Pasitelkdamas pavyzdžius iš viso pasaulio, M.Galeotti parodo, kad šiuolaikiniuose konfliktuose kovojama visomis priemonėmis: nuo dezinformacijos ir šnipinėjimo iki nusikaltimų ir ardomosios veiklos. Būtent tai veda į nestabilumą atskirose šalyse ir teisėtumo krizę visame pasaulyje. Tačiau, užuot siūlęs puoselėti viltį sugrįžti į praėjusią „stabilių“ karų erą, knygos autorius išsamiai aprašo būdus, kaip išgyventi šioje naujoje tikrovėje, kaip prie jos prisitaikyti ir pasinaudoti teikiamomis galimybėmis.
Hibridinis karas, pilkosios zonos karas, karas be ribų šiandien keičia tradicinius kariavimo būdus. Šautuvai, bombos ir dronai tapo pernelyg brangūs, nepopuliarūs savosiose visuomenėse ir sunkiai valdomi, o laikai, kai galia buvo matuojama anglių kasyklomis, neužšąlančiais uostais ir dirbamos žemės plotu, apskritai baigėsi. Dabar pasaulis žengia į naują nuolatinių, nedidelių, dažnai nepastebimų, nepaskelbtų ir nesibaigiančių konfliktų erą.
„Ar kompiuterio pelė jau galingesnė už kardą?“ – klausia M.Galeotti. Britų profesoriaus teigimu, puolimas lygiai taip pat lengvai gali būti pradėtas ir iš dienraščio naujienų skyriaus ar įmonės valdybos kabineto, ir iš valstybės karinio štabo. Jūsų „kareiviai“ gali ir neturėti jūsų pilietybės, jie gali net nežinoti, kad apskritai dalyvauja kare ar kieno pusėje kovoja. O kiekvienas karas gali būti pavadintas teisingu, jeigu jo įvertinimą paliksime kariaujantiesiems.
Net turizmas ir prekybos centrai gali būti paversti ginklais.
Valstybės visada naudojo nekarines priemones: grasinimą, viliojimą ir apgavystes, kad pasiektų pergalę. Tačiau dabar pasaulis yra sudėtingesnis ir kaip niekad susijęs įvairiais saitais. Taigi neretai pasireiškia ir tamsioji globalizuotos ekonomikos pusė, kai net turizmas ir prekybos centrai gali būti paversti ginklais.
Šiais laikais grotažymės, memai ir asmenukės tapo savarankiškais naujų naratyvinių karų ginklais ir išplito taip pat kaip populiarusis šautuvas AK-47. Populistai ir separatistai semiasi daug jėgų iš melagienų ir sąmokslo teorijų šaltinio. Naratyviniai konfliktai skaldo bendruomenes ir verčia abejoti esamų sistemų ir valstybių teisėtumu. Ekonominis spaudimas skatina korupciją ir skurdina tuos, kurių nepraturtina. Neoliberalioji ekonomika išlaisvino rinką, o ši savo ruožtu peržengė sienas ir išsilaisvino nuo nacionalinės kontrolės. Net įstatymas tampa ginklu, o ne skydu. Vis dėlto knygos autorius skuba nuraminti ir atskleidžia, kaip ne tik išgyventi visko pavertimą ginklu, bet ir gauti iš to naudos.
Pasak M.Galeotti, galbūt būtų banalu teigti, kad gauname tokius politikus, kokių nusipelnėme, bet kai paprasčiausiai atmetame politiką kaip korumpuotų ir savanaudžių veikėjų sritį, kai sutinkame, kad mūsų šalis vykdytų slaptą, antagonistinę ir prievartinę politiką kitų atžvilgiu, kai gūžčiojame pečiais ir balsuojame nesitikėdami nieko geresnio, tada iš tikrųjų balsuojame už blogiausią suginklinto pasaulio versiją.
Knygą iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis.
Ar seni geri kariavimo būdai mums tampa nebeįperkami? Būtų malonu taip manyti. Iš tikrųjų ginklavimuisi mes išleidžiame daug daugiau nei kada nors praeityje. Antrojo pasaulinio karo laikų naikintuvas „Spitfire“ kainavo apie 12,5 tūkst. svarų sterlingų – dabar tai prilygtų maždaug 822 tūkst. svarų sterlingų. Kita vertus, naujieji „F-35 Lightning II“, kuriuos dabar perka Didžioji Britanija, kainuoja po 92 mln. svarų sterlingų. Kitaip tariant, už vieną lėktuvą F-35 būtų galima įsigyti 112 „Spitfire“ arba visus 640 naikintuvų, kuriuos Karališkosios oro pajėgos (RAF) naudojo per Mūšį už Britaniją, būtų galima nusipirkti – skaičiuojant net ir dabartiniais pinigais – už mažiau nei šešis lėktuvus F-35. Šiuolaikinio karo priemonės iš tiesų yra labai brangios.
Kas nors galėtų paaiškinti, kad šiuolaikiniai naikintuvai senuosius lenkia daugybe parametrų: F-35 (jeigu jis veiks taip, kaip žadama, bet tai jau visai kita istorija) gali vienu metu atakuoti kelis taikinius, net jeigu jų nesimato, ir skristi daugiau nei triskart greičiau negu „Spitfire“. Tačiau jei 1941 m. visiškai apginkluoti JAV pėstininką – nuo chaki spalvos uniformos iki savitaisio šautuvo M1– kainavo 160 dolerių, šiuolaikinis jo kolega su savo modernia ginkluote, maskuote ir naujausiomis technologijomis šaliai kainuoja apie 18 tūkst. JAV dolerių, arba beveik šešiskart brangiau, atsižvelgus į infliaciją. Nors jo karabinas M4 gali šaudyti ilgiau, greičiau, toliau ir dažnai taikliau, nors jis turi neperšaunamą liemenę, naktinio matymo akinius ir radijo stotelę, jis vis dar gali sustingti iš baimės, vienu metu gali būti tik vienoje vietoje ir, deja, turi tik vieną gyvybę. Be to, visiems tiems moderniems prietaisams reikia baterijų, o jos būna sunkios ir dažnai išsikrauna pačiu netinkamiausiu metu.
Karo kainą lemia ir kiekvieno atskiro šaudmens vertė. Pavyzdžiui, naujausios JAV ilgojo nuotolio zenitinės raketos „Patriot“ kaina siekia 5 mln. JAV dolerių (vien tik pati raketa, neskaitant paleidimo įrenginio, radarų ir pan.). Tai atrodytų gana pigu, jeigu ji numuštų branduolinę raketą, kuria ketinama sunaikinti jūsų šalies sostinę, arba 215 mln. JAV dolerių kainuojantį rusų bombonešį TU-160M. Tačiau šiuolaikinis karas ne visada vyksta būtent taip. 2017 m. JAV kariuomenės mokymo ir doktrinų valdybos (angl. TRADOC) viršininkas generolas Davidas Perkinsas atskleidė, kad vienas „labai artimas sąjungininkas“ – paprastai manoma, jog tai Izraelis arba Saudo Arabija – panaudojo „Patriot“, kad numuštų nedidelį, standartinį komercinį ketursraigtį droną, kurį parduotuvėje „Amazon“ galima nusipirkti už 200–300 JAV dolerių. Generolas ramiai pridūrė: „Vertinant ekonomiškai, nesu tikras, ar tai gerai.“
Maža to, šiuolaikiniams karams būdingas didžiulis apetitas ir išrankumas. Daugeliui girdėta nuvalkiota tiesa, kad „mėgėjai kalba apie taktiką, o profesionalai studijuoja logistiką“. Pavyzdžiui, šiuolaikinis tankas su galonu kuro nuvažiuoja šiek tiek daugiau nei pusę mylios. Iš tiesų JAV kariuomenė yra didžiausia pasaulyje degalų naudotoja. Antrojo pasaulinio karo metais vienam kariui per dieną vidutiniškai tekdavo po galoną, tačiau dabar šis kiekis išaugo iki 16 galonų, visų pirma dėl to, kad vis dažniau naudojama kurui imli aviacija, nuskraidinanti į vietą karius, padedanti jiems mūšio lauke ir taip aprūpinanti juos visais būtiniausiais reikmenimis. Daugiau greitašaudžių šautuvų reiškia daugiau kulkų, kurias reikia gabenti kartu. Išmanesni ginklai yra ir brangesni.
Remiantis Brauno universiteto Vatsono instituto karo išlaidų programos duomenimis, per pirmąjį XXI a. dvidešimtmetį JAV „karas su terorizmu“, įskaitant įsiveržimą į Afganistaną ir Iraką, šaliai atsiėjo 6,4 trln. JAV dolerių tiesioginių ir netiesioginių išlaidų. Galime palyginti, kad dešimtmetį trukęs Vietnamo karas kainavo apie 168 mlrd. dolerių, arba 1 trln. dolerių dabartiniais pinigais. O 12 metų trukę Napoleono karai Didžiajai Britanijai kainavo 831 mln. svarų sterlingų, arba 75 mlrd. svarų sterlingų (93 mlrd. JAV dolerių) dabartiniu kursu. Karai nebėra tokie, kokie buvo anksčiau; jie tapo gerokai brangesni.
Kitokios išlaidos
Visgi kalba sukasi ne tik apie dolerius, svarus ar rublius: nefinansinės karo išlaidos taip pat sparčiai išaugo. Pirmiausia, kad ir kiek nežmoniškumo vis dar matyti pasaulyje, galima pastebėti ir didėjantį nenorą beatodairiškai švaistyti gyvybes. Kadaise generolai galėjo susitaikyti su tūkstančių kareivių žūtimi per vienos dienos skerdynes – jei ne dėl abejingumo, tai bent jau dėl įsitikinimo, kad kare tai neišvengiama. (Kita vertus, kai Vaterlo mūšyje lordui Wellingtonui vienas iš jo artileristų parodė ant kalvos stovintį Napoleoną, generolas neva atsakęs: „Ne vadų reikalas šaudyti vieniems į kitus.“) Dabar viskas kitaip.
1983 m. du grupuotės „Islamo džihadas“ nariai bombų prikrautu sunkvežimiu įvažiavo į Beirute dislokuoto JAV jūrų pėstininkų būrio, priklausančio tarptautinėms taikos palaikymo pajėgoms, kareivines: per sprogimą žuvo 241 žmogus, dar 13 vėliau mirė nuo žaizdų. Buvo suduoti atsakomieji smūgiai, tačiau, nepaisant karingos Vašingtono retorikos, netrukus paaiškėjo, kad politinės nuotaikos pasikeitė. Po keturių mėnesių amerikiečiai paliko Libaną. Praėjus dešimčiai metų, 18 JAV karių žūtis 1993 m. Mogadišo mūšyje – įamžinta filme „Juodojo vanago žūtis“ („Black Hawk Down“, 2001 m.) – ne tik pakeitė JAV politiką Somalyje, bet ir atšaldė Vašingtono norą siųsti savo karius į bet kokius užsienio konfliktus ateityje. Visų pirma tai pasimatė reaguojant į po metų prasidėjusį genocidą Ruandoje.
Žinoma, visuotinio pasipiktinimo banga, kurią gali sukelti liūdni vėliavomis apdengtų karstų ir raudančių našlių (jau ne tik moteriškosios lyties) vaizdai, labiausiai gresia demokratinėms visuomenėms. Tačiau net ir gana autoritarinės valstybės gali – savo nepasitenkinimui – pajusti politinę kainą, kurią tenka sumokėti, kai su savo kareiviais elgiasi kaip su šaudmenimis, naudojamais pagal mūšio poreikius. Galbūt taip kadaise kariavo Sovietų Sąjunga, bet kai ji 1979 m. neapgalvotai įsiveržė į Afganistaną ir ten liko iki pat 1989 m., jai jau teko reaguoti į karių žūtis, pirmiausia griebiantis cenzūros (iš pradžių buvo paprasčiausiai teigiama, kad joks karas nevyksta, tačiau dėl grįžtančių karių srauto tokie teiginiai ėmė atrodyti vis mažiau įtikinami), paskui mėginant tinkamai pasirūpinti sužeistųjų evakuacija ir gydymu. Posovietinė Rusija, sunkiai balansuojanti tarp demokratijos ir diktatūros, turėjo būti dar atsargesnė. Visuomenės pasipiktinimas dėl karių ir civilių aukų iš tikrųjų privertė Maskvą paskelbti lygiąsias per 1994–1996 m. vykusį pirmąjį Čečėnijos karą, kuriuo buvo siekiama numalšinti sukilusius kalniečius. Vėliau, per sėkmingą 1999–2009 m. atsakomąjį karą, Kremlius jau kliovėsi cenzūra, tolimojo nuotolio ugnimi ir užverbuotais čečėnų kovotojais. Būtent nuogąstavimai dėl neigiamos savo piliečių reakcijos, kurią galėjo sukelti mintis apie jaunąjį Ivaną, grįžtantį namo cinko karste iš imperialistinių avantiūrų, kurios visuomenei visiškai nerūpi, paskatino Vladimirą Putiną 2014 m. pasitelkti vietinius pagalbininkus, banditus ir avantiūristus savo nepaskelbtame kare Pietryčių Ukrainoje arba samdinius 2015 m. Sirijoje ir 2018 m. Libijoje.
Prie to prisideda ir nepaprastai pasikeitęs žiniasklaidos greitis, prieinamumas bei aprėptis. Amžiuje, kai kiekvienas, turintis „Twitter“ ar „Instagram“ paskyrą, gali būti laikomas informacijos šaltiniu, iš esmės viskas tampa vieša; vienintelis klausimas – kaip greitai ir kokiu rakursu tai iškils į dienos šviesą. Jau seniai praėjo laikai, kai visa informacija apie karą galėjo būti kontroliuojama, kai oficialų naratyvą kurdavo saujelė žurnalistų, kronikininkų, laikraščių savininkų ar televizijos laidų vedėjų. Senovėje viskas buvo daug lengviau. Karaliaus Esaradono valdoma Asirija VII a. pr. Kr. triuškinamai pralaimėjo savo konkurentams elamitams, o po to patyrė dar vieną karinį pralaimėjimą Egipte. Kokį sprendimą priėmė Esaradono kroniką sudaręs nežinomas asmuo? Labai paprastą – tiesiog visiškai neminėti šių nesėkmių. Kiti monarchai dar išradingiau tvarkydavo savo istorijas. Maskvos kunigaikštis Dmitrijus Donietis, 1380 m. Kulikovo mūšyje nugalėjęs mongolų ir totorių kariuomenę, liepė savo paklusniems metraštininkams pavaizduoti tai kaip lemiamą pergalę, išlaisvinusią Rusiją nuo svetimšalių viešpatavimo. Tai, kad po dvejų metų mongolų armija grįžo apiplėšti ir sudeginti Maskvos, o rusų kunigaikščiai dar visą šimtmetį turėjo mokėti jiems duoklę, metraščiuose buvo patogiai nutylėta.
1782 m. Benjaminas Franklinas įsteigė laikraštį ir jame paskelbė kraupią istoriją apie niekšišką anglų planą mokėti Amerikos indėnams už kolonistų skalpus. Jis išdalijo laikraštį savo draugams, šie jį davė paskaityti savo draugams ir netrukus ši šiurpi žinia pateko į kitus laikraščius. Nedidelė smulkmena buvo tai, kad visa ši istorija buvo laužta iš piršto, bet kas būtų galėjęs – ar net norėjęs – aiškintis tiesą? Franklinas sėkmingai sukėlė amerikiečių nepasitenkinimą Anglijos karaliumi, bet kartu ir nuteikė juos prieš indėnus, kaip penktąją barbarų koloną. Šios nuotaikos vėliau atgimė per nevaisingą 1812 m. karą ir prisidėjo prie žiauraus elgesio su indėnais jo pabaigoje.
Tikėtina, kad šiuolaikinė karo korespondento sąvoka atsirado tik XIX a. šeštajame dešimtmetyje, kai Londono laikraštis „The Times“ pasiuntė Williamą Howardą Russellą nušviesti Krymo karo – tai jis ir padarė, atvirai aprašydamas siaubingas paprastų kareivių gyvenimo sąlygas ir Karo ministerijos klaidas. Karas tapo aktualia tema, o ne vien istorikų ir publicistų aptariamu klausimu. Tai lėmė dar iki Pirmojo pasaulinio karo įsigalėjusią naują cenzūros atmosferą ir akredituoto – t. y. valdžiai lojalaus – korespondento pareigybės atsiradimą. Tačiau be to, kad telegrafas ir telefonas leido akimirksniu perduoti informaciją, kino teatruose vis dažniau imtos rodyti kino kronikos – trumpametražiai dokumentiniai filmai apie karą. Kova tarp informacijos valdytojų ir jos rinkėjų darėsi vis įtemptesnė.
Nors valstybės dar niekada taip sistemingai ir uoliai nesistengė kontroliuoti informacijos apie savo vykdomus karus, šiandien tai padaryti tampa vis sunkiau, išskyrus galbūt tik pačias totalitariškiausias šalis. Vietnamo karas, ko gero, buvo pirmasis, kai valstybė pasirodė visiškai nepajėgi suvaldyti žiniasklaidos, o tai įkūnijo, atvirai kalbant, sensacingas Šiaurės Vietnamo 1968 m. įvykdytos „Tet ofenzyvos“ nušvietimas Jungtinėse Valstijose. Pati ofenzyva baigėsi rimtu šiauriečių pralaimėjimu, tačiau, galbūt reaguojant į ankstesnius entuziastingus pranešimus, JAV žiniasklaidoje nuvilnijo kritiškų pranešimų banga, operaciją pristatant kaip Šiaurės Vietnamo laimėjimą. Tai paskatino Baltuosius rūmus persvarstyti savo pasiryžimą tęsti karą. Lemiamą vaidmenį čia atliko televizija – nauja žiniasklaidos priemonė, kurios vyriausybė dar nebuvo išmokusi pažaboti ir kuri į kiekvieno amerikiečio namus galėjo atnešti ne tiek karą, kiek savo požiūrį į karą.
Tačiau tai buvo dar prieš atsirandant socialinei žiniasklaidai. Maskvos bandymus neigti savo įsitraukimą į Ukrainos Donbase vykstantį konfliktą iš dalies sužlugdė jos pačios karių polinkis socialiniame tinkle „Vkontakte“ (Rusijos „Facebook“ atitikmuo) skelbti džiugias asmenukes, padarytas prie gatvių užrašų ar kitų objektų, kurių geografinę padėtį nesunku nustatyti. Panašiai ir tradicinę Sirijos žiniasklaidos praktiką nutylėti kai kuriuos žiauresnius Damasko bandymus atkurti savo valdžią šalyje sugriovė naujoji piliečių žurnalistų karta, besidalijanti naujienomis ir savo patirtimi visame pasaulyje.
Viskas galų gale išlenda į dienos šviesą. Demaskuotojų ir interneto aktyvistų, kompiuterių įsilaužėlių ir neatsargių socialinės žiniasklaidos vartotojų dėka informacija prasiveržė pro užtvankas ir pylimus, kuriais valstybės kadaise nukreipdavo ir blokuodavo jos srautą. Naujas visuomenės noras kritiškai vertinti žmogiškąsias bei ekonomines karo sąnaudas ir iš tiesų smarkiai išaugusi didelio masto industrinių, o vėliau ir postindustrinių konfliktų kaina lėmė, jog tai, kas kadaise atrodė kaip karingų aristokratų ir išsigimusių monarchų pomėgis, dabar tapo pačia kraštutiniausia politikos formuotojų visame pasaulyje priemone.
