Knygos ištrauka. Rodricas Braithwaite. „Afgancai. Sovietai Afganistane 1979–1989“

Leidykla „Briedis“ pristato naujieną – Rodrico Braithwaite‘o knygą „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989“. 2019 m. sukanka lygiai 30 metų, kai paskutinis sovietų dalinys paliko Afganistaną, skelbiama pranešime.
Rodricas Braithwaite „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989“.
Rodricas Braithwaite „Afgancai“. Sovietai Afganistane 1979–1989“. / Knygos viršelis

Vargu ar Sovietų Sąjungos vyriausybė, 1979 m. nusprendusi surengti intervenciją į Afganistaną, galėjo numatyti, kad šis jos sprendimas taps dar viena vinimi į jau ruošiamą SSRS karstą. Lengva, trumpa ir pergalinga operacija, turėjusi išsaugoti sovietams palankų marionetinį Kabulo režimą, virto užsitęsusiu, ekonomiškai raudonąją imperiją alinančiu karu. Įžengti į Afganistaną pasirodė kur kas lengviau nei iš jo pasitraukti. Būtent apie šiuos įvykius savo knygoje pasakoja britų rašytojas, buvęs diplomatas, Birmingamo universiteto profesorius Rodricas Braithwaite‘as. Vakaruose ši knyga sulaukė didžiulio susidomėjimo ir pasisekimo.

Nušviesdamas Afganistano reikšmę iš istorinės ir geopolitinės perspektyvos, autorius bando paaiškinti sovietų įsiveržimo priežastis. Jis aprašo virtinę Kabule įvykdytų perversmų, Afganistano vadovo H. Amino nužudymo aplinkybes, pasakoja apie pagrindinius sovietų ir jų priešų – mudžahedų – vadus.

Ne mažiau dėmesio knygoje skirta sovietų pajėgų Afganistane buičiai. Čia klesti nestatutiniai santykiai, vadinamoji dedovščina, korupcija ir turto grobstymas, slapta prekyba ginklais, aferos, tokios kaip prekyba vadinamaisiais nursikais – niekam nereikalingais plastikiniais reaktyvinių sviedinių dangteliais, pasitaikydavo alkoholizmo ir narkomanijos atvejų. Vykstant karui, SSRS visuomenė pirmą kartą sužinojo apie tūkstančius į tėvynę keliaujančių cinko karstų, „juodosiomis tulpėmis“ pramintus žuvusiųjų palaikus skraidinančius lėktuvus, „afgancų sindromą“ – sunkių išgyvenimų sąlygotą psichikos traumą, primenančią apie save net prabėgus daug metų po konflikto.

Tarp žuvusiųjų tolimajame kare yra ir 96 lietuviai.

Kviečiame perskaityti knygos ištrauką:

40-toji armija savo „ritualais“ pati žlugdė naujokų įtraukimo ir atitarnavusių karių paleidimo sistemą. Kaip ir visa sovietų sistema, tai buvo neefektyvumo, žiaurumo ir kūrybiško lankstumo mišinys.

Būdami profesionalūs kariškiai, karininkai per savo tarnybą Afganistane galėjo tikėtis bent vieno išleidimo į namus. Bet net ir tiems, kuriems tokią teisę suteikdavo, apsilankymas namuose nebūtinai tapdavo maloniu išgyvenimu. Žmonos ir kitos giminaitės laukdavo dovanų iš egzotiškų Afganistano turgų, nors tas dovanas ne visada praleisdavo muitinė. Vyrai sugrįžusius atsipūsti karininkus kamantinėdavo, kiek jie nužudė žmonių. Tas kontrastas tarp parako dūmais pradvisusios tikrovės ir kone absoliutaus civilių nesugebėjimo suprasti, kas iš tiesų vyksta, kartais būdavo tiesiog nepakeliamas. Kaip ir britų karininkai, kurie Pirmojo pasaulinio karo metais grįždavo iš apkasų Prancūzijoje, sovietų karininkai kai kada sutrumpindavo savo atostogas, kad galėtų greičiau išvykti į rūsčią, bet užtat paprastą ir pažįstamą kovinę aplinką.

Demobilizacija

Šauktiniai kareiviai neturėjo teisės gauti atostogų, nebent būtų rimtai sužeisti. Juos taip pat kai kada išleisdavo į namus dėl itin svarbių priežasčių, pavyzdžiui, mirus labai artimam šeimos nariui. Kareivių gyvenimai buvo pavaldūs kitokiam ritmui. Dukart per metus – paprastai kovo 27-ąją ir rugsėjo 27-ąją – sovietų laikraščiai išspausdindavo gynybos ministro pasirašytą įsakymą (prikazą), nustatantį prieš dvejus metus į kariuomenę pašauktų kareivių demobilizavimo datą. 1985-ųjų kovo įsakymas skambėjo taip:

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Kareivių kūryba. Iš šovinių dėtuvių, juostų ir granatų ant žemės sudėliotas užrašas „Sudie, Afganistane“
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Kareivių kūryba. Iš šovinių dėtuvių, juostų ir granatų ant žemės sudėliotas užrašas „Sudie, Afganistane“

Remdamasis SSRS visuotinės karinės prievolės įstatymu, įsakau:

1. Iš SSRS armijos, karinio jūrų laivyno, pasienio ir vidaus pajėgų gretų 1985-ųjų balandžio–birželio mėnesiais paleisti į atsargą privalomosios karinės tarnybos karius, ištarnavusius numatytą tikrosios tarnybos laiką.

