Rusijos nusikalstamumas gali būti siejamas su imperijos laikotarpiu, prasidėjusiu 1720-aisiais, kai ėmė klestėti banditizmas ir vagystės. Dauguma gyventojų buvo valstiečiai, tuo metu gyvenę skurdžiai, o nusikaltėliai, kurie vogė iš valdžios institucijų ir dalijo pelną žmonėms, pelnė Robino Hudo statusą, buvo laikomi vargšų gynėjais ir tapo liaudies herojais.
Laikui bėgant atsirado „vorovskoj mir“ (vagių pasaulis), kai šie nusikaltėliai susibūrė ir pradėjo kurti savo elgesio kodeksą, kuris buvo pagrįstas griežtu lojalumu vienas kitam ir opozicija vyriausybei. Dar Leninas bandė juos sunaikinti, bet nepavyko, ir nusikaltėliai išgyveno iki Stalino valdymo. Valdant Stalinui, milijonai žmonių buvo išsiųsti į Gulagus, kur galingi nusikaltėliai stengėsi tapti „įteisintais vagimis“ („vory v zakone“ – „vory“).
Brežnevo laikų juodosios rinkos korupcija buvo puiki dirva suklestėti organizuotam nusikalstamumui. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje JAV išplėtė imigracijos politiką, leisdama atvykti į šią šalį Sovietų Sąjungos žydams. Dauguma jų įsikūrė Bruklino pietinėje dalyje Braiton Biče (kartais dar vadinamame „Mažąja Odesa“). Į JAV ėmė plūsti sovietų emigrantai, tarp jų buvo daugybė nusikaltėlių ir žudikų, kuriais sovietai norėjo atsikratyti. Daugelis jų greitai įsitvirtino kaip rimta kriminalinė jėga Niujorke, Las Vegase ir kitur.
Brežnevo laikų juodosios rinkos korupcija buvo puiki dirva suklestėti organizuotam nusikalstamumui.
10-ajame dešimtmetyje nuo Braiton Bičo iki Maskvos, nuo Toronto iki Honkongo Rusijos mafija tapo greičiausiai pasaulyje augančia kriminalinio pogrindžio supergalia. Prekiaudami prostitutėmis, heroinu ir raketomis jie kelia didžiulę grėsmę pasaulio stabilumui ir saugumui.
Tuo, kuo Rusijos mafija yra šiandien, ją pavertė Sovietų Sąjungos žlugimas. Nusilpusioje ir nuskurdusioje Rusijoje ji greitai tapo dominuojančia jėga. Ir dabar ji pasklido po visus Jungtinių Amerikos Valstijų kampelius, įsiliedama į bankus, finansų rinkas, Kanados vertybinių popierių biržą ir brokerių firmas, net Nacionalinę ledo ritulio lygą (NHL), o Amerikos teisėsauga tik šiuo metu ima prabusti ir pastebėti šią didžiulę problemą.
Joks žurnalistas pasaulyje nežino apie Rusijos mafiją Amerikoje daugiau už Robertą Friedmaną. Rizikuodamas savo saugumu jis užmezgė ryšius su daugeliu aukšto rango nusikaltėlių, pirmą kartą papasakojusių apie savo veiklą. Jo tyrimas atskleidė tiesą: Raudonoji mafija įsitvirtinusi visur. To pasekmės teisėsaugai, ekonomikai, užsienio politikai, Amerikos žmonėms yra pribloškiančios.
Jo tyrimas atskleidė tiesą: Raudonoji mafija įsitvirtinusi visur.
Robertas I.Friedmanas daug metų rašė apie Rusijos mafiją leidiniams Details, Vanity Fair ir New York ir už tai jam ne kartą buvo grasinama mirtimi. 1993 metais jis apkaltino FTB, kad šis ignoravo jo pateiktą informaciją apie musulmonų ekstremistus po pirmojo Pasaulio prekybos centro bombardavimo. Ši ataskaita R.Friedmanui pelnė Profesionalių žurnalistų draugijos apdovanojimą už geriausią tiriamąją ataskaitą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Skubėdama paslėpti partijos lėšas KGB modernizavo gana menkai išsivysčiusią sovietų mafiją, kuri iki tol savo veiklą apribodavo kvartalais, regionais ar etninėmis teritorijomis. Nusikaltėliai buvo aprūpinti viskuo – nuo naujausių kompiuterių iki įmantrių komunikacijos prietaisų. Po komunizmo žlugimo daugelis KGB pareigūnų, armijos karininkų ir vyriausybės pareigūnų perėjo dirbti į iškilusias mafijos organizacijas. Jaunieji Rusijos verslininkai, gavę diplomus geriausiose Rusijos ir Vakarų mokymo įstaigose, taip pat papildė jų gretas.
