„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Knygos ištrauka. „Skambink tetoms“ – romantinė komedija, apipinta atsitiktinės žmogžudystės narpliojimo istorija

Leidykla „Briedis“ pristato didelio ažiotažo sulaukusį debiutinį Jesse Q. Sutanto romaną suaugusiesiems „Skambink tetoms“. Dėl teisės išleisti šį Indonezijos kinų kilmės autorės kūrinį užsienyje net buvo surengtas aukcionas, o netrukus per „Netflix“ bus galima pažiūrėti ir šios knygos ekranizaciją.
Knygos viršelis
Knygos viršelis
Temos: 2 Literatūra Knygos

Kas nutinka, kai netyčia nužudomas vienas žmogus, du tūkstančiai svečių atskuba į vestuves, o tris Indonezijos kinų kartas lydi prakeiksmas? Į pagalbą atskuba keturios tetulės, be kurių – nė iš vietos!

Kai Medelina Čan atsitiktinai užmuša aklo pasimatymo partnerį, jos visur besikišanti motina į pagalbą pasikviečia dar įkyresnes seseris. Deja, užduotis atsikratyti lavono pasirodo sudėtingesnė, nei kas galėtų pagalvoti, nes numirėlis per klaidą išgabenamas į prabangų kurortą Kalifornijos pakrantės saloje, kur Medė su mama ir tetomis ruošia be galo prabangias milijardierių vestuves. Tai kol kas didžiausias šio šeimos verslo užsakymas ir niekas, net nemalonumai dėl lavono, joms nesutrukdys. „Kaip bus, taip gerai? Čanai padarys tobulai!“

Tačiau nemalonumai virsta tikra kankyne, kai vestuvių šurmulyje dar atsiranda ir didžioji Medės koledžo laikų meilė, jos didžiausias širdies skausmas. Ar įmanoma per vieną savaitgalį išsisukti nuo kaltinimų žmogžudyste, susigrąžinti buvusįjį ir surengti stulbinamas vestuves?

„Skambink tetoms“ – linksma romantinė komedija, apipinta atsitiktinės žmogžudystės narpliojimo istorija. Šiame tragikomiškame siužete netrūksta atsitiktinumų, nesusipratimų ir paprasčiausio nesusikalbėjimo dėl kalbų skirtumų. Laužyta kalba, kurią vartoja kelios tetulės, ir jų nuolatiniai ginčai ne kartą privers šyptelėti, o gal net balsu nusijuokti. Tačiau jokie erzinantys nesutarimai nepajėgūs sugriauti Čanų šeimos moterų tarpusavio ryšio. Ištikus bėdai, jos nė negalvodamos stoja viena už kitą, pasiryžusios padėti bet kokia kaina.

Štai kodėl Medė jautėsi priklausoma nuo savo mamos ir tetų, bijojo jas įskaudinti ar nuvilti ir net įsitraukė į šeimos verslą, nors pati troško visai kitų dalykų. Perteikdama Azijos bendruomenei būdingus glaudžius šeimos santykius bei nuolatinį kišimąsi į artimųjų reikalus, J. Q. Sutanto leidžia pajusti ir tą begalinę meilę, kuria tėvai apgaubia net suaugusius vaikus.

Autorė šią knygą skiria savo didžiulei bei keliskart emigravusiai šeimai, o ištikimiems skaitytojams turi puikią naujieną – prekyboje neseniai pasirodė ir šios istorijos tęsinys anglų kalba.

Knygą „Skambink tetoms“ iš anglų kalbos vertė Ieva Driukienė.

Siūlome skaityti šios knygos ištrauką.


Kai patraukiame iš virtuvės, Ketvirtoji teta šiek tiek atkunta.

– Niekada nemačiau negyvėlio, – sako ji.

– Tu dar jauna, – taria Vyriausioji teta. – Palauk penkiasdešimties, tada ims mirti visų tavo draugų tėvai, ištisai matysi negyvėlius.