2. Ryšium su karių paleidimu į atsargą, kaip nurodyta 1-ame šio įsakymo punkte, pašaukti į tikrąją privalomąją karinę tarnybą armijoje, kariniame jūrų laivyne, pasienio ir vidaus pajėgose vyriškos giminės piliečius, kuriems iki šaukimo datos sukako 18 metų, taip pat vyresnio šaukiamojo amžiaus piliečius, praradusius teisę į tikrosios karinės tarnybos atidėjimą.

3. Šį įsakymą paskelbti visose kuopose, divizionuose, eskadrilėse ir laivuose.

SSRS gynybos ministras,

Sovietų Sąjungos maršalas S.Sokolovas

Ilgai laukto įsakymo paskelbimas sukeldavo didžiulį savo laiką atitarnavusių kareivių sujudimą. Šiuos kareivius armijos žargonu vadindavo dembeliais, o karinės biurokratijos veiksmus ir tradicinius „ritualus“, susijusius su tokių kareivių išvykimu namo – dembelišku akordu (dembelskij akkord), kuris apimdavo maždaug trijų mėnesių laikotarpį: nuo prikazo paskelbimo iki galutinio dembelių atsisveikinimo su Afganistanu. Tas laikotarpis savo ruožtu buvo vadinamas stodnevka („šimtas dienų“).

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Tarnybos draugai atsisveikina su namo grįžtančiu dembeliu
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Tarnybos draugai atsisveikina su namo grįžtančiu dembeliu

Egzistavo susitarimas, kad šiuo laikotarpiu dembeliai neturėtų būti siunčiami į pavojingas operacijas. Vitalijus Krivenka teigia, jog tokį nurodymą davė Gynybos ministerija, reaguodama į laiškus, siunčiamus tėvų, kurių sūnūs žuvo prieš pat išvykimą namo. Tikrovėje šio susitarimo buvo dažnai nesilaikoma. Kartą grupė karių, turėjusių demobilizuotis 1987-ųjų vasarį, prieš tai du mėnesius praleido karinėje operacijoje ir grįžo į bazę – nesiskutę, purvini – tik paskutinę naktį, likus kelioms valandoms iki jų išvykimo į Sovietų Sąjungą. Jie spėjo apsiprausti ir nusiskusti, kovos draugai juos apkirpo ir rytą jie stovėjo išsirikiavę prie pulko štabo pasidabinę ir pasiruošę išvykti.

Išvykimo „ritualai“ buvo įvairūs. Kiti kareiviai dembeliui turėdavo surinkti pinigų, kad jis galėtų nupirkti dovanų namuose laukiantiems artimiesiems. Tačiau pagal oficialų nurodymą į Sovietų Sąjungą buvo galima vežtis tik tuos daiktus, kurie yra pirkti kariuomenės parduotuvėse. Daiktus, įsigytus afganų parduotuvėse – japoniškus magnetofonus, fotoaparatus, užsienietiškus drabužius, krepšinio batelius ir visa kita, ko labiausiai troško kareiviai, – galėjo konfiskuoti sovietų muitinės pareigūnai. Kareiviai įtarė, kad tuos daiktus muitininkai paprasčiausiai pasilikdavo sau. Jie dažnai atimdavo ir paprastesnius daiktus, kurių įstengdavo nusipirkti dauguma kareivių, pavyzdžiui, skarą, skirtą motinai, kosmetiką merginai, japonišką laikrodį, prezervatyvus, atvirukus su melodija, ką jau kalbėti apie pornografiją, kuri tuo metu buvo užtvindžiusi Afganistaną. Kai kurie kareiviai nutardavo, jog bus paprasčiau dovanų nupirkti Taškente. Bet ir tai kėlė problemų: kareiviai kaupdavo afganų banknotus ir sovietų karinę valiutą – čekius – įvairiais būdais, dažniausiai nelegaliais. Valiutų kursai keitėsi, be to, kai kurie banknotai turėjo magnetines juosteles, o tai reiškė, jog galėjo būti nustatyta jų kilmės vieta. Taigi egzistavo didelė rizika, kad muitininkai gali konfiskuoti ir pinigus.

Leidyklos „Briedis“ nuotr./Kalnuose veikiantis sovietų padalinys
Leidyklos „Briedis“ nuotr./Kalnuose veikiantis sovietų padalinys

Dembeliai dar turėjo atitinkamai paruošti savo paradines uniformas. Tie, kuriems ne taip pasisekė, susirasdavo savo seną paradinę uniformą, paprastai suglamžytą ir nešvarią, ją savaitei pamerkdavo į mašinų tepalą, kad ji atgautų tamsią spalvą, tada išplaudavo benzine ir mėnesiui pakabindavo lauke. Diržus nušveisdavo iki spindinčio baltumo, jų sagtis – iki akinamo tviskėjimo, o pečiajuostes supindavo iš parašiuto virvių. Laimingesniems kareiviams galėjo būti išduota naujo fasono uniforma (eksperimentalka), kuri nuo 1985-ųjų buvo bandoma Afganistane ir atrodė geriau už standartinę aprangą.

Tarnybą baigiantys kariai taip pat pasidarydavo dembelišką albumą, aprėpiantį jo Afganistane praleistą laiką. Šie albumai būdavo pilni nuotraukų, pasakojimų, piešinių, asmeninio pobūdžio įrašų ir kitokios medžiagos. Tas būtinas dembelių atributas nelabai patiko karinei vadovybei, nes ji bijojo, kad albumų medžiaga, ypač nuotraukos, gali pakenkti valstybės saugumui. Bet visi jos bandymai išnaikinti šią tradiciją buvo nesėkmingi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų