Pranešime rašoma, kad „Balta jūra“ – pasakojimas apie laisvę, likimą, paprastą atsakomybę ir kasdienę drąsą. Romaną pristatyti atvyksta ir pats autorius. Susitikimas su norvegų rašytoju Roy Jacobsen vyks mugės šeštadienį, 17 val. Autorių kalbins literatūros kritikė Jūratė Čerškutė.
Kviečiame skaityti romano ištrauką:
Virtuvėje pasidarė šilta. Ingrida pusiau nusimetė lauko drabužius, susimalė kavos ir užkaitė kavinuką, tada podėlyje išdėliojo į vietas prekes, ir, kai atsinešė daugiau durpių kurui, kava buvo paruošta. Nusivilkusi likusius lauko drabužius, ją išgėrė, sėdėdama ant savosios kėdės prie atidaromo lango ir žvilgčiodama į šešėlius vakaruose, Moltholmeno ir Skogsholmeno saleles, Lundeskjerų šcherus ir snūduriuojantį jūros pakraštį, kai jau gerokai buvo įsidienojusi ši diena, kuri taip ir liks jokia. Ji vis dar nieko nevalgė. Apsidairė, nuo ko geriausia būtų pradėti, po krosnimi ar po stalu, o gal užkaboryje prie podėlio?
Atsistojusi ištraukė durpių dėžę ir ėmė draskyti laikraščius, skautes glamžydama į mažus kamuoliukus ir kraudama juos į šūsnį, tarsi ant grindų lipdytų sniego žibintą. Šie pabiro į šonus. Ji vėl juos sukrovė, padarytus iš laikraščio, kurį prenumeravo tada, kai Barioja buvo bendruomenė, turinti žmonių ir gyvulių, ir švyturį, turinti audras ir atkaklumo, taip pat darbus, vasaras ir žiemas, ir gausą, paramstė rutuliukus akelėmis ir durpių gabalėliais, suformuodama laužą, mintis, niekam iki šiol neatėjusi į galvą, saloje sudeginti namą; Bariojos rytuose buvo griuvėsiai, bet nė vienos gaisravietės, ir staiga daugiau neliko abejonių, kad tie, kurie apleido Karviką, tai padarė laisva valia, ne dėl kokios nors katastrofos; jiems tiesiog atsibodo, jie pažvelgė į veidrodį, susikrovė daiktus ir išvažiavo, mintis buvo nepakeliama.
Stvėrusi lempą, ji užlipo į Šiaurinę salę, po to nuėjo į Pietinę salę ir užsuko į Barbros kambarėlį rytuose bei į savo vaikystės kambarį su ištraukiama lova, naktipuodžiu ir išblukusiais piešiniais iš mokyklinių laikų, juos paskutinį kartą matė rugsėjį, kai čia lankėsi ir kasė bulves; namas tapo mažesnis, durys žemesnės, langai siauresni; tąsyk šiose sienose laikėsi tarsi dažai įsigėręs žmonių kvapas, dabar liko tik sunkios, drėgnos žemės kvapsnis; pirštų galiukais ji perbraukė per rasos perliukus ir atsisėdo ant tėvų lovos, kurioje numirė mama.
– Leisk Larsui perimti Barioją, – buvo paskutiniai jos pasakyti žodžiai. – Ir išvažiuok, tu jauna, protinga, nusigręžk nuo jūros, pasimokyk iš manęs.
Ingrida pasakė ne.
– Tu nesi tiek stipri.
– Esu, – tarė Ingrida mirštančiai mamai.
O kitą pavasarį Larsas nebegrįžo iš Lofoteno, surado meilę, kaip pats rašė, ir liko ten su laivu, žvejybos reikmenimis ir įgula, vienus metus po kitų, net ir prasidėjus karui. Ir Ingrida su Barbra darėsi vis vienišesnės sulig kiekviena tekančia saule ir kiekviena rimstančia audra, sulig kiekvienu paskerstu gyvuliu ir kiekvienu pūkų maišu, jų surinktu, bet neparduotu, viena jauna, kita vidutinio amžiaus moterys saloje, laukiančios Larso laiškų, dailios ir reguliarios rašliavos, kuri vieną dieną pasipildė žaliais užraitais, Larso trejų metų sūnaus Hanso parašu, treji ilgiausi metai Ingridos gyvenime. Karas štai jau vyksta ketverius metus, ir Hansui gimė brolis Martinas; su juo atkeliavo dar daugiau užraitų tetai ir senelei, kurios neatrašė, nes viena buvo pernelyg išdidi, o kita nemokėjo.
Ingrida pasuko į Šiaurinę salę ir nusprendė miegoti čia, nes grindyse yra anga į virtuvę, iš kurios galės kilti šiluma. Išpurčiusi ir išdaužiusi pūkų antklodes, paklojo lovą, tada vėl nusileido žemyn ir gėrė drungną kavą, dar kartą skaitydama Barbros laišką, kol galiausiai jį suglamžiusi numetė ant grindų į krūvą.
Bet nepadegė.
Nuėjusi į svetainę pakurstyti krosnies, pamatė, kad senelio kambarėlio durys praviros. Uždėjo ranką ant rankenos ir norėjo jas uždaryti, bet juk visai neseniai jas uždarė, šios durys buvo uždarytos, o dabar vėl stovėjo atlapos, nors ramu, namuose jokio skersvėjo.
Ji išgirdo spragtelėjimą, visai tolimą, ilgai trunkantį griaudėjimą žemės gelmėse, ir atbula atsitraukė į virtuvę, kur liko stovėti sustingusi, pernelyg ilgai, tada vėl nužingsniavo ir atplėšė kambarėlio duris, įsiutusi ant savęs, kad taip nepadarė iš karto, nes dabar tas, kad ir kas jis būtų, vėl galėjo būti dingęs.
Bet jokio kvapo, jokių šiurenančių žingsnių, murmančių balsų ar katino skleidžiamų garsų, vien toks pat silpnas ūžimas ir lauke, ir viduje. Nuo svetainės sienos nukabinusi lempą, įeina į patį kambarėlį ir tvirtai konstatuoja, tarsi trinktelėdama plaktuku į stalą, kad nieko čia nėra – nei lovoje, nei po ja, kaip ir kampinėje spintoje arba skrynioje, kurią ji atveria ir vėl uždaro, ir paskui lieka sėdėti ant dangčio, o ilgai trunkanti tyla taip šaižiai šnypščia ausyse, kad laukan veržiasi klyksmas.
Tada tyla pasidaro absoliuti.
Ji apsirengė ir išėjo į lauką, kur lėtai krito sniego kąsniai, stovėjo, apžiūrinėdama namus, daržinę ir stogines valtims, valčių pašiūrę prie pat jūros, ūmai stebėdamasi visu tuo, kas iki šiol ją laikė šioje saloje, ir kad, tiesą sakant, išvis nieko čia nėra, kas laikytų. Netrukus sniegas pavirs į lietų, sala taps ruda kaip niežai, o jūra pilka, jei nepasisuks vėjas.
Per laukus Ingrida traukė pietų kryptimi, aplenkdama vartus, ropštėsi per tvoras, kaip ir tada, kai buvo maža. Bet ji nebe vaikas. Ėjo toliau, kol pasiekė piečiausią tašką ir sustojo, stebeilydamasi į švyturio, kurį, užėjus karui, išsprogdino kartu su Barbra paskutiniais tėvo dinamito likučiais, liekanas, stiklo duženas, skaidrių, rėkiančių spalvų, į jūržolių skiautes ir jūros kopūstus, kurie tarsi juodi plaukai apsivijo surūdijusias, iškraipytas geležines sijas, į žibalo baką, atrodantį lyg sudegusi rožė. Atsisėdo ant medžio kamieno, kurį jie, kadaise radę atplukdytą, pritvirtino geležiniais strypais ir trosais, kad jūra vėl jo neatimtų, didžiulio, balto kaip kaulai milžino, kuris, jie manė, vieną dieną bus kažko vertas, galbūt nemažų pinigų, štai jau trečią dešimtmetį jis atstoja suoliuką žmonėms, niekada neprisėdantiems.
Ir ji jau nebėra vaikas.
Palaukė, kol pasidarys šalta, ir palei uolas vakaruose pasuko į šiaurę, neužmatydama jokių pėdsakų ir negirdėdama nieko kito, tik vienišus jūros rypavimus, pro Plaktuko uolą su naująja prieplauka ir trimis valčių stoginėmis, čia mažiausiai vienu pastatu per daug; ji suprato, jei ryte būtų pažadinusi Nelę ir leidusi sau išgirsti jos balsą, išvysti šypseną, ji ir toliau stovėtų verslovėje, iš negyvų menkių plėšydama nugarkaulius, kylant ir atslūgstant mintims.
