Knygos ištrauka: Povilas Gaidelis naujoje knygoje keliauja per epochų lūžius

Leidykla „Briedis“ pristato habilituoto biomedicinos mokslų daktaro, profesoriaus Povilo Gaidelio knygą „Gyventi, negalima mirti!“. Įtraukiantis knygos siužetas apima daugiau nei 80‑ies metų laikotarpį ir atskleidžia sunkios kelionės per epochų lūžius vingius.
Knygos viršelis
Knygos viršelis / Leidyklos nuotr.

Ši istorija, kurios didžioji dalis paremta dienoraščiais, nėra išskirtinė. Tokių istorijų yra daug ir visos jos skirtingos, nes ir žmonės labai skirtingi. Ši istorija – eilinio žmogaus, kuris nuėjo ilgą, nelengvą, tačiau labai įdomų gyvenimo kelią. Gyvenimo, kuris prasidėjo tolimame Rytų Lietuvos užkampio kaime, lenkų okupuotoje Lietuvos dalyje. Šiuolaikiniam jaunam skaitytojui sunku įsivaizduoti tą archajišką kaimo buitį, kurią autoriui teko patirti vaikystėje. Ankšta troba, audimo staklės, duonkepė krosnis, ant kurios žiemą miegama, šaltos, sniegingos žiemos...

Savomis vaikystės „spalvomis“ autorius stengėsi perteikti ir to meto tragiškas istorijos perturbacijas. Iš pradžių – lenkų okupaciją, vėliau – pirmąjį bolševikų antplūdį ir „išvadavimą“ iš lenkų okupacijos. Galiausiai karą ir vokiečių okupaciją. Knygos autoriaus šeimai buvo lemta klajoti iš vietos į vietą. Pradžioje ji kurį laiką gyveno gimtinėje, vėliau – gretimame dvarelyje, o karui prasidėjus nusidangino net į Stajėtiškio kaimą netoli Adutiškio. Ten ir praleido karą.

Vėliau likimas nubloškė atgal į tėviškę, kur užklupo vienas karas po kito. Dėl to kilo pavojus „išvykti“ į Sibiro „kurortus“. Norėdami išvengti to „malonumo“, tėvai su krūva vaikų pabėgo į Vilnių. Lengva pasakyti „pabėgo“. Vilniuje ne pyragai laukė, o pusbadis gyvenimas. Šį gyvenimą sąlyginai galima būtų pavadinti badmečiu. Kaime gyvendama šeima sunkiai dirbo, bet badauti beveik neteko. Tačiau reikėjo dirbti ir mokytis, nes knygos autorius ne visą laiką ganė karves. Šeimoje nebuvo griežtos, sistemingos tvarkos.

Vėliau likimas nubloškė atgal į tėviškę, kur užklupo vienas karas po kito.

Tėvai per daug nevertė mokytis. Dėl to jaunesni broliai ir sesuo per daug ir nesistengė šioje srityje. Nežinia, ar todėl, kad Povilas buvo vyriausias, ar dėl kitų charakterio savybių, jis tvirtai pasiryžo atkakliai siekti žinių. Sulaukęs 7 metų ganė karves. Dėl to kaimo mokslai nuėjo šuniui ant uodegos. Kai Vilniuje pradėjo lankyti pradžios mokyklą, nuo klasės draugų buvo atsilikęs net 5 metais. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: buvo fiziškai daug stipresnis už bendraklasius, o tai nemažas privalumas.

Nors ir pavyko pasprukti į miestą, partizaninio karo aidas nepaliko ramybėje. Bet karas netrukus baigėsi. Kaip ir visi Lietuvos žmonės, šeima patyrė visas sovietinio gyvenimo grimasas. Jos pasireiškė visose gyvenimo srityse. Totalinis gyventojų sekimas, buitinės problemos, kurias tada teko patirti, dabar prisimena tik vyresni žmonės. Autorius tęsė mokslus: miškininkystės studijos, Medicinos fakultetas, mokslinių darbų gynimas ir darbas Vilniaus universitete, kuriam teko atiduoti net 37 metus – beveik pusę gyvenimo. Vėliau prasidėjo Lietuvos Atgimimas, kuriame jam teko aktyviai dalyvauti. Teko kurti naują valstybinę struktūrą. Dėl to nepavyko išvengti ir intrigų, kurios šių eilučių autoriui vos nesibaigė tragiškai. Labai daug vietos knygoje skirta kelionėms ir stažuotėms užsienyje. Jungtinė Karalystė, Islandija, JAV, Indija, Izraelis... Ši atsiminimų knyga – ne romanas. Čia nieko nėra išgalvoto ar netikro.