10-ojo dešimtmečio pradžioje organizuotas nusikalstamumas Sovietų Sąjungoje išsivystė į piktavališką „troiką“: ją sudarė ginkluoti banditai ir „vory“, nomenklatūra ir juodosios rinkos prekeiviai, sekę paskui juos lyg žuvys locmanai, ir daugelis esamų ir buvusių vyriausybės, armijos ir saugumo tarnybų pareigūnų. Vis dėlto tokie „vory“ kaip Ivankovas vis dar priklausė organizuoto nusikalstamumo viršūnėms.
Vis dėlto tokie „vory“ kaip Ivankovas vis dar priklausė organizuoto nusikalstamumo viršūnėms.
Panašiai kaip pilnateisių Amerikos La Cosa Nostra narių atveju, 800 Rusijos „įteisintų vagių“ padėtis ir galia priklausė nuo jų gebėjimų. „Įteisintas vagis“ galėjo vadovauti tokiam didžiuliam regionui kaip Sibiras, paskyręs savo atstovus ar prižiūrėtojus („smotriaschij“) kiekviename to regione mieste, kuriame jis turėjo įtakos. Jis galėjo kontroliuoti daugelį mafijos grupuočių vienu metu, vadovauti gaujų sąjungai arba vienai gaujai. Kai kurie „įteisinti vagys“ mafijos organizacijoje galėjo priklausyti tiekimo („obespecenije“) arba saugumo („bezopasnost“) atšakoms.
9-ojo dešimtmečio viduryje Rusijoje veikė beveik 9000 kriminalinių gaujų su 35 000 nariais. Per „privatizaciją“, laikotarpį, kai vyriausybė išpardavė viską – nuo didžiulių naftos ir dujų gigantų iki viešbučių Maskvos centre, organizuotas nusikalstamumas ir Rusijos vyriausybė toliau tęsė abipusiai naudingus santykius. Nusikaltėliams reikėjo eksporto licencijų, mokesčių lengvatų, paskolų mažesnėmis nei rinkos palūkanomis, verslo vizų ir užtikrinimo, kad nebus suimti ir persekiojami už savo veiklą.
Visa tai ir dar daugiau buvo galima gauti iš korumpuotų biurokratų, ypač kai infliacija sunaikino visų Rusijos gyventojų, nedalyvavusių plėšime, santaupas. Kiek daugiau nei tuzinas „oligarchų“ perėmė daugybę šalies turto ir tapo vienais turtingiausių žmonių pasaulyje. O štai teisėsaugos pareigūnai, pavyzdžiui, policininkai, kurie nevogė ir neėmė kyšių, vargiai galėjo išmaitinti šeimas. 1994 metų rugsėjį Rusijos mokslų akademijos atlikta maskviečių apklausa atskleidė, kad 70 procentų apklaustųjų, susidūrę su nusikaltimu, nesikreiptų į Maskvos policiją.
Kiek daugiau nei tuzinas „oligarchų“ perėmė daugybę šalies turto ir tapo vienais turtingiausių žmonių pasaulyje.
Netrukus devynios svarbiausios mafijos organizacijos jau valdė daugiau kaip 40 procentų Maskvos ekonomikos. (Kai kurie ekspertai sako, kad šis skaičius siekė mažiausiai 80 procentų.) Iš esmės kiekvienas verslas – nuo gatvės kiosko iki tarptautinės korporacijos mokėjo mafijai tam tikrą procentą už apsaugą. „1917-aisiais mes surengėme bolševikų revoliuciją ir visos taisyklės pasikeitė, – pareiškė vienas Rusijos bankininkas. – 9-ojo dešimto dešimtmečio pabaigoje surengėme mafijos revoliuciją ir taisyklės vėl pasikeitė. Jeigu esi verslininkas, gali mokėti banditams, išvykti iš šalies arba gauti kulką į galvą.“ Rusijos kriminalinės grupuotės įsiskverbė iš esmės į visus valdžios lygmenis – nuo Dūmos iki vidinio prezidento Jelcino rato. Buvo išvogti netgi didžiuliai sovietų ginkluotojų pajėgų arsenalai.