– Na, laidotuvėse esu buvusi. Esu mačiusi negyvėlius karstuose. Bet tai kas kita. Sakau, kad niekad nesu mačiusi negyvėlio, kuris, na, būtų ne karste.

Kai iki garažo lieka vos keli žingsniai, Antroji teta staiga aikteli ir taria:

– Palaukit! Negalim ten eiti!

Visos pašokame ir nutylame. Prisiekiu, toje tyloje girdžiu, kaip pašėlusiai daužosi visų mūsų širdys.

– Kas yra? – paklausia Ma.

– Mes negalim pamatyti negyvėlio! Negalim prie jo artintis! – sako išsigandusi Antroji teta.

– Kodėl ne? – akivaizdžiai suirzta Ketvirtoji teta. Ji nekantraudama žvelgia garažo link.

– Rytoj prasideda didžiosios vestuvės. Tokia nelaimė, jei dabar būsime šalia negyvėlio. O paskui nunešime nelaimę į vestuves, kaip galėti? Prakeiksime nuotaką, jaunikį ir visą jų šeimą!

– Ir vėl tie nesąmoningi prietarai, – sudejuoja Ketvirtoji teta.

Dažniausiai su Ketvirtąja teta nesutinku, bet šįkart pati tuoj imsiu dejuoti kartu. Po Antrosios tetos žodžių Ma ir Vyriausioji teta iš tiesų sutriko. O mano pulsas taip sustiprėjo, kad, ko gero, apalpsiu. Negaliu patikėti, kad dėl kažkokių prietarų pakliūsiu į kalėjimą.

– Bet juk sakoma, kad nevalia eiti į vestuves po laidotuvių, ar ne? – pasitikslinu. Tetos pakelia antakius. – O čia juk ne laidotuvės. Mes gi nedarysim jokių ritualų ir taip toliau.

Ma akys suspingsta, ji spragteli pirštais ir baksteli mano pusėn.

– Medė teisi. Mes kūno dabar nelaidokime. Mes… Gal įdėkim jį į šaldiklį? O pirmadienį, po vestuvių, galėsime ir palaidoti.

Ketvirtoji teta išblykšta.

– Ak, palaukit, nenorėjau…

Vyriausioji teta linkteli.

– Gerai, skamba puikiai.

Antroji teta abejodama prikanda lūpą, o Vyriausioji teta perveria ją rūsčiu žvilgsniu.

– Ir, šiaip ar taip, – taria ji, – kadangi viešbučio savininkas mirti, vestuvės rytoj turbūt atšaukti, nes jis nepasirodyti. Tai mes grįšim anksti ir tada palaidosim kūną.

Po šių žodžių toliau einame garažo link: Ketvirtoji teta žygiuoja priekyje, Ma stumia Antrąją tetą, o aš seku iš paskos.

– O, palikai uždegtas šviesas, – taria Vyriausioji teta, per užpakalines duris įeidama į garažą.

– Taip, negyvėlis negali būti tamsoje, – atsako Ma.

Vyriausioji teta palinksi galva.

– Taip, gerai sugalvota.

– Vėl nesąmoningi prietarai, – sumurma Ketvirtoji teta.

– Dar palauk, pamatysi, ką Medė padarė su kūnu. Pasielgė labai pagarbiai, – priduria Ma.

Negaliu patikėti, kad šią akimirką ji nori pasigirti mano mandagumu. Tai azijietiškos tėvystės viršūnė.

Visos susispiečiame aplink bagažinę. Imu gaudyti kvapą, nes man skausmingai suspaudžia krūtinę ir plaučiai nebegali pakankamai išsiplėsti ir prisipildyti oro. Atrodo, kad tuoj nualpsiu. Lyg nujausdama mano paniką, Ma paplekšnoja man per ranką, o tada atidaro bagažinę.

Ir štai jis, toks, kaip ir palikau: ilgos kojos sulenktos, keliai ties juosmeniu, ant veido džemperis. Mano tetos ima skleisti įvairius garsus: Vyriausioji teta caksi liežuviu, purto galvą ir murma: „Štai kas atsitinka, kai tėvai gerai neišauklėja sūnaus“, Ketvirtoji teta spokso išsižiojusi ir atrodo lyg mėgautųsi tuo siaubu, o Antroji teta…

– Ką darai, teta?

Ji vos mesteli į mane žvilgsnį ir padaro gilų įtūpstą.

– „Gyvatė šliaužia per žolę“, – sumurma.

– Ką?

– Ji daro taiči, – paaiškina Ma. – Gydytojas liepė, kad mažintų spaudimą.

– A, aišku. – Turbūt kiekviena turime savo būdų malšinti stresą.

Ketvirtoji teta siekia džemperio, o Ma stipriai suduoda jai per ranką.

– Oi! Ką?

– Ką čia darai? – griežtai paklausia Ma.

– Argi ne akivaizdu? Noriu pamatyti jo veidą!

Aiya, kaip nepagarbu. Žmonės jau mirę, tu nori pamatyti jo veidą kam?

– Ji teisi, Mimi, – švelniai taria Vyriausioji teta. – Mes stengtis jo per daug netrikdyti.

Nusisuku į kitą pusę. Negaliu žiūrėti į kūną, nes vis grįžta avarijos prisiminimai, vis šmėkščioja Džeikas: šypsodamasis laiko ranką man ant kelio. O dabar jo rankos suglebusios guli prie šonų.

– Kas daryti? – klausia Antroji teta, taiči judesius atlikdama daug greičiau, nei turėtų. – Tas berniukas toks aukštas. Kaip mes juo atsikratysim? – Paskui gūžteli pečiais ir ištiesusi rankas į šalis atsistoja kita poza. – Gal sukapokim jį, išvirkim kokio kario, o paskui po truputį išmesim?

– Išeis labai daug kario, – taria Ketvirtoji teta.

Man ima tampyti skrandį. Nurimk. Jos nerimtai. Tikrai. Tokios jau jos yra. Tokios SKERDIKĖS jau jos yra. Bet kas čia vyksta?! Gal jos prisižiūrėjo detektyvinių šou? O gal tai mamos sindromas: kai turi vaiką, tavęs jau niekas nešokiruoja? Juk tokios idėjos nėra normalu, ar ne? AR NE?

– Jokio kario, – ima bartis Vyriausioji teta. Antroji teta dėbteli į ją piktu žvilgsniu.

– Turi geresnių idėjų, ką? – paklausia.

Vyriausioji teta atsidūsta.

– Pirmiau pagalvosiu.

– Hm, – krenkšteliu ir visos sužiūra į mane. Imuosi iniciatyvos, kol dar turiu bent lašą drąsos. – Gal mums jį nuvežti į dykumą ir ten užkasti?

Jos ima svarstyti šį pasiūlymą. Mes kelis kartus visos drauge esame buvusios Vegase, tad puikiai žinome kelią, tuščią dykynę tarp Kalifornijos ir Nevados, kur žmonės pravažiuoja ir niekad nesustoja.

– Gera mintis, – sako Ma šypsodamasi ir akivaizdžiai manimi didžiuodamasi.

Antroji teta linkteli.

– Taip, labai gera.

– Geresnė už tavo idėją su kariu, – įkanda Vyriausioji teta. – Gerai, taip ir padarysim, kai grįšim iš vestuvių. Tikrai nėra kada šįvakar, rytoj aštuonios trisdešimt turime būti prieplaukoje.

