Knyga pradedama pasakojimu apie autoriaus vaikystę, darbą tėvų ūkyje, mokslus. Kai paaugliui Lübbeckei buvo vos trylika, į valdžią atėjo A.Hitleris.
Nemaža dalis vokiečių tikėjosi, kad naciams pavyks sukurti gerovės valstybę, atkurti po Pirmojo pasaulinio karo prarastą Vokietijos statusą pasaulinėje arenoje, todėl fiurerio viešpatavimo pradžia buvo sutikta viltingai. Daugelis tada negalėjo įsivaizduoti, kad įžūlus Hitlerio žvanginimas ginklais ir siekis „atkurti teisingumą“, reiškiant teritorines pretenzijas kaimynams, įstums šalį į ilgą ir sekinantį karą.
Prieš pat Vermachtui užpuolant Lenkiją 1939 m. rugsėjo 1 d., Lübbeckė buvo mobilizuotas į kariuomenę ir pateko į 58-osios pėstininkų divizijos sunkiosios ginkluotės kuopą. Pirmąjį kovos krikštą autorius gavo Vakarų fronte, Prancūzijoje, netrukus jo dalinys buvo dislokuotas nukariautoje Belgijoje, o 1941 m. balandį, likus keliems mėnesiams iki karo su Sovietų Sąjunga, pajudėjo į Rytprūsius.
Lübbeckės kuopa žygiavo sovietų okupuotais Baltijos kraštais, veikė prie Narvos, Leningrado, Volchovo upės, Demjansko, o paskui, dalyvaudama sunkiose kautynėse, traukėsi į Vokietijos teritoriją. Pačioje karo pabaigoje Lübbeckei tik per plauką pavyko išvengti sovietų nelaisvės.
Knygoje gausu kariškos buities aprašymų, žemėlapių, nuotraukų iš autoriaus asmeninio archyvo. Prisiminimus paįvairina dukart Geležiniu kryžiumi apdovanoto Lübbeckės pasakojimai apie santykius su tėvynėje likusia sužadėtine Anneliese, pokario Vokietiją, pirmuosius bandymus įsitvirtinti emigracijoje už Atlanto.
Siūlome perskaityti knygos ištrauką:
Karo metais vokiečių kariai reguliariai sužinodavo naujienas apie karą iš kassavaitinio divizijos laikraščio arba ginkluotųjų pajėgų radijo, bet informacija buvo griežtai cenzūruojama, todėl galėdavome susidaryti tik bendrą vaizdą apie įvykius Rusijoje ir kare apskritai.
Kai 1941-aisiais, mums dar būnant Uricke, Vokietija paskelbė karą Amerikai, nebuvau per daug tuo susirūpinęs – kaip ir daugelis kitų. Tuo metu atrodė, jog Jungtinės Valstijos per toli, kad turėtų įtakos mūsų kovai su Rusija, bet Amerikos pramonė Raudonajai armijai suteikė be galo svarbios materialinės paramos ir padėjo atsigauti po ankstyvų karo katastrofų.
Kai 1943-iųjų pradžioje sužinojome apie kapituliaciją prie Stalingrado, kariai ėmė daug labiau nuogąstauti, tačiau daugelis vis tiek neabejojo, kad galiausiai Vokietija laimės arba bent pasieks palankų taikos susitarimą. 1943-iųjų rugsėjį pasidavus Italijai, pagrindinei Vokietijos sąjungininkei Europoje, mūsų ryžtas kovoti dėl galutinės pergalės tik dar sustiprėjo. Net plūstant naujienoms apie skubų mūsų pajėgų atsitraukimą iš Rusijos, kone kiekvienas likęs namie ar esantis fronte vis dar tikėjo, kad karą laimėsime mes, ir ne vėliau kaip 1944-ųjų vasarą.
Toks nepalenkiamas optimizmas iš dalies atspindėjo nacių partijos jėgą kontroliuoti žiniasklaidą ir formuoti Vokietijos visuomenės požiūrį bei nuomonę. Netilo ir gandai – gerokai sustiprinti Goebbelso, – kad Vokietija gamina slaptus stebuklingus ginklus, kurie galiausiai padės pasiekti pergalę. Kai 1944 metų vasarą į Angliją buvo paleistos pirmosios Vergeltungswaffe („Atpildo“) raketos, atrodė, kad gandai ne iš piršto laužti, nors raketų veiksmingumas galbūt buvo perdėtas.
Režimas savo pranešimais, raginimais ir propaganda meistriškai manipuliavo visuomenės viltimis ir baimėmis, tačiau manau, kad ir patys vokiečiai leidosi kažkiek apgaudinėjami dėl esamos padėties – taip lengviau nepalūžti, kai galimybės akivaizdžiai ne tavo naudai.
Netrukus, kai 1944-ųjų gegužę grįžau į frontą, išgirdome apie Sąjungininkų išsilaipinimą Prancūzijoje. Šios naujienos nebūtinai buvo blogos, nes jau kelerius metus jie rengė antskrydžius į mūsų miestus, tarsi nedrįstų vėl stoti į kovą prieš Vermachtą Prancūzijos žemėse. Buvo tikimasi, kad jiems išsilaipinus, galėsime pakartoti Diunkerko scenarijų ir bent artimiausioje ateityje Vakarai mums nebegrasins.
Kai per porą pirmųjų savaičių po Sąjungininkų išsilaipinimo jų atmušti nepavyko, tapo akivaizdu, kad Vokietijai dabar teks kovoti dviem frontais. Galbūt jeigu Vokietija Vakarų fronte būtų dislokavusi daugiau patyrusių divizijų, tokių kaip 58-oji, D dienos išsilaipinimas būtų žlugęs, bet tuo metu patyrusių karių labai trūko.
Prieš karą Vokietijoje buvo justi didžiulė neapykanta Vakarams, kilusi dėl žiaurių Versalio sutarties sąlygų. Tačiau iki Vakarų sąjungininkams D dieną išsilaipinant Normandijoje, į konfliktą su Vakarų galiomis ėmiau žiūrėti labiau kaip į žaidimą, palyginti su žvėriška kova prieš rusus.
Į Vakarų sąjungininkų nelaisvę pakliuvęs vokiečių karys galėjo tikėtis išgyvensiąs, bet pakliuvęs rusams į rankas – ne. Išgirdęs, kad 1944 metų vasarą mano brolis Ottas pateko į amerikiečių nelaisvę, nesirūpinau, nes žinojau, kad jis saugus. Mano, kaip mūšio lauke atsidūrusio kario, nuomone, karas prieš amerikiečių ar britų karius Vakaruose buvo kova tarp civilizuotų priešų, o karas prieš Raudonąją armiją Rytuose iš esmės buvo vertinamas kaip kova su žiauriu mirtinu priešu.
Į Vakarų sąjungininkus Vokietijoje buvo žiūrima kitaip. Vokiečiai tikėjosi, kad amerikiečiai ir britai kariaus humaniškiau ir laikysis Ženevos konvencijos sąlygų, todėl labai nustebo, kai anglai ir amerikiečiai pradėjo Vokietijos miestų bombardavimus, pasiglemžusius šimtus tūkstančių vokiečių civilių gyvybių. Užuot palaužę vokiečių dvasią, tokiais antskrydžiais tikriausiai įkvėpė juos dar smarkiau priešintis.
Mūsiškiai kariai Rusijoje vis dar nekreipė per daug dėmesio į įvykius Vakarų fronte, tačiau Sąjungininkams sėkmingai išsilaipinus Prancūzijoje karių pesimizmas dar labiau išaugo. Laiškuose Anneliesei vis dar rašiau, jog „neabejoju, kad kare triumfuosime mes“, bet iš tiesų ėmiau vis labiau dėl to dvejoti.
Kai praėjusią vasarą po armijų grupės „Centras“ sunaikinimo traukėmės iš Dauguvos regiono, pirmą kartą ėmiau manyti, kad Vokietija pralaimės kovą, net jei ir išties gausime tuos stebuklingus ginklus. Vis aiškiau suvokdamas, kad Vokietijos pralaimėjimas yra neišvengiamas, laiške Anneliesei prisipažinau, jog „nustojau tikėtis to, kas neįmanoma“. Vermachtui traukiantis beveik visuose frontuose, mintis, kad Sąjungininkai norės pradėti taikos derybas, atrodė vis neįtikimesnė. Nežinodami, kaip toliau klostysis karas, kuo toliau, tuo labiau kovojome tik dėl išgyvenimo– tikėjomės, kad galų gale kaip nors sugebėsime grįžti į Vokietiją.
1944 metų antrojoje pusėje kariai pradėjo diskutuoti apie politiką. Supratome, kad Hitleriui ir naciams tikriausiai kažkas negerai. Dažniausiai fronte tarp kovos draugų savo mintis galėjai reikšti laisviau nei pačioje Vokietijoje. Žinoma, vis tiek turėjai būti apdairus, kam tą nuomonę išsakai. Jei būtum tiesiai šviesiai pasakęs, kad Hitleris – idiotas, tikrai nebūtų pasibaigę geruoju.
Prabėgus porai savaičių nuo Sąjungininkų išsilaipinimo Prancūzijoje, vokiečių karininkas bandė pasikėsinti į Hitlerio gyvybę, bet jam nepavyko. Kaip ir kai kurie kiti mano dalinio kariai, jaučiau nusivylimą, kad iš sąmokslininkų plano išėjo šnipštas. Ne visi vokiečių kariai manė, kad nužudyti Hitlerį – gera mintis, bet buvo akivaizdu, kad vis daugiau vyrų į nacių lyderius ėmė žvelgti neigiamai ir vis mažiau kam rūpėjo Hitlerio likimas.
Kai 1944 metų liepos 23 dieną naciai išleido įsakymą visiems Vermachto daliniams atiduoti pagarbą nacių partijos pasisveikinimu, 58-oji divizija nusprendė nepaisyti šio įsakymo ir toliau atiduoti pagarbą tradiciškai, kaip daugyje pasaulio armijų. Už tokį įsakymo nesilaikymą nubausti nebuvome – galbūt dėl mūsų reputacijos mūšiuose.
Jeigu į mūsų dalinį būtų atsiuntę užkietėjusių nacių, šiems gyvenimas su kitais pulko vyrais nebūtų buvęs rožėmis klotas. Mes buvome patriotai, kariaujantys dėl Vokietijos, o ne gauja rudmarškinių, kovojančių už Hitlerį. Daugelis mano pažįstamų karių nacių partijos nepalaikė, net jeigu mūsų karinė tarnyba ir leido nacių režimui išsilaikyti valdžioje. Nėra atsakymo į klausimą, kaip elgtis, jeigu nori tarnauti savo šaliai, bet nepalaikai jos politinių lyderių.
Nors aš vis labiau nepasitikėjau režimu, Anneliesė pasmerkė prieš Hitlerį susimokiusius vokiečių karininkus kaip išdavikus ir nesiliovė giliai tikėti tiek fiureriu, tiek Vokietijos pergale. Net ir paskutiniais karo mėnesiais ji buvo įsitikinusi, kad Vokietija kuria stebuklingus ginklus, išgelbėsiančius šalį. Kai laiške ji man prasitarė, kad jos kambaryje ant sienos kabo įrėmintas Hitlerio portretas, tiesiog negalėjau tuo patikėti.
Nemažai vokiečių apie režimą buvo tokios pat nuomonės kaip ir ji, bet man toks tikėjimas atrodė visiškai absurdiškas. Vis dėlto, kad ir kas ką manė apie nacių vyriausybę, kiekvienas iš mūsų kovojome iki galo. Pirmasis pasaulinis karas baigėsi paliaubomis, tačiau šįkart karo lemtis paaiškės mūšio lauke.
Kadangi nacių erelis panėšėjo į grifą, vokiečiai juokais ėmė jį vadinti Pleitegeier (bankrutavusiu grifu). Juokelio esmė ta, kad naciai – kiek besipuikuotų ir kiek daug būtų pasiekę karo pradžioje – Vokietiją vedė ne į šviesų rytojų, o į katastrofą.