Dėl to nepavyko išvengti ir intrigų, kurios šių eilučių autoriui vos nesibaigė tragiškai.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Buvo nutarta keltis į Vilnių. Tėvai manė, kad mieste lengva pasislėpti. Tačiau važiuoti į didelį, svetimą miestą, žinant, kad ten niekas nelaukia, būtų rizikinga. Laimė, tėvelis turėjo bendrapavardį draugą, kuris dirbo kažkokiu valdininku. Jo dėka suradome pastogę Antanavo dvare bei Stajėtiškyje. Ją parūpino ir Vilniuje.

Skurdžią mantą sukrovėme į tetos Vikcios vadeliojamą vežimą ir nuvykome į Ignalinos geležinkelio stotį, o tada traukiniu – į didelį ir nežinomą miestą. Prasidėjo naujas, labai nelengvas gyvenimas Vilniuje. 1946 metų spalio pabaiga, tačiau oras pasitaikė puikus. Po poros valandų kelionės traukiniu galiausiai atvykome į Vilnių, miestą, mums tuo metu tokį tolimą, paslaptingą ir svetimą.

Stoties aikštėje rikiavosi virtinė vežikų „fajetonų“. Lenkiškai kalbantys važnyčiotojai oriai sėdėjo ant aukštų pasosčių oda apmuštose vežėčiose ir snaudė laukdami keleivių. Tėvelis nuskubėjo prie jų derėtis. Mums reikėjo nuvykti į Mažosios Pohuliankos (dabar M.K.Čiurlionio) gatvę. Deja, grįžo nieko nepešęs. Matyt, lenkai per daug užsiprašė. Netrukus priėjo rusiškai kalbantis pilietis su dideliu dviračiu vežimėliu. Į tą vieno žmogaus galios varomą karietą sukrovėme savo rakandus.

Kai ėjome miesto gatvėmis, iš šalies turėjome atrodyti labai komiškai.

Kai ėjome miesto gatvėmis, iš šalies turėjome atrodyti labai komiškai. Anas pilietis gerai žinojo miestą, todėl karutį su skurdžia manta stūmė mūsų voros priešaky. Jam iš paskos žingsniavo tėtis, nešinas mūsų mažąja neįgalia sesute Albina, kuri gimė 1944 metais. Jiems iš paskos tarytum keturi žąsiukai žingsniavome mes, keturi bernai, o voros gale pėdino mama.

Mūsų kelionės tikslas buvo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto rūmai Čiurlionio gatvėje. Tuometis universiteto rektorius prof. Zigmas Žemaitis, matyt, užjautė žmones, bėgančius iš kaimo. Jis stengėsi priglausti tuos, kuriuos persekiojo okupantų valdžia dėl ryšių su partizanais. Įsikūrėme pirmame aukšte. Įėjimas ir langai į gatvės pusę. Mūro sienos beveik metro storio. Skliautuotos lubos priminė katakombas. Kambario kampe stovėjo apvali skarda apkaustyta krosnis. Vėliau šalia tėvelis sumūrijo nedidelę plytą valgiui virti. Pradžia buvo labai sunki, neturėjome jokių baldų. Dėl to keletą dienų teko miegoti ant grindų. Vėliau tėvelis iš kažkur atitempė aplūžusį stalą, porą spintelių, keletą taburečių ir ilgą suolą. Vėliau atsirado lova ir aptriušusi didelė sofa. Dabar jau karališkai galėjome miegoti.

Tačiau ne buitiniai sunkumai buvo didžiausia mūsų problema. Tėvelis kartą prasitarė: „Pakilome nuo žemės ir atsidūrėme ant asfalto.“ Iš tiesų skirtumą tarp žemės, kuri mus maitino, ir asfalto netrukus pajutome savo kailiu. Atsivežtos maisto atsargos greitai tirpo, o Vilniuje tuo metu maisto galima buvo nusipirkti tik su kortelėmis. Jos buvo kelių rūšių: duonai, cukrui, kruopoms ir kitiems produktams. Dirbantieji kortelių gaudavo, atrodo, atsižvelgiant į pareigas ir atlyginimą. Vaikams normos buvo mažesnės. Kokios, tiksliai neprisimenu, tačiau menkos.

Negana to, nusipirkti maisto pagal korteles buvo galima tiktai pastovėjus ilgoje eilėje, kurią reikėjo užsiimti anksti ryte, o kartais ir iš vakaro. Kai kada parduotuvėje pritrūkdavo duonos ar kitų produktų. Tada, pastovėjus eilėje keletą valandų, namo tekdavo grįžti ne tik tuščiu krepšiu, bet ir gurgiančiu pilvu. Išmokome išgyventi labai sunkiu laiku. Ar daug kas žino, kokia gardi bulvės skiltelė? Didžiausias skanėstas – tos skiltelės, iškeptos ant įkaitusios plytos metalinio paviršiaus. Taupumo sumetimais bulvių neskutome, tik nuplaudavome.

Išmokome išgyventi labai sunkiu laiku.

Į Pakalnės gatvę eidavome pirkti pasukų, kurias pardavinėjo ten esanti pieninė. Reikalai pasitaisė, kai tėveliai už caro laikų auksinę monetą Kalvarijų turguje nusipirko karvę. Kilo dar viena problema – kur ją ganyti, kur laikyti? Tačiau, kaip sakoma, nėra padėties be išeities. Tvartą įsirengėme ten, kur dabar yra universiteto medžio ir stiklo apdirbimo dirbtuvės, o mūsų ganykla tapo Zakreto (dabar Vingio) parkas. Tačiau buvome kultūringi – į tą vietą prie Neries upės stataus kranto, kur palaidoti per Didįjį karą žuvę vokiečių kariai ir pastatytas įspūdingas paminklas „Miegantis liūtas“, karvių neleidome. Tuos kapus ir paminklą vėliau bolševikai sunaikino. Man, kaip vyriausiam iš brolių, vėl teko prisiminti kaubojaus dalią. Tik dabar, prasidėjus mokslo metams, karvutes ganiau grįžęs iš mokyklos. Vienerius ar porą metų ganiau ne tik savo, bet ir ruso karininko, kuris gyveno Raseinių gatvėje, karvutę Ziną. Už tą paslaugą rusas tėvams mokėjo kažkiek rublių.

Mes buvome ne vieninteliai pabėgėliai iš kaimo, apsigyvenę šiuose rūmuose.

Mes buvome ne vieninteliai pabėgėliai iš kaimo, apsigyvenę šiuose rūmuose. Atvykę čia jau radome keletą panašaus likimo šeimų. Netoliese gyveno Talaikių šeima. Bronius Talaikis buvo pora metų už mane vyresnis. Vėliau tapo garsiu fotografu. Prieš kelioliką metų mirė Antakalnio universitetinėje ligoninėje. Turėjo dvi seseris. Viena jų – Gita – buvo mano klasės draugė 8-ojoje pradinėje mokykloje. Kitoje koridoriaus pusėje gyveno Šakalių šeima. Jų vaikai Algis ir Rimas taip pat ganė karvę Vingio parke. Neseniai iš Rimo žmonos sužinojau, kad abu jau mirę.

Mūsų pagrindinės „ganyklos“ Vingio parke buvo ties ta vieta, kur dabar įsikūręs Lietuvos radijo ir televizijos komitetas ir nutiesta Geležinio Vilko gatvė. Netoliese buvo kurčnebylių internatas. Su tais vyrukais neretai „pakariaudavome“ akmenimis. Ten, kur dabar iškilęs K.Brazauskienės viešbutis, riogsojo didelės vokiečių patrankos vamzdis. Prof. Henrikas Polukordas pasakojo, kad netoliese buvo užkasti sušaudyti vokiečių kariai. Juos rusai atvarė iš karo ligoninės, įkurtos Medicinos fakulteto patalpose, privertė išsikasti duobę ir sušaudė.

