Singapūras primena Lietuvą ne tik teritorijos dydžiu ir gyventojų skaičiumi, bet ir situacija, į kurią pateko 1965 m. įgijęs nepriklausomybę.
Iširus Britanijos imperijai, kurios kolonija buvo Singapūras, saloje įsikūrusiam miestui-valstybei teko atlaikyti panašius sunkumus kaip ir nepriklausomybę atgavusiai šaliai prie Baltijos: priešiškų didelių valstybių, tarp kurių buvo tokia milžinė kaip komunistinė Kinija, apsuptis, didžiulis ekonomikos sukrėtimas britams panaikinus Singapūre savo karinę bazę, kuriai teikiamos paslaugos sudarė svarbią vietos gyventojų pajamų dalį. Mums pažįstamos ir rytietiškos „bakšišo“ (valdininkų papirkinėjimo) tradicijos, kurios nepalengvino darbo kuriant naujos šalies ekonomiką beveik iš nieko.
Singapūrui tapus nepriklausoma valstybe, niekas netikėjo, kad varganam Pietryčių Azijos užkampiui, neturinčiam nei gamtinių išteklių, nei valstybingumo tradicijų, per gana trumpą laiką pavyks ekonominiu požiūriu pralenkti daugelį išsivysčiusių pasaulio šalių ir pagal daugelį rodiklių atsidurti pirmaujančiųjų dešimtuke.
Lee Kuan Yew vadovaujamas Singapūras tapo pasauliniu finansų centru, viena turtingiausių, saugiausių ir mažiausiai korumpuotų pasaulio šalių, kurioje dėl kryptingos valstybės politikos klesti verslas ir kiekvienas sąžiningai dirbantis pilietis gauna sočią bendrų gėrybių dalį. Premjeras ne kartą tvirtino sieksiąs, kad kiekvienas Singapūro pilietis gautų savo dalį iš bendro šalies dabarties ir ateities katilo.
Lee Kuan Yew nenustojo teigęs, kad valstybė privalo ne tik išlikti, bet ir turėtų pranokti kaimynus. Gamtinių išteklių nebuvimą siūlyta kompensuoti išsilavinimu ir intelektu, o atsilikimą įveikti puikiai organizuotu kruopščiu darbu.
Singapūrui pavyko, nors stebint iš šalies tai atrodė pats tikriausias stebuklas!
Knygos autoriui teko ne tik bendradarbiauti, bet ir palaikyti bičiuliškus santykius su tokiomis garsiomis asmenybėmis, kaip Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher, JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, Indijos premjerė Indira Gandhi, Japonijos imperatorius Hirohitas. Skaitytojas knygoje susipažins su šiomis asmenybėmis iš arti, turės progą apžvelgti pastarojo meto pasaulio politinių įvykių panoramą išskirtinio tų įvykių dalyvio akimis.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką
Sureguliavęs problemas, susijusias su britų karinių išlaidų praradimu, 1968 m. rudenį išvykau į Harvardą trumpų atostogų. Premjero poste tarnavau jau devynerius metus – reikėjo įkrauti išsieikvojusias baterijas, pasisemti naujų idėjų ir pamąstyti apie ateitį. Kennedy valstybės valdymo mokykla suteikė man garbės mokslinio bendradarbio vardą ir mano garbei rengė dalykinius pusryčius, pietus, vakarienes bei seminarus, per kuriuos sutikau daugybę žymių mokslininkų. Per pokalbius jie pateikė įdomiausių vertingų idėjų.
Apie Amerikos visuomenę ir ekonomiką daug sužinojau iš Harvardo verslo mokyklos dėstytojų straipsnių ir pokalbių su pačiais jų autoriais, pavyzdžiui, profesoriumi Ray Vernonu. Jis man davė vertingą pamoką aiškindamas apie nenutrūkstamą technologijų, pramonės ir rinkos kaitą ir verslo sąnaudų, ypač atlyginimų darbui imliose pramonės šakose, įtaką pelnui. Remdamiesi būtent šiais principais Honkongo verslininkai sukūrė sėkmingai gyvuojančią tekstilės ir drabužių pramonę. Jie veikė lanksčiai, keičiantis madoms kūrė naujas produkcijos linijas, keitė audinių raštus ir drabužių modelius.
