„O ką tie urologai veikia?“ – dažnai anapus kabineto durų tenka išgirsti V.Wittkampui. Moterims lankytis pas ginekologą yra savaime suprantama, o vyrai urologo duris praveria tik tada, kai jau labai blogai. Autorius vyrams primena, kaip svarbu rūpintis savo sveikata, ir išsklaido su šia medicinos sritimi susijusias baimes.
Kam iš tiesų reikalinga prostata ir ką daryti susidūrus su prostatos ligomis? Kaip išvengti priešlaikinės ejakuliacijos ir įveikti erekcijos sutrikimus? Kaip pažinti lytiniu keliu plintančių ligų simptomus? V.Wittkampas šioje knygoje dalijasi šmaikščiomis istorijomis iš savo profesinės patirties ir skaitytojams (bei skaitytojoms!) nesudėtingai pasakoja apie vyrų fiziologinius procesus – kaip funkcionuoja varpa, prostata, šlapimo pūslė ir jos sistema. Jis pataria, ką reikėtų daryti, jei kažkas ten, „apačioje“, vyksta ne taip, kaip turėtų.
Kviečiame perskaityti knygos ištrauką:
Gandras urologas
Kai vaikų susilaukti planuojanti pora po metų reguliaraus lytinio gyvenimo be apsaugos priemonių nepastoja, medicinoje tai vadinama nevaisingumu. Kitaip, nei buvo manoma anksčiau, vyro vaidmuo čia irgi nemažas. Nevaisingumo priežastys beveik vienodai slypi abiejų lyčių organizmuose. Trečdaliu visų atvejų pastoti nepavyksta dėl vyro nevaisingumo, tokia pat dalimi – dėl moters. O visais kitais atvejais nepastojama dėl netinkamos abiejų partnerių darnos.
Norint išsiaiškinti, kur glūdi priežastys, pirmiausia reikalingas pats paprasčiausias, tačiau dažnai nepelnytai pamirštas tyrimas – pokalbis su pacientu. Kalbantis gali pasitaikyti ir labai intymių klausimų, kaip, pavyzdžiui, apie lytinių santykių dažnumą, metą ar pozas. Taip pat Jūsų gali paklausti apie vaikus iš ankstesnių santykių ir apskritai apie persirgtas ligas, alkoholio ir nikotino vartojimo įpročius, reguliariai vartojamus vaistus. Jei vienas iš partnerių turi vaikų iš ankstesnių santykių, tai dar nereiškia, kad dėl jo vaisingumo jokių abejonių nėra. Nevaisingumas nebūtinai yra įgimtas, gali išsivystyti su laiku.
Labai svarbus ir moters amžius, nes kuo jaunesnė, tuo moteris greičiau pastoja ir tuo mažesnė vaisiaus apsigimimo tikimybė. Tiesa, panašiai yra ir su vyro spermatozoidų kokybe, tik ne taip akivaizdžiai. Kiek anksčiau minėtas vienų metų laikotarpis nebūtinai privalo sueiti tiksliai, kai kurios poros tiesiog turi palaukti truputį ilgiau, kol pasiseks. Tačiau svarbu nepražiopsoti laiko, kai būtina rasti priežastis. Vis nesėkmingai bandant, su amžiumi tikimybė pastoti mažėja.
Tad panagrinėkime šį reikalą iš esmės. Pirmiausia kalbantis su pora svarbu išsiaiškinti, ar seksas tarp jų iš tikrųjų vyksta. Svarbu ne tik, kaip dažnai, bet ir kada, o tiksliau – kuriuo moters ciklo metu įvyksta lytiniai santykiai. Pačios vaisingiausios dienos yra kelios prieš ovuliaciją ir kelios po jos, maždaug apie ciklo vidurį. Svarbu, kad kiaušialąstė yra pasirengusi apsivaisinti per ilgiausiai 24 val., o spermatozoidai ypatingais atvejais moters organizme gali išgyventi net iki šešių dienų.
Tai naudinga žinoti, jei su partnere pasikliaujate natūraliu šeimos planavimu ir tikitės, kad iki vaisingos Jūsų moters fazės dar likę keletas dienų. Svarbu ir tai, kad kiekvienos moters ciklas yra visiškai individualus ir net gali kas mėnesį keistis. Kad ir kaip neromantiškai skambėtų, jei planuojate susilaukti vaikų, seksas pagal kalendorių ar mobiliojo programėlę – visai naudingas dalykas, reikšmingai didinantis nėštumo tikimybę. Tačiau, kita vertus, vyras ir moteris neturėtų jausti per didelio spaudimo, nes tai gali sukelti psichologinių ir funkcinių sutrikimų, trukdančių pastoti. Pavyzdžiui, stresas, nesvarbu, ar dėl darbinių, ar dėl asmeninių dalykų, mažina abiejų lyčių vaisingumą.
Manykime, kad su moterimi viskas gerai ir paieškokime vyro nevaisingumo priežasčių. O dar kol nepamiršau: prašyčiau abiem kuo skubiau mesti rūkyti, nes nikotinas vaisingumą sumažina perpus. Taip pat reikėtų atsisakyti nesaikingai vartoti alkoholį. Taip, o dabar grįžkime prie vyrų.
Kaip jau spėjome sužinoti, kad galėtų gerai dirbti, sėklidės mėgsta, kai yra vėsiau. Taigi, planuojantis vaikus vyras turėtų atsisakyti karštų vonių, saunos ir soliariumo, tiesa, aptemptas apatines kelnaites ar džinsus gali dėvėti ir toliau. Ir nebijokite, karšta vonia spermatozoidų kokybei kenkia tik laikinai.
Jei sąžiningai laikotės šių rekomendacijų, sutrikusio vaisingumo priežasčių reikėtų ieškoti kitur. Viena vertus, gali būti, kad sutrikusi pati spermatozoidų gamybos sėklidėse funkcija. Priežasčių čia gali būti daugybė, su jomis jau susipažinome kituose šios knygos skyriuose, tai – ir nenusileidusi sėklidė, ir bakterinės arba virusinės kilmės (epideminis parotitas) uždegimai, ir sėklidžių vėžys. Pastarasis nėra tik paprasta problema, nes dažniausiai tenka pašalinti vieną sėklidę, o iškart po to skiriama chemoterapija ir spindulinis gydymas labai jau nepalankūs vaisingumui. Apskritai tai pasakytina apie bet kokias chemoterapijos formas ir gydant kitus vėžinius susirgimus.
Kaip žinome, sėklidės gamina spermatozoidus, nes joms taip „paliepia“ hormonai. Būtent čia gali glūdėti dar viena problemos priežastis. O jei ir čia viskas gerai ir spermatozoidų pagaminama pakankamai, jie vis dėlto gali būti pakitę. Bet grįžkime prie sutrikusios gamybos. Norėdami pasiekti savo tikslą, spermatozoidai iš sėklidžių pirmiausia turi būti nugabenti šlaplės link. Kartais, persirgus kai kuriomis ligomis, sėklinis latakas gali užakti arba dėl raidos sutrikimų jis gali net neišsivystyti. Tai dažniausiai pastebima tik po nepavykusių bandymų susilaukti vaikų, nes šiaip nematyti, kad spermoje spermatozoidų trūktų, nes ji daugiausia sudaryta iš sėklinių pūslelių ir prostatos sekreto. Norint išspręsti šias skirtingas problemas, pradedama nuo priežasčių. Susiaurėjusius lytinius takus galima išoperuoti, uždegimus išgydyti antibiotikais, o kai trūksta hormonų, papildyti jų iš išorės. Pagrindinis tikslas visada tas pats – kad vaikai būtų pradėti kuo natūraliau, t.y. lytiškai santykiaujant.
Net jei su amžiumi spermatozoidų kokybė kiek keičiasi, iš principo vyras dar labai ilgai yra pajėgus tapti tėvu.
Konsultuojant dėl kai kurių operacijų, daugiausia prostatos, būtina pacientui pranešti apie galimą nepageidaujamą poveikį – nevaisingumą. 60-metį perkopę vyrai dažnai tik nusijuokia, patikindami, kad jų šeimos planas jau įvykdytas. Vis dėlto, toliau aiškinant, kad po operacijos gali atsirasti ir erekcijos sutrikimų, dažno pašnekovo veidas apniunka. Brandaus amžiaus seksualumas tebelieka tema, apie kurią prakalba tik nedaugelis. Be abejo, mūsų tėvai tikrai turėjo bent du ar tris kartus drauge permiegoti, priklausomai nuo to, kiek kas sesių ir brolių turi.