Vingio parke tada mėtėsi patrankų nesprogusių sviedinių. Kokį radę, sukurdavome laužą, kur nėra karvučių, į jį įdėdavo sviedinį ir greitai bėgdavome tolyn. Pasislėpę kokioje nors duobėje laukdavo, kol sviedinys driokstelės. Tokie „žaidimai“ buvo gana pavojingi. Reikėjo didelio atsargumo. Kartą matėme, kaip keletas rusų tautybės vaikinų kūreno laužą už kelių šimtų metrų. Mes nežinojome, kad jie tokiu pačiu būdu ruošėsi sprogdinti sviedinį. Deja, nesėkmingai. Sugulę atokiau nuo laužo laukė, kol sprogs sviedinys, o šis vis nesprogsta... Vienas vaikinas pakėlė galvą ir jau norėjo eiti pažiūrėti.

Mes nežinojome, kad jie tokiu pačiu būdu ruošėsi sprogdinti sviedinį. Deja, nesėkmingai.

Tuo momentu sviedinys sprogo. Mes atbėgome prie jų. Manėme, gal galėsime kuo padėti. Deja, mūsų pagalbos nereikėjo. Sviedinio skeveldra subjaurojo nelaimingo vaikino veidą. Nesimatė nei nosies, nei lūpų – ištisa kraujo bei sužalotų audinių masė... Vienas iš tų vaikinų nubėgo į artimiausią namą Čiurlionio gatvėje kviesti gydytojų, kurie atvyko gal po pusvalandžio. Tuo metu sprogmenimis domėjosi ir susižalojo daug Lietuvos vaikų bei paauglių. Tokiame amžiuje nugali ne sveikas protas, bet smalsumas. Šiuolaikinis jaunimas taip pat panašiai elgiasi. Ne tik per Naujuosius metus, bet ir be jokių progų pokši petardos ir kitokie sprogmenys – daugelio mūsų keturkojų draugų siaubas.

Ganydami karves Vingio parke, matėme ir labai pikantiškų vaizdų. Vieną šiltą vasaros dieną matėme, kaip rusų karininkas mylėjosi su dama aikštelėje prie skardžio, ten, kur dabar yra Geležinio Vilko greitkelis. Pasitiesė paklotą ir smaginosi, o mes stebėjome iš krūmų. Prieiti arti bijojome, nes karininko pistoletas gulėjo šalia...

Kartą Gita ir kita mergaitė atbėgo prie mūsų labai išsigandusios. Pasakojo mačiusios nepažįstamą vyrą, apsirengusį tik ilgu lietpalčiu ant nuogo kūno. Praskleisdamas lietpaltį demonstravo savo pimpalą. Keliese nubėgome į tą pusę, kurią nurodė mergaitės. Tikėjomės sučiupti ir prilupti tą iškrypėlį. Tačiau pamatėme tik jo nugarą, šmėžuojančią tarp pušų kamienų.

Mums, vaikams, nelabai besiorientuojantiems apie politiką, įdomiausios atrakcijos būdavo to meto valdžios rinkimų kampanijos.

Mums, vaikams, nelabai besiorientuojantiems apie politiką, įdomiausios atrakcijos būdavo to meto valdžios rinkimų kampanijos. Medicinos fakulteto didžiojoje auditorijoje nemokamai rodydavo rusiškus filmus apie karą, kuriuos labai mėgome. Tada dar negalėjau nė pagalvoti, kad po penkiolikos metų toje auditorijoje teks klausyti profesorių paskaitų.

Tačiau tada dar reikėjo baigti pradinę mokyklą. Su tėvu nuėjome į 8-ąją pradinę mokyklą Aguonų gatvėje. Mokytoja Gražina Steponaitytė mokė antro, trečio ir ketvirto skyriaus vaikus vienu metu. Trumpai ekspromtu patikrino mano žinias ir nusprendė priimti į antrą skyrių. Apmaudu, nes kaimo mokykloje buvau baigęs tris skyrius. Tačiau nieko nepadarysi: neturėjau jokio dokumento, patvirtinančio mano žinių lygį. Skubėdami išvykti į miestą, apie tai pamiršome ir pagalvoti. Tad dvylikametis bernas tapau antroku. Už daugumą bendraklasių buvau vyresnis net penkeriais metais. Tačiau nėra to bloga, kas neišeitų į gera: kadangi buvau vyresnis ir stipresnis už klasiokus, manęs niekas nedrįso skriausti.

Prisipažinsiu atvirai: treji metai, praleisti pradinėje mokykloje Aguonų gatvėje, liko vienas šviesiausių laikotarpių mano gyvenime. Nuostabi, empatiška mokytoja per pamokas, ypač per senovės Lietuvos istorijos pamokas, mums įskiepijo meilę Tėvynei. Ji mokėjo labai vaizdžiai, spalvingai, su begaline meile perteikti mūsų protėvių kovas su kryžiuočiais, mongolais, rusais ir kitais priešais. Pavasarį, kai atbusdavo gamta ir pasitaikydavo gražus oras, mokytoja mus surikiuodavo po du ir tarsi ančiukus Naujininkų gatve vesdavo į miesto pakraštį. Užkopę ant aukščiausios kalvos (ten dabar įrengtos slidinėjimo trasos), grožėjomės miesto panorama bei atgimstančia gamta. O mokytoja mums pasakojo apie gamtos paslaptis. Per šventes mokykloje ji rengė įdomius vakarėlius su liaudies šokiais ir tetralizuotais vaidinimais.

O mokytoja mums pasakojo apie gamtos paslaptis.

Vilniaus oro uoste tada bazavosi rusų bombonešiai. Beveik kiekvieną dieną jie skraidė virš miesto ir kėlė neapsakomą trukšmą. Kartą per pamoką mokytoja neištvėrė. Nepakęsdama didelio lėktuvų triukšmo, kuris labai trukdė kalbėti, ji pratrūko: „Kiek tie lėktuvai gali čia skraidyti su savo... – padarė ilgoką pauzę ir galiausiai baigė sakinį, – galingais motorais.“ Galima tik spėlioti, kaip ji norėjo baigti sakinį, tačiau nedrįso.

Matyt, ne visiems to meto švietimo valdininkams patiko mūsų mokytojos dėstymo metodika. Kai baigėme mokyklą, mūsų mylimos mokytojos Vilniuje jau nebuvo... Ją iškėlė kažkur į provinciją. Vėliau sužinojau, kad mokytojavo Balbieriškyje. Paskui persikėlė į Kazlų Rūdą. Mūsų mokytojos tikriausiai jau nėra tarp gyvųjų, nes tada jai buvo apie keturiasdešimt, o nuo to laiko prabėgo daugiau nei 70 metų. Labai norėčiau aplankyti jos kapą ir padėti puokštę gėlių.

Tarp klasiokų buvo Romanas Drąsutis, garsus chirurgas (mirė prieš porą metų), Rimantas Jonas Rakauskas, fizikas, Lietuvos karo akademijos profesorius (mirė 2003 m.), Rugys Oleka, žurnalistas, ilgametis LRT darbuotojas, fechtavimo meistras (1972 m. nuskendo Kertojo ežere), Arūnas Juzumas, ilgametis LRT darbuotojas, Gita Talaikytė, įžymi irkluotoja, Vilma Rinkevičiūtė, Violeta Bagdonavičiūtė, Nijolė Dobkevičiūtė, poeto Kosto Korsako duktė Ingrida Korsakaitė (J. Ivanauskaitės motina), klasės gražuolė, kurią buvo įsimylėję daugelis berniukų. Tačiau tai savotiškas susižavėjimas, o ne meilė, kaip supranta dabartiniai paaugliai. Mes buvome labai nedrąsūs, drovūs. Be to, mus saistė tam tikros dorovės normos, kurias įdiegė tėvai ir Bažnyčia.

Mes buvome labai nedrąsūs, drovūs.

