O ir patys konferencijos dalyviai, negavę teisės surengti į ją rinkimus, daugiausia buvo surinkti kunigų dėka – juk jie geriausiai žinojo savo parapijiečius, pažinojo vienas kitą, iškilesnius asmenis iš dalies jie ir pakvietė kaip patikimus lietuvius į konferenciją, o ir daugelio iš dvasiškių pavardės yra sąrašų priekyje, juos išsaugojo savo archyve M.Biržiška, kurie dabar saugomi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraštyne.
Konferencijos išrinktoje Lietuvos Taryboje aktyvūs buvo J.Staugaitis, K.Šaulys, A.Petrulis, kunigai veikė lietuvių centruose Švedijoje ir Šveicarijoje (A.Steponaitis, J.Žilius, J.Purickis, V.Bartuška, A.Viskantas (Viscont), Juozas Narjauskas, K.Olšauskas), o kur dar rašytojas J.Tumas-Vaižgantas ir daugelis daugelis kitų lietuvių dvasiškių.
Atskirai reikia priminti vyskupo Pranciškaus Karevičiaus (1861–1945) misiją itin svarbiu 1918 m. pradžios metu, išgaunant Vokietijos pripažinimą Lietuvai, apie kurį jau buvome užsiminę.
Žemaičių vyskupo P.Karevičiaus diplomatinė misija Berlyne 1918 m. pradžioje ilgai tebuvo žinoma iš atsiminimų, kuriuos tikrai verta paskaityti . P.Karevičiaus atsiminimų leidėjai papildė rašytojo, kun. Mykolo Vaitkaus atsiminimų skyriais apie P.Karevičių , kurie publikuoti jo knygos „Keturi ganytojai“ skyriuje „Vyskupas Karys. Arkivyskupas Pranciškus Karevičius“ (knygos p. 51–99), be to, yra ir kitas variantas, paskelbtas visuomenės ir politikos veikėjo M.Yčo atsiminimų dalyje, III tome . Kadangi M.Yčas pateikia ilgas P.Karevičiaus teksto citatas, galimas dalykas, kad arkivyskupas būtent jam buvo atidavęs ar paskolinęs savo originalių atsiminimų dalį. Atsiradus po ranka naujiems dokumentams Vokietijos archyvuose , vyskupo P.Karevičiaus misija Berlyne sušvinta dar įvairesnėmis spalvomis.
P.Karevičius gimė 1861 m. Giršinuose, Mosėdžio valsčiuje, mokėsi Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijoje Kaune, 1886 m. baigė Dvasinę katalikų akademiją Sankt Peterburge, buvo jos profesorius 1886–1888 ir 1893–1910 m. 1888–1892 m. Samaros vokiečių katalikų parapijos klebonas, nuo 1910 m. Mogiliovo kapitulos kanauninkas, gynė latvių ir lietuvių kalbų vartojimą bažnyčiose, nebuvo gerai žinomas asmuo lietuvių visuomenėje ir net tarp kunigų, nes ilgus metus dirbo ne Lietuvoje, o parapijose už etninės Lietuvos ribų.
Pasak kanauninko Juozapo Laukaičio, kanauninkas tada „Lietuvių kalba ir, apskritai, lietuvių judėjimu jis nesidomėjo, neskaitė jokių lietuviškų laikraščių, vedė lenkų prieglaudas ir mokyklas, o lietuviams šventomis dienomis pasakydavo pamokslą. Apie jį buvo susidariusi opinija, kad tai šventas kunigas. Moteris jis priimdavo tiktai prieškambaryje, o jeigu kuri peržengdavo slenkstį į jo kambarį, tai tuojaus šlakstydavęs švęstu vandeniu.
Už teisybę kovodavo atkakliai.
Tokia apie jį buvo davatkų nuomonė“ . Už teisybę kovodavo atkakliai – kartą, kadangi Petrograde buvo keli tūkstančiai katalikų latvių, o latvių kunigo neturėjo, P.Karevičius įsijungė į kovą paskirti jiems kunigą latvį. Dėl to susirėmė su kurijos lenkais, o lietuviai nusprendė, kad jeigu už latvį kunigą Karevičius taip kaunasi, tai reikalui esant gerai kausis ir už lietuvius.
Kai 1913 m. mirė Žemaičių vyskupas Felicijonas Cirtautas, iškilo klausimas, kas užims jo vietą. Daugelis joje matė J.Mačiulį-Maironį, gal K.Olšauską, pats velionis vyskupas F.Cirtautas tame poste buvo numatęs Šv. Rašto vertėją, seminarijos profesorių Juozapą Skvirecką. Kadangi jo nenorėjo vilniečių veikėjų dalis, o kiti priešinosi Rusijos imperijos valdžios siūlomiems kandidatams, kaip dažnai būna, 1914 m. pavasarį laimėjo tarpinis atstovas – Karevičius. Dėl tos priežasties Skvirecko santykiai su Karevičiumi liko nepaprastai šalti.
Karevičiaus kandidatūrai atsidūrus Vatikane, pats Karevičius be galo susirūpino, nes lietuviškai jis buvo nesimokęs ir nieko neskaitęs, tad kalbos klausimais atsilikęs. „Pirmas dalykas, ryžosi išmokti lietuviškai ir užsisakė lietuviškus laikraščius. Kun. Laukaitis jį ėmė mokyti lietuvių kalbos. Iš tikrųjų tris mėnesius kasdien lankydavosi pas kun. Laukaitį ir visu uolumu perėjo gramatiką ir sintaksę“ .
P.Karevičius neapkentė neteisingų šmeižtų ir neteisybės.
P.Karevičius neapkentė neteisingų šmeižtų ir neteisybės. Žinoma, kad lenkai norėjo vyskupo lenko, todėl kai kurie papylė ant jo skundų popiežiui, net po to, kai šis pasirašė Karevičiaus nominaciją. Pamatęs tokias lenkų šunybes P.Karevičius tapo pačiu uoliausiu lietuviu, anot Juozapo Laukaičio – patys lenkai iš atšalusio lietuvio padarė karščiausią lietuvių patriotą Karevičių, kuris pamatė, ko gali susilaukti iš urapatriotų lenkų .
Dar neapsistojęs Kaune naujasis vyskupas P.Karevičius atliko vieną svarbų bažnytinį ir patriotinį žygį – neatsiklausdamas Žemaičių vyskupijos kapitulos nuomonės ir pritarimo, nominavo tris naujus prelatus ir vieną kanauninką: prelatais – J.Mačiulį-Maironį, A.Jakštą-Dambrauską ir Gražbylį-P.Januševičių, o kanauninku – K.Olšauską. Visi jie lietuvių patriotai ir rašto darbininkai, lietuviškų draugijų ir mokyklų steigėjai, organizatoriai.
Lietuvių visuomenė buvo patenkinta tokiu naujojo vyskupo siunčiamu signalu, o į Romą žaibu nuėjo nepatenkintųjų tais paskyrimais skundai.
Lietuvių visuomenė buvo patenkinta tokiu naujojo vyskupo siunčiamu signalu, o į Romą žaibu nuėjo nepatenkintųjų tais paskyrimais skundai. Nors naujasis vyskupas tada tik atsiklausė dėl naujų kandidatūrų Rusijos valdžios nuomonės ir gavęs joms pritarimą, įvesdino į naujas pareigas paskirtuosius taip, kaip ir derėjo – pats jau būdamas Kaune ir tapęs Žemaičių vyskupu, skundai prieš tokį P.Karevičiaus žingsnį pradėjo veikti.
Savo ingresą (iškilmingą įžengimą) Kauno katedroje P.Karevičius pažymėjo inauguracijos pamokslu, kurį pasakė, anot monsinjoro K.Šaulio – „žemaitiškai aukštaitiška lietuvių kalba“, tik po to prakalbo lenkiškai, daug vietos skyrė liaudies švietimui, pagyrė tam daug laiko skyrusį K.Olšauską už jo veiklą kuriant „Saulės“ draugiją. Dalyvavę ingrese lenkiškai kalbantys dvarininkai bajorai (piliečiai) įvertino tai kaip „litvomano“ atėjimą ir vyskupą boikotavo.
Vyskupo tiesus, kietas poelgis, atviras ir radikalus patriotizmas, ginantis ilgai ignoruotą lietuvių kalbą bažnyčiose, nudžiugino jaunuosius lietuvių kunigus, kurie jau suvokė, kad dabar galės atvirai ir nekliudomai dirbti ne tik tikėjimo ir bažnyčios, bet ir lietuvybės labui . Tačiau jau pirmojo savo apsilankymo Romoje metu vyskupas P.Karevičius iš kardinolo Pacellio išgirdo, kad yra skundų prieš K.Olšauską, J.Mačiulį-Maironį (už neva ar iš tiesų erotišką jo poeziją), Jurgį Narjauską ir kitus patriotiškai nusiteikusius lietuvių kunigus , kuriuos pats vyskupas labai vertino ir palaikė.
Vokiečiams artinantis, vyskupas Karevičius, kurį laiką laikinai įkurdintas Panevėžyje, po to išvyko į Rusijos gilumą.