Jiems teko nuolat varžytis su tokiais pat lanksčiais nebrangios produkcijos gamintojais Taivane ir Pietų Korėjoje. Honkongo pardavimų vadybininkai dažnai skraidė konsultuotis su savo pirkėjais Niujorke ir kituose didmiesčiuose. Vernonas paneigė ankstesnį mano įsitikinimą, kad pramonės pokyčiai yra laipsniškas procesas ir gamyba iš pirmaujančių šalių retai persikelia į mažiau išsivysčiusias. Patikimas ir pigus oro ir jūrų transportas sudarė sąlygas kilnoti pramonės įmones iš šalies į šalį, jei ta šalis užtektinai turi drausmingų, su mašinomis dirbti mokančių darbuotojų bei stabilią, veiklią vyriausybę, kad užsienio verslininkams būtų lengviau organizuoti savo įmonių darbą.
Per pirmąjį savo oficialų vizitą Amerikoje 1967 m. spalį dalyvavau Čikagoje surengtame priėmime, kuriame 50 verslo pasaulio atstovų papasakojau, kaip Singapūras, kuris 1819 m. buvo kaimelis, gyvenamas 120 žvejų, virto metropoliu su 2 mln. gyventojų. Jo sėkmę lėmė principas siūlyti geresnę prekę ar paslaugą ir parduoti ją pigiau negu kiti – kitaip prapulsi. Sulaukiau teigiamų atsiliepimų, nes atėjau ne su paramos prašymu, kurį jie buvo įpratę girdėti iš naujai atsiradusių nepriklausomų šalių. Mačiau, kad susitikimo dalyviai teigiamai reagavo į mano nusistatymą, kad Singapūro žmonės neturi gyventi ištiesta ranka.
Sulaukiau teigiamų atsiliepimų, nes atėjau ne su paramos prašymu, kurį jie buvo įpratę girdėti iš naujai atsiradusių nepriklausomų šalių.
1968 m. lapkritį nuvykau į JAV sakyti kalbos 800 autoritetingiausių verslo ir politikos pasaulio atstovų auditorijai Niujorko ekonomikos klube. Mano pateikta blaivi ir realistiška Singapūro problemų ir visam regionui iškylančių grėsmių, ypač susijusių su Vietnamo karu, analizė buvo sutikta palankiai. Pasistengiau baigti savo pranešimą blaivia ir kartu žvalia gaida, su vilties prošvaiste niūrioje padangėje. Į sunkius auditorijos klausimus atsakinėjau sąžiningai ir tiesiai.
Kai kurių bendrovių generaliniai direktoriai man atsiuntė laiškus, kuriuose sveikino su sėkmingu pasirodymu – po jo mūsų Ekonomikos vystymo agentūros atstovybės Niujorke vadovui Chan Chin Bockui iškart tapo lengviau pasiekiami didžiausių Amerikos bendrovių vadovai.
Nuo tada per kiekvieną mano vizitą Amerikoje jis man suorganizuodavo susitikimą su 20–50 didžiųjų įmonių generalinių direktorių. Tie susitikimai vykdavo pagal panašią schemą: taurė vyno prieš pietus ar vakarienę, pokalbis su generaliniu direktoriumi prie pagrindinio stalo, paskui 20 minučių kalba ir galiausiai klausimai ir atsakymai. Chin Bockas sakė, kad daugelio amerikiečių įmonių vadovai neturi laiko nuvykti į Singapūrą, tačiau prieš steigdami ten gamyklas nori pasikalbėti su atsakingu asmeniu ir pagal tą pokalbį įvertinti perspektyvas.
Susitikimai, kuriuose dalyvavau, buvo vaisingi, nes Winsemius man išaiškino, kaip mąsto amerikiečiai verslininkai.