Miestą karas buvo labai suniokojęs. Kai kurios gatvės buvo tiesiog nušluotos nuo žemės paviršiaus, vietoj namų riogsojo krūvos plytų: Vokiečių gatvės rytinė pusė, dabartinės Ševčenkos ir Vytenio gatvės, geležinkelio stoties rajonas. Daugybė namų Algirdo, Mindaugo gatvėse ir kitose miesto vietose buvo sudegę. Langų kiaurymės žvelgė į gatvę tarsi milžiniškos juodos neregio akys. Gedimino pilies kalne vokiečiai buvo iškasę tunelį ir įrengę amunicijos sandėlį. Grįžę rusai tame tunelyje kažką laikė, nes prie įėjimo nuolatos budėjo ginkluotas sargybinis. Vėliau šį tunelį ir vertikalią šachtą, skirtą vėdinti, užpylė žemėmis, nes jis kėlė pavojų Gedimino kalnui. Tačiau, ko gera, didesnį pavojų jam kelia dabartinių valdininkų neprotingi veiksmai.

Karo pabaigoje Vilniuje įvyko didelė katastrofa. Liudininkai pasakojo, kad geležinkelio stotyje 1945 m. sausio 12 d. į stovintį rusų karinį ešeloną, kuris į frontą gabeno karinę techniką ir sprogmenis, įsirėžė kitas traukinys. Galingas sprogimas sugriovė gretimus namus ir metalinį pėsčiųjų tiltą virš geležinkelio. Žuvo 94 žmonės ir 300 buvo sužeista. Sudegė garvežys ir 47 vagonai. Nuo sprogimo smūgio bangos net miesto centre išbyrėjo namų langai. Rimantas Rakauskas pasakojo, jog tuo metu pietavo „Neringos“ restorane. Didžiulis langas su rėmais įvirto į vidų ir sužeidė ten esančius žmones. Restoranas tada buvo kitame, mažesniame, pastate, kurio jau nėra.

Manoma, kad tai buvo diversija, kurią inicijavo geležinkelio iešmininkas, nukreipęs atvykstantį traukinį į stovintį karinį ešeloną. Niekas nežino, kas organizavo diversiją. Vargu ar to meto archyvuose yra apie tai parašyta, nes okupacinė valdžia kruopščiai slėpė visus jai nemalonius įvykius.

Kiek ten buvo aukų, niekas nežino.

Po 30 metų – 1975-ųjų pavasarį – ties Žaslių geležinkelio stotimi (Kaišiadorių r.) įvyko kita didelė traukinio katastrofa. Balandžio 4 d. Vilniaus–Kauno traukinys įsirėžė į netinkamai pastatytą benzino cisterną. Įvyko sprogimas. Pirmasis traukinio vagonas su žmonėmis visiškai sudegė. Kiek ten buvo aukų, niekas nežino. Laikraščiai rašė, kad žuvo 20 ir buvo sužeista 80 keleivių. Tačiau, turint omeny tų laikų „statistiką“, šiais skaičiais sunku patikėti. Tą patį mėnesį katastrofa, pareikalavusi daug aukų, įvyko Vilniuje. Pontoniniu tiltu per Neries upę žmonės ėjo iš koncerto Sporto rūmuose. Nuo per didelio svorio tiltas įlūžo, ir žmonės atsidūrė lediniame vandenyje. Išsigelbėjusius priglaudė netoliese esanti Raudonojo Kryžiaus ligoninė, o kiek nuskendo, niekas nežino.

Miesto atstatymo darbus po karo dirbo vokiečių belaisviai. Jie valė griuvėsius, remontavo apgriautus namus ir statė naujus. Netoli nuo mūsų namų, Sierakausko gatvėje, labai vaizdingoje vietoje, belaisviai statė didelius rūmus. Aptverti aukšta mūro tvora tie rūmai buvo skirti nomenklatūros darbuotojams. Šiuo metu ten šeimininkauja kiti ponai.

Batus jau seniai sudėvėjo, tad avėjo savos gamybos medinėmis klumpėmis.

Iš kalėjimo Kosciuškos gatvėje prie Neries upės anksti rytą belaisviai rikiuote žygiuodavo į darbą, o vakare grįždavo į savo buveinę. Batus jau seniai sudėvėjo, tad avėjo savos gamybos medinėmis klumpėmis. Vilkėjo suplyšusiomis vokiškomis karinėmis uniformomis, kurios buvo išblukusios ir seniai praradusios pirmykštį žavesį. Ritmiškas medinių klumpių kaukšėjimas į Sierakausko gatvės grindinį ankstų rytą žadino gyventojus iš miego.

Tarp mūro tvoros, juosiančios minėtus belaisvių statomus rūmus, ir universiteto ūkinio pastato, kuriame laikėme karvę, buvo įsiterpęs mažytis žemės sklypelis. Kadangi tėvai buvo labai išsiilgę žemės, pavasarį šiame sklypelyje pasodino bulvių. Rudenį, nukasus bulves, sklypelyje aptikau belaisvį. Vargšas šliaužiojo keliais ir kapstė iš žemių ten užsilikusias jau apšalusias bulves. Man labai pagailo to žmogaus. Atbėgęs į namus, paprašiau mamos bulvių, duonos, gabalėlio sūrio ir nunešiau belaisviui.

Nuo sunkaus darbo ir bado daug belaisvių mirė.

Nuo sunkaus darbo ir bado daug belaisvių mirė. Belaipiodami po kalną, kuris yra priešais belaisvių kalėjimą, rasdavome šviežiai supiltų kapų kauburėlių. Nežinau, ar palaidotieji ten ir liko, ar perlaidoti kitur, nes ten jau seniai nebuvau. O gal įrengiant Kalnų parko estradą tuos kapelius ištiko toks pat likimas, kaip ir Vingio parke vokiečių karių, Didžiojo karo dalyvių, kapus ir paminklą „Miegantis liūtas“? Okupantų valdžia turėjo neblogą buldozerinio kapų „tvarkymo“ ir paminklų sprogdinimo patyrimą.

Su vokiečių belaisviais susijęs vienas atsitikimas, kuris mūsų tėveliui galėjo baigtis tragiškai. Kažkokiu būdu jis įsidarbino belaisvių apsaugoje. Gavo šautuvą, šovinių ir statybvietėje saugojo belaisvius. Kartą atėjo į namus su šautuvu ant peties. Paklausiau, ar šautuvas neužtaisytas. Tėvelis atsakė, kad neužtaisytas, ir tuo momentu nuspaudė šautuvo gaiduką. Nuaidėjo kurtinantis trenksmas, ir kulka įsmigo į skliautuotas kambario lubas. Laimė, kad nekliudė „šaulio“ galvos. Man sunku suvokti, kaip galėjo žmogų, netarnavusį kariuomenėje ir neišmokytą elgtis su ginklu, priimti į tokį darbą ir patikėti šautuvą?

Kaip galėjo žmogų, netarnavusį kariuomenėje ir neišmokytą elgtis su ginklu, priimti į tokį darbą ir patikėti šautuvą?

Neįmanoma suskaičiuoti, kiek darbų per savo gyvenimą dirbo mūsų tėvelis Gabrielius, žmogus, tebaigęs tris pradžios mokyklos skyrius. Jo mokslus sutrukdė Didysis karas. Mokyklos Daugėliškio krašte tada buvo uždarytos, nes čia pat ėjo fronto linija. Siautė badas ir ligos. Vaikams rūpėjo ne mokslai, bet kaip pavalgyti. Ne veltui sakoma: devyni amatai – dešimtas badas. Tėvelis buvo visų galų meistras. Jis išmanė kalvio, dailidės ir staliaus amatą, galėjo pataisyti sudėtingą laikrodžio mechanizmą.

Galėjo dirbti ir tokį darbą, kurio visi kratėsi, – išpilti tualeto srutas iš požeminės talpyklos. Bjaurūs kvapai prie jo „nelipo“, nes iš prigimties neturėjo uoslės. Kai atsikėlėme į Vilnių, dirbo kiemsargiu, „pečkuriu“. Vėliau darbavosi odos apdirbimo fabrike prie Neries upės. Tačiau minėta sentencija apie dešimtą badą jam tinka tik iš dalies. Tėvelis gebėjo išlaikyti devynių asmenų šeimą. Nors buvo bemokslis, pasižymėjo puikia nuojauta. Vis sakydavo, kad melo ir vagių imperija, kaip įvardijo to meto santvarką, ilgai neišsilaikys. Tačiau blogio imperijos griūties nesulaukė. Iki jos buvo likę vos trejetas metų...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų