1986-ųjų balandžio 26-osios rytą sovietinėje Ukrainoje sprogus Černobylio atominės elektrinės reaktoriui, Europa patyrė skaudžiausią branduolinę katastrofą istorijoje. Nuo apsinuodijimo radioaktyviosiomis medžiagos mirė daugybė žmonių, tūkstančiai susirgo, o radioaktyviosios iškritos užteršė pusę kontinento.
Per sprogimą Černobylyje iš viso į atmosferą pateko 50 milijonų kiurių radiacijos, o tai prilygsta 500 Hirošimos bombų. Tokiam katastrofiškam radioaktyviųjų dulkių išsiveržimui teprireikė mažiau nei 5 procentų reaktoriaus branduolinio kuro nutekėjimo. Pradžioje jame tilpo daugiau nei 113 kg sodrintojo urano – tiek būtų užtekę užteršti ir nuniokoti didžiąją dalį Europos. Jeigu po Černobylio atominės elektrinės pirmojo reaktoriaus sprogimo būtų sugriuvę likę trys, planetoje vargu ar būtų likę gyvų ir kvėpuojančių organizmų. Savaičių savaites po avarijos mokslininkai ir inžinieriai nežinojo, ar po radioaktyvaus Černobylio ugnikalnio išsiveržimo neseks dar pragaištingesni kiti. Taip nenutiko, bet pirmojo sprogimo pasekmės persekios dar amžių amžius.
Remdamasis naujais šaltiniais, autorius pasakoja dramatiškas ugniagesių, mokslininkų ir karių, didvyriškai gesinusių branduolinio pragaro liepsnas, istorijas. Jis atskleidžia sovietų branduolinės pramonės ydas, šią nelaimę susiedamas su autoritariniu SSRS Komunistų partijos valdymo pobūdžiu, režimo vykdoma mokslininkų kontrole, ekonominių tikslų iškėlimu saugumo ir žmonių gyvybių sąskaita, informacijos apie tragedijos mastus slėpimą.
Visai neseniai Baltarusijoje, pačiame Lietuvos pasienyje, iškilo Astravo atominė elektrinė, kurią netrukus ruošiamasi paleisti. Mūsų šalyje ir Vakaruose šios elektrinės saugumas kelia pagrįstų abejonių, todėl būtina ne tik prisiminti, bet ir priminti kitiems apie Černobylio katastrofą. Reikia aiškiai suvokti, kokius padarinius gali nulemti klaida, aplaidumas, technologijų netobulumas, informacijos slėpimas. Turime žinoti, kaip elgtis ištikus blogiausiam scenarijui, ir dalintis šiomis žiniomis su kitais.
Todėl S.Plokhyjaus „Černobylis. Branduolinės katastrofos istorija“ – ypač savalaikė, vertinga knyga. Tai ne tik baisios tragedijos atpasakojimas, bet perspėjimas dabarties ir ateities kartoms. Šią knygą pravartu perskaityti ne tik paprastiems piliečiams, bet ir politikams, dažnai pamirštantiems, kokiais padariniais gali smogti neatsakingi sprendimai. Autorius ragina nepaskęsti iliuzijose, kad Černobylio katastrofa buvo seniai, visos pamokos išmoktos, todėl panašūs dalykai negali pasikartoti.
S.Plokhyjus gimė 1957 m. Dnepropetrovsko valstybiniame universitete studijavo istoriją, gynė mokslinius darbus Ukrainos istorijos tema.
XX a. paskutinį dešimtmetį persikėlė į Kanadą, ten dėstė Alberto universitete, gavo profesoriaus laipsnį. Nuo 2003 m. – Harvardo universiteto profesorius.
S.Plokhyjus – daugelio straipsnių ir knygų autorius. Mokslinė kryptis – Ukrainos istorija, rytų slavų valstybių istorija, Sovietų Sąjungos vėlyvojo laikotarpio istorija.
2020 m. sausį leidykla „Briedis“ išleido S.Plokhyjaus knygą „Paskutinė imperija. Finalinės Sovietų Sąjungos dienos“ („The Last Empire: The Final Days of the Soviet Union“).
