Ši knyga – tai Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje gyvenusių žmonių dienoraščių ir prisiminimų fragmentai. Joje pasakojama apie dramatišką miestui laikotarpį – 1915-ųjų antrosios pusės įvykius, – paskutinius carinės valdžios ir pirmuosius vokiečių okupacijos mėnesius.
Skaitydami skirtingų tautybių autorių tekstus, nušviečiančius tuos pačius įvykius, galime susidaryti kur kas visapusiškesnį, objektyvesnį vaizdą nei iš vieno žmogaus pasakojimų.
Tačiau bendra atmosfera nekinta. Prieš akis iškyla visuotinis nerimas, minios gatves užtvindžiusių pabėgėlių, karštligiškas carinių įstaigų ir paminklų evakavimas, sąmyšis ir miesto bombardavimai, trumpas tarpuvaldžio laikotarpis, artėjančių vokiečių baimė ir pirmieji kaizerio valdžios potvarkiai. Tai be galo dramatiškas Vilniaus istorijos tarpsnis, nors pats miestas, rusams suvokus gynybos beprasmiškumą ir laiku atsitraukus siekiant išvengti galimos apsupties, beveik nenukentėjo.
Knygoje įrašai sudėlioti dienomis, todėl neįtikėtinai įdomu palyginti įvairių autorių, lenkų ir lietuvių, pasakojimus apie tuos pačius įvykius bei jų vertinimus. Originaliuose tekstuose sutinkamos datos pagal senąjį Rusijos imperijoje galiojusį Julijaus kalendorių skaitytojų patogumui perrašytos pagal naująjį, – Grigaliaus.
Knyga siekiama atkreipti skaitytojų dėmesį į įvykius mieste ir jo apylinkėse, to meto gyventojų bei valdžios nuotaikas, todėl stengtasi pateikti tik tuos prisiminimų fragmentus, kuriuose atsispindi visuotiniame sąmyšyje ir nežinioje paskendusio Vilniaus gyvenimas.
Kviečiame perskaityti knygos ištrauką:
Rugsėjo 18 d.
Peliksas Bugailiškis
Klaiki naktis! Miesto gatvėmis tamsumoje ūžia plaukia kareivių minios. Kur ne kur suskamba jų daužomieji langai. Nepaprastūs šešėliai slankioja namų sienomis nuo liktarnių [žibintų] nešamųjų. Visi nutilę laukia, bijodamies grobimų. Bet štai netikėtai didžiausias sprogimas. Vienas, kitas, trečias ir t. t. Žmonės nesuprasdami blaškosi, lenda į rūsius: mano, kad prasideda bombardavimas. lr iš tikrųjų lyg panašu. Skeveldros net su ugnimi skrenda net kelinton gatvėn. Ne vienam į galvą pataikė, o gal ir užmušė. Namuose gi esant, įspūdis, lyg namų mūrai griūtų. Po kiekvieno sprogimo girdėti skambėjimas sudužusiųjų langų.
Sprogdinami buvo tiltai, geležinkelis, kai kurios dirbtuvės. Bet sprogimai buvo nevykusieji. Žaliąjį tiltą tik vienoje vietoje kiek įlenkė, Žvėryno gi ir visai sveikas paliko. Kariuomenė vokiečių dėl to nė kiek nebuvo sulaikyta. Tik nuostolių žmonėms. Kai kurių namų ties Žaliuoju tiltu visi ligi vienam langai išbyrėjo.
Persikeitimo procesas išėjo visai „pilkas“, be jokių baisumų. Miestas nebuvo visai šaudomas. Tik ryto metu, dar rusams iš miesto neišėjus, jau vokiečiai 10 val. iš ryto ėjo per Žaliąjį tiltą rusų belaisviais vedini. Nė žvalgų mūšių gatvėse nebuvo.
Policija išsikrausčiusi buvo jau naktį 12 val., apie ką pranešė iš anksto milicijai; nuo 6 gi val. ryto ant sargybos stovėjo miesto milicija. Tą pačią naktį išlipdyti atsišaukimai penkiomis kalbomis: rusų, lenkų, lietuvių, gudų ir žydų, kad visuomenė klausytų naujos valdžios.
Nuo pusės dvylikos prasidėjo vokiečių kariuomenės ir abazų ėjimas. Nesustojama jų juosta traukėsi net ligi 9 val. vakaro. lr kur, rodos, jiems ir bepasidėti. lr nejaugi taip toli būtų rusus nuviję.
Miesto žmonių ūpas šventiškas net perdaug. Gėlių kareiviams ir aficieriams davinėjama begalės. Žmonės, apspitę kareivius, šnekučiuojasi, teiraujasi, šie gi su įsitikėjimu į savo pergalę aiškina. lr nė kiek nematyti kareivių ūpo svyravimo.
Jų išvaizda ir drabužiai kiek visgi geresni už rusų, tik vokiečių arkliai daug prastesni, labiau nuvaryti, kaip rusų. Ratai gi ir pakinktai taip pat geresni. Aficieriai be galo mandagūs su savo kareiviais, ir santykiai iš karto matyti geresni ir paprastesni, be tos didelės paviršutinės subordinacijos.
Organizacija gi kaip... vokiečių. Nespėjo įeiti į miestą, jau, žiūrėk, tiltą taiso. Tą pačią dieną ant Šv. Jurgio skvero (dab. Vinco Kudirkos aikštė) įtaisė bevielį telegrafą, pravedė telefonus ir t. t. Visame mieste 18 lauko pašto skyrių.
Jokios netvarkos mieste iš jų pusės nebuvo padaryta. Tuo tarpu rusai besitraukdami nemažai langų išdaužė, sankrovų išplėšė. Sankrovų užkalinėtosios durys, langai pamažėlio ėmė atsiliuosuoti ir visur pilna paplūdo pirkėjų kareivių. Ypač perkama buvo saldainiai, papirosai. Dovanų siūlomi kai kokio daikto, tuoj užklausdavo was kostet, norėdami mokėti.
Nepaprastai smarkūs tie vokiečiai, visa jų eigastis, darbai – visa paskubom. Rusų kareiviai traukdamies nemoka taip sparčiai eiti, kaip šie užeidami.
Rugsėjo 18 d.
Petras Klimas
Rugsėjo 18 d. rytą, man stovint sargyboje gatvės viduryje prie Rotušės, pasirodė du raiti mirties husarai su įspūdinga mirties kaukole žvaigždės vietoje. Jie buvo dulkėti, purvais apdrabstyti, atstatę šautuvus į priešakį, žvitriai dairydamiesi, lyg laukė netikėto šūvio iš užtvorio. Bemaž kaip prieš 500 metų jie buvo apsigaubę pilkais apsiaustais, tik be kryžiaus, bet tokiu pat užmoju. Jie mane pripažino: prijoję atidavė man karinę pagarbą, aš jiems lygiomis atsakiau, kad ir po civiline kepure. Jie mandagiai paklausė, kur kelias į Ašmeną, ir lėtai nujojo. Gatvėse pasipylė žmonės. Kariuomenė po poros valandų įžygiavo pro Žvėryno tiltą, kuriame rusai sprogdindami vos kelias švarplas tepramušė.
Kariuomenė žygiavo Jurgio prospektu tvarkingai ir žvaliai. Nepabaigiama vora vilnijo be atvangos ligi vėlyvo vakaro pro Katedrą į Užupį. Kareiviai buvo švariau apsirengę negu rusai, bet protarpiais vykstančių gurguolių arkliai atrodė labai nuvaryti. Karininkai paprastai bičiuliavosi su kareiviais nepuikaudami. Visa eisena nusiteikė kaip šventadieniniame parade. Triumfo atspalvį ji gavo dėl išsikaišiusių lenkaičių, kurios, matyt, iš anksto pasiruošusios, jiems barstė gėles. Nugirdusios vieną kitą poznanietį lenkiškai prabilusį, jos kone puolė bučiuoti. Kareiviai, susikišę žiedų puokštes į šautuvų vamzdžius, dviprasmiškai šaipėsi. Jie nedauže nei langų, nei plėšė krautuvių. Langai tuoj pradėjo atsidarinėti, ir durys vertis. Krautuvėse atsirado naujų pirkėjų, kurie stvarstė daugiausia saldainius ir papirosus. Dovanos buvo ypatingai mielos.
Nepraėjo nė valandos, kai griebtasi taisyti tiltus. Rusų belaisviai čia dirbo uoliau, negu juos sprogdindami. Šalia įlaužto Žaliojo tilto statė pontonus. Šv. Jurgio skvere išdygo radijos stotis. Lėktuvai tiesė telefonus virš stogų.
Tą dieną visas miestas žiopsote žiopsojo, smalsiai sekdamas tų svečių mažiausią judesį. Krito į akis jų vienodumas. Tarp kareivių ir karininkų tarytum nebūta skirtumo: lygiai visi sėsdavo prie stalo gerti alaus ar kavos, šnekučiavo ir juokavo, lygiai skaitė laikraščius. Taip pat lygiai išdidžiai žiūrėjo į nukariauto krašto gyventojus.
Rugsėjo 18 d.
Czeslaw Jankowski
Sulaukėme...
Vokiečių kariuomenė po visą mėnesį trukusios Vilniaus apsupties privertė rusų kariuomenę trauktis į rytus ir užėmė Vilnių neiššovę nė šūvio. Galima sakyti, jie ne „paėmė“, o išmanevravo Vilnių. Vokiečių kariuomenė į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę įžengė rugsėjo 18 dieną, šeštadienį. [...]
Devintą valandą vokiečių patruliai jau stovėjo abiejuose Žaliojo tilto galuose, užėmę „perėją per Nerį“, o 10 val. jau nemažas vokiečių žvalgybinis būrys iškilmingai įjojo į miestą nuo Žvėryno pusės.
Ir tai buvo ne pirmas žvalgybinis būrys. Pirmasis žvalgybos būrys pasirodė tarp šeštos ir septintos valandos Pohuliankoje, kai toje pačioje Pohuliankoje dar stovėjo rusų artilerija. Žvalgybinį būrį sudarė trys kavaleristai; jojo kareivis, už jo per penkiasdešimt žingsnių kitas, o dar per penkiasdešimt žingsnių – karininkas. Karininkas sušvilpė, kareiviai sustojo. Karininkas prijojo prie trijų milicininkų, budėjusių ties gatvių sankryža, ir uždavė jiems tris klausimus: ar kareivinės laisvos, ar geležinkelio stotis smarkiai apgadinta ir ar yra mieste avižų. Milicininkai nė į vieną klausimą negalėjo teigiamai atsakyti. Karininkas apsisuko ir palikęs milicijos poste vieną kareivį nujojo su kitu. Kadangi kaip tik tuo metu kažkokia chuliganų gauja, pradėjusi plėšti krautuvę, įžūliai priešinosi milicininkams, šie pasikvietė pagalbon vokiečių kavaleristą; tasai iš karto „puolė“ gaują, ir ši bematant išsiskirstė.
Maždaug tuo pačiu laiku keli kazokai dar sėdosi ant žirgų ties Šv. Jono gatvės išėjimu į Didžiąją gatvę, visiškai nežinodami, kad vokiečių žvalgybinis būrys iš trijų kavaleristų joja nuo Žaliojo tilto Pilies gatvės link. Kazokai nujojo Didžiąja gatve gan sparčia ristele. Po Aušros vartų arkada vienas kazokas nei iš šio, nei iš to – tarsi pagarbai ar atsisveikinimui – šovė iš revolverio aukštyn. Kilo baisi panika. Vokiečių kavaleristai, kurie tuo metu buvo jau Imbaruose, išgirdę šūvį išsitraukė kardus ir nušuoliavo Aušros vartų link. Kazokai, pamatę vokiečius, – į kojas. Persekiojimas truko trumpai, nes kazokai, pralėkę po geležinkelio viaduku, nurūko kaip viesulas.
