, su kietais šarvais, kuriuose yra įstrigusi. Kūnas – viskas, ką ji turi, ir kas jai leidžia kūrybiškai gimdyti vaisius. Jei vyrai pripažintų, kad moterys yra lygiavertės menininkės, tai jos būtų dvigubai kūrybingos.
Susitelkiau į akį, tikėdama, kad taip išvengsiu žvilgsnių, bet man vis tiek nepavyko išsisukti nuo „Kurbė žvilgsnio“. Atsitiko tai, ko bijojau, kuo mane gąsdino. Neteisingi Pikaso žodžiai, jog moteris nėra moteris, jei negimdė. Ne, moteris nėra moteris, jei ji nėra francesa. Tave visada stebi vyro akis, tam tikru žvilgsniu nulydi. Užfiksuoja kūne, nors ir mėgini iš savęs išeiti per meną ar literatūrą. Kol seka toks žvilgsnis, esi tik francesa. Net ir supratusi, kad už savo darbus nusipelnai pagarbos, turi bėgti nuo išankstinės nuomonė, pagal kurią esi nužeminama iki „pasaulio kilmės“. Tik pasenusi moteris tampa nematoma, nes nebėra moteris.
* * *
Pastebėjau, kad draugystė su Džeimsu mane pakeitė. Ėmiau daug geriau suvokti savo kūną, flirtą, nesąmoningą šokį prie seksualinės provokacijos slenksčio. Suvokiau, jog kūnas man vis dar svarbus ir kad nevisiškai pasidaviau maldoms Dievui. Anksčiau irgi nebuvau visiškai atsidavusi menui. Vis dar esu įstrigusi tarp abstinencijos ir troškimo. Manyje vis dar gyvena gundytoja Dora. „Jei tave mylėčiau, viskas būtų kitaip. Bet aš tavęs nemyliu“, – sakau Džeimsui. Mano paaiškinimą jis tikriausiai priima dėl to, kad taip pasiūlau išėjimą iš situacijos, į kurią su manimi pateko. Žinau, kad toks pretekstas silpnas, nes nemylėjau ir Batajo. Nemylėjau (vartoju šį žodį, nors žinau, kad jis visai netinka mano jausmams apibūdinti, nes yra nepakankamai stiprus, sunkus, dramatiškas, net priešingai – bendras ir visa apimantis) nieko iki Pikaso, kas, žinoma, man nekliudė būti su vyrais, be moralinių barjerų megzti santykius. Bent jau sau turiu būti nuoširdi. Tarp manęs ir Džeimso stovėjo ne jo homoseksualumas, nes su tokiais vyrais jau esu buvusi, o Pikasas. Po nutrūkusių santykių vis dar jaučiau pralaimėjimo skonį. Iš pradžių Pikasas mane palaužė kaip menininkę, o tada atstūmė kaip modelį ir meilužę. Manyje glūdinti francesa žino, kad ją Pikasas paliko dėl jaunesnės. Atstūmimo baimė nugali mano rafinuotumą, išsilavinimą, talentą, sėkmę, savarankiškumą, savimonę. Jei galėčiau, pripažinčiau: „Džeimsai, jaučiuosi nesaugi, nes esu per didelė tuščiagarbė. Net gražiausia ir geidžiamiausia moteris nuvertina savo išvaizdą ir moteriškumą. Kultūra, kurioje gyvename, šį nesaugumą palaiko. Tu, kaip homoseksualas, turėtum tai suprasti geriausiai, nes esi tokioje pačioje padėtyje – ir tavo tapatybė priklauso nuo kitų žmonių apibrėžimų bei santykio su kitais. Esu nugalėta, vis dar pažeidžiama ir dėl to senesnė. Daugiau nebegaliu rizikuoti. Taip pat jausčiausi ir su kitu vyru, nesvarbu, jaunesniu ar vyresniu.“
Suprantu, kad mano pasitikėjimas savimi blėsta – ir kaip menininkės, ir kaip moters. Bet ne dėl Džeimso. Mano gyvenime jis yra per menkas, priskyriau jam antraeilį kompaniono ir studento, gerbėjo, gal net sūnaus vaidmenį. Tik Pikasas galėjo mane užbaigti, tik jis pasižymėjo tokiu žiaurumu. Tik jam suteikiau tokią dievišką galią. Kurį laiką maniau, kad užrašų netęsiu, nes neturiu tam jėgų. Bet mano užsispyrimas nugali. Didžiuojuosi savimi!
* * *
Pikasą paskutinį kartą mačiau pas Kuperius. Ten jau buvo penki svečiai. Atėjau drauge su Džeimsu, nežinodama, kad vakarienės pakviestas ir Pikasas. Jis elgėsi labai maloniai, lyg būtų nuoširdžiai pasiilgęs, bet sarkazmo irgi neslėpė. Klausinėjo, ar mudu su Džeimsu susituokę, lyg nežinotų, jog susituokę nesame ir Džeimsas homoseksualus, lyg norėtų iš amerikiečio pasijuokti. Supratau, kad Pikaso sarkazmas nukreiptas į mane – tokiu keistu ir įžeidžiu būdu jis demonstravo susidomėjimą manimi. „Na, ne, brangusis, mudu tik susižadėję“, – šypsodamasi atsakiau, kaip tais laikais, kai vaidindavome pavydą. Nebuvome susitikę ilgai, bet iš šono mus stebintis žmogus pamanytų, jog paskutinį kartą matėmės vakar, o dabar tęsiame seną santuokinį kivirčą.
Pikaso veidas buvo įraudęs saulėje, jame ryškėjo girtumo požymių. Metai pagilino raukšles. Fransuaza jį paliko, ir Pikasas skundėsi, kad jau seniai neturi moters. Netikėjau, žinojau, kad jį kankina kiti dalykai, kad iš tikrųjų jam trūksta paskatos tapyti. Gal vampyrui trūko šviežio kraujo, šviežios mėsos, kurią galėtų aukoti ant meno altoriaus?
Vis tiek man buvo malonu jį sutikti. Žinoma, bendravome ispaniškai, leidau Pikasui delnuose laikyti mano rankas, glostyti skruostus, žiūrėti į mane taip, kaip anksčiau, lyg toks žvilgsnis turėtų tik mudviem suprantamą reikšmę. Bent jau akimirką, stebint kitiems smalsuoliams, kurie mėgavosi spektakliu. Supratau, kad vyksta pasirodymas, bet vis tiek su malonumu moters, kuri įpratusi būti dėmesio centre, atsidaviau Pikaso režisūrai.
Nejaugi net po aštuonerių metų vienatvės negalėjau jam atsispirti? Stengiausi būti atsargi, tylus balselis man kuždėjo elgtis santūriai: „Juk tu jį pažįsti, Dora, bėk, kol dar esi gyva!“ Veltui. Prie Pikaso mane ir vėl pritraukė ta jėga, kurią pajutau, kai susitikome pirmą kartą, ir kuri įsižiebdavo per kiekvieną mūsų susitikimą. Pikasas dominuoja kiekvienoje situacijoje, kiekvienoje draugijoje, tampa židiniu, aplink kurį viskas sukasi. Taip buvo ir tą vakarą. Pikasas – ne centre, o pats centras, ir kiekvienas žmogus sukasi tik aplink jį. Kai kuriuos santykius nutraukti sunku, regis, tam priešinasi visas kūnas, o kiekvienas naujas susitikimas palaiko beprotišką viltį, kad kažkas atsitiks, ir vėl būsite drauge, kaip kadaise. Puikiai supratau: Pikasas nori draugijai parodyti, jog vis dar valdo mano jausmus. Nors buvau užsidėjusi tvirtą abejingumo ir ramybės kaukę, jo artumas trikdė. Staiga Pikasas mane pasikvietė į šoną ir pasakė: „Turiu tau kai ką pasakyti asmeniškai.“ Atsistojau virpėdama, lyg jis prie manęs būtų priėjęs pirmą kartą. Leidau mane apkabinti per pečius ir nusivesti į tolimiausią kambario kampą, kol kiti tylėdami mus stebėjo.
Jo ranka buvo šilta ir stipri, aš, kaip ir anksčiau, Pikasą nusekiau su meile ir klusnumu, tikėdamasi atlygio. Pasakys, kad mane vis dar myli, kad niekada mylėti nenustojo. Prisieks, kad kitos moterys jam niekada nieko nereiškė, kad aš vienintelė buvau verta tikros meilės, nes mudu nutašyti iš to paties akmens. „Mano brangioji, Dora, Adora“, – pasakys taip, kaip visada troškau. Tik šį kartą kalbės tiesą.
Vėl paskui jį slydau parketu, apsvaigusi nuo troškimo, lyg skrisčiau.
Staiga Pikasas sustojo. Paleido mano rankas, apsisuko ir skubiu žingsniu grįžo prie stalo. Lyg visas šis veiksmas būtų klaida, lyg jis būtų padaręs ką nors ne taip, girtas apkabinęs nepažįstamą moterį ir, staiga susivokęs, grįžtų į savo vietą prie stalo. Arba lyg vyktų spektaklio repeticija, o režisieriui sušukus „Stop!“, sceną reikėtų pakartoti iš naujo, nors viską stebi sutrikusi publika.
Sumišusioje tyloje girdėjau tik parketo girgždesį, patraukiamą kėdę, įtampą. Ar ilgai stovėjau atsigręžusi į Pikaso paveikslais nukabinėtą sieną? Pamenu, jog įsistebeilijau į sodrią mėlyną spalvą vieno paveikslo kampe, po kuriuo tapetas nebuvo gerai priklijuotas. Reikėjo rasti jėgų, apsisukti ir vienai grįžti prie stalo, prisėsti ir tęsti pokalbį taip, lyg nieko nebūtų įvykę. Kaip ir anksčiau tokiomis aplinkybėmis.
Turėjai žinoti, turėjai žinoti, – mintyse keikiau save ir po stalu smeigiau nagus į delnus. Šie priekaištai mane nudilgė skaudžiau nei kadaise. Ko aš tikėjausi? Turėjau numanyti, kad man spendžiami spąstai, juk Pikasas – labai nuspėjamas, metų metus jo elgesys nesikeičia. Pajutau raudonį skruostuose ir dėl to įsiutau. Iš proto mane varė realybė, jog net po tiek metų neturiu jėgų atsispirti Pikaso galios žaidimams. Kai laiką leidžiu viena, esu tokia drąsi ir protinga! Analizuoju ir nuspėju kiekvieną jo veiksmą ir žodį. Tik jo akivaizdoje tampu akla ir kurčia. Nepadeda nei tikėjimas, nei vienatvė, nei drausmė, ir, tikėtina, Pikasas akivaizdžiai man tai nori parodyti. Linksminasi su manimi kaip su žaisliuku, todėl visi mato, kad jis – stipresnis už mano neseniai atrastą Dievą...
Laimė, draugija mandagiai apsimetė, kad nieko neįvyko, Daglasas (Douglas) kalbėjosi su Leimaru (Leymarie), Baklas (Buckle) su Džeimsu. Pikasas apie Balthus (Balthus) kalbėjo taip, tarsi būtų ką tik grįžęs iš tualeto: „Balthus, nejaugi eisite aplankyti to keistuolio, kuris mėgsta nepilnametes? Nagi, eime ir mes, prisijungsime prie jūsų, ką manai, Dora?“ Nesigindama ir neturėdama jėgų ką nors atsakyti, atsisukau į Džeimsą: „O ką manai tu?“ Bet tai tik išprovokavo Pikaso įniršio priepuolį. Drįstu jo akivaizdoje kreiptis į Džeimsą ir iš karto, nesvarstydama, nepriimti paties Pikaso siūlymo? Tada jis paragino Polą eiti, ir jiedu išskubėjo į naktį. Piktas, nemandagus, ką tik mane sugėdinęs senis įsižeidė kaip berniukas, kuris, negavęs trokštamo daikto, energingai trypia kojomis.
Staiga supratau, kad Pikasas nevaidina pavydo. Tai visai kitas dalykas!