Kviečiame perskaityti knygos ištrauką:
Į kelionę Černobylin, mano žemėlapyje pažymėtam „Čornobylis“, leidžiamės aštuoniese. Be manęs, kartu vyksta trys tiksliųjų mokslų ir inžinerijos studentai iš Honkongo, keliaujantys po Rusiją ir Rytų Europą. Taip pat, kiek galiu spręsti iš akcento, keturi britai: trys į trečią dešimtį įžengę vyrai ir viena moteris. Netrukus paaiškėja, jog vyriškiai iš tiesų yra britai, o moteris, vardu Amanda, su pasididžiavimu pareiškia esanti airė. Visi puikiai sutaria.
Prieš kelias savaites, kai Amanda savo brito vyro Stuarto paklausė, ką šis norėtų nuveikti per ateinančias jų atostogas, jis pasakė norintis nuvykti į Černobylį. Taigi, lydimi Stuarto brolio bei vieno šeimos draugo, jie čia ir atvyko. Įkvėpimo kelionei jie sėmėsi iš dviejų kompiuterinių žaidimų. Siaubo šaudymo ir išgyvenimo žaidimo „S.T.A.L.K.E.R.: Shadow of Chernobyl“ („Persekiotojas: Černobylio šešėlis“) veiksmas vyksta Černobylio draudžiamojoje zonoje po įsivaizduojamo antrojo branduolinio sprogimo. Žaidimo „Call of Duty: Modern Warfare“ („Pareiga šaukia: šiuolaikinis karas“) pagrindinio veiksmo veikėjas kapitonas Jonas Price´as vyksta į apleistą Pripetės miestą, norėdamas sugauti Rusijos ultranacionalistų lyderį. Stiuartas su savo komanda nusprendė šią vietą pamatyti patys.
Entuziastingoji mūsų jaunoji gidė ukrainietė Vita pirmiausia mus nuveža į 30-ties kilometrų draudžiamąją zoną, o tuomet dar giliau, į 10-ties kilometrų uždarą teritoriją – dvi viena kitos viduje esančias sritis, kurių centre – buvusi atominė elektrinė ir kurios spindulys atitinkamai siekia 30 ir 10 kilometrų. Mes išvystame sovietų radarą „Duga“, arba kitaip „Lanką“, kuris buvo atsakas į Ronaldo Reagano Strateginės gynybos iniciatyvą, pavadintą „Žvaigždžių karais“ ir šių dienų standartais laikomą žemo technologinio pažangumo. Jis buvo sukurtas galimai branduolinei atakai iš Jungtinių Amerikos Valstijų rytinės pakrantės aptikti. Iš čia pajudame link Černobylio miesto, atominės elektrinės ir gretimai įsikūrusios Pripetės – miesto vaiduoklio, kažkada apgyvendinto apie 50 000 dabar jau sunaikintą elektrinę stačiusių darbininkų bei ją valdžiusių specialistų. Vita mums išdalija radiacijos matuoklius, kurie cypteli, kai jos lygis viršija nustatytą normą. Kai kuriose vietose, ypač arti sugedusio reaktoriaus, jie pypsi nesustodami. Tada Vita surenka mūsų dozimetrus ir juos išjungia, ką ir darė 1986 metais su nelaimės pasekmėmis tvarkytis pasiųsti sovietų darbininkai. Jie turėjo atlikti savo darbą, o dozimetrai rodė pavojingą radiacijos lygį. Vita dabar turi dirbti savo darbą. Ji mums pasako, kad per visą šioje teritorijoje praleistą dieną mes gausime tiek radiacijos, kiek per valandą gauna lėktuvu skrendantis keleivis. Mes tikime jos tvirtinimu, kad radiacijos lygis nėra be proto aukštas.
Per sprogimą Černobylyje iš viso į atmosferą pateko 50 milijonų kiurių radiacijos, o tai prilygsta 500 Hirošimos bombų. Tokiam katastrofiškam radioaktyviųjų dulkių išsiveržimui teprireikė mažiau nei 5 procentų reaktoriaus branduolinio kuro nutekėjimo. Pradžioje jame tilpo daugiau nei 113 kg sodrintojo urano – tiek būtų užtekę užteršti ir nuniokoti didžiąją dalį Europos. Ir jeigu po Černobylio atominės elektrinės pirmojo reaktoriaus sprogimo būtų sugriuvę likę trys, planetoje vargu ar būtų likę gyvų ir kvėpuojančių organizmų. Savaičių savaites po avarijos mokslininkai ir inžinieriai nežinojo, ar po radioaktyvaus Černobylio vulkano išsiveržimo neseks dar labiau pragaištingi kiti. Taip nenutiko, bet pirmojo sprogimo pasekmės persekios dar amžių amžius. Per Černobylio atominės elektrinės sprogimą pasklidusio ir vėjo net iki Švedijos nunešto plutonio-239 pusėjimo trukmė yra 24 000 metų.
