Afganistane patyręs, kad karas nėra didvyriškumas ir šlovingos pergalės, o kur kas dažniau – kraujas, kančios ir ašaros, karo prievolės tarnyboje dirbęs majoras Izmailovas ryžtasi stabdyti naująsias skerdynes. Jis puikiai žinojo apie kariauti neparengtus šauktinius, dažnai visiškai demoralizuotus, didžiavalstybinio imperinio kvaitulio apimtus vyresniuosius karininkus, vadinančius čečėnus beždžionėmis, prastą rusų kariuomenės aprūpinimą, neatsakingumą, visiškai bereikalingas patyčias iš civilių gyventojų, dažnai atvirą banditizmą. Viename iš savo interviu majoras Izmailovas minėjo, kad tokia kariuomenė tiesiog negalėjo efektyviai kariauti.
Viskas, ką ji gebėjo, – tai spjaudytis įniršiu ir užversti priešą lavonais. Iš plačiosios tėvynės „vojenkomatų“ į karo veiksmų zoną būdavo siunčiami pusalkaniai ir išsekę, dažnai fiziškai ir protiškai ligoti šauktiniai. Kiekvieną dieną matydamas tokią betvarkę, majoras Izmailovas rašė straipsnius į Rusijos spaudą, bandydavo patekti į televiziją. Jis rūpinosi, kad tarnybai netinkami kareiviai būtų siunčiami namo, ragino nutraukti niekam nenaudingą karą.
Žinoma, Rusijos gynybos ministerija negalėjo taikstytis su Izmailovo pareiškimais. Kur tai matyta, kad sistemai pavaldus karininkas per spaudą ragina nebesiųsti karių į Čečėniją? Kilo didžiulis skandalas. Isterijos ištikti generolai svaidėsi žaibais ir grasino patį majorą išsiųsti į „maištingąją respubliką“, bet jis nusprendė vykti pats. Ne kariauti, o gelbėti žmones nuo neapykantos. Gelbėti abi kariaujančias puses.
Dagestane gimęs Izmailovas puikiai išmanė kalniečių, taip pat ir čečėnų papročius. Žmoniškas požiūris į čečėnus, jų vilčių ir lūkesčių supratimas padėjo randant bendrą kalbą ir su paprastais kaimiečiais, ir su ginkluotais kovotojais. Netrukus Izmailovas tapo neoficialiu, o nuo 1996 m. – oficialiu abiejų kovojančių pusių tarpininku. Būtent jo dėka šalys apsikeisdavo nukautųjų kūnais, belaisviais, kartais tardavosi dėl ugnies nutraukimo.
Majoro Izmailovo pastangomis iš viso išgelbėti ar išvaduoti 177 žmonės – tiek rusai, tiek čečėnai. Ne tik kareiviai ir kovotojai, bet ir nelaisvėje laikomi civiliai, įskaitant paauglius ir senukus. Derybų būta sunkių ir lengvesnių, įtemptų ir neįtikėtinai pavojingų, kai derybininkas nežinojo, ar iš jų besugrįš. Bet majoras Izmailovas stengėsi savo misiją įvykdyti iki galo. Jis pagrįstai didžiuojasi, kad absoliuti dauguma belaisvių išlaisvinta pasiekus abi puses tenkinančius susitarimus, nemokant išpirkų ir nesigriebiant klastos.
Šis Viačeslavo Izmailovo dienoraštis – geriausias priešnuodis nuo visų rūšių karo.
Niekšybė ir padorumas, žvėriškumas ir žmogiškumas, melas ir tiesa. Kaip išlikti žmogumi žiauriame ir negailestingame pasaulyje?
Šis Viačeslavo Izmailovo dienoraštis – geriausias priešnuodis nuo visų rūšių karo.
Kviečiame paskaityti knygos ištrauką:
Dauguma 40-osios armijos autotransporto batalionų nuolat bazavosi Afganistane. Bet vienerių metų laikotarpiui, keisdami vienas kitą, atvykdavo ir kitų Sovietų Sąjungos karinių apygardų autobatai.
1986 metų pavasarį per Kušką atvyko autotransporto batalionas iš Pabaltijo karinės apygardos, kuris bazavosi Kaliningrado srityje.
Atvykėliai užėjo gana triukšmingai: daug šaudė, dideliu greičiu kirto gyvenamąsias vietoves, traiškė naminius gyvulius, ypač asilus ir kupranugarius.
Niekšybė ir padorumas, žvėriškumas ir žmogiškumas, melas ir tiesa. Kaip išlikti žmogumi žiauriame ir negailestingame pasaulyje?
Afganai įsiminė jų nepagarbų požiūrį į juos.
Nuolatinė kaliningradiečių dislokacijos vieta buvo Šindandas, jie buvo išsidėstę dykvietėje šalia mūsų bataliono.
Į reisus vykdavome tais pačiais maršrutais. Bet stengdavomės, kad kelionių laikas nesutaptų. Jų mašinas afganai dažnai apšaudydavo. Atskirti mus nuo jų buvo lengva. Jie važinėjo naujutėlaičiais uralais, mes – senais kamazais. Mašinų jie turėjo dukart mažiau, bet jų kolonos keliaudavo greičiau negu mūsiškės.
Tragedija kaliningradiečių batalioną ištiko 1987 metų žiemą.
Išsikrovusios Kandahare mūsų kolonos atgal pajudėjo beveik tuo pačiu metu. Mano kolona judėjo šiek tiek priekyje. Bet po paskutinės prieš Šindandą nakvynės Diloramo rajone greitesni kaliningradiečiai mus aplenkė.
O už kelių kilometrų, prie Juodojo kalno, jie pateko į uraganinę ugnį. Mudžahedai surengė pasalą. Praleidę pirmus tris–keturis uralus kartu su kolonos priekyje važiavusia bataliono vado papulkininkio Kretinino mašina, mudžahedai maždaug tiek pat mašinų atkirto ir kolonos pabaigoje. O vidurį sunaikino. Tą maišalynę peršokęs Kretininas grįžo pagelbėti savo kariams ir karininkams, bet iškart žuvo...
Pralėkė beveik 10 metų. Čečėnijoje vyko karas. Ir būtent pagal tokią pačią schemą (kalnų perėjoje atkirstos pirmos ir paskutinės kolonos mašinos) 1996 metų balandžio 16 dieną tarp Daču Borzojaus ir Jaryš Mardų gyvenamųjų vietovių buvo sunaikinta 245-ojo motorizuoto šaulių pulko iš Mulino (Žemutinio Naugardo srities) užnugario kolona. Žuvo 76 žmonės.
Čečėnų smogikams vadovavo „juodas arabas“ Chatabas, karo patirties įgijęs kariaudamas prieš sovietų armiją Afganistane.
**
Afganistane buvo vietų, kur mes nešaudėme į dušmanus, o jie nešaudė į mus. Nežinau, kas dėl to sutarė: gal diplomatai, gal kariškiai, gal taip nusprendė danguje – Dievas juk vienas.
Prieš Kandaharą, išvažiavus iš dykumos, prasideda „žaluma“ – vynuogynai. Čia buvo mudžahedų poilsio bazė. Mes ten nešaudėme. Ir patys čia betoniniame kelyje ramiai išrikiuodavome savo koloną. Mūsų nelietė.
Maždaug už 500 metrų stūksojo elevatorius, ir tuoj už jo prasidėjo 150–200 metrų apšaudymo zona. Su nedideliais tarpais ten leisdavome po vieną mašiną – peršoks ar neperšoks? Kaip tire, šaudant į bėgantį šerną.
Visa 70-oji (Kandaharo) motorizuotų šaulių brigada, kad mus apsaugotų, išrikiuodavo savo kovinę techniką: tankus, savaeigius pabūklus... O mudžahedai, nepaisydami to, pliekė, pliekė, pliekė mus. Užtat... už „sutartinės zonos“ ribų.
Kai kurie tos apšaudymo zonos, deja, neperšoko.
Panašių „sutartinių zonų“ buvo ir Čečėnijoje. Gal čia jautėsi ne taip ryškiai, bet vis dėlto...
Afganistane sakydavo, kad mūšyje vienas puštūnas prilygsta dviem tadžikams, du puštūnai – keturiems tadžikams, bet 10 puštūnų – 10 tadžikų.
O Čečėnijoje? Čečėnai kur kas kietesni negu afganai. Bet ir Afganistane, ir Čečėnijoje smogikai ir banditai – ne vienas ir tas pats, labai, labai skirtinga.
Su smogikais beveik visada galima sutarti, su banditais – tai sunkus reikalas.
**
Neretai nereikėdavo nė dušmanų apšaudymų, kad neprityręs vairuotojas nugarmėtų į prarają su daugiatoniu pakrautu kamazu.
Tą kartą trijų kolonų – per 200 mašinų – vyresniuoju išsiuntė mane. Deja, tą dieną Maskvoje prasidėjo Sovietų Sąjungos komunistų partijos XXVII suvažiavimas.
Iki pirmos nakvynės Dilaramo miestelyje nusikasiau jau vėlai naktį, priverstas palikti kalnų taškuose kelias sugedusias mašinas su jų jaunais vairuotojais.
Rytą, kai jau ketinome pajudėti toliau, iš 40-osios armijos štabo atėjo įdomus, beje, mūsų socialistinei valstybei labai būdingas įsakymas: judėjimą sustabdyti, visus karius susodinti aplink radijo stotį ir klausytis SSKP generalinio sekretoriaus kalbos atidarant XXVII suvažiavimą. Nusispjauti į karą, dušmanai palauks, svarbiausia – įkrauti kariams mūsų komunistinės ideologijos.
Kaip buvo nurodyta, susodinęs karius aplink radijo stotį pats su techninės pagalbos mašina leidausi į mūsų kalnų taškus atvaryti į Dilaramą sugedusių kamazų.
Iki dienos vidurio sėkmingai įvykdžiau tą užduotį. Bet grįžęs į Dilaramą savo kolonos neradau. Pasirodo, priešpiet iš armijos atėjo naujas įsakymas: baigti klausytis generalinio sekretoriaus kalbos suvažiavimui ir per parą (vietoje dviejų) nusikasti iki Kandaharo.
Visiškoje tamsoje lėkėme keliais, kuriuose knibždėte knibždėjo dušmanų.
Kaip visada ideologija buvo aukščiau sveiko proto.
**
Kolonos gale statydavome labiausiai prityrusius, pačius drąsiausius, tuos, kurie prireikus gali skelti į snukį, bet jokiomis aplinkybėmis nepaliks draugo bėdoje. Paskutinė visada važiuodavo techninio aptarnavimo grupė.
Ją sudarė uzbekas, jaunesnysis seržantas Faizijevas, nesu matęs jo besišypsančio, labai sumanus, labai ištvermingas karys; rusas eilinis Volodia Motychliajevas, vidutinio ūgio, liesokas, geras vairuotojas... ir mėgėjas kabinėtis prie jaunų karių (visada jį kontroliavau ir auklėjau), lietuvis, jaunesnysis seržantas Mikilionis (vadindavome Mikiu), puikus vairuotojas. Vežiojo uaziku bataliono vadą ir pelnė jo pasitikėjimą. Po truputį puiko. Galiausiai prasigėrė. Ir vadas jį išvijo. Eilinis Ernstas Robertovičius Eglitis, latvis. Sveikas, bet vikrus, kaip elektrinė šluota. Nepamainomas darbštuolis.
Kaip kolonos vyresnysis į pačią pavojingiausią vietą prie Kandaharo vykau paskutinis, su kolonos galo techninės pagalbos mašinomis.
Buvo 1987 metų pradžia. Kolona išėjo iš dykumos. Kaip visada „žalumoje“ išsirikiavome viena linija. Kas minutę pradėjome leisti po vieną mašiną. Pirmos pervažiavo laimingai. Po to mudžahedai pradėjo šaudyti. Su kolonos galo techninės pagalbos mašina privažiavau prie pat apšaudomos zonos. Mano kariai darė stebuklus.
Seržantas Faizijevas nesustodamas šoka į degančią mašiną ir gelbsti sužeistą vairuotoją, atkabina liepsnojančias kuro talpas ir išveda kamazą iš apšaudymo.
Mikilionis ir Motychliajevas zvimbiant kulkoms ištraukia sužeistuosius.
Bet pats vikriausias – 19-metis Eglitis. Jis viską atlieka greitai, ir tuo pat metu šypsena nedingsta nuo jo veido.
Kulkos pliekia į kabiną. Kamazas riaumodamas rauna iš vietos. Aš šoku ant pakojo ir išlekiame iš šaudymo zonos.
Vaikinai šaunuoliai, visą vilkstinę išvedė iš apšaudymo, beliko peršokti patiems. Tuo momentu kulka atsitrenkia į kamazo kablį ir rikošetu pataiko Egličiui į galvą. Jis krinta ir praranda sąmonę, bet kvėpuoja. Mikis mėgina individualaus medicininio paketo priemonėmis uždengti kulkos išmuštą skylę. Suleidžiame nuskausminamųjų. Kartu su Mikiu šliaužte traukiame Eglitį iki BTR. Per šimtą metrų. BTR pajuda į ligoninę. Liekame su Motychliajevu. Šliaužiame prie techninės pagalbos mašinos, kad išvestume ją iš ugnies zonos.
Motychliajevas pašoka pirmas. Stveriu jį už rankos, stengdamasis sustabdyti. Jis ištrūksta.
Kulkos pliekia į kabiną. Kamazas riaumodamas rauna iš vietos. Aš šoku ant pakojo ir išlekiame iš šaudymo zonos.
...Mirtinai sužeisto Egličio iki ligoninės gyvo nuvežti nepavyko.
Su Volodia Motychliajevu sėdime kamaze. Tyliai sakau jam:
– Atmink tai.
Ką tai? Nežinau. Gal šią dieną? Šį mūšį? Mikį? Faizijevą? Žuvusįjį Eglitį? Dėl ko visa tai? Tuo momentu nejutau neapykantos mudžahedams. Ir niekada jos nejutau.
Galvoje plakėsi mintis, pasakyta to majoro propagandisto: „Mūsų armija per daug pavargo be karo.“
**
Kare kaip kare. Vieni atlieka žygdarbius, kiti... pasirengę iš viso to pasipelnyti.
Tai įvyko 1986-aisiais. Keli Šindande dislokuotos 5-osios motorizuotų šaulių divizijos praporščikai organizavo savotišką biznį. Pardavinėjo afganams nakčiai divizijoje tarnavusias sovietų moteris. Už gautus pinigus pasigerdavo tiek, kad šokinėdavo į baseiną, kuris... buvo be vandens.
Bet ką čia kalbėti apie kitus. Ir manajame, Šindando batalione buvo girtaujantis praporščikas. Jau pašalintas iš pareigų jis (o kartu ir mes) kelis mėnesius, tebebūdamas kariavusiame batalione, laukė, kada jį pagaliau atleis ir grąžins į Sovietų Sąjungą. Ir neleido laiko veltui: gėrė kasdien ir kartais šėlo...
Kur gaudavo alkoholinių gėrimų? Į kiekvieno kamazo stabdžių sistemą pagal normatyvus žiemą reikėjo įpilti po 200 g spirito. Bet stabdžių sistemos paprastai išsiversdavo be spirito. Juk žiemos šičia (jeigu ne kalnuose) paprastai šiltos.