Ji prasideda nuo seniausių laikų, driekiasi per Genpei karą, mongolų įsiveržimus, Tarpusavio karų laikotarpį ir tragiškai baigiasi moderniaisiais laikais 1877 m. Sacumos sukilimu. S.Turnbullas išgvildena visus samurajų gyvenimo aspektus: nuodugniai aprašo jų namus ir tvirtoves, tikėjimus ir kodeksus, taip pat aptaria jų karinį auklėjimą bei ginkluotę. Išsklaidydamas mitus, gaubiančius šiuos legendinius kovotojus, išsamiai papasakoja žinomiausios karių kultūros istoriją.
Viduramžių Japonijos elitinė kovotojų klasė – samurajai, siejami griežto garbės kodekso ir skatinami nuožmaus lojalumo jausmo, istorijoje išryškėjo kaip vieni didžiausią baimę keliančių ir kartu labiausiai gerbiamų karių. Tačiau jų gyvenimas buvo ne vien karas.
Knygos autorius Stephenas Richardas Turnbullas visą gyvenimą domisi Japonija, rašo knygas apie karo istoriją ir religijos studijas. Jo sukaupta patirtis buvo panaudota kuriant apdovanojimus pelniusį kompiuterinį strateginį žaidimą „Shogun Total War“, o 2010 m. jis buvo „Universal Pictures“ patarėjas statant garsųjį istorinį filmą „47 roninai“.
Siūlome skaityti knygos ištrauką.
Samurajai buvo legendiniai senovės Japonijos kariai. Jų gyvenimas buvo kilnus ir kupinas smurto, garbė, asmeniniai principai ir lojalumas jiems buvo itin svarbūs. Šiandien samurajai įsivaizduojami kaip nešiojantys mirtinus kardus ir besivadovaujantys žymiuoju bušido – „kario kelio“ kodeksu. Tačiau karinis meistriškumas buvo tik vienas šių legendinių kovotojų gyvenimo aspektas.
Šioje knygoje peržengiamas kovos laukas, siekiant ištyrinėti visus samurajų gyvenimo aspektus, nušviesti jų šeiminį gyvenimą, atskleisti religinę ir socialinę kilmę, parodyti kultūrinius laimėjimus. Joje gyvai ir įkvepiančiai pasakojama apie samurajus nuo karių klasės ištakų iki pat XIX amžiaus, kai ši klasė buvo panaikinta. Kitaip tariant, pristatoma trumpa japonų karių istorija nuo kardų iki šarvų, nuo kuodų iki elgesio kodų.
Samurajų protėviai
Senovės Japonijoje varžėsi keli vyraujantys klanai, tačiau iki 400 m. po Kr. vienas iš jų triumfavo kovoje. Istorijoje išliko nugalėtojai, vardu Jamatai. Jie tapo esminėmis figūromis, nes Jamatų valdovai – Japonijos imperatorių dinastijos protėviai.
Jų gyvenimas buvo kilnus ir kupinas smurto, garbė, asmeniniai principai ir lojalumas jiems buvo itin svarbūs.
Labai nedaug žinome apie tai, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis iškilo Jamatų valstybė, nors archeologai rado nemažai įvairių užuominų. Bet imperatorių dinastijos ištakos užfiksuotos kaip mitų kūrimo ciklas keliose itin spalvingose legendose, kuriose išdidžiai pasakojama, kaip buvo sukurta imperinė santvarka. Šios dinastijos kilmė atskleista dviejuose kūriniuose: „Kojiki“ („Užrašai apie senovės darbus“), išleistame 712 m. po Kr., ir „Nihongi“ („Japonijos analai“), paskelbtame 720 m. po Kr.
Šiose legendose apie dievus ir herojus nieko nepasakojama apie karus tarp gentainių arba vieną kurį vyravusį klaną. Tačiau visa tai galima numanyti iš sakmių apie dievus, žudančius gyvates tolimuosiuose kraštuose.
Norint suprasti ištisus šimtmečius, net iki XX a., gyvavusį imperatoriaus kultą, reikėtų analizuoti esminį ir plačiausiai žinomą mitą apie tai, kaip Saulės deivė Amaterasu pradėjo Japonijos imperatoriškąją dinastiją, atsiųsdama iš dangaus savo vaikaitį valdyti „vešlių ryžių laukų šalies“. Udži (uji – senoviniai klanai) metė nemažai iššūkių vyraujančią padėtį užimantiems Jamatų valdovams.
Tačiau imperatoriškoji giminė galiausiai visus juos atlaikė ir VII amžiuje pasijuto gana saugi, kad kardinaliai pertvarkytų įstatymus. 646 m. priimta Taikos reforma. Tai – ambicingas įsakų rinkinys, kuriuo buvo siekiama apriboti bet kokią išlikusių klanų įtaką ir padaryti visą Japoniją pavaldžią imperatoriui.
Vienas svarbiausių šios reformos uždavinių buvo įsteigti pirmąją nuolatinę Japonijos sostinę. Po kelių nesėkmingų bandymų 710 m. galiausiai pavyko tai padaryti Naroje. Dviem šimtmečiais anksčiau į Japoniją atneštas budizmas klestėjo ramiomis Naros sąlygomis. Japonija buvo valdoma ir jos sostinės projektas buvo kuriamas remiantis Kinijos Tangų dinastijos pavyzdžiu.
X amžiuje pavadinimas „samurajus“, pažodžiui reiškiantis „tas, kuris tarnauja“, pirmąsyk pasirodė išskirtinai kariniame kontekste.
Šis derinys kurį laiką užtikrino stabilią visuomenę. Buvo veiksmingai susidorota su visais nepatenkintais klanais, visais prieš imperatoriaus valdžią sukylančiais individais, atsikratyta rūpesčių, kuriuos keldavo neseniai numalšinti emiši (emishi – kaimyninės gentys, bėgant amžiams stumiamos vis toliau į šiaurę). 894 m. imperinės sostinės titulą iš Naros perėmė Kiotas. Šią poziciją jis išlaikė iki 1868 m.
Pirmasis samurajus
X amžiuje pavadinimas „samurajus“, pažodžiui reiškiantis „tas, kuris tarnauja“, pirmąsyk pasirodė išskirtinai kariniame kontekste. Iš pradžių juo buvo įvardijami vyrai, kurie vykdavo į imperinę sostinę Kiotą atlikti sargybos prievolės. Bėgant laikui, šis pavadinimas pradėjo reikšti kariškį, tarnaujantį bet kokiam galingesniam feodalui.
Netrukus žodis „samurajus“ įgijo ryškų aristokratinį ir paveldimąjį aspektą, tad pradėta pripažinti ir vertinti šių karių giminystės linijas. Dalis samurajų buvo senųjų Japonijos klanų palikuonys. Kiti – naujai iškilusios šeimos, įgijusios teisę vadintis šiuo vardu dėl karinio meistriškumo. Jų garbinga istorija dar tik pradėta rašyti.
Tarnyba, kurią samurajų šeimos atlikdavo Hejano (Kioto) dvare, dar pagausino jų turtus bei galią. XI amžiuje iškilo du ypač stiprūs klanai: Tairos ir Minamotai. Jie savo žygiais siekė paveikti kito šimtmečio Japonijos politiką. 1156 m. įvyko Hogeno sukilimas, Kiote kilo ginkluotas susidūrimas dėl imperijos paveldėjimo. Jame dalyvavo abiejų šių šeimų samurajai. Netrukus dar vienas ginčas dėl paveldėjimo tiesiogiai supriešino Tairas ir Minamotus.
Dalis samurajų buvo senųjų Japonijos klanų palikuonys.
Tairos nugalėjo 1160 m. Heidžio sukilime ir negailestingai sutriuškino varžovus. Tačiau išgyvenusieji Minamotų žudynes, tarp kurių svarbiausi buvo Tairų pagailėti vaikai, 1180 m. atnaujino karo veiksmus, leisdamiesi į Udžio mūšį. Tai buvo pirmasis ginkluotas konfliktas kare, vėliau pavadintame Genpei karu.
Šis pavadinimas pasirinktas pagal tai, kaip kinai perskaito jų vardus: Minamotų „Gen“ (Gendži) ir Tairų „Hei“ (Heike). Genpei karas yra itin svarbus, siekiant suprasti samurajų istoriją. Pirmiausia Ičinotanio (1184), Jašimos (1185) ir Dan No Ura (1185) mūšiai tapo samurajų meistriškumo etalonu, kuriuo buvo vadovaujamasi visą samurajų istoriją.
Herojiški padavimai ir meno kūriniai įamžino Genpei karo įvykius, išreiškiančius heroizmą žodžiu ir vaizdais. Tai turėjo parodyti būsimoms kartoms, kaip kilniai, narsiai ir teisingai turėtų elgtis samurajus. Beveik visi veiksniai, tapę neištrinamomis samurajų kultūros dalimis, vienaip ar kitaip susiję su Genpei karu.
Meistriškumas šaudant iš lanko ir artimose dvikovose, meno, poezijos ir smurto sugretinimas, begalinė ištikimybė savo valdovui ir šiurpi ritualinės savižudybės tradicija – visa tai regime padavimuose apie Genpei karą. Dar viena Genpei karo žymė samurajų istorijoje – nugalėtojų žengti žingsniai, siekiant įtvirtinti savo triumfą. 1192 m. Minamotui no Joritomui atiteko šiogūno (shōgun) titulas.
Šis laipsnis anksčiau laikinai būdavo suteikiamas samurajų vadams, prisiėmusiems imperinius įgaliojimus, kad susidorotų su žmonėmis, sukilusiais prieš imperatoriaus valdžią. Joritomas, kurio šeima tuo metu buvo nepralenkiama Japonijoje, prisiėmė šį titulą, pabrėždamas savo naująjį karinio diktatoriaus vaidmenį. Laikini imperiniai įgaliojimai dabar tapo nuolatiniai.
Žmonės jų nepaleido iš rankų dar aštuonis šimtmečius, kol Japonija 1868 metais įžengė į moderniuosius laikus. Šiogūno statusas taip pat paverstas paveldima Minamotų šeimos nuosavybe.
Iššūkiai samurajams
Minamotai neilgai džiaugėsi savo sėkme. 1199 m. Joritomas mirė nukritęs nuo žirgo, o jo dinastija valdė tik dvi kartas, paskui ją nuvertė Hodžių klanas. Hodžių valdytojai, gerbdami Minamotų giminės tradiciją saugoti titulą, vadino save verčiau regentais nei šiogūnais. Neatsitiktinai valdant Hodžių šikken (šiogūnų patikėtiniams), o ne Minamotų bakufu, 1221 m. pamėginta atkurti imperatoriaus valdžią.
Šį antpuolį japonams pavyko atremti tik dėl to, kad samurajai buvo itin narsūs ir jiems padėjo netikėtas sąjungininkas – ekstremalios oro sąlygos.
Šis bandymas buvo netrukus užgniaužtas. Tik praėjus dar pusei amžiaus, Hodžiams buvo suduotas pagrindinis smūgis, sukėlęs tikrą grėsmę pačiam Japonijos išlikimui. XIII a. žemyninėje Azijoje vyravo mongolai. Šie nuožmūs raiteliai, vadovaujami Čingischano ir jo įpėdinių, išsiveržė iš gimtųjų stepių ir leidosi užkariauti tolimiausių kraštų – nuo Korėjos iki Lenkijos.
Japonija į mongolų akiratį pateko 1274 m., kai jie užpuolė pietinę Kiūšiū salą. Netrukus, 1281 m., Čingischano kariai rimtai bandė įsiveržti. Šį antpuolį japonams pavyko atremti tik dėl to, kad samurajai buvo itin narsūs ir jiems padėjo netikėtas sąjungininkas – ekstremalios oro sąlygos.
Net 1945 metais žodis „kamikadzė“ vis dar taip stipriai siejosi su įsibrovėlių naikinimu, kad buvo pritaikytas savižudžiams lakūnams, lėktuvais taranavusiems amerikiečių laivus.
Užklupo lemtinga audra – žymusis kamikadzė, „dievų vėjas“. Jis sunaikino mongolų laivyną, kai šis stovėjo nuleidęs inkarus. Mongolų atrėmimas papildė samurajų pasaulį, prisodrintą Genpei karo patirčių, naujomis gairėmis. Net 1945 metais žodis „kamikadzė“ vis dar taip stipriai siejosi su įsibrovėlių naikinimu, kad buvo pritaikytas savižudžiams lakūnams, lėktuvais taranavusiems amerikiečių laivus.
Šiame ritininiame paveiksle vaizduojamas samurajus, kovojantis XI a. Trejų metų (Gosannen) kare. Atkreipkite dėmesį į batus iš meškos kailio ir medinę ritę, kurioje buvo nešiojama atsarginė lanko templė.
Fudživara no Nobujoris 1160 m. per Heidžio sukilimą pagrobė buvusį imperatorių Go-Širakavą. Vėliau Taira no Kijomoris išlaisvino Go-Širakavą ir nužudė Nobujorį. Taira įsteigė pirmąją vyriausybę, kurioje vyravo samurajai. Chromolitografija, atlikta pagal vienuolio Kejono iliustraciją iš „Heiji Monogatari“ („Sakmės apie Heidžį“), XIII amžius
Samurajus iš esmės buvo raitas karys. Šioje tapytoje širmoje, vaizduojančioje 1185 m. Jašimos mūšį, matome Minamotų klano samurajus. Pirmame plane – du samurajai, vienas iš jų, pėsčiasis, laiko rankose naginatas – japoniškus gleivus ilgais lenktais ašmenimis.