Pripetė kartais vadinama šių dienų Pompėja. Tarp šių dviejų miestų galima išvesti aiškias paraleles, tačiau yra ir skirtybių jau vien dėl to, kad šiame Ukrainos mieste liko beveik nepaliestų pastatų ir languose stiklų. Gyvybę čia privertė sustoti ir pasiglemžė ne karštis ar vulkano magma, bet nematomos radiacijos dalelės, išstūmusios šios vietos gyventojus, bet aplenkusios didžiąją dalį augmenijos, leisdamos sugrįžti ir savo teritoriją – kadaise sukurtą ir gyventą žmonių – atgauti laukiniams gyvūnams. Miesto gatvėse akis bado seniai nugarmėjusios komunistinės praeities detalės. Čia vis dar apstu komunistinės eros devizų, viename apleistų kino teatrų kabo komunistų lyderio portretas. Mūsų gidė Vita sako, kad niekas dabar nė negalėtų pasakyti, kas čia pavaizduotas, bet man šis veidas pažįstamas iš mano praeities, kai dar jaunas universiteto profesorius Ukrainoje lankiausi tuo metu, kai įvyko katastrofa, – tai KGB vadovo pareigas 1982–1988 metais ėjusio Viktoro Čebrikovo portretas. Jis stebuklingai išliko pastaruosius trisdešimt metų beveik nesugadintas, išskyrus mažytę skylutę šalia Čebrikovo nosies. Išskyrus šią detalę, atvaizdas visiškai nepakitęs. Mes judame toliau.
Pats sau pagalvoju, keista, jog Vita, nuostabioji mūsų gidė, neatpažįsta Čebrikovo. Jai taip pat sunkiai sekasi paaiškinti užrašus „mėsa“, „pienas“, „sūris“, kybančius nuo apleistos anuometinės sovietinės krautuvės lubų. „Kaip galėjo būti, – klausia ji, – kad jie tokius užrašus kabino būdami Sovietų Sąjungoje, kai trūko beveik absoliučiai visko?“ Aš paaiškinu, kad Pripetė daugeliu atžvilgių buvo privilegijuota vieta dėl joje esančios atominės elektrinės ir kad darbininkai buvo geriau aprūpinti žemės ūkio produkcija bei kitomis vartojimo prekėmis nei likusi gyventojų dalis. Be to, tai, kad kabojo užrašai „mėsa“ ar „sūris“, dar nereiškia, jog tų produktų buvo galima gauti. Visgi tai buvo Sovietų Sąjunga, kurioje atskirtis tarp vyriausybės propagandos formuojamo įvaizdžio ir tikrovės siejosi tik juokeliais. Vieną jų papasakoju: „Jei nori savo šaldytuvą užpildyti maistu, įjunk šaldytuvo laidą į radijo lizdą.“ Radijas plyšavo apie vis gerėjantį gyvenimo lygį, o tuščias šaldytuvas liudijo kitokią tikrovę.
Būtent vykdamas į Pripetę aš nusprendžiau, kad turiu papasakoti Černobylio istoriją: dėl tų, kurių tuo metu čia nebuvo, bet kurie norėjo žinoti ir suprasti, kas nutiko tą lemtingą 1986 m. balandžio 26-osios naktį ir po to sekusias dienas, mėnesius bei metus. Nepaisant pirminių sovietų vyriausybės pastangų nuslėpti Černobylio nelaimę ir sumenkinti jos pasekmes, Sovietų Sąjungoje ir Vakaruose apie ją buvo puikiai žinoma, ji sulaukė didžiulio visuomenės dėmesio, pradedant žurnalistų pranešimais, pasirodžiusiais pirmosiomis dienomis po sprogimo, baigiant dokumentiniais, pilnametražiais vaidybiniais filmais, dokumentiniais tyrimais ir romanais. Nors raktas, siekiant suprasti šios nelaimės priežastis, pasekmes ir išmokti pamokas, yra istorinis kontekstas bei jo interpretacija, lig šiol šią temą nagrinėjo nedaug istorikų.