Ingrida stovėjo naujojoje valčių stoginėje, šlapius plauku sukdama į kuodelius, kuriems vėl leisdavo laisvai kristi, tuos judesius vis kartojo, stebėdamasi, kodėl vis nepraalksta. Vilnonio megztinio rankovėje aptikusi skylę, neprisiminė, iš kur ši atsirado. Pailgoje dėžutėje ant darbastalio gulėjo siūlų sruogos, sudėliotos pagal dydį. Stvėrusi didžiausią, ji stovėjo, vartydama ją rankose ir apžiūrinėdama Larso paliktas dantų žymes, jis viską kramtė, būdamas vaikas. Panagėse jai tebesilaikė sukrešėjęs žuvų kraujas. Skylė megztinyje išplyšo, jai užsikabinus laiptuose už vinies, kai ryte lipo žemyn su lagaminu. Ant lentynos virš darbastalio gulėjo įvairaus dydžio ritės su siūlais, peiliai, galąstuvai, kabliukai, kamštinės plūdės ir adatos, Barbros adatos.
Pasitraukusi taburetę, Ingrida atsisėdo priešais geležinį kablį, esantį po langu, įsivėrė į adatą siūlą ir pradėjo megzti tinklą. Po valandėlės ji jau turėjo tris sieksnius iš penkiolikos eilių. Vėsiame ore rankos buvo minkštos ir švelnios. Praalkusi lyg vilkas, išėjo į nakties tamsą ir parėjo atgal namo, buvo suklydusi dėl oro, šlapuma virto sniegu, lengvu ir sausu lyg suodžiai, ir ji daugiau nebebijojo.
3
Ingrida pavalgė, išmiegojo, pabudo ir nė kiek nebijojo. Ji valgė lėtai, apsirengė irgi lėtai, išėjo į trapią lapkričio šviesą ir nuleido į vandenį plokščiadugnę valtį. Vėjas buvo pasisukęs dar sykį, pūtė stipriau, iš pietvakarių. Ji apiplaukė iškyšulį ir nuirklavo į metrines bangas, pietų kryptimi per sąsiaurį iki geležinio kablio, kurį Larsas buvo įkalęs, prie jo, neišlipdama iš valties ir jos neapdaužydama, pritvirtino vieną inkarų lyno galą, tada prieš srovę nusiyrė per sąsiaurį į Moltholmeno salelę, kur pusbrolio irgi įkaltas geležinis kablys ir kur kabėjo talė. Vėlei neišlipusi iš valties ir jos neapdaužiusi, ji pravėrė inkarų lyną per auselę ir nusiyrė atgal į Barioją, manė, kad bus aštuoniasdešimt, devyniasdešimt sieksnių, susidarė beveik šimtas penkiasdešimt, lynas buvo per trumpas.
Ji apsipylė ašaromis, pririšo lyno galą prie plūdės ir ją paleidusi nuirklavo palei bangas į šiaurę prie naujosios valčių stoginės, ten pasiėmė daugiau lyno. Jūra dar labiau įsismarkavo. Ji nusikapstė atgalios, susirado plūdę, surišo lynus ir parsiyrė į prisišvartavimo vietą Bariojoje, nepaleisdama lyno, permirkusi iki siūlelio, visa deganti, nusiplūkusi ir įsiutusi, bet dabar turėjo virš sąsiaurio ištemptą lyną ir galėjo juo įleisti į jūrą vieną tinklą arba du, žvejoti, nelipdama į valtį, bet kokiu oru, kol užeis didžiausi speigai, o galbūt net ir ilgiau.
Ji leidosi nešama šiauryn, pastatė valtį į pašiūrę ir pastebėjo, kad jūra atslūgo, stovėdama kraipė galvą, nes buvo maniusi, kad vanduo kyla, bet vis dar nebijojo.
Užkopusi į namą, užmigo ant suolo prie krosnies ir pabudo tik atėjus vakarui. Buvo sušalusi ir sustirusi, atsikėlė, pakūrė krosnį, pasigamino valgį ir ėmė svarstyti, ar nereikėtų įleisti tinklų tamsoje, tada nuvijusi šią mintį atsivertė vieną iš tų knygų, kurias turėjo atsivežusi, joje nebuvo nieko įdomaus.
Apsirengė, nuėjo į naująją valčių stoginę ir pasiėmusi du tinklus pasuko pietų kryptimi prie sąsiaurio, kur pririšti lynai, ten įtraukė pirmąjį tinklą tarsi tylų voratinklį į juodas vilnis, prikabino antrąjį ir nuvilko jį paskui, virtinę iš dviejų tinklų, ne kaži kokia virtinė, patraukė ją penkiolika sieksnių į priekį, užfiksavo ir grįžo namo.
Miegojo ilgai nuoga Šiaurinėje salėje, tėvų lovoje, ir atsikėlė dar vieną rytą, ištraukė tinklus ir galėjo išsivirti šviežios menkės, paskui, vėl nuėjusi, įleido dar vieną tinklą. Trys. Galima pagausinti juos iki keturių ar penkių. Be to, iš pereitos žiemos turėjo džiovintų menkių, turėjo visą rūsį, pilną bulvių, taip pat sūdytų saidų ir pusę statinės silkių. Turėjo uogienės, miltų, kavos, sirupo, džiovintų žirnių, pirktinio sviesto ir cukraus. Dabar atsirado dar ir šviežios žuvies. Krūva iš laikraščių jau nebekėksojo ant virtuvės grindų, o gulėjo medinėje dėžėje po krosnimi kartu su prakurais. Dangos iš debesų properšoje išniro du lėktuvai, ji išgirdo šaudant pagrindinės salos šiaurėje, į Forto pusę, ir properša vėl užsivėrė.
Kitą rytą ji pagavo aštuonias menkes ir didelę saidą. Vėlei valgė šviežią žuvį ir kepenis, užsūdė, kas liko, tada sėdėjo virtuvės šilumoje žvalgydamasi, kol kažin kas privertė ją pakilus patraukti į daržinę virš tvarto, kur jie laikė maišus su pūkais. Ant pirmojo kabėjo lapelis su užrašu: Barioja, 1 kilogramas, 1939. Atrišusi ji įkišo ranką į vasarą. Tą užrišo ir atrišo kitą. Ant jo buvo parašyta: 1937. Dar viena vasara. Pagalvojo, kad nori nusiirti į kaimą ir parsivežti katiną.
Grįžo atgal į namą, užsikaitusi vandens ir nusipraususi, gramdė nagų pusmėnulius, kol skilo odelės, išsiplovė plaukus, suko juos į kuodelius, tada paleido, kad kristų ant kūno, o šiltas vanduo tekėtų pilvu ir klubais, bei šlaunimis, prieš pragaišdamas į kubilą. Apsirengusi ji atsisėdo prie virtuvės stalo ir atsivertė tą pačią knygą. Ten vis dar nebuvo nieko įdomaus. Bet dabar ir ji galėjo miegoti kaip Nelė.
Atsigulusi pagalvojo apie katiną. Greit sugrįš Barbra. Mintis apie Barbrą. Ir Suzaną.
Suzana tarsi atstojo Ingridai dukrą. Bet ji paliko ir ją, ir Barioją, būdama ne daugiau nei keturiolikos, ir paliko savo noru.
Ingrida atsikėlė ir nulipo į svetainę, ten komodoje, kurią kadaise, užėjus kvaištelėjimui, nupirko tėvas, susirado laiškus, taisyklinga Suzanos rašysena parašytus iš sostinės, kur iš pradžių ji tarnavo pasiturinčioje šeimoje, paskui telefonininke reikšmingo dydžio centrinėje su įspūdingu pavadinimu. Ingrida skaitė lėtai, linguodama pagal žodžių taktą, linksėdama, tada papurtė galvą ir vėl juos nukišo gilyn, išvydus prieš save Suzaną tą dieną, kai ji iškeliavo iš salos gražiausiais drabužiais, kokius tik jie išgalėjo parūpinti, susijaudinusi, kunkuliuojanti energija ir trapi lyg stiklas, ji išsivežė ne tik savo brangią esybę, bet ir visas salos santaupas, vaizdas nebuvo malonus.
Ingrida užpūtė lempą, užlipo į palėpę ir ten miegojo tarsi Nelė, prieš tai dar pagalvojusi apie Barbrą ir kad išsipirks laikrodį, kurį užstatė pas Margotę, švytuoklinį, su romėniškais skaičiais ir ornamentu puoštomis rodyklėmis; net salos gyventojui reikia begarsės ribos tarp dviejų dienų, padalijančios jas kiekvieną sykį, kai reikia laikrodį prisukti.
4
Kai Ingrida jau išbuvo Bariojos saloje tiek ilgai, kad mintis apie laikrodį išgaravo, į tolimiausią tinklą pateko ruonis.
Ištraukusi jį į krantą, pamatė, kad nebegyvas. Ruonis buvo mažas, galbūt jauniklis. Ji paliko jį tįsoti ereliams. Tačiau jis sugadino didelius tinklų plotus, tad ji, norėdama sutaisyti, ištempė į krantą visą jų virtinę ir pastebėjo dar vieną ruonį, gulintį toliau sniege ir vos ne vos krutinantį plaukmenis. Priėjo arčiau. Jis žvelgė į ją viena balta, o kita juoda akimis. Ruonių pas juos į salą užklysdavo ir anksčiau, bet jie būdavo baikštūs ir, pasirodžius žmonėms, nerdavo į jūrą. Šis išrodė apatiškas ir nesveikas ir buvo ne ką didesnis už negyvąjį.
Padėjusi į šalį tinklus, Ingrida iš žemės iškrapštė akmenį ir ruonį užmušė. Du ereliai, pakilę nuo Moltholmeno salelės, skriejo tiesiai į ją. Jai iškėlus į viršų ranką, šovė aukštyn, irdamiesi galingais sparnais, ir vėl nusileido salelėje, ten tupėjo kleketuodami ir į ją žvalgydamiesi. Vienas buvo beveik visai balta galva, kitas rudesnis ir šiek tiek mažesnis.
Ingrida svarstė, ar ruonio nenudyrus, bet nežinojo, kaip tai padaryti, ir tėvas buvo įspėjęs, kad su ruonio mėsa reikia atsargiai, joje būna trichinelių.
Norėjo eiti toliau, bet kai pakėlė tinklus, akis užkliuvo už kažkokio rudo audinio po sniegu, panašaus į storą vilną. Pakėlė sudriskusius marškinius, iš kurių iškrito keletas medžio vilnos kuokštų. Prie marškinių, pritvirtintos kanapine virvele, kabėjo kalaišės, kurioms trūko pusės klešnės, ir dar gausesnė medžio vilna. Jai niekada nebuvo tekę regėti tokių drabužių. Nunešusi juos prie džiovyklos, iškabino lyg skalbinius, po to nuėjo į naująją stoginę, kur ant kablių ištempė tinklus, iš jų išrinko jūržoles su žolėmis ir apsisprendė, kad tinklų yra užtektinai, tad jie galintys kaboti, kol išdžius, bus paprasčiau juos taisyti.
Ji ėmė svarstyti, ar neįleidus į jūrą naujų tinklų, bet pamanė, kad kelias dienas pavalgys ir sūdytą žuvį, ir pasuko namo, lengvai sningant. Dabar šiek tiek toliau, ant džiovyklos, stovėjo vyras ir į ją žiūrėjo, vyras tik su viena koja. Už jo abu ereliai bebaiginėjo suplėšyti vieną iš ruonių. Atrodė, tarsi vyras žvelgtų ir į juos, neįmanoma nustatyti, kuria kryptimi jis žiūri, nes buvo be galvos.
Parėjusi namo, Ingrida pasigamino valgyti ir pavalgė, tada gramdė grindis virtuvėje ir priebutyje, pašluostė laiptus iki pat palėpės, susiradusi vilnonių siūlų užsiuvo megztinyje skylę ir atkreipė dėmesį, kad verslovėje ją išplėšė ne vinimi, o pleikymo peiliu. Rytoj ji keps duoną ir lefsės paplotėlius, kvietinius ir bulvinius, bus kepimo diena, užpildys namą gyvų namų kvapais ir sunkiu, marinančiu darbu.
Užlipusi į palėpę, susirado maišą su vilna, tada ėmė ją valyti ir karšti. Į virtuvę atsinešė ratelį ir likusią dienos dalį praverpė. Ritmingai. Viduje ant sienų nebesikaupė rasos lašeliai. Nebekvepėjo drėgna žeme. Ji liovėsi kūrenusi svetainę. Kalendorius, kabantis podėlyje ant vinies, katinas, kurį ji netrukus parsiveš, sieninis laikrodis, kuris jai jau nebereikalingas, siūlas, slystantis glotniais nuo lanolino pirštais, ir, kaskart jai nukreipus žvilgsnį pro langą, tenai, ant džiovyklos, stovi į ją žiūrintis prašalaitis.
Ji mąstė, ar pripras, kad jis ten stirkso kaip paukščių baidyklė, ar reikėtų skudurus nutraukti ir išmesti į jūrą, juos užkasti, sudeginti...
Prieš užslenkant tamsai, apsirengusi nuėjo jų pačiupinėti, šaltyje jie kabojo tarsi prikalti. Žemiau, ant sniego akmenų pakrantėje, tamsavo dvi dėmės, kur gulėta ruonių. Erelių nesimatė. Bet ji išgirdo garsus, tik kito paukščio, pulsuojančius kosminio triukšmo debesis, kurie ją lydėjo iki naujosios stoginės, ten ji patikrino, ar tinklai sausi ir ar gali juos taisyti. Paukščio garsai parlydėjo ją ir į namus, bet buvo naktis, ir vyro ant džiovyklos nebesimatė.