O Dieve. Nors ir koks baisus šis sąmyšis, visąlaik žinojau, kad rytoj dirbsime vestuvėse, bet pamiršau detales, pavyzdžiui, kad vestuvių vieta Santa Lusijoje ir kad mes rytoj rytą renkamės prieplaukoje. Ten lipsime į privačią jachtą, kuri nuplukdys mus į salą. Vien pagalvojusi, kad važiuosime į dykumą, kasime duobę, ją užpilsime ir vėl grįšime namo, netenku jėgų. Tai tikrai ne šiandienos darbas. Jau ir taip vos pastoviu ant kojų.

– Negalime jo palikti bagažinėje visą savaitgalį, – taria Ma. – Vėliau nuo jo prasmirs mano namai ir bus sunku atsikratyti to kvapo.

Vyriausioji teta vėl linkteli.

– Turim įdėti jį į šaldytuvą.

Dieve, padėk, mes ketiname realybėje atkartoti komikso sceną.

– Mano šaldytuvas nedidelis pakankamai, – ginasi Ma.

– Tik tu turi pakankamai didelį šaldytuvą, – Vyriausiajai tetai sako Antroji.

Vyriausioji teta akimirką išsiduoda, kad jai nepatinka mintis apie jos šaldytuvą, bet paskui linkteli ir taria:

– Gerai. Bus ramiau, kai žinosiu, kad kūnas yra mano šaldytuve, o ne kieno nors kito. Nes kas žino, gal tas žmogus nėra jau toks atsakingas, – sušnairuoja ji į Antrąją tetą. Šiosios šnervės išsiplečia ir ji žiojasi kažką sakyti, bet Vyriausioji teta nukerta:

– Važiuojam.

– Gal geriau jį perkelti į tavo bagažinę? – paklausiu. – Aiškiai matyti, kad mano mašina pateko į avariją, ir tikrai nenorėčiau patraukti dėmesio.

– Gerai. Mano mašina prie įvažiavimo kelio. Perneškim jį.

Visos susispiečiame aplink Džeiko kūną.

– Negalim jo tiesiog taip išnešti, – tariu. – O jei kas pamatys?

– Taip, kuo nors uždenkim, – pasiūlo Antroji teta. – Nat, turi didelį krepšį ar ne? Atsimeni, kai Hendra važiuoti slidinėti, jis deda savo slides į tokį didelį krepšį. Visada galvoju, wa, net aš ten tilpčiau.

– Kodėl taip galvoji? Tokios mintys prišauks nelaimę, – subara Vyriausioji teta.

Antroji teta nespėja atsikirsti, kai greitosiomis įsiterpia Ma:

– Ne, Medė neslidinėja. Gal šiukšlių maišas? Gali tilpti, ar ne?

Pažvelgiame į kūną.

– Ma, manau, jis kiek per aukštas, kad tilptų į šiukšlių maišą, – tariu.

– Pirmiau turim jį sukapoti, – sako Ketvirtoji teta, o jos akys spindi ir siaubu, ir džiaugsmu. Ar ji visada buvo tokia žudikiška? Ar jos visada taip abejingai reaguoja į negyvėlių smulkinimą?

– Koks kvailas pasiūlymas, – pašiepia Ma. – Daug terlionės, o iš šiukšlių maišų visada bėga kiaurai. Padarysi mano garaže didelę netvarką.

– Nes tu visada perki pigiausius, – atrėžia Ketvirtoji teta. – Sakiau pirkti „Glad“. Ar nematei jų reklamų? „Glad“ maišai kuo puikiausiai išlaikys šį sukapotą negyvėlį, nieks nebėgs!

Pažvelgiu į lubas. Esu beveik tikra, kad, planuodami savo reklaminę kampaniją, „Glad“ atstovai nemanė, jog jų tikslinė rinka bus grupelė vidutinio amžiaus kinių, besiginčijančių, kaip geriausia atsikratyti negyvėlio.

– O antklodė? – paklausiu. – Reikia tiesiog kuo nors uždengti, kol pernešime į Vyriausiosios tetos mašiną. Tik kad jis atrodytų mažiau panašus į… negyvėlį.

– Puiki mintis, – atsako Vyriausioji teta.

Ma vėl švyti iš pasididžiavimo. Tai moteriškei tikrai reikia pergalvoti savo prioritetus. Įbėgu atgal į namą, čiumpu keletą senų antklodžių iš sandėliuko ir nuskubu į garažą, o ten ginčai apie šiukšlių maišus jau pasibaigę ir imtasi kitos temos.

– Štai! – tariu garsiai.

Vieną antklodę paduodu Vyriausiajai tetai, o pati išskleidžiu kitą. Iškėlusios antklodes prisiartiname prie negyvėlio ir sustojame.

– Nagi! – ima bambėti Ketvirtoji teta.

Sukandu dantis ir savo turima antklode užkloju viršutinę jo kūno dalį.

– Kraštus pakišk po juo, – pataria Ketvirtoji teta. – Suvyniok kaip buritą.

– O Dieve, – verkšlenu, bet darau, kaip liepta. Kišu antklodės galus po juo ir su baime jaučiu, koks jis šiltas. – Jis vis dar šiltas, – sušnabždu, man sutraukia visus veido raumenis. Nežinau, ką daryti. – Gal mes… Manau, derėtų patikrinti jo pulsą.

– Ne, ne, tas labai didelė nesėkmė, liesti negyvėlį, – sako Ma, griežtai purtydama galvą.

Įsispoksau į ją.

– Ką čia kalbate? Aš jį jau liečiau, ką tik. Ir dar galiu priminti, kad prieš akimirką norėjote jį sukapoti. Ar nebūtumėt jo lietusios?

– Tai kas kita, – atsako Ma. Ginčytis neprireikia, nes Ketvirtoji teta linkteli galva.

– Kaip tai „kas kita“?! – sušunku.

– Liesti negyvėlį, kad jį sukapotum ir jo atsikratytum, nieko tokio. Bet liesti jį, kad rastum jame gyvybę, ooo, bus labai didelė nelaimė.

– KĄ? – Prisiekiu, mano galva sprogo. – Kuo geriau yra kapoti negyvėlį negu trumpam jį paliesti, kad įsitikintum, ar tikrai negyvas?

Aiya, jeigu nesupranti, jokios naudos mėginti tau paaiškinti, – taria Antroji teta.

– Jei kas nors nesupranta, tai kaip tik būtų pats laikas paaiškinti, – papurtau galvą. Kodėl švaistau brangų laiką su jomis ginčydamasi? Kol dar neįsibaiminau, čiumpu Džeiko riešą ir su baime ieškau pulso. Ak Dieve, kaip šlykštu. Spusteliu vienoje vietoje, spusteliu kitoje, bet mano ranka taip smarkiai dreba, o delnas tiek prakaituoja, kad…

– Gana! – šūkteli Ma ir patraukia mano ranką. Nusitvėrusi mane siekia durų ir pabeldžia į jas sakydama: – Aduh, pabelsk į medį, kodėl mano dukra taip stengiasi prišaukti mums nelaimę? Pabelsk į medį deh.

Aiya, nagi, duok man. Jis aiškiai miręs, – Ketvirtoji teta nustumia mane į šalį ir kriokdama kelia viršutinę Džeiko kūno dalį. – Ooo, jis TIKRAI šiltas. Įdomu! Maniau, kad iki šio laiko jau turėjo sustingti. Tikriausiai dėl to, kad šiandien tokia šilta naktis. Mede, perkišk antklodę per apačią. Taip, gerai, puiku. Viršus apvyniotas. Dabar vyniokim kojas.

Visos apstulbusios spoksome į ją. Ketvirtoji teta savo sluoksniuose yra žinoma dainininkė, visiška diva sukeltais plaukais ir siaurais blizgiais drabužiais. Nebūčiau atspėjusi, kad ji dar ir negyvėlius moka puikiai susukti. Bet jos balsas nuskamba taip autoritetingai, kad net Vyriausioji teta nedvejodama paklūsta. Pakeliame Džeiko kojas, o Ketvirtoji teta jas susupa į antrąją antklodę. Pabaigusios visos drebėdamos atitolstame nuo mašinos.