Ši knyga yra istorinis darbas – iš tiesų tai pirmoji išsami Černobylio katastrofos istorija nuo branduolinio reaktoriaus sprogimo iki elektrinės uždarymo 2000-ųjų gruodį bei naujosios apsauginės konstrukcijos virš sugadinto reaktoriaus paskutinių užbaigimo etapų 2018 m. gegužę. Pradėjus Černobylio istorijos tyrimą, labai pagelbėjo neseniai gauta prieiga prie lig tol neprieinamų archyvinių su šia nelaime susijusių duomenų. Plačiau nei bet kada duris atvėrė daugelis valstybinių archyvų, dėl to tapo daug paprasčiau pasinaudoti Komunistų partijos bei vyriausybinių institucijų išleistais dokumentais tiek nelaimei įvykus, tiek ir po jos praėjus kiek laiko. Maidano sukilimas ir Garbės revoliucija 2014 m. Ukrainoje taip pat paskatino archyvinę revoliuciją, atvėrusią precedento neturinčią prieigą prie anksčiau neprieinamų KGB bylų.
Šią knygą rašiau tiek kaip istorikas, tiek kaip aprašomų įvykių amžininkas. Per sprogimą aš gyvenau Ukrainoje, mažiau nei už 500 kilometrų Dniepru žemyn nuo sunaikinto reaktoriaus. Mano šeimos ir manęs tiesiogiai ši nelaimė nepalietė. Visgi po kelerių metų Kanados, kurioje tuo metu dirbau kaip kviestinis profesorius, gydytojai man pasakė, kad kažkuriuo metu mano skydliaukėje kilo uždegimas – tai buvo susirūpinimą keliantis radiacijos poveikio ženklas. Laimei, mano žmonai ir vaikams viskas buvo gerai. Tačiau radiacijos poveikis pasireiškia nenuspėjamai: vienas mano buvusių universiteto bendramokslių buvo nusiųstas į Černobylį kaip milicininkas po avarijos praėjus keletui dienų; kiekvienais metais jis ligoninėje praleidžia bent po mėnesį. Kitas universiteto kolega, kuris buvo šalia atominės elektrinės po sprogimo, rodos, jaučiasi gerai – dabar jis Jungtinėse Valstijose moko sovietų istorijos. Kalbantis su jais ir kitais tuos įvykius liudijusiais žmonėmis ir bandant pačiam sudėlioti nelaimės prisiminimus, man tapo lengviau atkurti mintis ir motyvus asmenų, paaukojusių savo sveikatą ar net gyvybę, kad būtų iki minimumo sumažintos per Černobylio avariją įvykusio radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimo pasekmės.
Kuo labiau laiku tolstame nuo šios nelaimės, tuo labiau ji panašėja į mitą ir tampa vis sunkiau užčiuopti realias jos ištakas bei pasekmes. Katastrofą pateikdamas istoriniame kontekste, aš siekiu aiškesnio baisiausios pasaulio branduolinės avarijos suvokimo. Mano panaudota naujausia archyvų medžiaga ir neseniai publikuoti vyriausybiniai dokumentai, taip pat interviu su įvykių liudininkais bei kitų autorių, tokių kaip Svetlanos Aleksijevič bei Jurijaus Ščerbako, pasakojimai man leido pateikti ilgalaikę šios katastrofos ir jos politinių, socialinių bei kultūrinių padarinių perspektyvą. Savo pasakojime nuo sunaikinto branduolinio reaktoriaus valdymo skyriaus judu link apleistų draudžiamosios zonos kaimų, užsukdamas į Kijevo, Maskvos ir Vašingtono valdžios atstovų darbo kabinetus. Černobylio avariją pateikus tarptautinės istorijos kontekste, tampa įmanoma gauti globalios reikšmės pamokas.
Černobylis iš istorinės perspektyvos pasakoja technologinės katastrofos, padėjusios sužlugdyti ne tik sovietų branduolinę industriją, bet ir visą sovietų sistemą apskritai, istoriją. Ši nelaimė paženklino Sovietų Sąjungos pabaigos pradžią: po kiek mažiau nei penkerių metų ši pasaulio galiūnė subyrėjo neatlaikiusi ne tik savo komunistinės ideologijos, bet ir supuvusios vadovavimo bei ekonomikos sistemų naštos.
Sprogimas Černobylio atominėje elektrinėje sudrebino ir pakeitė seną sovietinę tvarką. Glasnost, arba viešumo, politikos, žiniasklaidai ir piliečiams suteikusios teisę aptarinėti politines ir socialines problemas bei kritikuoti valdžią, ištakos yra dienos po Černobylio nelaimės. Žmonėms iš vyriausybės reikalaujant vis daugiau informacijos, formalioji slaptumo kultūra palengva ėmė nykti. Černobylio katastrofa privertė vyriausybę pripažinti ekologines nerimą keliančias problemas kaip teisėtą pagrindą sovietų piliečiams kurti savo pačių organizacijas, suardžiusias Komunistų partijos monopoliją politinėje veikloje. Pirmosios sovietų eros liaudies organizacijos ir politinės partijos prasidėjo nuo ekologinio judėjimo, išsisėjusio smarkiai užterštuose Sovietų Sąjungos pramonės centruose.
Kadangi radiacija lietė visus – nuo partijos lyderių iki eilinių piliečių, Černobylio avarija taip pat stipriai padidino nepasitenkinimą Maskva ir jos politika, ištrindama visas etnines ir socialines ribas.
Politinis poveikis niekur nebuvo toks didelis kaip Ukrainoje, respublikoje, kurioje ir veikė avariją patyręs reaktorius. Bendrą interesą pasipriešinti Maskvai, o ypač sovietų lyderiui Michailui Gorbačiovui, surado dvi priešiškos politinės jėgos Ukrainoje – Ukrainos komunistų flangas bei gimstanti demokratijos opozicija. 1991 m. gruodį, kai ukrainiečiai nubalsavo už savo šalies nepriklausomybę, kartu į istorijos šiukšliadėžę jie išmetė ir galingąją Sovietų Sąjungą – oficialiai ji iširo praėjus kelioms savaitėms po Ukrainos referendumo. Nors klaidinga būtų glasnost plėtrą Sovietų Sąjungoje arba nacionalinio judėjimo Ukrainoje ir kitose respublikose iškilimą priskirti vien tik Černobylio avarijai, jos poveikį šiems tarpusavyje susijusiems procesams vargu ar galima pervertinti.
Būtų labai lengva dėl Černobylio katastrofos kaltinti nevykusią komunistinę sistemą ar Černobylio tipo reaktorių techninius trūkumus, leidžiant manyti, kad tos problemos jau priklauso praeičiai. Tačiau toks įsitikinimas būtų klaidingas. Černobylio radioaktyviųjų medžiagų nutekėjimą sukėlusios avarijos priežastys gali būti pastebimos ir šiandien. Autoritariniai vadovai, siekiantys aukštesnio ar supervalstybės statuso, pasirengę spartinti ekonominį vystymąsi bei įveikti energetikos ir demografines krizes vien tik tuščiažodžiaudami apie ekologines problemas, šiuo metu yra daug labiau matomi nei 1986 m. Ar gali toks Armagedonas, pavadinimu Černobylis, pasikartoti dar kartą? Atsakymo į šį klausimą nežino niekas. Visgi nelieka abejonių, jog Černobylio pobūdžio katastrofa yra labiau tikėtina, jeigu nepasimokysime iš to, kas jau įvyko.
[...]
1986 metų balandžio 28 dieną apie 7 val. ryto Forsmarko atominėje elektrinėje, esančioje už dviejų valandų kelio nuo Stokholmo, dirbęs dvidešimt devynerių chemikas Cliffas Robinsonas po pusryčių nuėjo išsivalyti dantis. Norėdamas iš prausyklos patekti į drabužinę, jis kaip visada turėjo praeiti radiacijos detektorių. Šis kartas buvo kitoks – įsijungė signalas. Robinsonas pamanė, kad to negali būti, kadangi jis net nebuvo įėjęs į valdymo skyriaus zoną, kur būtų galėjęs gauti kažkiek radiacijos. Jis praėjo detektorių antrą kartą ir signalas vėl įsijungė. Tik trečią kartą buvo tylu. Pagaliau šioks toks paaiškinimas – tas prakeiktas daiktas tiesiog sustreikavo.