Susitikimai, kuriuose dalyvavau, buvo vaisingi, nes Winsemius man išaiškino, kaip mąsto amerikiečiai verslininkai – jo sūnus dirbo didelėje Amerikos verslo konsultavimo firmoje ir puikiai žinojo, pagal kokius kriterijus amerikiečiai vertina verslo riziką. Jie pageidauja politinio, ekonominio ir finansinio stabilumo bei logiškai pagrįstų darbdavių ir darbuotojų santykių, kurie garantuotų nenutrūkstamą gamybą ir reguliarų produkcijos tiekimą klientams bei įmonių filialams visame pasaulyje.
Tų metų gruodį susitikau su kita Amerikos bendrovių vadovų grupe iš Tolimųjų Rytų Amerikos tarybos. Iš pradžių į susitikimą ketino ateiti tik 100 žmonių. Po minėtos dalykinės vakarienės Niujorko ekonomikos klube pasklido kalbos, kad manęs verta pasiklausyti, ir susitikimo dalyvių skaičius išaugo iki 200. Laiške mūsų ministrų kabinetui nusiskundžiau: „Valgyti ir kalbėtis prie stalo tausojant energiją ir neleisti sau išgerti, kad išliktų aiškus protas, – nemenkas vargas. Tai viena iš aukų, kurias tenka padėti skatinant amerikiečius investuoti Singapūre.“
Po kelerius metus trukusių bandymų ir klaidų padarėme išvadą, kad Singapūrui geriausia sieti viltis su Amerikos tarptautinėmis bendrovėmis (TB). 7-ajame deš. pas mus atėję Taivano ir Honkongo įmonininkai atsinešė paprastas technologijas, kurių užtenka, tarkim, tekstilės ar žaislų gamybai, ji yra imli darbui, tačiau jos apimtis nedidelė. Amerikietiškos TB atsinešė aukštesnes technologijas, taikomas didelio masto gamyboje, ir sukūrė daug darbo vietų. Jos turėjo autoritetą ir tikėjo savo ateitimi. Šių korporacijų vadovai matė, kad Amerikos vyriausybė ketina įsitvirtinti Pietryčių Azijoje, taigi jų verslui negresia konfiskavimas ir karo nuostoliai.
Pirmiausia reikėjo peršokti savo regiono ribas, kaip padarė Izraelis.
Apibendrindamas savo apmąstymus suformulavau dvikryptę mūsų šalies ekonominę-politinę strategiją. Pirmiausia reikėjo peršokti savo regiono ribas, kaip padarė Izraelis. Tokia mintis man kilo kalbantis su 1962 m. Singapūre apsilankiusiu Jungtinių Tautų Vystymo programos ekspertu. 1964 m. vėl jį susitikau Malavyje per išvyką į Afriką.
Jis man paaiškino, kaip izraeliečiai, kurių kaimynai kur kas priešiškesni nei mūsų, nepaisydami visų sunkumų rado būdą peršokti per juos boikotuojančias kaimynines arabų šalis ir išplėtoti prekybą su Europa ir Amerika. Kadangi mūsų kaimynai, kaip paaiškėjo, ketino vis mažiau su mumis palaikyti ryšius, turėjome juos užmegzti su išsivysčiusiomis pasaulio šalimis – Amerika, Europa, Japonija, pritraukti jų gamintojų į Singapūrą ir eksportuoti į jas savo produkciją.
Tuo metu neginčijama tiesa buvo laikoma ekonomikos plėtros specialistų tezė, kad TB yra išnaudotojos, eksploatuojančios pigią neturtingų kraštų žemę, darbo jėgą ir žaliavas. „Priklausomybės mokyklai“ atstovaujantys ekonomistai teigė, kad TB veikia pagal kolonijinio išnaudojimo modelį, kuriam pajungtos besivystančios šalys parduoda pigias žaliavas ir iš išsivysčiusių šalių perka vartojimo prekes. TB svertai yra technologijos ir vartotojų simpatijos, taigi jos, sudariusios sandėrius su besivystančių šalių vyriausybėmis, išnaudoja tų šalių gyventojus ir neleidžia jiems išbristi iš atsilikimo.
Mes turėjome tikrų gyvenimiškų problemų ir paklusti kokioms nors teorijoms ar dogmoms mums būtų buvusi per didelė prabanga.
Trečiojo pasaulio šalių vadovai tikėjo neokolonijinio išnaudojimo teorija, bet mums su Keng Swee ji nedarė didelio įspūdžio. Mes turėjome tikrų gyvenimiškų problemų ir paklusti kokioms nors teorijoms ar dogmoms mums būtų buvusi per didelė prabanga. Šiaip ar taip, Singapūre nebuvo jokių gamtinių išteklių, kuriuos būtų galima eksploatuoti. Viskas, ką jis turėjo, tai darbščius žmones, gerą bazinę infrastruktūrą ir vyriausybę, pasiryžusią dirbti sąžiningai ir kompetentingai. Mes privalėjome dviem milijonams singapūriečių parūpinti pragyvenimo šaltinių. Jei TB gali įdarbinti mūsų darbininkus ir suteikti jiems techninių bei inžinerinių žinių, supažindinti su vadybos pagrindais, turime TB įsileisti į savo šalį.
Antroji mano pasirinktos strategijos kryptis buvo siekis trečiojo pasaulio regione sukurti pirmojo pasaulio oazę. Kaip tik šio siekio nepavyko įgyvendinti Izraeliui, nes jis nuolat kariavo su savo kaimynais.
Jei Singapūras pasiektų pirmojo pasaulio standartus atitinkantį visuomenės ir kiekvieno asmens saugumo, sveikatos priežiūros, švietimo, telekomunikacijų, transporto ir kitų paslaugų lygį, jame galėtų bazuotis verslininkai, inžinieriai, vadybininkai ir kiti profesionalai, plėtojantys verslą šiame regione. Taigi privalėjome išmokyti singapūriečius teikti pirmojo pasaulio reikalavimus atitinkančias paslaugas. Tikėjau, kad tai įmanoma, kad mums pavyks per mokyklas, profsąjungas, bendruomenių centrus ir visuomenines organizacijas perkvalifikuoti, perorientuoti mūsų žmones. Jeigu komunistams Kinijoje pavyko išnaikinti muses ir žvirblius, tai mums tikrai pavyks pakeisti įsišaknijusius trečiojo pasaulio įpročius.
Kad išgyventume, turėjome laikytis vienos paprastos taisyklės: Singapūras turi būti kietesnis, organizuotesnis, kvalifikuotesnis už kitus regiono kraštus. Jeigu būsime tik ne blogesni už savo kaimynus, verslui nebus jokios prasmės bazuotis pas mus. Reikėjo sukurti investuotojams sąlygas sėkmingai ir pelningai veikti Singapūre, nors beveik neturėjome vidaus rinkos ir jokių gamtinių išteklių.
Jeigu komunistams Kinijoje pavyko išnaikinti muses ir žvirblius, tai mums tikrai pavyks pakeisti įsišaknijusius trečiojo pasaulio įpročius.
1961 m. rugpjūtį įsteigėme Ekonomikos vystymo agentūrą (EVA). Winsemius patarė įkurti atskirą universalią įstaigą, kad investuotojams nereikėtų vargti su daugeliu departamentų ir ministerijų. Ši agentūra buvo įgaliota tvarkyti visus investuotojų reikalus – ar tai būtų teisė naudotis žeme, ar elektros energijos arba vandens tiekimas, ar aplinkosauga, ar darbo sauga. Pirmaisiais veiklos mėnesiais EVA padėjo JT Vystymo programos bei Tarptautinės darbo organizacijos specialistai. Daugiausia pastangų EVA dėjo siekdama pritraukti investicijų į keturias pramonės šakas, nurodytas Winsemijaus ataskaitoje: laivų demontavimas ir remontas, metalurgija, chemijos pramonė ir elektroninės įrangos bei prietaisų gamyba.
Į pirmojo EVA pirmininko postą Keng Swee paskyrė Hon Sui Seną ir suteikė jam galimybę rinktis darbuotojus iš gabiausių mūsų žmonių, grįžusių iš Britanijos, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos universitetų. Ramaus būdo puikus administratorius Sui Senas, pasižymėjęs nuostabiu gebėjimu iš kiekvieno, su kuriuo kartu dirbo, ištraukti kas geriausia, mokėjo įkvėpti šį jaunimą. Jis išugdė ypatingą EVA darbo kultūrą, kuriai būdingas neblėstantis entuziazmas, sumanumas apeinant įvairias kliūtis, kad būtų pritraukta kuo daugiau investicijų ir sukurta darbo vietų.
Sui Seno vadovaujama EVA dirbo labai sėkmingai ir taip išaugo, kad jam teko atidalyti kai kuriuos savo įstaigos komponentus, pramonės parkų skyrių paverčiant Džurongo miesto korporacija (Jurong Town Corporation), o vystymo finansų skyrių – Singapūro vystymo banku (Development Bank of Singapore – DBS). Ir minėtoji korporacija, ir bankas tapo savo sričių lyderiais. DBS padėjo finansuoti mūsų verslininkus, kuriems reikėjo pradinio kapitalo: mūsų įkurti bankai neturėjo patirties ne prekybos sferoje, buvo pernelyg konservatyvūs ir nenoriai finansavo pradedančius gamintojus.
Jaunieji EVA darbuotojai plūkėsi negailėdami jėgų, kad sudomintų užsienio investuotojus verslo galimybėmis Singapūre ir šie patys tuo įsitikintų atsiuntę savo delegacijas. Kai Chin Bockas pradėjo minti didžiųjų korporacijų biurų slenksčius, jų generaliniai direktoriai net nežinojo, kas tas Singapūras. Jam teko rodyti pasaulio žemėlapyje taškelį Pietryčių Azijoje, ties Malakos pusiasalio smaigaliu. Kartais EVA darbuotojams tekdavo skambinti į 40 ar 50 bendrovių, kol bent viena iš jų atsiųsdavo savo atstovą apsidairyti Singapūre.
Kai Chin Bockas pradėjo minti didžiųjų korporacijų biurų slenksčius, jų generaliniai direktoriai net nežinojo, kas tas Singapūras.
Jie darbavosi su neišsenkama energija, nes jautė, kad nuo jų priklauso Singapūro likimas. Jaunas EVA direktorius Ngiam Tong Dow, vėliau Prekybos ir pramonės ministerijos nuolatinis sekretorius, įsiminė jam pasakytus Keng Swee žodžius: važiuojant pro mokyklą ir matant iš jos pabirusius šimtus moksleivių suspaudžia širdį pagalvojus, kaip jiems reikės susirasti darbo baigus mokslus.
EVA pareigūnai perėmė mūsų vyriausybės puoselėjamas vertybes ir nuostatas, norą mokytis iš kitų ir priimti bet kokią pagalbą. Jiems labai padėjo anglų kalba įgytas išsilavinimas. Anglų kalbą paveldėjome iš britų ir perėmėme ją kaip dalykinio bendravimo priemonę. [...]
Stengiantis į Singapūrą pritraukti užsienio investicijų, lemiamą vaidmenį suvaidino vyriausybė: mes kūrėme infrastruktūrą ir gerai suplanuotus pramonės parkus, sudarėme galimybes įsigyti akcijų, finansavome projektus ir tarpininkavome eksportuojant produkciją.
Didžiausia mūsų išplėtota infrastruktūra buvo Džurongo pramonės parke, kurio plotas su visais keliais, kanalizacija, drenažo sistema, elektros ir dujų tiekimo linijomis, jėgainėmis ir vandentiekiu pasiekė 3600 ha. Jo startas buvo lėtas. Iki 1961 m. išdavėme tik 12 pirmųjų sertifikatų plėtoti verslą šioje zonoje. 1963–1965 m., tuo laikotarpiu, kai priklausėme Malaizijai, centrinė vyriausybė Kvala Lumpūre neišdavė nė vieno verslo leidimo.
Keng Swee kaip finansų ministras paprastai dalyvaudavo gamyklos kertinio akmens klojimo ceremonijoje, o vėliau – iškilmingame atidaryme, šitaip dukart pasinaudodamas proga paviešinti naujų gamintojų atėjimo į Singapūrą faktą. Jis ateidavo net į mažiausios įmonėlės įkurtuves, tegul joje buvo samdomi keli darbininkai, gaminantys rutuliukus kandims naikinti. Paskui, kai pradėjo plaukti investicijos, Keng Swee prisiminė, kad žmonės, matydami tuščią Džurongą, buvo praminę jį „Goh kvailyste“. Tuo metu, kai Džuronge beveik nieko nebuvo, Keng Swee iš savęs taip nesišaipė.
Vis dėlto iki 1970 m. pabaigos mes išdavėme 390 pirmųjų naujakurių sertifikatų, penkerius metus atleidžiančių investuotojus nuo mokesčių, o pradėjusiems verslą po 1975 m. šis terminas buvo pailgintas iki 10 metų. Džuronge užvirė gyvenimas. Lūžio taškas buvo amerikiečių bendrovės „Texas Instruments“ atstovų apsilankymas 1968 m. spalį. Ši bendrovė sumanė čia įkurti puslaidininkių – tuometinių aukštųjų technologijų produkcijos – surinkimo įmonę ir priėmusi tokį sprendimą jau po 50 dienų pradėjo gamybą. Kone lipdama ant kulnų įkandin jos atėjo ir kita puslaidininkius gaminanti amerikietiška bendrovė „National Semiconductor“.
Džuronge užvirė gyvenimas.
Netrukus žvalgus atsiuntė šių gamintojų konkurentai „Hewlett-Packard“ (HP). Su jais dirbo vienas iš mūsų EVA darbuotojų. Jis operatyviai teikė visą reikiamą informaciją, ir tol neatstojo, kol vienas iš HP savininkų sutiko atvykti į Singapūrą. Jam, kaip ir „Texas Instruments“ vadovams, vizitas paliko didelį įspūdį. Lydėti jo delegacijos buvo paskirtas vienas iš EVA projektų vadovų, ir viskas buvo daroma greitai ir gerai.
Derėdamasis dėl patalpų savo gamyklai HP bendrasavininkis nusprendė išsinuomoti šešiaaukščio pastato du viršutinius aukštus. Sunkiems mechanizmams kilnoti skirtam liftui reikėjo galingo elektros transformatoriaus, tačiau paties p. Hewletto viešnagės metu jo nebuvo vietoje. Užuot vertę lipti svečią šešis aukštus, EVA darbuotojai pasistengė iš gretimo pastato nutiesti didžiulį kabelį ir p. Hewletto lankymosi dieną liftas veikė. „Hewlett-Packard“ nusprendė investuoti į savo gamyklą Singapūre.
Tuo metu Kiniją tampė Mao Kultūrinės revoliucijos traukuliai. Dauguma investuotojų nuogąstavo, kad Taivanas ir Honkongas pernelyg arti Kinijos, tad patraukė į Singapūrą.
Tokios istorijos pasiekė Amerikos elektronikos pramonės vadovų kabinetus ir netrukus minėtų bendrovių pėdomis pasekė kiti Amerikos elektronikos gamintojai. Tuo metu Kiniją tampė Mao Kultūrinės revoliucijos traukuliai. Dauguma investuotojų nuogąstavo, kad Taivanas ir Honkongas pernelyg arti Kinijos, tad patraukė į Singapūrą. Mes mielai laukėme visų, tačiau radę didelį investuotoją su didelėmis augimo galimybėmis nėrėmės iš kailio, kad jam būtų lengviau pradėti pas mus verslą.
8-ajame deš. Amerikos žurnaluose, tarp jų „US News & World Report“, „Harper’s“, „Time“, pasipylė pagyros Singapūrui. 1970 m. „General Electric“ (GE) pas mus įkūrė šešias skirtingas elektros ir elektronikos prietaisų, elektros srovės pertraukiklių ir elektros variklių gamybos įmones. 8-ojo deš. pabaigoje GE tapo didžiausiu Singapūro darbdaviu. Amerikietiškos TB paklojo Singapūro aukštųjų technologijų elektronikos pramonės pamatus. Tada dar nežinojome, kad taip bus, bet įsitvirtinus elektronikos pramonei nedarbą tartum vėjas nupūtė ir 9-ajame deš. Singapūras tapo didžiausiu elektronikos eksportuotoju. Vėliau iš Singapūro investuotojai išplėtė savo gamybą į Malaiziją ir Tailandą.
