1944 m. Raudonajai armijai įsiveržus į Rytprūsius, karo chaose ir suirutėje daugybė vaikų neteko tėvų, pasimetė geležinkelio stotyse, buvo kitaip atskirti nuo šeimos. Badas, šaltis, Raudonosios armijos ir sovietinių kolonistų agresija tapo nuolatiniu jų palydovu.
Nelaimingieji mažamečiai išgyvendavo tėvų, brolių ir seserų mirtį, būdavo priversti patys prasimanyti maisto, susirasti užuovėją nuo šalčio, pastogę nakvynei. Kadaise turtingam ir klestinčiam Rytprūsių kraštui virtus karo nualinta dykuma, daugelio mažųjų benamių žvilgsniai krypo į Lietuvą – savotišką „pažadėtąją žemę“, kur didesnės galimybės išgyventi.
Tarp vilko vaikų sklandė naivūs, dažnai be galo pagražinti pasakojimai, kad ten, Lietuvoje, – kur kas saugiau, ramiau ir sočiau nei išprievartautoje tėvynėje. Būtent tai ir lėmė „vokietukų“ (taip juos vadino mūsų krašte) atsiradimą Lietuvoje, jų gyvenimą tarp lietuvių, dažnai nelengvą, gavus naujas lietuviškas tapatybes ir vis labiau išsitrinant vokiškai savimonei. Su Vokietijoje gyvenančiais giminaičiais daugelis buvusių „vilko vaikų“ susitiko tik kritus Geležinei uždangai, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę.
Savo knygoje S.Winterberg pasakoja apie konkrečių žmonių likimus. Kai autorė rinko medžiagą, didžioji dalis buvusių pokario našlaičių gyveno Lietuvoje. XX a. pabaigoje kai kurie iš jų bandė repatrijuoti į Vokietiją ir ten įsikurti, bet nepritapę grįžo atgal.
Kiekvieno „vilko vaiko“ pasakojimas – labai asmeniška, jaudinanti istorija. Nelaimingi vaikai tapo dviejų tarpusavyje susigrūmusių monstrų, raudonojo ir rudojo, aukomis, negailestingo likimo įkaitais. Pirmą kartą lietuviškai pasirodžiusi S.Winterberg knyga „Mes – vilko vaikai. Palikti Rytų Prūsijoje“ nė vieno nepaliks abejingo.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką:
Po nepavykusio bandymo pabėgti dvylikametė Eva Briskorn su mama ir jaunesne sesute Gisela apsistoja kažkokiame kaimelyje Vakarų Prūsijoje. Jas apleido gyvybinės jėgos. Per tą laiką visos susirgo šiltine, jų gyvybė kabo ant plauko. „Gerasis Dieve, padaryk mane dievobaimingą, kad patekčiau į dangų!“ – tokią ir panašias maldas tylomis kalba Eva. Alkis – kasdienybė, prisiminimas apie Povalkeną – ištisinė karštligė, paženklinta nuolatinio nuovargio ir išsekimo. Pradinį skausmą, nepakeliamus skrandžio spazmus ir dieglius, pakeičia bukas nejautrumas. Vieną rytą mama guli šalia Evos be gyvybės žymių – tik po kurio laiko mergaitė supranta, kad naktį mama mirė. Dabar ji turi atstoti motiną mažajai Giselai, kad abiem rastų išeitį iš šios bemaž beviltiškos padėties.
Užėjus sovietiniams okupantams ir dėl nepakankamos higienos karo sąlygomis regione prasideda epidemijos ir ligos, kurios čia jau buvo laikomos išnaikintomis: cholera, maliarija, šiltinė.
Trylikametis Gerhardas Gudovius 1946 metų pradžioje suserga dėmėtąja šiltine. Kelias savaites gydomas Kionigsbergo Yorcko karo ligoninėje, kur pacientai didelėse miegamosiose salėse guli po du ar tris lovoje. Visi dieną naktį šąla; šąla ir Gerhardas, kol galiausiai pasigauna pleuritą. Vis dėlto jis tebeturi senelius, kurie kada tik galėdami jį lanko. Pro išdaužytus langus, pusiau su bėda užkamšytus skudurais ir šlapiu kartonu, pučia ledinis vėjas. Dažnai į miegamąsias sales prineša sniego, mažos geležinės krosnelės vos palaiko teigiamą temperatūrą, malkų ir anglių trūksta. Šaltį kenčia ir personalas – gydytojai ir medicinos seserys. Nuožvarbos jiems ant kojų, nuo šalčio pamėlynavę pirštai – jokia retenybė. Vandenį tenka nešioti, vandentiekio vamzdžiai seniai užšalo ir susproginėjo. Reikalingas vandens kiekis dažnai gaunamas tik iš sniego. Muilo jau kadai kadės nėra.
Maisto vos užtenka gyvybei palaikyti. Pusryčiams – riekelė duonos, pamirkyta ir pabarstyta žiupsneliu cukraus. Kai nepavyksta gauti duonos ir cukraus, pusryčius gali sudaryti du ledinukai. Pietums ir vakarienei būna skysta vandeninga sriuba. Gerhardo būklė apgailėtina, tačiau seneliai neapleidžia savo numylėtinio. Išrašytas iš ligoninės jis nepastovi ant kojų. Įsikabina seneliams į parankę, nors jie neką stipresni už jį. Vieni kitus paramstydami pėsčiomis nueina ilgą kelią iki namų – tramvajai sugriautame mieste jau seniai nevažinėja.
Šeimą kankina alkis. Gretimo namo rūsyje Gerhardas randa surogatinės kavos miltelių. Išverda juos vandenyje, geria skystimą ir valgo nuosėdas. Bet senelis nepakelia šio mišinio ir galiausiai miršta iš bado. Gerhardas ir močiutė kurį laiką dar tveria. Gerhardas rausiasi šiukšlėse ir randa bulvių lupenų, jas priklijuoja prie karštos ketaus krosnelės. Kai lupenos nukrinta, jos iškepusios.
Penkiolikmetis Brunas Kleinas, taip pat gyvenantis Kionigsberge, vieną 1945 metų rytą atsipeikėja iš alpulio: skauda visą kūną, po akimi mėlynė, galva nusėta guzais. Jis guli šaltoje ir drėgnoje sovietų komendantūros kameroje. Iš pradžių nė nesusigaudo, kaip čionai pateko. Pamažu atmintis sugrįžta. Su vienu pagyvenusiu lietuviu jie įsitaisė nakvoti griuvėsiuose. Vos užmigusius juos pažadino raudonarmiečiai ir, įrėmę į nugarą šautuvų vamzdžius, garsiai rėkaudami nusivarė tardyti. Pasigesta mažo rusų berniuko, ką jie apie tai žinantys? Brunas nežino nieko, jis baisiai persigandęs. Lietuvis bando įtikinti kareivius paleisti Bruną. Jo pastangos bevaisės. Kelias dienas su jais elgiamasi labai žiauriai, jie nuolat tardomi ir daužomi šautuvų buožėmis. Brunas neabejoja: gyvas iš čia neištrūks. Kai kameroje atsipeikėja iš alpulio, iš dešinės ausies teka kraujas, pusė veido visai nejautri, jis nieko negirdi. Gerokai po karo Brunui bus diagnozuotas prastai sugijęs kaukolės lūžis, jis visą gyvenimą liks kurčias dešine ausimi. Rusų berniukas per tą laiką atsiranda, ir sunkiai sužeistas Brunas gali eiti savais keliais. Bet kurgi jam eiti? Motiną nuo jo raudonarmiečiai atplėšė, užpuolę bunkerį, kuriame ji slėpėsi su kitomis moterimis ir vaikais. Dabar Brunas visiškai vienas, apie motiną jis daugiau niekada nieko neišgirs.
Nors devynmetė Ursula Haak iš Tilzito-Ragnito ap-skrities 1944 metų liepą priklauso prie tų, kurie evakuojasi vieni iš pirmųjų, jos odisėja baigiasi tik kitais metais. Senas kaimynas iš kumetyno bėgdamas paima ją, jos mamą ir abu jaunesniuosius brolius Horstą ir Willy’į. Pasikinko į vežimaitį arklį ir leidžia mažyliams paeiliui sėdėti vežimaityje. Tolumoje vis sproginėja bombos ir griaudėja artilerija, rytuose naktimis raudonai žioruoja dangus – dega Tilzitas.
Pakelės grioviai pilni lavonų. Apsnigtuose laukuose įklimpę nuo kelio nuvažiavę pabėgėlių vežimai. Jie taip pat nuolat klimpsta, vos ne vos stumiasi į priekį. Dėl skubiai lenkiančiųjų, dėl susidūrimų ir kareivių, beatodairiškai bandančių apvažiuoti gurguoles, judėjimas dažnai sustoja. Tuo tarpu vermachtas užtveria bėgantiems civiliams pagrindinius kelius ir geležinkelio linijas. Kadangi nuo Raudonosios armijos sprunka ir šimtai tūkstančių vokiečių kareivių, jie stumia civilius į mažiau naudojamus kelius ir neišvažiuojamus laukus – užuot padėję bėgančioms motinoms, vaikams ir seniams. Gurguoles apšaudo žemai skrendantys rusų lėktuvai; Ursulai pabėgimas jau seniai virto košmaru. Paskui per bėglius tiesiogine žodžio prasme persirita Raudonosios armijos tankai, traiškydami žmones, arklius ir vežimus.
Pirmomis švelniomis 1945-ųjų pavasario dienomis bėgimas baigiasi. Sovietai ima varyti pabėgėlius į jų gimtuosius kaimus. Ursulą ir jos artimuosius kankina ne vien alkis; ėjimą žiauria kankyne dar paverčia utėlės, egzema ir edema. Jie nakvoja apleistuose valstiečių ūkiuose, griuvėsiuose, o jei kitaip neišeina – pakelėse. Vieną naktį, jiems prisiglaudus tuščioje sodyboje, sovietų kareiviai atplėšia duris, čiumpa motiną ir vaikų akyse dreskia jai nuo kūno drabužius. Vaikai rėkia ir klykia, bet kareiviai paprasčiausiai išmeta juos lauk ir visą naktį smaginasi su motina. Ši iš paskutiniųjų priešinasi, galiausiai kareiviai subado ją peiliais, kad nutiltų. Kai prievartautojai ją palieka ir vaikai vėl gali įeiti vidun, mama jau be sąmonės. Paryčiais devynmetės dukters ir jos broliukų akyse mama mirtinai nukraujuoja. Vaikai apimti nevilties, nežino, ką daryti toliau. Ursula, smarkiai šlubuojanti dėl ant kojos atsivėrusios žaizdos, stengiasi nuraminti broliukus. Jiems teks palikti mamą. Atsisveikindami pievoje priskina gėlių ir šiaip ne taip jomis apdangsto kūną. Tada Ursula užrakina duris, paima mažėlius už rankos ir su jais patraukia Tilzito pusėn – gimtinės link.
Dora Müller auga Kionigsberge pas senelius. Tai nėra neįprasta pavainikei. Tėvo ji nepažįsta, mama kaip paprasta žemės ūkio darbininkė triūsia pas vieną valstietį užmiestyje. Seneliai kaip įmanydami stengiasi apsaugoti mažylę nuo karo baisumų. Nuo mylimos anūkės iš paskutiniųjų bando nuslėpti, kad vis labiau trūksta maisto produktų. Didžiąją dalį savo davinio tylomis atiduoda jai. 1945 metų sausį griežtai normuojamų produktų jau nepakanka visiems pasotinti. „Tau reikia augti, turi būti didelė ir stipri“, – sako senelis, alkanai dešimtmetei vėl atiduodamas savo porciją duonos.
Galiausiai Dora vis dėlto suvokia, kodėl seneliai vis labiau silpsta. Močiutė, visą gyvenimą buvusi optimistė, dabar šneka mažai. Vieną rytą ji nebeatsikelia. Kambaryje šalta, nes malkos pasibaigė. Senelis vargais negalais klibikščiuoja po kambarį, kuriame abu senukai gyvena kartu su anūke. Dora tyliai verkia. Jai baisu, ji nežino, ką daryti. Kitą rytą pakirdusi abu senelius randa negyvus. Dvi paras išbūna su jais, gulasi pas juos po antklode, tikėdamasi stebuklo. Tačiau seneliai nebenubunda. Kai trečią dieną Dorą randa kaimynė, šioji taip sustirusi, kad ašaros prišalusios jai prie veido.
Po poros dienų kaimynė nugabena Dorą į kaimą motinai. Motinai, lig šiol vaiką mačiusiai vos kelis kartus. Žinią apie tėvų mirtį trisdešimtmetė moteris sutinka be emocijų, o prižiūrėti pasirodžiusią dukterį, regis, bus ne jos jėgoms. Kurį laiką Dora dirba ūkyje ranka rankon su mama. Bet mama suserga džiova ir netrukus miršta. Nūnai Dora visiška našlaitė.
1946–1947 metų žiemą išsenka Gerhardo Gudoviaus močiutės jėgos. Sausio pradžioje raudonarmiečiai kaimynystėje švenčia stačiatikių Kalėdas ir pjauna žąsis. Gerhardas iš saugaus atstumo stebi puotą. Jis tikisi kaulų, o gal ir kokių likučių. Jį išvydę kareiviai demonstratyviai apšlapina už barako suverstą atliekų krūvą. Kai vyrai vėl ima lėbauti, Gerhardas nieko nepaisydamas prisėlina prie likučių. Prieš pasidalindamas apgailėtinomis atliekomis su močiute, iš paskutiniųjų bando jas nuvalyti. Nors Gerhardas beatodairiškai stengiasi gauti ko nors valgomo, po kelių savaičių močiutė miršta. Berniukas gerai įsidėmėjo patarimą, kurį ji vis kartojo paskutinėmis dienomis prieš mirtį: „Pamėgink nusigauti į Lietuvą. Ten būsi išgelbėtas.“ Gerhardas nenutuokia, nei kur ta Lietuva, nei kaip į ją nusigauti, bet dabar, sulaukęs keturiolikos, ištvėręs šiuos skurdo ir vargo metus, jis pasiryžęs žūtbūt išgyventi ir priešinasi aplinkybėms. Jis įsitikinęs, kad nemirs!
Kai Ursula Haak su broliais pasiekia gimtąją sodybą prie Tilzito, ši jau užimta naujakurių rusų. Jie priima vaikus piemenauti už maistą. Čia yra ir daugiau vokiečių pabėgėlių, tarp jų daug suaugusiųjų. Moterys melžia karves, vaikai gano galvijus. Ursula džiaugiasi, kad vėl turi stogą virš galvos ir gauna vieną kitą kąsnį.
Rudenį ji su broliukais atiduodama į vienus iš nedaugelio Elchnyderungo apskrities rusų vaikų namų. Čia ji aprūpinta pusiau su bėda, tačiau jokių malonių prisiminimų su ta vieta nesieja. Žemuma, kurios gyventojai šimtmečiais be perstogės kovojo su polaidžių metu gresiančiais potvyniais, 1946-ųjų pavasarį vėl gali būti užlieta. Nemunas, kaip ir kasmet, žiemą užšalo. Kai ledai jo deltoje ima itin sparčiai tirpti, kyla smarkūs potvyniai, pavojingi žmonėms ir gyvūnams. Tiesioginė grėsmė iškyla ir vaikų namams, kuriuose apgyvendinta Ursula su broliukais. Tačiau vaikų neevakuoja. Kažkurią akimirką vaikų namai paliekami likimo valiai, ir mažyliai turi patys žiūrėti, kaip gelbėtis nuo vandens. Prieš tai rusų lėktuvai ant Nemuno deltos mėtė bombas, taip bandydami pašalinti tirpstančių ledų sangrūdas. Tačiau subombardavo ir dambas, tad vanduo nevaržomai plūsta į žemumą.
Ursula su siaubu žiūri į artėjantį tvaną. Kiek akys užmato – nė vieno suaugusiojo, bet ji neleis, kad vanduo nusineštų broliukus. Visiems trims pavyksta pasiekti aukštesnę vietą ir prisišaukti pagalbą. Prie jų irkline valtimi priplaukia smulkus valstietis ir nugabena į saugią vietą. Bet išgelbėja tik nuo potvynio. Paprašytas suteikti pastogę, tik numoja ranka. Ir duoda trumpą patarimą: „Eikite į Lietuvą, ten jums tikrai padės.“
Ursulai dešimt metų, ji jaučiasi atsakinga už jaunesniuosius broliukus Willy’į ir Horstą. Su jais grįžta į Tilzitą, iš kur tikisi patekti į Lietuvą. Tačiau Horstas labai triukšmingas ir aikštingas, jo neįmanoma slapta pergabenti per sieną. Visą laiką verkšlena, kad nepaeina. O Ursula ir Willy nebepajėgia jo visą laiką nešti. Tad palieka jį parke miesto centre, prigrasinę niekur neiti, kol jie sugrįš. Vėliau Ursula nebesusigaudo, kiek dienų jie praleido kelyje. Šiaip ar taip, užtruko per ilgai: kai grįžta, mažasis Horstas lyg skradžiai žemę prasmegęs. Ursulą ir Willy’į graužia sąžinė. Bet ką gi jiems reikėjo daryti, be paliovos svarsto Ursula. Horstas dingo be pėdsakų.