Robinsono darbas elektrinėje buvo stebėti radiacijos lygį, ir kokia gi ironija, pamanė jis, kad detektorius pasirinko būtent jį pademonstruoti, kokia jautri sistema. Gerai, kad ji vėl normaliai veikia. Robinsonas sugrįžo prie savo darbų ir beveik pamiršo netikėtai įsijungusį signalą. Visgi kai į tą pačią zoną sugrįžo kiek vėliau tą rytą, jis pamatė eilėje išsirikiavusius darbuotojus, kurie taip pat negalėjo praeiti detektoriaus neįsijungiant signalui. Užuot tikrinęs signalizacijos sistemą, Robinsonas paėmė vieno šalia detektoriaus stovinčio darbuotojo batą ir nusinešė patikrinti į laboratoriją. Tai, ką jis pamatė, jo kūną privertė nueiti pagaugais. „Pamačiau vaizdą, kurio niekada nepamiršiu, – prisimindamas pasakojo jis. – Batas buvo stipriai užterštas. Mačiau, kaip spektras sparčiai kyla.“
Iš pradžių Robinsonas pamanė, jog kažkas detonavo atominę bombą: batas skleidė tokius radioaktyvius elementus, kokių paprastai šioje elektrinėje jie neaptikdavo. Jis pranešė apie gautus rezultatus savo viršininkui ir jie buvo perduoti Švedijos radiacinės saugos institutui. Jo vadovybė sostinėje pamanė, jog problema greičiausiai slypi pačioje jėgainėje, ir Forsmarko elektrinės darbuotojai buvo skubiai evakuoti. Prasidėjo elektrinės radiacinė patikra, jos metu nieko nerasta, tad po keleto valandų buvo aišku, kad elektrinė nėra taršos priežastis. Bombos prielaida taip pat buvo atmesta – radioaktyvūs elementai neatitiko bombos profilio. Radioaktyviųjų medžiagų lygiui esant aukštam ir kitose atominėse elektrinėse, tapo aišku, jog radioaktyviosios dalelės pasiekė iš užsienio.
Visi skaičiavimai ir vėjo kryptis rodė į pietryčius, vieną iš dviejų branduolinių galiūnių, Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą. Ar gali būti, kad kažkas siaubinga atsitiko būtent ten? Tačiau sovietai tylėjo. Švedijos radiacinės saugos institutas susisiekė su sovietų pareigūnais, kurie neigė, kad jų teritorijoje įvyko kažkas, kas galėjo sukelti branduolinę taršą. Visgi saugos tarnybos Skandinavijos šalyse ir toliau fiksavo nenormaliai aukštus radiacijos lygius: Švedijoje gama spinduliuotės lygis buvo nuo 30 iki 40 procentų aukštesnis nei normalus, Norvegijoje jis buvo dvigubai didesnis, Suomijoje viršijo šešis kartus.
Virš Skandinavijos, po regioną ne tik virš Suomijos, Švedijos ir Norvegijos, bet ir Danijos, pasklido dvejos radioaktyviosios dujos – ksenonas ir kriptonas, urano branduolio dalijimosi šalutiniai produktai. Testai rodė, kad radioaktyviosios taršos šaltinis, kad ir kur jis buvo, ir toliau skleidė pavojingas medžiagas. Švedai pakartotinai skambino trims sovietų agentūroms, atsakingoms už branduolinės energijos valdymą ir generavimą, bet šios vis neigė žinančios apie bet kokią avariją ar sprogimą. Švedijos aplinkos apsaugos ministrė Birgitta Dahl paskelbė, kad šalis, atsakinga už radioaktyviųjų medžiagų skleidimą, nuo pasaulinės bendruomenės slėpdama gyvybiškai svarbią informaciją pažeidžia tarptautinius susitarimus. Nebuvo jokio atsako. Švedijos diplomatai kreipėsi į savo buvusį užsienio reikalų ministrą Hansą Blixą, kuris tuo metu Vienoje vadovavo Tarptautinei atominės energijos agentūrai. Agentūra taip pat neturėjo jokių žinių.
Nebuvo aišku, ko galima tikėtis. Nors radiacijos lygis buvo aukštas, tiesioginės grėsmės žmonių gyvybei ir augmenijai vis dar nekėlė. Tačiau kas, jeigu tarša tęstųsi ar net toliau didėtų? Kas gi ten, už tos geležinės uždangos, už sovietų sienos, įvyko? Ar prasidėjo naujas pasaulinis karas, o gal nesuvokiamo masto branduolinė katastrofa? Kad ir kas būtų, į tai bus įtrauktas visas pasaulis. Jis jau buvo įtrauktas. Tačiau sovietai tylėjo.