– Gerai, į Dajie (vyriausiosios sesers – red. past.) mašiną! – liepia Ketvirtoji teta.

Sulaikau mamą, kad neatidarytų garažo vartų. Pirmiau išjungsiu visas šviesas.

– O, taip, gerai mąstai, – taria ji, aiškiai susijaudinusi dėl viso šito reikalo. Man suspaudžia širdį matant jos raukšlių išvagotą veidą. Viskas per mane. Dėl mano kaltės ji susikrimtusi. Mažiausia, ką galiu padaryti, tai pamėginti viską ištaisyti, pasistengti veikti aktyviai.

Kai šviesos užgęsta, garsiai dūgzdami atsidaro garažo vartai, mes net susigūžiame. Reikėjo kūną geriau neštis į vidų ir išeiti per pagrindines duris. Dieve, tikiuosi, tas garsus dūzgimas neprižadins kaimynų.

– Einam, – sušnabždu. Susikaupiu ir, kol dar nepagavo išgąstis, griebiu viršutinę Džeiko kūno dalį. Jis atrodo daug sunkesnis nei anksčiau. Kaip, po galais, man pavyko jį nutempti nuo vairuotojo sėdynės ir įversti į bagažinę?

Adrenalinas. Teisingai. Be to, tuo metu mano gyslomis turbūt tekėjo grynas „Red Bull“. Būčiau ir uolą panešusi, jei būtų reikėję. Bet dabar, po avarijos praėjus jau kelioms valandoms, esu išsekusi, rankos silpnos, kojos sustirusios ir sunkios.

– Man vienai nepavyks, – žiopteliu ir vos neišmetu kūno ant žemės, bet Ma sugauna jo galvą.

Erjie (antroji sese – red past.), imk jį ties klubais! – sušunka ji. – Dajie, tu – už kojų.

Vyriausioji teta griebia Džeiko kojas, kaip jai liepta, bet Antroji stovi sustingusi, išplėtusi akis.

– Aš negaliu… Aš ne…

Vyriausioji teta mesteli į ją piktą žvilgsnį, o Antroji atsako tuo pačiu.

– Ką? Nenoriu liesti negyvėlio, kas negerai?

– Tavo šeimai bėda, o tu nenori padėti, – barasi Vyriausioji teta. – Tai sakyk, gerai ar negerai?

– Nieko tokio, aš paimsiu už klubų, – puola į pagalbą Ketvirtoji teta, rankos mostu pavarydama Antrąją šalin. – Tu atidaryk Dajie bagažinę.

Ji čiumpa negyvėlį ir mes kartu jį iškeliame iš mano mašinos.

Sunku apibūdinti, kaip nusigauname iki Vyriausiosios tetos automobilio, kuris, kaip žadėta, stovi vos už kelių metrų. Džeikas sunkus, šiltas ir suglebęs. Nors apvyniojome jį keliais antklodės sluoksniais, manęs niekaip neapleidžia mintis, kad nešame negyvėlį. Judame kiek galėdamos greičiau, bet kiekviena vis kitokiu tempu, tad labai greitai neišeina. Gretimame name gyvenantis ponas Kimas bet kuriuo metu gali pabusti, sugalvoti įsipilti stiklinę vandens, pažvelgti pro virtuvės langą ir mus pamatyti. O kitoje gatvės pusėje gal pabus Meibelės čihuahua ir išsiprašys pasivaikščioti.

Vis dėlto Vyriausiosios tetos mašiną pasiekiame be jokių klausimų: „Ei, ką ten darot?“ Lyg susitarusios švelniai įleidžiame Džeiką į bagažinę, užuot įmetusios kaip daiktą. Nors ką tik atsikratėme lavono, matyt, vis tiek turime širdis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų