Į šį politiką siūloma pažvelgti ne kaip į nežinia iš kur atsiradusią duotybę, o kaip į asmenybę, kuri buvo veikiama to meto politinių, socialinių ir ekonominių aplinkybių. Tai ne vien pasakojimas apie asmenį – kartu tai pasakojimas ir apie visą kartą, patyrusią okupaciją, išgyvenusią sovietizaciją, dirbusią, kūrusią vėlyvuoju sovietmečiu, galiausiai tapusią nepriklausomybės atkūrimo dalyve bei liudininke.
Kviečiame perskaityti knygos ištrauką:
„Algiukas“
Taip būdamas vaikas A.Brazauskas buvo vadinamas šeimoje ir aplinkinių. Taip jis pats pasirašinėjo laiškus, rašytus seneliams ir giminėms. Nėra jokios abejonės, kad tėvų auklėjimas turėjo didelės įtakos A.Brazausko asmenybei bei jo politiniam charakteriui. Tėvų elgesys su vaikais rėmėsi tarpusavio pasitikėjimu, kurio taip trūko daugeliui to meto lietuvių šeimų. Čia buvo svarbu ne vien tai, kad augdami, kaip tvirtina A.Brazausko brolis Gerardas, jie nė karto nebuvo gavę diržo. Šeimoje labiausiai buvo vertinamas bendravimas, pokalbiai, pasakojimai. Sovietinių represijų baimė, partizaninis pasipriešinimas, komunistinė ideologija bei paplitę įskundinėjimai vertė daugumą to meto tėvų saugoti savo vaikus nuo tiesos, nekalbėti jiems nei apie save, nei apie Lietuvos valstybę iki okupacijos. Kazimieras ir Sofija Brazauskai tokių paslapčių nuo vaikų neturėjo. Kaip prisimena A.Brazausko brolis Gerardas, tėvas jiems pasakojo apie pilietinį karą Rusijoje, bolševikų prie sienos pastatytą sušaudyti savo tėvą (A.Brazausko senelį), kuris buvo geležinkelio stoties viršininkas, sumestus į krūvas nužudytuosius ir net J.Staliną, kurį gyvą senelis matė Kaukaze. Lietuvos istorija Brazauskų šeimoje nebuvo slepiama nuo vaikų. Namuose būta nemažai tarpukario Lietuvos knygų, kitų leidinių, tarp kurių ir Adolfo Šapokos redaguota Lietuvos istorija – knyga, kurią nemažai A.Brazausko ir jaunesnės kartos žmonių susirado kur kas vėliau, jau būdami studentai ar net dar po kurio laiko.
A. Brazausko socialinė kilmė tuomet buvo svarbi. Jis kilęs iš tarnautojų, inteligentų šeimos. Nors ji ir nepriklausė smetoniniam elitui, vis dėlto tai – ne sodiečiai. Galima sakyti, kad A.Brazausko šeima stalinmečiu buvo to meto socialinėje viršūnėje, žinoma, jei atmesime ideologizuotą pasakojimą apie darbininkų klasės avangardą. Aišku viena – kildinti save iš smulkių tarnautojų šeimos buvo politiškai saugu. Tai ne ta ponija ir buožės, kurie režimo buvo persekiojami ir represuojami, nes jie laikyti buržuazijos klase, proletariato ir kitų dirbančiųjų išnaudotojais. Kita vertus, smulkiesiems ir vidutiniams tarnautojams buvo pažįstamos ir suprantamos smetoninio elito manieros, gyvenimo būdas ir net apranga. Antai A.Brazauskas, studijuodamas antrame kurse, kartu su broliu apsigyveno skulptoriaus Juozo Zikaro našlės namuose. Suprantama, ne bet kuris studentas kaimietis šiuose namuose galėjo rasti pastogę. Kaip mena A.Brazausko brolis Gerardas, čia pravertė tėvų ryšiai su iš Kaišiadorių kilusia Ema Malciene, kuri Kaune, Laisvės alėjoje, turėjo moteriškų skrybėlių krautuvėlę. Ji visada būdavo pasipuošusi, tokia ponia, – prisimena ją G.Brazauskas. Būtent per E.Malcienę broliams Brazauskams ir buvo išrūpintas kambarys Anelės Zikarienės namuose. Už šį būstą reikėjo mokėti, be to, tėvas atveždavo malkų1.
A.Brazausko bendrakursis Kauno politechnikos institute Apolinaras Džiaugys prisimena, kad A.Brazauskas išsiskyrė iš kurso draugų savo lyderyste. Anot jo, ne tik bendramoksliai, bet ir dėstytojai buvo jam palankūs. Atrodė, kad šis nė nesistengia pirmauti – pasak A.Džiaugio, A.Brazauskui pavykdavo tapti pirmuoju kažkaip natūraliai, be jokių pastangų, išsiskiriant iš kitų sumanumu, o ne fizinės galios demonstravimu2. Taigi, atrodytų, kad A.Brazauskas iš prigimties buvo lyderis. Tačiau čia turėtume vertinti ir jo socialinę kilmę bei aplinką, kurioje jis augo. Žinoma, aplinkybės jam buvo palankesnės nei draugams, iš atokių Lietuvos kaimų atvykusiems bendramoksliams, kurie studijų metais buvo priversti išgyventi iš nedidelės stipendijos ir džiaugtis vieta Kauno politechnikos instituto trečiųjų rūmų bendrabutyje, kurio kambaryje tilpo ne keli, bet keliolika studentų. Todėl kalbėdami apie A.Brazauską, jo charizmatiškumą turime nepamiršti ne tik jo asmeninių įgūdžių ir gebėjimų, bet ir palankios šeimos bei socialinės aplinkos, kuri jo neužgožė ir ugdė pasitikėjimą savimi.
A. Brazauskas nuo pat ankstyvos jaunystės buvo labai savarankiškas. Kokią profesiją ar aukštąją mokyklą rinktis studijoms, ar stoti į komjaunimą, sprendė jis pats. Gal ir teiravosi tėvų, vyresniųjų ar draugų patarimų, tačiau nėra jokių liudijimų, kad jis buvo įkalbėtas. Atvirkščiai, – tai jis buvo autoritetas kitiems – bendraamžiams ir ypač trejais metais jaunesniam broliui Gerardui. Visiems jiems A. Brazauskas negailėjo patarimų.
A. Brazauskas labai vertino draugus. Šešiolikmetis Kaišiadorių gimnazijos šeštokas A.Brazauskas savo dienoraštyje rašė: Dienos slenka kaip upės vandenys. Mokslo metai jau įpusėjo, o man rodos, kad praėjo kaip viena diena. Kiekvieną dieną tie patys draugai ir aš per šešerius metus taip su jais susigyvenau, kad jeigu reikėtų skirtis, būtų labai sunku.3 Toje pat mokykloje mokęsis Bronislovas Genzelis prisimena Brazauskus buvus taikdarius, jei kas susipykdavo ir konfliktas krypdavo link muštynių. Gerardas tvirtina, kad muštynių ir nebūdavo – jų paprasčiausiai pavykdavo išvengti. Pats A.Brazauskas kiečiausio klasėje statuso nesisavino ir savo dienoraštyje atvirai, gal kiek su pašaipa pripažino, kad bendramokslis Misiūnas yra pats bajaviausias vyras visoje gimnazijoje, dėl to tik šiam vienam karinio rengimo mokytojas drg. Džiurakas išvedė keturis trimestre, kai visiems – po trejetą4.
Suprantama, susirėmimų pasitaikydavo, ir Algirdas Brazauskas jų nesišalindavo. 1949 m. sausio 19 d. jis dienoraštyje aprašė Petro Cvirkos apysaką Cukriniai avinėliai primenantį sniego mūšį, kuriame jungtinės šeštokų ir aštuntokų pajėgos puolė kitus moksleivius. Mūšio būta nuožmaus: Drabnicai (mažiesiems – S. G.) su septintokais priešakyje teko pasitraukti iš kovos lauko su dideliais nuostoliais. Nemažų nuostolių buvo ir mūsų kariuomenėje. Daugeliui ant galvos matėsi mėlynos dėmės.5 Iš jaunuolio dienoraščio eilučių akivaizdžiai matyti, kad jų autorius šiame mūšyje nebuvo tik stebėtojas, stovėjęs nuošalėje. Jis veikė aktyviai, gal net buvo vienas iš organizatorių. Tai galima spręsti iš tokio kovos plano: Rytoj manom kovoti su aštuntokais. Kažin, kas laimės.6
Nežinia, ar šis planuojamas mūšis su vyresniaisiais įvyko, nes kitą dieną A.Brazauskas dienoraštyje aprašė imtynes klasėje: Antros pertraukos metu klasėje įvyko „mažos“ imtynės, kurių metu suolai gulėjo aukštielninki, o knygos išmėtytos po visą klasę. Tuo metu pasigirdo balsai, kad ateina direktorius ir per 30 sekundžių suolai stovėjo savo vietose, o mokiniai sėdėjo suoluose lyg nieko nebuvo. Dėl to nuotykio turėjo nukentėti keli draugai, jų tarpe ir aš.7
Tai, kad A. Brazauskas nebuvo vien moksliukas, bet tikras nenuorama ir padūkęs vaikas, gerai matyti ir iš kitų jo dienoraščio vietų, kuriose jis pasakoja apie naujos sporto šakos – bokso – atsiradimą gimnazijoje ir pirmųjų užsiėmimų rezultatus (nosys ištinusios kaip agurkai), apie pokarinės neremontuotos mokyklos byrančio tinko panaudojimą šoviniams (mėtymuisi – S.G.) lengvesnių pamokų metu, kuomet seno tinko kulkos tiško į sėdinčiųjų pirmuosiuose suoluose galvas. Šaltojo laikotarpio kovos atsispindi ir istorijoje apie patobulintas sniego gniūžtes su ledukais viduje. Streikų organizavimas, klasėje nė vienam neatliekant lotynų kalbos užduočių ar atsisakant bėgti krosą, didelės raudonos plytos siuntinėjimas ir įdėjimas per pamoką prieš klasę atsakinėjančiam draugui į portfelį, klasės draugų bruzdėjimas ir karingos nuotaikos prieš jau minėtą karinio rengimo mokytoją Džiuraką, kad tas leistų pataisyti neteisingai išvestą trimestre trejetą į chorošuju ocenku (gerą pažymį – taip jaunasis A.Brazauskas pasijuokė iš mokytojo nuolat kartojamo posakio), puikiai atspindi gyvą pokario mokyklos vaizdą8. Gerardo pasakojimu, jo brolis Algirdas buvo vienas geriausių vokiečių paliktų sprogmenų specialistų9.
Savo dienoraštyje A. Brazauskas aprašė ir kovą prieš patyčias: Klasėje įvedėme įstatymą, pagal kurį baudžiamas kiekvienas, kuris mėgina prasivardžiuoti. Bausmei įvykdyti pasirinkome mokytojo staliuką. Pasitiesę ant stalo nusikaltusį, kiekvienas prieina ir delnu trenkia į atitinkamą vietą. Tas neblogai padeda. Prasivardžiavimas jau beveik nepraktikuojamas. Manau, kad tokiomis bausmėmis bus išnaikintas prasivardžiavimas.10 Matyt, ir tokia priemonė nelabai padėjo, nes jau po kelių dienų A.Brazauskas aprašė po klasę per pamoką keliaujančias purvinas kelnes, kurias spėja buvus pagal rašytojos Žemaitės kūrinio personažą pravardžiuojamo Vingių Jono11.
Tačiau A. Brazausko dienoraštyje nerasime jokių nuoskaudų, neapykantos kuriam nors mokiniui ar mokytojui. Labai dažnai dienoraštis, kaip išskirtinis subjektyvumo raiškos kūrinys, pasižymi gilia intraversija, nelaimingos meilės, asmeninių vertinimų ir išgyvenimų aprašymais. Jaunuolio A.Brazausko dienoraščiuose yra užuojautos, gėrio, daug vietos skiriama nuotaikoms klasėje atspindėti, jaučiamas autoriaus išgyvenimas dėl klasės mokslo ir sporto pasiekimų ar mokyklos nesėkmių, pavyzdžiui, pasakojimas dėl šachmatininkų sauso pralaimėjimo kaimyninės Žaslių mokyklos komandai. Aprašomi vaikiški susirėmimai arba imtynės labiau primena sportinius jėgos bandymus nei konfliktus. Bene arčiausiai vyriškų susirėmimų buvo prieita kaime, kai į vakaruškas užklydo įkaušę melioratoriai, bet, regis, ir tuokart apsieita be rimtų muštynių.
Įdomu, kad dienoraštyje yra keletas klaidų taisymų, atliktų raudonos spalvos rašikliu. Neatmestina, kad šis dienoraštis buvo pradėtas mokytojui paliepus, jo ir tikrinamas. Tokiu atveju dienoraščio paskirtis ir pobūdis – žinant, kad jį skaitys ir tikrins kitas žmogus, galėjo trukdyti autoriui atvirai išsipasakoti. Paskutiniame dienoraščio lape minima mokytojos Jurkonienės nuobodi paskaita gimnazijoje Moters dienos proga. Gali būti, kad minima mokytoja, – tai A.Brazausko vyresnėlė sesuo, kuri vėliau mokytojavo Žaslių mokykloje. Pastaba apie nuobodžią paskaitą buvo žaismingas brolio pokštas jį skaitysiančiai seseriai. Kaip bebūtų, dienoraštis yra iškalbingas jauno A.Brazausko kasdienybės liudininkas, atspindintis ir jo charakterį.
1949-ieji, kai A.Brazauskas rašė savo dienoraštį, jam itin reikšmingi. Tų metų pavasarį, stodamas į komjaunimą, jis parašė pirmą savo autobiografiją. Vėliau, jau tapęs nomenklatūrininku, jis privalės nuolat ją atnaujinti, priderinti prie egzistuojančių reikalavimų ir autobiografijos madų. Pirmoji A.Brazausko autobiografija parašyta tvarkingai, tik su vienu pataisymu ir viena palikta klaida – sangrąžinę dalelytę si parašė su nosine12.
Ką gi rašė šioje autobiografijoje šešiolikametis A. Brazauskas? Paminėjęs savo gimimo datą ir gimtąjį miestą Rokiškį, jis įvardijo ir socialinę kilmę: Tėvai buvo vidutiniai tarnautojai. Akivaizdu, kad jis norėjo pabrėžti, jog jo tėvai nebuvo aukšti buvusios buržuazinės respublikos tarnautojai, reikiamo socialinio sluoksnio. Socialinės kilmės klausimas J. Stalino laikotarpiu nebuvo vien formalumas. Tėvų priklausymas išnaudotojų klasei buržuaziniu laikotarpiu galėjo rimtai pakenkti tolesnei veiklai ir tapti politinės bei socialinės diskriminacijos pretekstu. Pagalvoti, ar jis yra teisingos socialinės kilmės, pagrindo turėjo ir A.Brazauskas. Jo motina buvo notarė, o jos pirmtakas, dirbęs dar prieš karą, pirmosios sovietinės okupacijos metu buvo nuteistas ir ištremtas. 1940 m. valdžios buvo paimtas ir Brazauskų nuomojamas namas, kuris pagal to meto reikalavimus buvo per didelis13.
Vis dėlto labiau suproletarinti savo socialinės kilmės A.Brazauskas nebandė. Vėliau, lygiai po dešimties metų, jau stodamas į LKP, pateikiamoje autobiografijoje jis savo socialinę kilmę kiek sumenkins, tėvus iš vidutinių tarnautojų pervardindamas į smulkius tarnautojus14. Beje, komjaunimo Kaišiadorių apskrities komiteto biuro posėdžio nutarime dėl A.Brazausko priėmimo į komjaunimą jo socialinė kilmė užrašyta neteisingai ir A.Brazauskas apibūdinamas kaip kilęs iš darbininkų šeimos: Apie drg.Brazauską Algirdą, s. Kazio. Brazauskas A. gimęs 1932 mt. Rokiškių miestelyje, darbininkų šeimoje. Lietuvis, baigęs V kl. gimnazijos. Vokiečių okupacijos metais mokėsi. Jokioms organizacijoms nepriklausė. Dabar mokosi gimnazijoje 6-je klasėje.15
Pirmoje autobiografijoje A. Brazauskas taip pat rašė, kad su šeima jis buvo persikėlęs gyventi į Šiaulių miestą ir ten pagyvenęs porą metų, kol galiausiai šeima persikėlė gyventi į Kaišiadoris. Čia 1939 m. rugsėjo 1 d. pradėjau mokytis. Įstojau į Kaišiadorių Pradžios mokyklą. Pradžios mokyklą baigiau 1943 m. birželio mėn. Ir tais metais įstojau į Kaišiadorių gimnazijos pirmąją klasę. Per visą mokymąsi gimnazijoje, o taip pat ir pradžios mokykloje nei vienoje klasėje nesėdėjau du metus. A.Brazauskas manė esant būtina nurodyti apie savo stropų mokymąsi. Geras mokymasis jam pačiam buvo svarbus. Regis, kaip tik tais metais jis susigriebė ir pasistengė, nors ir anksčiau nebuvo antrametis, neatsiliko nuo bendraklasių savo mokymosi rezultatais. Iš tiesų – išlikusios A.Brazausko pažymių knygelės patvirtina pagerėjusius mokymosi rezultatus. Antai 1947–1948 mokslo metus jis baigė turėdamas trejetus (tada buvo taikoma penkiabalė vertinimo sistema) iš lietuvių ir anglų kalbos, algebros bei geometrijos. Penketai buvo rusų kalbos, fizikos, istorijos, geografijos, piešimo, gamtos mokslų bei elgesio, visų likusių dalykų metiniai rezultatai buvo įvertinti ketvertu. Po dvejų metų, 1949–1950 mokslo metais, A.Brazausko mokymosi rezultatai jau geresni.
Metiniuose rezultatuose nėra nė vieno trejeto, o penketai – iš rusų kalbos, gamtos mokslo, fizikos, istorijos, geografijos, psichologijos, braižybos, fizinio auklėjimo ir karinio parengimo. Kaip ir anksčiau, A.Brazausko elgesys didelių rūpesčių mokytojams nekėlė – jis ir šiais metais buvo įvertintas penketu16. Dar geresni mokymosi rezultatai buvo kitais, 1950–1951 mokslo metais. Vidurinę mokyklą A.Brazauskas 1951 m. baigė sidabro medaliu. Net vienintelis ketvertas atestate – rusų kalbos – buvo parašytas per klaidą, nes, pasak Gerardo, suklydo pats egzaminavęs mokytojas.
1949-ieji Lietuvoje – metas, kai buvo sėjama atskirai, o nuimti reikėjo bendrai17. Tais pačiais metais, kaip prisimena Gerardas, įvyko pirmasis šeimos konsiliumas – tėvai svarstė su sūnumis, kaip gyventi toliau. Po karo Vilniuje dirbęs ir šiltine susirgęs tėvas keletą metų dirbo senelio sodyboje, o tveriantis kolūkiams svarstė, ar negrįžus atgal į Kaišiadoris. Sugrįžti jis apsisprendė pasitaręs su sūnumis18. Tai buvo lyg simbolinis ženklas ir pripažinimas, kad sūnūs jau suaugę, su jais jau reikia tartis ir atsižvelgti į jų nuomonę. Kitaip būti ir negalėjo: kolūkiui susikūrus ir tėvui Kazimierui persikėlus į Kaišiadoris, pagrindiniu žiemkenčių kirtėju tapo ir darbadienius vasarą uždirbdavo sūnus Algirdas, prie kurio netrukus prisijungė ir Gerardas.
1 S. Grybkausko interviu su Gerardu Brazausku, 2017 m. rugpjūčio 1 d.
2 S. Grybkausko interviu su Apolinaru Džiaugiu, 2017 m. rugpjūčio 1 d.
3 A. Brazausko dienoraštis, 1949 m. sausio 7 d., Kaišiadorių A. Brazausko muziejaus fondas.
4 A. Brazausko dienoraštis, 1949 m. kovo 1 d., ten pat.
5 A. Brazausko dienoraštis, 1949 m. sausio 19 d., ten pat.
6 Ten pat.
7 A. Brazausko dienoraštis, 1949 m. sausio 20 d., Kaišiadorių A. Brazausko muziejaus fondas.
8 Ten pat.
9 Gerardas Brazauskas, Vilnius, 2015, p. 26.
10 A. Brazausko dienoraštis, 1949 m. vasario 4 d., Kaišiadorių A. Brazausko muziejaus fondas.
11 Ten pat.
12 A. Brazausko autobiografija, 1949 m. balandžio 7 d., LYA, f. 3207, ap. 3207, b. 43, l. 70.
13 Gerardas Brazauskas, Vilnius, 2015, p. 20.
14 A. Brazausko priėmimo į TSKP narius byla, LYA, f. 3110, ap. 34, b. 64, l. 3.
15 LLKJS Kaišiadorių apskrities komiteto biuro 1949 m. balandžio 13 d. protokolas, LYA, f. 3207, ap. 3207, b. 42, l. 90.
16 A. Brazausko pažymių knygelės, Kaišiadorių muziejaus Brazauskų namai-muziejus.
17 Gerardas Brazauskas, Vilnius, 2015, p. 28.
18 S.Grybkausko interviu su Gerardu Brazausku.