Bet šios aukso karštligės 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 10-ojo dešimtmečio pradžioje laikais konkurencija dėl grobio neišvengiamai vedė prie gaujų karų. Čečėnų mafija, visada buvusi galinga jėga audringame Maskvos kriminaliniame pogrindyje, pasikvietė pastiprinimą iš Čečėnijos kalnų. Nepermaldaujama, tarsi Auksinė orda, nusiaubusi Rusijos stepes ir miestus viduramžiais, ši grupuotė beveik perėmė mieste reketo kontrolę, šitaip sukeldama anksčiau dominavusių žydų, gruzinų, armėnų ir slavų nepasitenkinimą. Korumpuoti sovietų oligarchai ėmė ruoštis išvykti iš šalies, kad išvengtų skerdynių.
Vienas iš jų buvo Otari Kvantrišivilis, raumeningas, 46 metų vyras, kilęs iš buvusios sovietų respublikos Gruzijos.
Panikos apimti Ivankovo bendražygiai priėjo prie išvados, kad ir jiems reikia papildomų pajėgų ir, kas dar svarbiau, kad atėjo metas ištraukti galingąjį „įteisintą vagį“ iš kalėjimo. Ivankovo paleidimas buvo numatytas 1995 metų pabaigoje, bet 1990-ųjų pradžioje du galingiausi šalies mafijos vadeivos surengė laiškų rašymo kampaniją, prašydami, kad Ivankovas būtų paleistais lygtinai pirma laiko. Vienas iš jų buvo Otari Kvantrišivilis, raumeningas, 46 metų vyras, kilęs iš buvusios sovietų respublikos Gruzijos.
Nacionalinis sporto didvyris Kvantrišvilis kadaise priklausė sovietų olimpinei imtynių komandai, buvo tapęs Europos čempionu ir vadovavo prestižinei Rusijos atletų asociacijai, finansuojamai vyriausybės. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje jis įkūrė asociaciją „XXI amžius“, neva labdaros organizaciją, turėjusią padėti vargstantiems Rusijos sportininkams. Nors asociacija kartu įsteigė bankus, kazino ir kitas įmones, tiesą sakant, „ši liūdnai pagarsėjusi kompanija niekada neturėjo jokių teisėto verslo interesų ir buvo kaip priedanga slėpti pelną iš Rusijos verslininkų reketo“ ir kitų nusikaltimų, kaip kad teigiama slaptame FTB raporte.
Kitas galingas Ivankovo globėjas buvo Jozefas Kobzonas, dabitiškas 60 metų Rusijos popmuzikos dainininkas. Ši kultūrinė ikona ištisas kartas buvo pažįstama visiems Rusijos muzikos mylėtojams. Jis dažnai per viešus renginius savo jausmingomis patriotinėmis baladėmis privesdavo iki ašarų sovietų lyderį Leonidą Brežnevą. Bet ištisus dešimtmečius Kobzonas naudojosi žvaigždės statusu tam, kad nuslėptų savo kriminalinę veiklą.
Pasak CŽV, Kobzonas buvo Rusijos „nusikaltėlių caras“, o slaptame FTB dokumente jis apibūdinamas kaip Maskvos mafijos „dvasinis lyderis“, kuris yra „labai gerbiamas... dėl savo proto, ryšių, įžvalgumo ir gebėjimo padėti, kai (organizuoto nusikalstamumo) grupuotės patenka į bėdą. Tačiau ne kiekvienas gali tikėtis jo pagalbos, o tik aukščiausio lygio (nusikaltėliai). Jis sprendžia ginčus tarp grupuočių ir nepriklauso jokiai konkrečiai organizacijai“.
Tačiau ne kiekvienas gali tikėtis jo pagalbos, o tik aukščiausio lygio (nusikaltėliai).
– Kobzonas, – teigia FTB pareigūnas Jamesas Moody‘is, – yra neabejotinai vienas įtakingiausių nusikaltėlių Rusijoje. Jis labai labai vertinamas. Ir labai pavojingas.
Nusikalstamumo apimtoje Sovietų Sąjungoje tikrasis Kobzono kaip aukščiausio lygio mafijos boso statusas nesutrukdė vyriausybei paskirti jį į Rusijos olimpinį komitetą, paskui Maskvos muzikos akademijos populiariosios muzikos mokyklos dekanu ir Maskvos kultūros ministru, o kur dar visos kitos prestižinės pareigybės. Dainininkas buvo du kartus išrinktas į Dūmą. Per pirmąją kadenciją 9-ojo dešimtmečio pabaigoje Naujojo Džersio demokratas Frankas Lautenbergas jį oficialiai pristatė JAV Senatui.
Antrą kartą į Dūmą Kobzonas buvo išrinktas 1998 metais mažoje, nuskurdusioje apygardoje Rytų Sibire, netoli Rusijos sienos su Mongolija, nors niekada tenai negyveno ir netgi nebuvo nuvykęs per rinkimų kampaniją. Vladimiras Grišinas, su juo konkuravęs kandidatas, tvirtino, kad Kobzono kampanijos vadovas išdalino 100 milijonų rublių vietos labdaros organizacijoms, 35 milijonus dovanojo ligoninei ir neva pažadėjo dar daugiau pinigų ir naujų autobusų apygardai, jeigu rinkimai bus laimėti. Grišinas pateikė centrinei rinkimų komisijai pareiškimą dėl sukčiavimo, bet nieko nepešė.
Tačiau pati pelningiausia Kobzono veikla buvo ginklų kontrabanda.
Tačiau pati pelningiausia Kobzono veikla buvo ginklų kontrabanda. Kalbama, kad jis padėjo korumpuotam Rusijos gynybos ministerijos pareigūnui Viktorui Atiolkinui gauti darbą „Rosvooruženije“ – vienintelėje valstybės agentūroje, kuri turi teisę eksportuoti ginklus iš Rusijos. „Ši pareigybė gali gerokai padėti ON atstovams parduoti tankus, reaktyvinius prieštankinius minosvaidžius, raketas „žemė-oras“ ir gal net branduolines medžiagas“, – rašoma FTB raporte. Pasak federalinių pareigūnų, slapta nuklausyto telefono pokalbio ir JAV muitinės tarnybos vyriausiojo tyrėjo, kuris specializuojasi kovoje su Rusijos mafija, vienu atveju Kobzonas tarpininkavo dėl raketų „žemė-oras“ pardavimo Iranui.
Taigi Kvantrišvilio ir Kobzono pastangomis prezidentas Gorbačiovas ir Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas gavo šimtus garsių Rusijos mokslininkų, menininkų ir politikų laiškų, kuriuose buvo tvirtinama, kad Ivankovą pavyko perauklėti. Netgi jo prižiūrėtojas iš Gulago kalėjimo nenoriai pripažino, kad Ivankovas „yra ne pats blogiausias kalinys“. Norint tikrai užtikrinti paleidimą, Ivankovo bylą nagrinėjusį teisėją papirko Semionas Mogilevičius, Budapešte įsikūręs „donas“, susijęs su milijardų dolerių išplovimu per didingąjį New York banką; kaip byloja slapti FTB raportai, JAV teismo dokumentai, valstybės departamento įrašai ir interviu su aukščiausio rango JAV ir Europos teisėsaugos pareigūnais, savo dalį gavo ir buvęs Rusijos vidaus reikalų ministras ir nenustatytas valstybės prokuroras.
Sunaikinti barbarus prie vartų – įsiveržusią čečėnų mafiją.
Kampanija pavyko, ir 1991 metų vasarį Ivankovas buvo išleistas į laisvę. Jo išlaisvintojai greitai jam liepė imtis svarbiausios tuo metu užduoties: sunaikinti barbarus prie vartų – įsiveržusią čečėnų mafiją. Ivankovas parengė stulbinantį antpuolį, pasitelkęs šimtų užkietėjusių nusikaltėlių brigadą. Kaip jam būdinga, Ivankovas perlenkdavo lazdą ir be jokio pagrindo skerdė konkuruojančius gangsterius. Jo metodai, kaip visada, buvo žiaurūs.
Automobilių sprogimai griaudėdavo sostinėje, žūdavo atsitiktiniai žmonės, o skerdynės tapo tokios žiaurios, kad ėmė bauginti Vakarų investuotojus. Ivankovo nesaikingumas siutino tuos pačius politikus, kurie padėjo jį išlaisvinti: jis sustabdė čečėnų antplūdį, bet ir pats tapo kliūtimi. „Ivankovas turėjo rimtų problemų, – sako kovos su narkotikais valdybos pareigūnas Cardenelli. – Jis turėjo išvykti. Čečėnai ketino jį nužudyti. Draugai vyriausybėje pasakė jam, kad nori užbaigti šį daug triukšmo sukėlusį gaujų karą.“
Viskas baigėsi tuo, kad 1992 metų pradžioje „Bratskij krug“ („Brolių ratas“), valdančioji „vory“ taryba, Ivankovui įsakė: „Vyk į Naująją žemę ir įsiveržk į Ameriką!“
