Siūlome susipažinti su knygos ištrauka.
Nors likusieji patyrė pragaro kančias, vežimais traukiantys vokiečiai taip pat nukentėjo. „Labiausiai mus nustebino tai, kaip jie keliavo“, – prisimena britų karo belaisvis. Kartu su tūkstančiais kitų sąjungininkų kalinių jis buvo vedamas į vakarus tolyn nuo artėjančių sovietų.
Nebuvo matyti nei mašinos, nei sunkvežimio, nei dviračio – tik nesibaigianti virtinė dengtų vežimų, kuriuos traukė arkliai arba asilėnai. <...> Apverktinas vaizdas – sušalę, alkani, batai ir drabužiai plyšta akyse, jie slenka nežinodami kur, tikėdamiesi, kad jų nepasieks sovietai. Šalo taip, kad net dieną bet koks su vandeniu sumaišytas gėrimas užšaldavo dar nespėjus pridėti prie lūpų. Naktimis vyrai ir moterys išgyvendavo tiktai susiglaudę vežimuose. <...> Tie, kurie užmigdavo sniege, mirdavo per kelias minutes. <...>
Nuo tada, kai per valandą kelyje įsiliedavo į virtinę, negalėdavai atskirti, kur kaliniai, kur pabėgėliai. Mus siejo vienas tikslas – būti kartu, kad galėtume išlikti. <...> Pabėgėliai mielai mums leisdavo lipti į jų vežimus, nes neturėjo nieko, ką būtų galėję duoti mainais, o mes kiek galėdami prisidėdavome maistu.
Tokiomis sumaišties sąlygomis, kai keliai užsikimšo nuo šąlančių pabėgėlių, daugelį vežimų greitai perėmė pasiviję rusai. Kai kurie sovietų tankai, nenorėdami užleisti kelio, pervažiuodavo tiesiai per virtines, sutraiškydavo viską, kas pasitaikė priešaky. Šios sunkiosios technikos aukos – vyrai, moterys, vaikai ir gyvuliai – būdavo suplojami kaip kartonas.
Jaunoji Josefine Schleiter prisiminė juos apėmusį siaubą:
Tankai veržėsi tiesiai per vežimų eiles. Vežimai buvo išblaškyti į duobes su arklių viduriais jose ir leisgyviais vyrais, moterimis bei vaikais. Sužeistieji vaitojo iš skausmo.
Šalia manęs moteris tvarstė vyrui didelę kraujuojančią žaizdą. Jauna mergina už manęs tarė savo tėvui: „Tėve, nušauk mane.“ – „Taip, tėve, – pritarė jai šešiolikmetis brolis, – aš neturiu galimybių išgyventi.“ Apsiverkęs tėvas pasižiūrėjo į savo vaikus ir tyliai tarė: „Vaikai, dar truputį palaukite.“
Tada atjojo karininkas. Jam buvo atvesti keli vokiečių kareiviai. Jis išsiėmė revolverį, aš užsimerkiau, pasigirdo šūviai, ir prieš mus gulėjo du į galvas nušauti vargšai sustingusiais siaubo žvilgsniais.
Po kaimus pasklidę siaubo apimti likę gyvieji virto lengvomis aukomis.
„Sovietai mus surado ir išsivedė iš svirno, – pasakojo keturiolikos metų Horstas Wegneris. – Tai buvo mongolai. Nuo raupsų jų veidai buvo randuoti. Pasidabinę juvelyriniais dirbiniais – iki alkūnių apsikabinėję laikrodžiais. Atvykę ištempė visus, kurie dėvėjo ką nors iš karinės uniformos, pavyzdžiui, švarką. Juos nusivedė už svirno, nustūmė prie sienos ir sušaudė. Jie net ne visi buvo vokiečiai – kai kurie užsieniečiai. Jie nušovė pašalinį žmogų, kuris aptvarstė mano tėvui koją.“
Moterims gyvenimas panėšėjo į mirtį. Renate Hoffmann pasakoja:
Staiga iš už kampo pasirodė trys rusų kareiviai. Nukreipė į mus savo ginklus ir prievarta nusivedė į namą. <...> Žinojome, ką jie buvo sumanę daryti. Mus išskyrė. Į galvas įrėmė ginklus. Bet kokios pastangos gintis būtų tolygios mirčiai. Viskas, ką galėjai padaryti, tai apsimesti, kad esi akmuo arba mirusi. <...>
Kai trijulė išėjo iš namo, atidariau kambario duris. Tolėliau koridoriuje atsivėrė kitos durys ir pasirodė seselė. Mes tik pasižiūrėjome viena į kitą. <...> Mums buvo bloga, jautėmės šlykščiai. Ačiū Dievui, name iš čiaupų tebebėgo vanduo.
Medikų korpuso gydytojas majoras Rudolfas Janeckis, automobiliu palengva braudamasis užkimštais keliais, išvydo „nesibaigiančios agonijos“ vaizdą.
Netoli mažo miestelio... pirmą kartą pamačiau iš oro nusiaubtą virtinę. Nors bombos – galbūt fosforo – buvo šlapios, žmonės gulėjo visiškai sudegę. Mirusiųjų pozos buvo keistos, motinoms prie krūtinių buvo prisiglaudę vaikai. <...> Netrukus mus sustabdė įnirtingai rankomis mosikuojantis vyras. <...>
Ant mūsų mašinos pamatė raudonąjį kryžių. Iš džiaugsmo jis duso. Atrodė blyškus kaip mirtis ir, tarsi maldautų, iškėlė dešinę ranką. Jis vis rodė į laukuose stovinčio vežimo pusę. Jo kairioji ranka, greičiausiai lūžusi, kabojo lyg prie peties pritvirtintas pagalys.
Jis išlemeno, kad jei aš nepadėsiu, jo žmona mirtinai nukraujuos. Prieš dvi dienas, besiilsinčius miestelyje, juos užtiko rusų tankas. Po kurio laiko jie išėjo. Tačiau žmonai pradėjo bėgti kraujas. Ji vos kvėpavo, ir niekas negalėjo jai padėti.
Esu daręs laukuose sudėtingų operacijų neįmanomomis sąlygomis. Bet tai buvo pirmas sykis, kai apsnigtame lauke, pučiant lediniam vėjui, pacientei gulint purviname vežime krauju sumirkusiais drabužiais, mėginau atlikti gimdos tamponaciją. <...> Aplink stovėjo keletas moterų. Pacientės galvūgaly stoviniavo susigūžęs, sutrikęs, atrodė, tuoj pravirksiantis maždaug keturiolikos metų berniukas. Kai jai leidau dvi dozes vaistų, vyras pasakė, kad „jis turėjo tai matyti“. „Kai virš jos buvo penkioliktas vyras, jie nubloškė mane žemėn, nes numečiau žibintą. Privalėjau šviesti tol, kol jie baigs.“ Kita moteris palingavo galva, nė žodžiu neužsimindama apie savo pačios kančias.
Kaip paprastai tie, kurie bėgo traukiniais, nukentėjo mažiausiai. Tačiau greitis ne visada užtikrindavo sėkmę. Rusų lėktuvai nuolat bombardavo vagonus iš viršaus, o tankai apačioje nutraukdavo bėgius. Kai sovietai galiausiai užėmė Alenšteiną (dab. Olštynas, Lenkija), jie privertė stoties viršininką iš rytų vis dar atvykstantiems pabėgėlių traukiniams duoti signalą „galima važiuoti“. Vienam po kito nieko bloga neįtariantiems traukiniams važiuojant į Alenšteiną, rusai pirmiausia išžudydavo visus vyrus, tada leisdavo laiką prievartaudami vagonuose likusias moteris.