Kauno komendantūros įsakymu, Žemaičių vyskupijos konsistorija buvo perkelta į Smolenską. Vokiečiams artinantis, vyskupas Karevičius, kurį laiką laikinai įkurdintas Panevėžyje, po to išvyko į Rusijos gilumą. Tik Dūmos deputatui M.Yčui ir kitiems išrūpinus leidimą, Karevičiui per Švediją ir Vokietiją leista sugrįžti į savo vyskupiją 1916 m. rugpjūtį.
Suprantama, kad jo laukė ne itin malonūs susitikimai su Vokietijos okupacine valdžia Lietuvoje, visų pirma su Oberosto administracijos pareigūnais, pačiu kunigaikščiu, pulkininku F.von Isenburgu-Birsteinu. Isenburgas, įkūrus vadinamąją Vokiečių valdybą (administraciją) Lietuvai, perėmusią buvusios Nemuno armijos civilinės valdybos (Zivilverwaltung der Njemen Armee) funkcijas, tapo administracijos viršininku ir rezidavo Tilžėje.
Frontui stumiantis į Rytus, 1916 m. balandžio 25 d. jo būstinė persikėlė į Kauną. Isenburgo įstaigos pavadinimas pagaliau tapo Lietuvos karine valdyba (die Militärverwaltung Litauen), jos teritorija plėtėsi vokiečių armijai žygiuojant į šiaurines Lietuvos dalis. 1917 m. kovo mėn. teritorija išsiplėtė, sujungus ją su Vilniaus–Suvalkų valdybos teritorijomis. (Isenburgo-Birsteino būstinė kovo 25 d. persikėlė į Vilnių, nepaisant lietuvių pastangų, Isenburgas atleistas 1918 m. vasario 1 d. Jo vardas buvo siejamas su visomis okupacinėmis blogybėmis Lietuvoje).
Vieniems jis buvo geras kunigas ir blogas vyskupas, tiesmukas, viešai supeikdavęs kunigus.
Pokalbiuose su Isenburgu vyskupas Karevičius išlaikė tvirtumą, pabrėžė, kad lietuviai kol kas tebėra Rusijos imperijos piliečiai, ir dėl tos priežasties nesileido diktuojamas ir vadovaujamas visur ir visada, kaip nesileido kritikuojamas be faktų ir vėliau, remiantis tik šmeižikiškais skundais ir Vatikano pareigūnų, kai jau buvo paskelbta ir atsikūrė Lietuvos valstybė. Vieniems jis buvo geras kunigas ir blogas vyskupas, tiesmukas, viešai supeikdavęs kunigus ir tvodamas į akis tiesą lenkintojams, lenkus palaikančių Vatikano pareigūnų kvočiamas, neretai nediplomatiškai, dėl melo, šmeižto ar kitokios neteisybės ir kojomis piktai patrepsėdavo, nes buvo nepaprastai emocingas.
P.Karevičius – kovingas pašnekovas, siauros jo akys ir suglaustos lūpos, veidas be jokios išraiškos – jis verte veria pašnekovą, kuris pasijaučia nejaukiai, jei kalba neteisybę. Pats Karevičius savo atsiminimuose atskleidžia savo žodžių stiprinimo būdus, kai tekdavo kalbėtis su jį ar Lietuvą kaltinusiais aukštuomenės atstovais arba valdžios pareigūnais: „Aš tiktai per nosį įtraukiau oro, todėl balsas pasidarė drūtesnis ir stipresnis (…)“, arba – „Atsigėręs vandens, įtraukęs nosin oro, tvirtu balsu atsakiau (…)“, arba dar tvirčiau kalba už lenkų kalbą bažnyčiose pasisakančiai grafienei: „Leiskime, – pridūrė grafienė, – žmonėms laisvai patiems apsispręsti, kokia kalba jie nori pamokslų ar giedojimų.“ – „Tai leiskime, ponia, ir lietuviams būti lietuviais“, – atsako grafienei vyskupas.
O nuožmiam lietuvių skriaudikui Isenburgui von Birsteinui pagrasinus vyskupą priversti daryti tai, ką jie nori, vyskupas atkirto: „Užsidegęs ir pajutęs savy narsą įtraukiau oro ir tvirtu balsu atsiliepiau: /…/ Jūsų Šviesybe, galite mane ištremti, galite liepti mane sušaudyti, bet manęs, mano sąžinės priversti Dievas neleis“ .
Vyskupas atsidūrė Draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti veiklos centre. Tai buvo svarbu, kai vokiečių administracija sumanė tą darbą centralizuoti ir pati jam vadovauti, nors iki tol draugijos veiklą tvarkė patys lietuviai, dabar gi užsimota padaryti tą darbą priklausomą nuo Oberosto. 1917 m. sausio 3 d. pas vyskupą Karevičių įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo iš Vilniaus atvykę okupacinės valdžios pareigūnai dr. Steputatas ir karininkas Liudžiuvaitis, lietuviai iš Vilniaus ir Kauno – A.Smetona, kun. K.Šaulys, kan. J.Alekna, S.Banaitis. Suvokietėjęs mažlietuvis Steputatas pateikė projektą, kuriuo numatytas suliejimas valdžios ir visuomenės organų, atliekančių šelpimo funkcijas.
Šalpos darbą turėjo atlikti kreishauptmanas (srities komendantas), pasikvietęs į patarėjus du vietos gyventojus, o centre gautas sumas turėjo skirstyti draugijos komiteto ir okupacinės valdžios atstovų komisija. Tokie centrai turėjo būti du – vienas Kaune, kitas Vilniuje (Vilniaus ir Suvalkų gubernijoms). Vyskupas P.Karevičius pareiškė, kad tos sumos, kurias lietuvių šalpos komitetas gauna iš užsienio šalpos fondų, turi būti jo žinioje ir jo paties tvarkomos. Užėmus vyskupui tokią poziciją su vokiečiais nesusitarta. Tuo būdu svarbiausiu paramos iš užsienio dalytoju ir sąsaja su užsienio paramos centrais tapo vyskupas P.Karevičius .
Daugeliui P.Karevičius atrodė esąs puikus vyskupas, tiesiai siekęs lietuviškos katalikiškos tautinės Lietuvos ir viską daręs, kad tokia atsirastų, konservatyvus, nelengvai priėmęs žemės reformą, nuolatos skundžiamas Romai . Tačiau šiame rašinyje mums svarbiausia jo misija Berlyne 1918 m. vasario pradžioje.
Modus vivendi (lot. gyvenimo būdas) su vokiečiais šalininkus, o ir pačius vokiečius, kiek pribloškė Lietuvos Tarybos skilimas dėl gruodžio 11 d. deklaracijos. Dėl šio skilimo vokiečiai ir nemanė patenkinti lietuvių prašymo – priimti Lietuvos Tarybos delegaciją į Lietuvos Brastoje su Sovietų Rusija vykusias taikos derybas. Keturi iš Tarybos pasitraukę nariai keturias savaites nedalyvavo jos posėdžiuose. Tačiau vokiečiai kietai laikėsi nenuolaidžios linijos. Pačioje Taryboje padėtis darėsi sudėtingesnė ne tik dėl konsensuso, bet ir dėl finansų. Žemaičių vyskupas P.Karevičius, pasirodo, buvo savotiškas Tarybos kreditorius. Štai 1917 m. gruodžio 14 d. Tarybos posėdyje svarstoma kaip gauti kredito tarybos veiklai, Smetona praneša, kad Tarybai Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius pažadėjo paskolinti 50 tūkstančių markių .
Žemaičių vyskupas P.Karevičius, pasirodo, buvo savotiškas Tarybos kreditorius.
Vokietijai nepripažįstant Lietuvos nesisprendė ir nepaprastai svarbus Tarybai klausimas, kad Vilniaus vyskupu būtų paskirtas lietuvis. Kanauninkas K.Olšauskas tuo metu, kaip užsienio lietuvių organizacijų atstovas turėjo leidimą dalyvauti Lietuvos Tarybos posėdžiuose ir neabejotinai apie visas svarstomas problemas informuodavo Kaune gyvenantį Žemaičių vyskupą. Kol kas tenkintasi mažais žingsneliais į priekį, tačiau buvo ir pasiekimų. Lietuvos Taryba rūpinosi ir Vilniaus vyskupijos lietuvių bažnytiniais reikalais, nes vyskupija buvo be vyskupo, o ją valdė lietuviams nepalankus prelatas K.Michalkievičius.
1917 m. gruodžio 14 d. Taryba apsvarstė nenormalią lietuvių padėtį Vilniaus vyskupijoje ir nutarė memorialu kreiptis į Šv. Tėvą. Komisija (Smetona, Mironas ir Petrulis) apsvarsčiusi, kaip įteikti Romos popiežiui tokį memorialą, nutarė pasiųsti specialią delegaciją pas popiežiaus nuncijų Miunchene. Iš pradžių buvo numatyta su nuncijumi Eugenio Pacelliu susitikti Stulginskiui, Petruliui ir Smetonai. „Prisipažįstu, kad mane šis uždavinys labai džiugino, nes įdomu buvo nuvažiuoti, pamatyti platesnį pasaulį – Berlyną, Miuncheną, Šv. Tėvo atstovą. Bet reikia žinoti, kad toksai išvažiavimas nebuvo lengvas, nes vokiečių instancijos tokius leidimus iš Lietuvos išvažiuoti, kad ir į Vokietiją, labai ilgai ir nuodugniai svarstydavo ir toli gražu ne visuomet patenkindavo“ – rašė atsiminimuose A.Stulginskis.
Tuo metu Taryba plėtė savo ryšius su idėjiniais sąjungininkais – vokiečių katalikų politikais. 1917 m. gruodžio 28 d. į Berlyną išvyko Smetona ir Stulginskis. Čia jie susitiko su Reichstago centro lyderiu, Lietuvai palankiu vokiečių politiku M.Erzbergeriu, davusiu lietuvių atstovams rekomendacijų. „Erzbergerio rekomendacijos tuomet buvo labai svarios, – rašė 1939 m. Stulginskis. – Naujus metus, prisimenu, sutikome vaišėse pas gen. Hoffmanną . Jis taipgi buvo laikomas lietuviams palankus, bet Erzbergeriui toli, labai toli, neprilygo. Tiesa, lyg juoda dvasia visur kartu su mumis buvodavo žinomas baronas Roppas. Jis net dėjosi lietuviu esąs. Bet štai nei iš šio, nei iš to p. Smetona gauna žinią, kad jis privalo grįžti Vilniun, nes ten šaukiamas iškilmingas Tarybos posėdis. Tretysis delegacijos narys a.a.kun. A.Petrulis nežinia kodėl net į Berlyną neatvyko. Tokiu būdu aš bepasilikau vienų vienas tokiai svarbiai misijai atlikti“ .
Jis taipgi buvo laikomas lietuviams palankus, bet Erzbergeriui toli, labai toli, neprilygo.
Tačiau Miunchene Stulginskiui labai pravertė lotynų kalbos mokėjimas. Jis su vienu kunigu parašė memorandumą ir, remdamasis Erzbergerio rekomendacija, susitiko su Šv.Tėvo atstovu E.Pacelliu. Eugenio Pacellis pažadėjo pasiųsti memorandumą į Romą ir paremti lietuvių reikalavimą paskirti Vilniaus vyskupu Jurgį Matulaitį-Matulevičių .
Įtemptoje ir sudėtingoje situacijoje ir Tarybos daugumai prireikė tiesioginės vyskupo P.Karevičiaus pagalbos. 1918 m. sausio 10 d. Tarybos posėdyje buvo svarstomas svarbus būsimai valstybei Vilniaus vyskupijos ganytojo klausimas ir nutarta „prašyti Kauno vyskupą Karevičių imtis tuo klausimu ir pavažiuoti Ryman ir kitur, kur būtų reikalo. Tam klausimui medžiagą suruošti išrinkta komisija iš Smetonos, Mirono ir Petrulio“ . Vyskupas ruošiamas kelionei į Romą, jam teikiama medžiaga. Sausio 28 d. posėdyje J.Šaulys pranešė apie pasišnekėjimą su Boninu dėl susidariusios Taryboje situacijos apie sausio 26 ir 27 d. Tarybos nusistatymus, jos narių išstojimą ir sąlygas, kuriomis tie nariai galėtų grįžti vėl į Tarybą.
Įtemptoje ir sudėtingoje situacijoje ir Tarybos daugumai prireikė tiesioginės vyskupo P.Karevičiaus pagalbos.
Vyskupui ruošiantis į Romą, atėjo iš barono von Roppo dar ir kvietimas apsilankyti Berlyne. Karevičius 1918 m. sausio 28 d. Tarybos klausė, ar jam važiuoti į Berlyną, nes yra gavęs Vokiečių–Lietuvių draugijos (Deutsch–Litauische Gesellschaft) pakvietimą. Taryba neabejojo: „Nutarta: Prašyti Žemaičių vyskupo nuvažiuoti bažnyčios ir žmonių reikalais į Berlyną kuo greičiausiai“ .
Tad neseniai sukurta draugija ir pakvietė P.Karevičių apsilankyti Berlyne. Rūpinosi vyskupo kelione ir Reichstago katalikų centras, konkrečiai M.Erzbergeris, kuris atsiminimuose rašė: „Aš prašiau, kad pats vyskupas atvažiuotų į Vokietiją ir padėtų pralaužti ledą, ypatingai vyriausiojoj [karo] vadovybėj. Vyskupo atvažiavimas šiek tiek pastūmėjo reikalą, bet nesuprantamas Vokietijos elgesys su teisingais reikalavimais sėjo nepasitikėjimo sėklą“. M.Erzbergeris pabrėžė, jog 1918 m. vasario 5 d. vyskupas jam skundėsi, kad lig šiol dar nepatiesti pamatai Lietuvos valstybei pastatyti .
Rašytojas, kun. Mykolas Vaitkus užrašė P.Karevičiaus pasakojimą 1918 m. vasarą Jokūbave, pietų kunigams metu, apie savo apsilankymą pas legendinį tada karvedį P.von Hindenburgą ir gen. E.Ludendorffą Vokietijos kariuomenės generaliniame štabe Kreuznache – mat Keuznacho spa, viešbučiai ir vilos esant potvyniui upėje nuo 1917 m. sausio laikinai tapo kaizerio Vilhelmo Vyriausiosios vadovybės vieta, pats kaizeris gyveno sanatorijoje, o Generalinio štabo pastatas buvo Oranienhofas. Jame kaizeris, Hindernburgas, Ludendorffas susitikdavo pokalbiams ar deryboms.
Abu tie karo vyrai gerai papildė vienas kitą, buvo taip vadinamos vokiečių „karo partijos“ atstovai, o Ludendorffas garsėjo savo nuožmia politika okupuotose teritorijose, kuriose nieko nenorėjo keisti, o tik išnaudoti resursus ir plėšti gyventojus armijos labui. Kelionę traukiniu iš Berlyno P.Karevičiui ir K.Olšauskui kaip valstybės svečiams apmokėjo Vokietijos valdžia. Apie šį vizitą P.Karevičius kunigams taip pasakojo:
„Generolas Hindenburgas mane priėmė visai žmoniškai. Besąs nebaugus. Toks aukštas, dručkis, plaukai šepečiuku, veidas didelis, platus, apdribęs, akys truputį užgriuvusios, ūsai vešlūs ir ilgoki, visas veidas labai rimtas, o visas stotas stambus – galingas, betgi gerokai mums žemaičiams primena visų mūsų matytąjį kiaulių kupčių, kurs lioub švaistytis Žemaičių parubežiais. Tad didesnės baimės man neįpūtė ir pasirokavova visai įmanomai. Bet dėl Lietuvos nepriklausomybės jis ėmė išsisukinėti: girdi, jis esąs vien kareiva, ne politikas: politinius klausimus savo žinioj turįs generolas Erich von Ludendorf, generalkvartirmeisteris: tad aš turįs nepriklausomybės reikalu į jį kreiptis. Taip ir teko atsisveikinti, mažne musę kandus. Beje, pirma su juo papietavome.
Bet dėl Lietuvos nepriklausomybės jis ėmė išsisukinėti
Nuo to generolo nuvykau pas tą tatai Erichą von Ludendorf’ą. Priėmė kariškai prūsiškai. Irgi nemažas vyras, tik nestoras, kaip Hindenburgas; blyškiu pailgu veidu, kietai sučiauptomis lūpomis, mažais ūsiukais. Stotas tiesus, styri, kaip baslį prarijęs… O tos akys, tos akys! Tokių nebuvau savo amžiuj matęs! Nedidukės, ale kaip grąžtas gręžias į tavo vyzdžius… O šaltos, nors žaižaruote žaižaruoja. Tikrai, dega kaip vilko naktį, nors dabar ir diena. Tasgatės, pasisodino mane priešais save, prieš šviesą ir įsmeigė savo tuos grąžtus man stačiai į pat akių dugną – ir gręžia, ir spigina, ir šaldo…
Aha, – manau sau; tu nori mane palaužti, pasmeigęs it vabalą ant spilgų! Tikies, kad neišturėjęs tavo vilko vyzdžių, nuleisiu akis, sumišiu ir tavo valiai pasiduosiu, kaip, turbūt, kiti daro?.. Kad tu, prūse, nesulauktum!.. Paveizėsim, katras pirmas nuleis ar nukreips akis!
Tad taip, vadinas, spoksova į viens antrą: jis, kaip vilkas į mane, o aš – į jį… Praėjo minutė, kita… dar ir dar… Tikrai nebežinau, kaip ilgai truko ta mudviejų dvikovė… Gal penkioliką minučių… Spoksova nemirkčiodami: jis – nugalėti, aš – ištūrėti…
Ant galo pagalės – vilko generolas, nebeištūrėjo – nukreipė akis į šalį ir po valandėlės, į mane atsikreipęs prabilo:
– Vadinas, atvykote prašyti, kad paskelbtume nepriklausomą Lietuvą? Nieko sau! drąsus užsimojimas! O ar žinote, ką tai reiškia sukurti naują valstybę, tikrai sukurti, nes mažne iš nieko! Juk jūs lietuviai neturite būtiniausių dalykų, iš kurių kuriama valstybė: nei reikiamų žinių, nei reikiamos medžiagos – administratorių, valdininkų, karininkų, juristų /…/
Tos išdidžios kalbos klausantis, man ėmė kraujas virte virti.
Tos išdidžios kalbos klausantis, man ėmė kraujas virte virti. Matau nieko iš to kalakuto nepešiąs, o aš bent kirsiu jam visą tiesą! Todėl šiaip taip ramdydamasis, gana mandagiai sakau jam:
Taip, taip, žinoma! Mes lietuviai – vargšų ir nemokšų tauta, nieko neturinti, netgi nei šiokios tokios kultūros! Žinoma, tai ne vokiečių tauta, tokia turtinga, tokia galinga, tokia kultūringa! Bet štai tie jūsų kultūringieji tautos atstovai – kareiviai bei karininkai ar valdininkai – kaip jie garbingąją kultūrą mums nekultūringiesiems demonstruoja!
Ir aš ėmiau generolui pasakoti ryškiausius vokiečių prasilenkimus, švelniai tariant, su teise bei teisybe . Ludendorfas iš pradžių klausos, klausos apsiniaukęs, kaip perkūno debesys. Galų gale nebeištvėręs sako:
– Negali būti! Negalimas dalykas! Vokiečių kariuomenė to negali daryti!
– Gali, nesgi padarė. Štai bent dalis tų darbelių, įdokumentuotų ir labai tiksliai paliudytų!
Štai bent dalis tų darbelių, įdokumentuotų ir labai tiksliai paliudytų!
Čia išsitraukiau iš ančio pluoštą, ir tai storą, tų popierių ir rodau… Jis papuškavo, papuškavo, apsivaldė ir, atlyžęs, niūriai tare:
– Na, gerai. Pažiūrėsiu, kad galima padaryti. Vykite pas kanclerį poną grafą Hertlingą… Tuo tarpu aš apsvarstysiu, kur reikiant atsiklausiu ir ten jums pranešiu telefonu.
Jis stojos, tuo rodydamas audienciją esant baigtą. Atsisveikinęs išėjau ir negaišuodamas išvykau pas Hertlingą .
Šis vėl žmoniškai mane priėmė. Paprašė papietauti. Pietaujam, tasgatės, ir šnekam apie šį, apie tą. Man dingtelėjo: o dabar būtų pati geroji proga įteikti kancleriui mūsų skundus ant vokietalių; nemandagu tai būtų, nemandagu, bet ką veiksi? Juk eiti išmintuoju taku neįmanoma: popieriai tuoj pateks į „tarnybines“ rankas ir veikiausiai bus laidote palaidoti; tad užvesiu su kancleriu šneką apie vokiečių žygius Lietuvoj ir kyštelsiu jam į rankas atsivežtuosius dokumentus. Ir pavedžiau šneką į tą pusę ir po reikiamos įžangos kyšt ranka į antį, čiupt popierius ir brūkšt kancleriui, saldžiai atsiprašydamas, kad taip nelaiku ir ne vietoj tai darau; bet reikalas toks svarbus, ir būtinai reikia, kad jūs pats ir kuo greičiausiai su juo susipažintumėt /…/
Hertlingas priėmė ir pažadėjo su dalyku susipažinsiąs.
Pietums besibaigiant ar tuoj po, pranešta kancleriui, jog su juo per telefoną norįs kalbėti generalinis štabas /…/
Padėjęs klausiklį, grafas kreipėsi į mane:
– Turėjau garbės kalbėtis su ekscelencija, generalkvartirmeisteriui Jūsų, Ekscelencija, reikalu: ponas generolas Ludendorfas sutinkąs, kad Lietuva būtų paskelbta nepriklausoma… Na, tad man nieko kito nelieka (nors pats, kaip sakiaus, esu tam priešingas) vien paruošti reikiamą dokumentą ir nuvežti Jo Didenybei Kaizeriui pasirašyti.
Taip mano žygis baigės, ir grįžau į Kauną, bylą laimėjęs, bent nepriklausomybės klausimu
Taip mano žygis baigės, ir grįžau į Kauną, bylą laimėjęs, bent nepriklausomybės klausimu.“ – baigė savo pasakojimą Karevičius.
Kiolne vyskupas aplankė kardinolą Hartmanną ir padėkojo už surinktas aukas Lietuvai (600 000 markių), Berlyne ragino pašalinti iš Vilniaus vyskupo pareigų Michałkiewiczių, palaikiusį tik lenkus, paskirti grafą R.Kaiserlingką komisaru Lietuvai (grafas turėjo Lietuvos sutvarkymo projektą, bet kai Vokietijos vadovybė jam nepritarė, atsisakė vykti dirbti į Lietuvą), o kovo 23 d. Vokietija pripažino Lietuvos nepriklausomybę pagal gruodžio 11 d. deklaraciją. Taigi, P.Karevičius visiškai įvykdė Tarybos pageidavimą ir, nors ir ne pagal Vasario 16 d. nutarimą padarytas pripažinimas, liko vienintelis pripažinimas, konvencijos laikui bėgant buvo pamirštos – jas tiesiog nutrynė pasikeitusi istorinė situacija, o Vokietija kito pripažinimo ir nebeskelbė.
Vokietijos archyvuose saugomi to meto dokumentai patvirtina pasakojimą. Štai memorandumas, kurį įteikė P.Karevičius Vokietijos kancleriui, kėlė būtinybę pripažinti Lietuvą pagal tautų apsisprendimo principą, nes Lietuvos Taryba priėmė reikalingas rezoliucijas, pažadėjusi pasirašyti reikalaujamas koncesijas, nepripažinimas tik pastatys į keblią padėtį Tarybą. P.Karevičiaus įteiktame dokumente taip sakoma:
Pro Memoria.
Vedamas didžiausio susirūpinimo dėl mūsų lietuvių tautos ir jos katalikų tikėjimo išsaugojimo atvykau iš Lietuvos į Berlyną, siekdamas svarbiausias institucijas supažindinti su vis augančia grėsme Lietuvoje ir prašyti Lietuvos draugų Vokietijoje paremti mūsų reikalą.
1) Visi Lietuvos žmonės trokšta patys nuspręsti savo likimą, nes tautų apsisprendimo teisė jau pripažįstama visame pasaulyje, o visos buvusios Rusijos tautos siekia laisvės. Išrinktoji Taryba (Vokietijos valdžios pripažįstama, kaip Litauische Landesversammlung) Vilniuje vadovaujasi nepriklausomybės siekiu, o Lietuvos žemės (krašto) Taryba (Landesrat) priėmė atitinkamas rezoliucijas ir su šiomis rezoliucijomis kreipėsi į Vokietijos vyriausybę.
Minėtoji Lietuvos žemės (krašto) Taryba (Landesrat) Vilniaus konferencijos pagrindu pasisako už Lietuvos sąjungą su Vokietijos Reichu ir paskelbė esanti pasirengusi daryti poveikį, kad Lietuvos valstybė sudarytų su Vokietijos Reichu abipusiškai naudingas konvencijas.
Dabar Taryba ir kartu su ja visa Lietuva laukia, kad Vokietijos Reichas pripažintų Lietuvos nepriklausomybę.
Dabar Taryba ir kartu su ja visa Lietuva laukia, kad Vokietijos Reichas pripažintų Lietuvos nepriklausomybę.
Egzistuoja rimta grėsmė, kad, jei Vokietija nepriklausomybės nepripažintų, Tarybos ir vadovaujančiųjų Lietuvos sluoksnių vykdoma Vokietijai draugiška politika virstų priešiška, kadangi tokiu atveju ligšioliniai lyderiai nebegalėtų išlaikyti įtakos tautai.
2) Kaip jau pranešta Tarybos memorandumuose Reicho valdžiai, daugelį lietuvių tautos žmonių, deja, apėmusi didelė neapykanta ir priešiškumas vokiečiams, tad siekiantiems Lietuvos suartėjimo su Vokietija neįmanoma vien raminant žodžiu pašalinti šį priešiškumą. Daugybė balsų Vokietijoje reikalavę Lietuvos aneksijos ir kolonizavimo dar priešiškiau nuteikė Lietuvos visuomenės narius.
Jei šalis ir toliau bus valdoma po senovei, nesuteikiant lietuvių tautai teisių, kurios turėtų praktinį poveikį ir parodytų gerą valią, kad Vokietija linki gero Lietuvai, žmonių įniršis tik didės.
Be to, maištautojai visoje šalyje demagoginėmis priemonėmis kursto ir didina lietuvių neapykantą viskam, kas vokiška. Nesuskaičiuojamos plėšikų gaujos kontroliuoja šalį, terorizuoja ir vis labiau platina maišto idėjas tarp taikių gyventojų.
Šį bruzdesį toliau skatina revoliuciniai judėjimai kaimyninėje Rusijoje. Tad neišvengiama, kad vieną dieną – pirma pavieniui, o paskui vis plačiau – sukilimai prasidės visoje Lietuvoje ir pirmiausia žmonės sukils prieš vokiečius, o paskui prieš pasisakančius už tvarką.
Jei vokiečių kariuomenė ims naudoti jėgą, lietuviško kraujo praliejimas dar neapsakomai smarkiau pakurstys priešiškumą.
Jei vokiečių kariuomenė ims naudoti jėgą, lietuviško kraujo praliejimas dar neapsakomai smarkiau pakurstys priešiškumą. Tuomet ilgam nutrūks draugiški lietuvių ir vokiečių santykiai.
Bet jei kils mūsų tautos sukilimo grėsmė, tuomet dėl prasidedančios anarchijos ir mūsų Katalikų Bažnyčia atsidurs pavojuje.
Nėra jokių abejonių, kad jei niekas nepasikeis, tai šio pavojaus nepavyks išvengti. Vienintelis būdas užkirsti tam kelią yra Lietuvos vietinėms, už tvarką pasisakančioms jėgoms susirinkti ir suformuoti vyriausybę, kuri palaikytų tvarką neramumų apimtoje šalyje.
Siekiant šio tikslo būtina Tarybą pertvarkyti į Lietuvos vyriausybę ir jai sudaryti sąlygas paveikti šalies vidaus situaciją.
3) Visa lietuvių tauta, ypač dvasininkai, labai susirūpinę dėl Vilniaus vyskupo skyrimo. Neabejotina, kad jei artimiausiu laiku Vilniuje nebus paskirtas lietuvių vyskupas, tada įtaka vietiniams gyventojams visiškai išslys lietuviams iš rankų ir vėliau, nustatinėjant valstybines sienas, įvairiausiais būdais bus mėginama atplėšti Vilniaus kraštą nuo Lietuvos.
Jei bus griebtasi smurto, tai nenuslopins žmonių bruzdėjimo, o tik jį dar labiau sustiprins.
Jei bus griebtasi smurto, tai nenuslopins žmonių bruzdėjimo, o tik jį dar labiau sustiprins.
Šie trys svarbūs rūpesčiai slegia mano širdį:
1) Vokietijos vyriausybė turėtų nedelsdama viešai pripažinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
2) Vokietijos Reichas turėtų paremti mūsų pastangas palaikyti tvarką, skatindamas suformuoti vietinę vyriausybę, kuria mūsų tauta pasitikėtų ir sudaryti sąlygas jai gauti reikiamą įtaką ir autoritetą bei neleisti lietuvių tautai nusigręžti nuo katalikų tikėjimo ir katalikų bažnyčios.
Visais klausimais, susijusiais su tautine tapatybe, Vokietijos pusė turėtų vengti imtis bet kokio spaudimo ar prievartos, pavyzdžiui, mokyklose, draugijose ar susirinkimuose.
3) Vokietijos Reichas turėtų mums padėti, kad kuo greičiau būtų paskirtas lietuvių vyskupas Vilniaus vyskupijoje.
Mes suprantame, kad karas dar nėra pasibaigęs ir mūsų tautai teks toliau aukotis. Tačiau išpildant jau minėtuosius tris prašymus, žmonėms turėtų susidaryti įspūdis, kad jie patirtus ir ateities sunkumus prisiima vardan savo pačių laisvės ir visi Lietuvos patriotai stotų tarnauti Lietuvos labui, o tuo pačiu ir Vokietijos labui.
Berlynas, 1918 m. vasario mėn. 8/9? d.
Pranciškus Karevičius, Žemaičių vyskupas Kaune, Lietuvoje .
Vyskupas įrodinėjo, kad nereikia vokiečiams kištis į lietuvių reikalus, nenaudoti prievartos, nes priešiškumas ir taip jau pagimdytas aneksionistų ir germanizatorių, būtina paskirti lietuvį Vilniaus vyskupu.
Vyskupo P.Karevičiaus 1918 m. vasario 9 d. susitikimas su karine vadovybe tuojau pat Generaliniame štabe aprašytas ir išsiųstas Vokietijos kancleriui.
Stenograma:
Telegrama
Generalinis štabas, 1918 m. vasario 9 d.: 4 val. – – min.
Gauta: 5 val. 49 min.
Pasiuntinybės sekretorius von Wesendonk Užsienio reikalų ministerijai
Nr. 237 „Skubu!“
Vyskupą Karevičių ir katedros kapitulos kanauninką Olšauską šiandien priėmė feldmaršalas von Hindenburgas ir Jo Ekscelencija Ludendorffas. Feldmaršalas patikino ponus dvasiškius, kad jaučia simpatiją Lietuvai ir pareiškė, jog mielai prisimena laiką, praleistą Lietuvoje bei pabrėžė, kad sprendimas dėl Lietuvos ateities pirmiausia priklauso nuo Reicho kanclerio.
Pabrėžė, kad sprendimas dėl Lietuvos ateities pirmiausia priklauso nuo Reicho kanclerio.
Pas Jo Ekscelenciją Ludendorffą abu dvasininkai užtruko ilgiau nei valandą. Jie detaliai paaiškino generolui, kad bolševikų, žydų ir lenkų aktyvistai uoliai kovoja su tomis lietuviškomis jėgomis, kurios praeitų metų gruodžio 11 d. Lietuvos žemės (krašto) Tarybos (Landesrat) akto pagrindu pasisako už Lietuvos prijungimą prie Vokietijos. Šie vokiečiams priešiški sluoksniai rado tinkamą agitacinę medžiagą Lietuvoje šiuo metu vyraujančioje tam tikroje griežtoje valdymo sistemoje. Deja, netgi tarp Vokietijai iki šiol draugiškai nusiteikusių gyventojų neseniai pradėjo didėti nepasitikėjimas ir vis labiau populiarėja nuomonė, kad Vokietija nori paslėpta forma aneksuoti Lietuvą. Šią nuomonę dar sustiprino tam tikras straipsnis, publikuotas „Vorwärts“, ir parlamento socialistų kalbos pagrindiniame komitete.
Būtų geriausia, jei Vokietija iškilmingai pripažintų Lietuvos nepriklausomybę.
Vyskupas ir prelatas, atstovaujantys tikrai Vokietijai draugiškas Lietuvos jėgas, mano, kad būtina, jog Vokietijos vyriausybė kaip įmanoma greičiau priimtų aiškų sprendimą dėl Lietuvos ateities. Būtų geriausia, jei Vokietija iškilmingai pripažintų Lietuvos nepriklausomybę.
Lietuvos Taryba gerai žinomu praeitų metų gruodžio 11 d. aktu jau pasisakė už Lietuvos prijungimą prie Vokietijos. Vokietijos vyriausybė pareikalavo, kad Lietuvos Taryba šį nutarimą pakartotų, kas kairiųjų pažiūrų Tarybos narių nuomone esą nebūtina. Net tie nariai, kurie iš Tarybos pasitraukė, ir šiandien laikosi nuomonės, kad gruodžio 11 d. nutarimas yra įpareigojantis ir atmeta tik teksto atnaujinimą, nes kairiųjų pažiūrų Tarybos narių nepavyko įtikinti, tad Taryba nusprendė, kad tapataus teksto dokumentas dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo turi būti pateiktas tuo pačiu metu Rusijos ir Vokietijos vyriausybėms pripažinti (kalbama apie tekstą, kurį pasiūlė ponas Erzbergeris).
Ponas Olšauskas laikėsi nuomonės, kad akte turėtų būti aiški nuoroda į gruodžio 11 d. nutarimą, kuris Lietuvos Tarybos nuomone yra įpareigojantis, o vyskupas Karevičius su tuo nesutiko. Jis teigė, kad minėtojo nutarimo galiojimas yra savaime suprantamas dalykas, kurio nėra reikalo nė minėti nepriklausomybės deklaracijoje.
Jo Ekscelencija Ludendorffas atsakė ponams, kad vokiečių nuomone Lietuvos ateitį galima svarstyti tik dviem požiūriais:
Vokietija turi turėti saugias sienas ir patikimus kaimynus.
Lietuvos nepriklausomybė galima tik tuo atveju, jei šis darinys bus būtinai susijęs su Vokietija ir Vokietijos apsauga. Tai atitinka ir Lietuvos interesus, nes Lietuva pati savaime nėra gyvybinga ir būtų negrįžtamai sulenkinta. Sprendimą dėl Lietuvos ateities jis turįs pranešti Reicho kancleriui.
Į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo detales generolas nesigilino.
Rekvizicijų atžvilgiu lietuviai yra ne blogesnėje padėtyje nei vokiečiai.
Jo Ekscelencija Ludendorffas išsamiai aptarė lietuvių skundus dėl administracijos, rekvizicijų ir t. t., ir pabrėžė, kad rekvizicijų atžvilgiu lietuviai yra ne blogesnėje padėtyje nei vokiečiai ir su jais geriau elgiamasi nei, tarkim, su prancūzais užimtose teritorijose.
Pabaigoje ponai taip pat aptarė Vilniaus vyskupo klausimą, o ponas Olšauskas paminėjo, kad, pasak pono Erzbergerio, Vatikanas palauktų su vyskupo skyrimu, kol būtų nuspręsta, ar Vilnius turėtų priklausyti lenkams, ar lietuviams.
Dar ir dėl šios priežasties Lietuvoje būtina skubiai nustatyti aiškius santykius. Tiek vyskupas, tiek administratorius, pabrėžė Jo Ekscelencija Ludendorffas, turės didžiulių sunkumų dėl iš lenkų sudarytos Vilniaus katedros kapitulos. Be to, Jo Ekscelencijos manymu būtina, jog ponai atkreiptų ir Reicho kanclerio dėmesį į šį klausimą.
Vyskupas ir prelatas išreiškė didelį pasitenkinimą pokalbiu ir tuo pačiu išreiškė viltį, kad dvasia, kurią jie aptiko štabo būstinėje, taip pat persiims ir karinė administracija Lietuvoje, o tai prisidės prie skausmingų trinties taškų panaikinimo.
Kalbant apie bolševikų skleidžiamą propagandą Lietuvoje abu dvasininkai teigė, kad Rusijos komisaras Mickus-Mickevičius, vadinamasis „Kapsukas“, keliaudamas iš Sankt Peterburgo į Brest Litovską susitiko Vilniuje su žydais ir lietuviais maksimalistais, ir nuo to laiko bolševikai vykdo aršią agitaciją, platindami skrajutes ir t. t.
Abu dvasininkai grįžta į Berlyną per Kiolną, kur norėtų padėkoti kardinolui von Hartmannui už prisidėjimą prie aukų Lietuvos bažnyčiai rinkimo.
Pasirašė Wesendonk .
Taigi Žemaičių vyskupas akivaizdžiai gąsdina vokiečius krašto bolševizacijos pavojumi.
Taigi Žemaičių vyskupas akivaizdžiai gąsdina vokiečius krašto bolševizacijos pavojumi. Dar daugiau – Karevičius, žinodamas apie gruodžio 11 d. Tarybos rezoliucijos nepopuliarumą Lietuvoje, pokalbyje bandė įrodyti, kad naujoje nepriklausomybės deklaracijoje to akto minėti nereikia. E.Ludendorffas laikėsi pažado vyskupui P.Karevičiui, ir ne tik telefonu informavo kanclerį, kad jis pritaria Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui, bet apie tai pranešė kancleriui ir raštu. Telegramoje kancleriui buvo sakoma:
Stenograma:
Telegrama
Generalinis štabas, 1918 m. vasario 10 d.: 12 val. 30 min.
Gauta: 1 val. 26 min.
Pasiuntinybės sekretorius von Wesendonk Užsienio reikalų ministerijai
Nr. 242. Skubu!
Ponui Reicho kancleriui.
Priedas prie telegramos Nr. 237.
Generolas Ludendorffas telegrafuoja:
„Apie mano pokalbį su vyskupu Karevičiumi ir katedros kapitulos kanauninku Olšausku jau išsamiai pranešta Jūsų Ekscelencijai. Norėčiau dar štai ką pabrėžti:
Abu ponai neabejotinai siekia tikslų, su kuriais galime sutikti. Jie susiduria su dideliais sunkumais, nes Lietuvoje ateitis dar nėra aiškiai matoma. Manau, kad dabar remdamiesi 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos nutarimu nedelsdami galime panašiai pasisakyti:
„Po to, kai paaiškėjo padėtis rytuose, Vokietija pripažįsta 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos nutarimą ir įsipareigoja saugoti atsikuriančią valstybę“.
Aš rūpinsiuosi artimiausiu metu Lietuvos Tarybai vis dažniau pavesti vykdyti administracines užduotis, tuo būdu atitraukti ją nuo politinės veiklos. Būtų ypač naudinga, jei išsispręstų Vilniaus vyskupo klausimas. Abu ponai išreiškė nuomonę, kad Kurija nebevilkintų lietuvio vyskupo skyrimo, kai nebeliktų abejonių, kad Vilnius yra lietuvių, o ne lenkų.
Abu ponai taip pat teigė, kad Vyriausybės reikalavimu turėtų būti atstatydinti penki lenkų kanauninkai.
Abu ponai taip pat teigė, kad Vyriausybės reikalavimu turėtų būti atstatydinti penki lenkų kanauninkai, kuriuos neteisėtai paskyrė Vyskupijos valdytojas Michalkevičius.
Manau, kad pasitelkus visas šias priemones Lietuvos šalis nurims. Priešingu atveju, būtų neramu, kad Rusijos revoliucija persimes į Lietuvą. Egzistuoja palanki terpė bolševikinėms idėjoms plisti, ir, kaip sakė ponai, šioje srityje jau sėkmingai dirbama.
Norėčiau pridurti, kad susidariau įspūdį, jog katedros kapitulos kanauninkas Olšauskas yra labai tinkamas kandidatas į Vilniaus vyskupus“.
[Parašas] Berckheim .
Vyskupo Karevičiaus kelionę į Berlyną plačiai nušvietė vokiečių spauda, kuri bet kada buvo karo cenzūros nutildoma, jei tai nebuvo naudinga valdžiai. Marija Urbšienė, savo straipsniuose nagrinėjusi šį klausimą , teigė, kad 1918 m. vasario 13 d. Berlyno laikraščiai pranešė, kad atvyko vyskupas Karevičius ir matėsi su Reicho kancleriu grafu Hertlingu ir su juo kalbėjosi Lietuvos klausimu („Berlin Lokal Anzeiger“, „Deutscher Kurier“), jog vyskupas pasakęs, kad atėjo laikas pradėti kurti savarankišką Lietuvos valstybę, kad lietuviai numato monarchinę, krikščioniškai konservatyviais pagrindais sukurtą valstybę.
Vyskupo Karevičiaus kelionę į Berlyną plačiai nušvietė vokiečių spauda, kuri bet kada buvo karo cenzūros nutildoma.
Vyskupas P.Karevičius interviu Berlyno „Deutsche Kurier“ korespondentui vasario 14 d. pareiškė atvykęs išdėstyti atitinkamoms vokiečių įstaigoms, jog atėjo laikas kurti savarankišką lietuvių valstybingumą, Lietuva ieškos atramos (Anlehnung) Vokietijoje, lietuviai mano, kad laikas pradėti kurti jų įstaigas, kaip padaryta Lenkijoje, o galutinis valstybės sudarymo sureguliavimas įvyktų normaliomis aplinkybėmis.
Spaudoje rašyta, kad vyskupas kreipėsi į Vokiečių–lietuvių draugiją, kad ši panaudotų savo įtaką, kad Lietuvai būtų leista sudaryti savo vyriausybę, jis mano, kad vokiečiai galėtų paskirti žymų asmenį „krašto šefu arba prezidentu“, kuriuo lietuviai pasitikėtų ne mažiau už vokiečius, kad jis dirbtų drauge su lietuviais krašto atstatymo darbus, jam būtų pavesta administracija, patikėta sudaryti lietuvių vyriausybę, į kurią jis pakviestų daug lietuvių“ .
Reikalas tas, jog vokiečių aneksionistai ir militaristai kaltino vyriausybę, kad ji 1916 m. lapkričio 6 d. paskelbė Lenkiją nepriklausoma valstybe, o todėl esą ir lietuviai, lenkus mėgdžiodami, įsigeidė Lietuvos nepriklausomybės. Lietuvos nepriklausomybės ir po vasario 16 d. tarybos nutarimo tos jėgos nenorėjo. O Randstaadten (pasienio valstybių) kūrimo šalininkai, Reichstago Katalikų centro atstovai, ypač M.Erzbergeris aiškino, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, sudarytų su Vokietija amžinąją sąjungą ir tai yra tinkamiausia pačiai Vokietijai. Jis vasario pabaigoje aiškino, kad būtent jo siūlymu Kauno vyskupas nuvyko pas gen. E.Ludendorffą į jo štabą, kur „jie susitarė dėl Lietuvos nepriklausomybės.“
Lietuvos Tarybai buvo nepaprastai reikalinga visuomenės parama, ypač sudėtingais 1918 m. spalio–lapkričio mėnesiais.
Lietuvos Tarybai buvo nepaprastai reikalinga visuomenės parama, ypač sudėtingais 1918 m. spalio–lapkričio mėnesiais. Istorikas Antanas Tyla pažymėjo, kad tuo metu buvo parašyta ir išplatinta deklaracija, kurioje išvardyti visi pagrindiniai Tarybos žingsniai, daryti išsivadavimo link, išvardyti ir įvertinti padėti valstybingumo pamatai. A.Tylos spėjama, kad tekstas galėjo gimti Žemaičių vyskupo kapituloje ir panašu, kad tai nenuneigiama.
Taryba gavo tokią deklaraciją iš kelių vietų, ją pasirašė po keliasdešimt asmenų, tarp jų ir žymių asmenų (A.Dambrauskas, J.Mačiulis-Maironis, K.Paltarokas, kompozitorius J.Naujalis ir kiti), o kitą tokią deklaraciją pasirašė ir Žemaičių vyskupas P.Karevičius . Vizituodamas savo vyskupijos parapijas vyskupas P.Karevičius aiškino apie Lietuvos valstybės atkūrimą ir ragino jį remti, kalbėdamas dvasiniais reikalais kaip karštas patriotas lietuvis kiekvienoje savo prakalboje kėlė ir tvirtino viltį „mūsų tėvynę Lietuvą nepriklausomos ir šviesios ateities sulauksiant“ .
1918 m. gruodį atvykęs į Kauną kurti 2 pėstininkų pulką pulk. V.Grigaliūnas-Glovackis lietuvių vizitacijas pradeda nuo vyskupo P.Karevičiaus. Vyskupas priėmė maloniai ir šiltai, tik nelabai patiko, kad Glovackis dėvi rusišką papachą, bet sužinojęs apie pulko kūrimo sunkenybes ir nepriteklius liko labai patenkintas, net apsiverkė. Tuoj nusiuntė pulkininką pas prelatą M.Krupavičių ir prof. P.Dovydaitį, palydovu paskyrė S.Banaitį, Lietuvos Tarybos narį, kurie ėmė rūpintis pulko kūrimu – žydų kilmės išsilavinęs jaunuolis Hermanas Aronsonas tapo pulko kvartirmeisteriu, jam talkino Elijošius Zislė. Vyskupo Karevičiaus rekomenduoti žmonės į pulko kūrimą įtraukė ateitininkus studentus ir gimnazistus, S.Banaitis atvedė į pulką daugybę savanorių, netrukus iš Marijampolės apylinkių rogėmis pradėjo plaukti savanorių būreliai .
O vyskupas Karevičius taip užsidegė Lietuvos kariuomenės kūrimu, jog „kai susiorganizavo pirmas savanorių priėmimo biuras, jis kiekvieną dieną apsilankydavo biure ir išbūdavo mažiausiai bent valandą. Specialiai jam kamputyje pastatėm kėdę. Sėdėjo jis, žiūrėjo ir gėrėjosi atvykstančiais savanoriais, nuolatiniu klegesiu ir linksmumu“ – rašė atsiminimuose V.Grigaliūnas-Glovackis. Nereikia net sakyti, jog vyskupas Karevičius noriai ir įkvėptai dalyvavo Lietuvos kariuomenės pulkų priesaikos priėmime 1919 m. gegužės 11 dieną prie Kauno rotušės.
***
Ko jau neapkentė vyskupas P.Karevičius, tai skundų ir melo, nukreipto prieš lietuvius kunigus už neva lenkų kalbos ignoravimą arba vartojimo pažeidimus Žemaičių vyskupystėje. Susipjovė vyskupas dėl to ne kartą su Vatikano atstovais, ir dar ne kartą prireikė Lietuvai jo tvirtos pozicijos ir atsparumo.
Ko jau neapkentė vyskupas P.Karevičius, tai skundų ir melo, nukreipto prieš lietuvius kunigus.
1920 m. pradžioje Lietuvą vizitavo apaštališkasis vizitatorius Achillė Rattis, jį lydėjo jo auditorius Hermenegildo Pellegrinettis ir kun. A.Viskantas iš Vilniaus. Delegaciją prie demarkacinės lenkų–lietuvių linijos pasitiko prelatas P.Januševičius ir kun. Pr.Penkauskas, o Kauno stotyje svečio laukė ministras pirmininkas A.Voldemaras, Tarybos pirmininkas S.Šilingas ir kiti aukšti Lietuvos pareigūnai. Po vakarienės vyskupas P.Karevičius išsitraukė prieš porą mėnesių rašytą vizitatoriaus laišką, kuriame jis rašė, kad jį pasiekia vis daugiau skundų, kad kunigai iš sakyklų siundo žmones išžudyti lenkus, ir prašo vyskupo įrodyti, kad tai netiesa. P.Karevičius atsiprašė, kad jis vizitatoriui neatsakė į tą laišką, nes jame nebuvo paminėta jokių faktų.
Kiek sumišęs vizitatorius Rattis pareiškė, kad jei taip skundžiamasi, tai turi būti nors pusė tiesos.
Tada vyskupas Karevičius išsitraukė iš Romos kan. Narjausko atsiųstas fotografijas, kuriose matyti miške lenkų pamaldos netoli Seinų, o tuos vaizdus galima paaiškinti tuo, kad lenkams neva neleidžiama melstis šventovėse. Todėl paleistas gandas, jog apaštališkojo nuncijaus Varšuvoje įsakymu Seinų vyskupas Karosas turi palikti katedrą ir jo vietoje bus paskirtas vyskupas Jałbrzykowskis. A.Rattis pareiškė susijaudinęs, kad tokiu pranešimu negalima tikėti. „Na, bet, tame turi būti pusė tiesos“, – juokdamasis atkirto P.Karevičius ir priminė, kad A.Rattis du kartus rašęs vyskupui Karosui apleisti Seinus, ir nors tai neva patarimas, bet apaštališkojo nuncijaus Šv. Tėvo vardu duodamas patarimas vyskupui priimamas kaip įsakymas, o lietuviams, kad jei lenkai taip būtų liepę – nebūtų taip skaudu, bet kai tai daro nuncijus – tai jau yra skausmų skausmas .
A.Rattis pareiškė susijaudinęs, kad tokiu pranešimu negalima tikėti.
Nuncijui Rattiui tai buvo tikrai nemalonus pokalbis…
Lietuvos valstybės ir bažnyčios vadovai pakvietė vizitatorių A.Rattį Lietuvoje ilgiau paviešėti. A.Rattis atsakė, kad ilgiau viešėti negali, nes Vilniuje jo laukia pats maršalas J.Piłsudskis. Tikriausiai to pakako, kad emocingasis vyskupas P.Karevičius iš svečio pareikalavo dokumentų, įrodančių, kad jis tikrai paskirtas apaštališku vizitatoriumi Lietuvai . Jis turėjo tokią teisę, tačiau Rattis, žinoma, neturėjo tokių dokumentų, kuriuos privalėjo turėti. Karčios nuosėdos dėl tokio vyskupo prašymo svečiui, matyt, liko ilgam laikui…
O čia dar telegramoms ateinant iš lenkų valdomo Vilniaus, raginančioms vizitatorių Rattį kuo greičiau atvykti, vyskupas Karevičius įgelia vizitatoriui iš Romos: „Matyt lenkai prisibijo, kad ilgiau pas mus būdamas neužsikrėstumei „litvomanija“… Negana to – ministras pirmininkas A.Voldemaras po tosto prancūzų kalba pabrėžė, kad Lietuvos pusė norėtų „kad kitą kartą Apaštalų Sosto atstovas mus jau nebe iš Varšuvos, bet tiesiai iš Romos aplankytų“ .
Vyskupui Karevičiui nebereikėjo nieko prie šių dyglių vizitatoriaus esybei pridurti…
Nesiklostė vyskupo P.Karevičiaus santykiai ir su kitu apaštališkuoju vizitatoriumi Antonino Zecchiniu, kuris dar pirmame savo pranešime apie Lietuvą (jį lietuvių žvalgai nufotografavo Prūsijoje ir atsiuntė vyriausybei) rašė, kad žmonės Lietuvoje yra dori, ištikimi Bažnyčiai, kunigai – nevisiškai, Žemaičių vyskupas – nedorėlis, o vyriausybė Dievo įsakymų Dekalogą išmetusi į Nemuną ir Šešupę. Ką manyti apie tokį svečio parašymą šalies vadovams, pačiam vyskupui? Tad Kaune dėl A.Zecchinio asmens nuotaikos tokios, kad prezidentas A.Stulginskis, pildamas popiežiaus legatui per pietus likerį į taurelę, pasisuka į vyskupą Karevičių ir pusbalsiu sako apie Zecchinį: „Jis yra mūsų priešas“ .
Jis yra mūsų priešas.
Ir visą laiką Karevičius buvo nepatogus pokalbininkas Vatikano pareigūnams, kurie nebuvo pratę, kad provincijos vyskupai taip drąsiai su jais kalbėtų.
Nuosėdos gal ir būtų likusios nemaloniais prisiminimais apie susitikimus Kaune, tačiau vyskupo P.Karevičiaus nelaimei vizitatorius A.Rattis padarė didelę ir greitą karjerą, tapo kardinolu, o 1922 m. buvo išrinktas ir pačiu Romos popiežiumi. O kadangi jis buvo gerai susipažinęs su vyskupo P.Karevičiaus asmeniu, skundais ir jo bylomis, tai…
Apie tai kiek vėliau.
Lietuvai stiprėjant ir tvirtinant tarptautines pozicijas, santykiai tarp Lietuvos valdžios ir Šv. Sosto lieka įtempti, Lietuvos bažnytinė provincija nesudaryta, daug nerimo kyla Romoje . Reikia sutartimi įtvirtinti Šv. Sosto ir Lietuvos santykius, pasirašyti konkordatą, be to, ir bažnytinę Lietuvos provinciją sudaryti reikia – numatyta ją sudaryti iš Žemaičių vyskupijos, padalijant ją į tris – Kauno, Panevėžio ir Telšių (vėliau iš išlaisvintos Vilnijos sudaryti Kaišiadorių vyskupiją ir prijungti prie tos provincijos Vilkaviškio vyskupiją). O ką tada daryti su vyskupu Karevičiumi, juk jis de facto valdo tris būsimas naujas vyskupijas, negi daryti jį kurios nors vienos iš jų – Kauno, Telšių ar Panevėžio vyskupu? Juk tai būtų Karevičiaus pažeminimas.
Suteikti jam arkivyskupo titulą, padarant nebesamos arkivyskupijos vadovu? Bet tai jau netikras paaukštinimas. Suteikti aukštą vietą Romos kurijoje? Žinant Karevičiaus santykius su aukštais Vatikano pareigūnais nelengvas tai dalykas…
Suteikti aukštą vietą Romos kurijoje?
Susidarė nemaža problema, kurią reikėjo išspręsti . Išgvildenti šį klausimą pavedama arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui. Priešinsis tokiai reformai ir eventualiam, jau nulemtam savęs pažeminimui vyskupas P.Karevičius, ar ne? Štai koks klausimas Vatikanui. Adulos arkivyskupas ir apaštališkas vizitatorius Lietuvai Jurgis Matulaitis 1926 m. kovo 2 d. rašo pranešimą kardinolui Pietro Gasparriui, Jo Šventenybės valstybės sekretoriui, kad Bažnyčios reikalų tvarkymas labiausiai priklauso nuo trijų asmenų – Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus, Seinų vyskupo Antano Karoso ir apaštališkojo delegato arkivyskupo A.Zecchinio.
Visi jie dori vyrai, tačiau nėra apdovanoti sugebėjimu vadovauti žmonėms, – pabrėžia J.Matulaitis: „Vyskupas Karevičius yra gyvo tikėjimo kunigas, pamaldus, gailestingas, labai uolus ir ypač veiklus. Vis dėlto jis akivaizdžiai stokoja išmintingumo, blaivaus proto; jis tarsi fiziškai nesugeba išsaugoti paslapties. Tiek svarstydamas, tiek kalbėdamas ar veikdamas jis būna nenuoseklus ir chaotiškas. Jis visiškai netinka vadovauti kokiai nors vyskupijai“ – toks gana rūstus verdiktas Karevičiui, pabrėžiant dokumente dar ir nepaprastai aktyvų dvasiškijos įsitraukimą į politinį gyvenimą, nestabilias vyriausybes, kai net tarp katalikų ne itin ginamas Šv. Apaštališkas Sostas, jo autoritetas bei popiežius.
Arkivyskupas J.Matulaitis deda daug pastangų, situacija keičiasi į gerąją pusę, jis kuria Lietuvos bažnytinės provincijos planą, sukviečia Lietuvos vyskupų konferenciją. Ateina laikas ir Karevičiaus problemai spręsti.
Viešpaties padedamas, ėmiausi šio nepaprastai keblaus, sunkaus ir nemalonaus darbo.
Dėl vyskupo Karevičiaus J.Matulaičio pranešime kardinolui Gasparriui pasakyta labai aiškiai: „kadangi buvo aišku, jog vysk. Karevičius visiškai netinka vadovauti vyskupijai ir kadangi Šventojo Tėvo noru turėjau pastūmėti minėtąjį aukštąjį dvasininką atsisakyti vyskupijos [aut. išskirta], vasario 22 dieną Viešpaties padedamas, ėmiausi šio nepaprastai keblaus, sunkaus ir nemalonaus darbo.
Pirmiausia prisaikdinau vysk. Karevičių sergėti paslaptį, paskui kaip galėdamas švelniau išdėsčiau jam visą reikalą /…/, jis pasirašė atsistatydinimo dokumentą. Buvo susirūpinęs tik dėl to, kad nežinąs, iš ko toliau gyvens, nes nesa tikra dėl valdžios skiriamos pensijos, o pats jis viską išleido artimo meilės darbams. /…/
Kitas jo rūpestis buvo dėl to, ką veiksiąs po atsistatydinimo, jis pageidavo turėti kokią nors naudingos veiklos sritį /…/ Taigi aplankiau jį kitą dieną ir kaip marijonų kongregacijos vyriausiasis vadovas pasiūliau, Popiežiui priėmus jo atsistatydinimą, apsigyventi mūsų vienuolyne Marijampolėje; pažadėjau suteikti tinkamą būstą ir išlaikymą /…/ [Kadangi] vysk. Karevičius jau seniai ketino vykti į Romą ir pateikti pranešimą apie vyskupijos būklę /…/ Patariau jam prieš išvažiuojant apdairiai ir išmintingai sutvarkyti visus reikalus, taip pat pasirengti šiek tiek ilgiau užtrukti Romoje arba kur nors kitur, kol Lietuvoje bus patvirtinta nauja hierarchija“ .
Pasak kun. Vaclovo Aliulio, patenkinti tokia galima išeitimi Romoje Valstybės sekretoriato klerkai nepaprastai skubėjo apšviesti vyskupą: „Šventasis Tėvas labai patenkintas, labai patenkintas, kad Tamsta atsistatydini“ .
Skaudinanti ir žeidžianti vyskupą Vatikano „diplomatija“…
Taip, kaip ir visur ir visada, kai tavęs niekam nebereikia, surandamas būdas ir nurodomi keliai.
Taip, kaip ir visur ir visada, kai tavęs niekam nebereikia, surandamas būdas ir nurodomi keliai, kaip tyliai apleisti postą… savo noru, kai valdovams reikia keisti esamą tvarką. Nesunku įsivaizduoti įžeisto vyskupo savijautą, kai emocijoms pasiduodavo net paprastose situacijose, kai jis pats vizitacijų metu net prie žmonių staiga supeikdavo kleboną ką nors ne taip padariusį, o jei jo vizitavimo metu kunigas jaudindavosi, šokinėjo, tūpčiojo, vyskupas nuramindavo: „Nepirdoliouk, nepirdoliouk, prabaštėli“.
Minių nuvargintas vyskupas kartais ir perreaguodavo – 1936 m. minint arkivyskupo kunigystės auksinį jubiliejų gimtojoje Mosėdžio parapijoje, eina per bažnyčią šlakstydamas prieš sumą, o viena įkyri moterėlė pačiupo jam už kapos skverno: „Vyskupieli, tata, man nekliov!“. Jubiliatas sustojo, gerai prisimirkė šlakstytuvą vandens ir tris kartus „apšventino“ maldininkę: „Daba, musi, kliov!“ .
Žemaičių vyskupijos 500 metus švenčiant 1921 m. rugsėjį, kaip įprasta, vizitavo kunigus, apžiūrėjo bažnyčias ir kritikavo parapijonių akyse kunigus taip, kad tie, anot vieno kunigo, „iš anksto dabar ruošias, kaip tokiame atsitikime vyskupui atsikirtus“ .
Tačiau vyskupas netylėdavo, jei kas jam nepatikdavo – Alizavoje demokratiškai pasakė, kad klebonija yra ne tik klebono, bet ir dėl parapiječių, Kupiškyje – kad dvarininkų žemes reikia dalyti neturtingiems, Kavarske chorui nekaip giedant vyskupas jį išpeikė ir liepė nebegiedoti, taip chorą sukompromituodamas, o po mišių per pamokslą be užuolankų uždrožė dvarininkams, kad tie būdami bažnyčioje laiko rankose lazdas, ir dar taip, kad visi jas matytų (pašiepė juos kaip į didybę pasikėlusius), o Anykščiuose pasakė, anot kun. A.Pauliuko, „sausą, beprasmį“ pamokslą, anot kunigo: „Geriau padarytų, kad [pamokslų] visai nesakytų. Žmonės nesupranta, tuo labiau, kad sakoma grynai žemaitišku akcentu“ .
Kun. M.Vaitkus yra pabrėžęs, kad vyskupo pamokslai būdavo protingi, turiningi, stipriai pagrįsti, turtingi Šv. Rašto citatų ir teologų žodžių, tinkamai suplanuoti ir nuosaikiai sukurti, tačiau Kauno katedroje reikėdavo įtempti visas balso jėgas, kad jį galėtų girdėti. Net kalbėdamas lotyniškai vyskupas pastebimai žemaičiuodavo, ką jau kalbėti apie pamokslus.
Anot liudininko, rašytojo, kun. Mykolo Vaitkaus: „Balsą vyskupas Pranciškus turėjo stiprų ir gana malonų tenorą, tik jo tarsena buvo savotiška – labai jau žemaitiška, net perdėtai /…/ Čia tatai ir įvykdavo nelemtas fenomenas: vyskupas taip paleisdavo galingą savo kalbamąjį organą darbuotis, tartum liūtas riaumotų, o vienkart taip pasistengdavo moduliuoti žemaitiškus dvibalsius au, ou, ei ir kitas žemaitiškas prašmatnybes, jog klausytojai nustebę begirdėdavo vien kažkokį nebesuprantamą ūbavimą, besikaujantį ne vien su erdve, o ir su estetika /…/ Ir imk tu, žmogau, tokią puikią medžiagą taip… na, nepatraukliai pateik“ – apgailestavo amžininkas. Kanauninkas Vincentas Jarulaitis atsiminimuose pastebėjo, jog vyskupas P.Karevičius buvo menkas administratorius, o visas tolimesnis gyvenimas parodė, kad jis buvo puikus kunigas, bet prastas vyskupas .
Buvo Karevičius vyskupas iš liaudies, reikalavo iš kunigų ne kanonų laikymosi.
Buvo Karevičius vyskupas iš liaudies, reikalavo iš kunigų ne kanonų laikymosi, užtat tie ir siusdavo, kad kaltindavo juos neužlyginus duobių gatvėje, krūmus iškirtus ar iš griovių žolių neišpjovus.
Niūrios 1945 metų gegužės mėnesio dienos Raudonosios armijos įvykdytos reokupacijos prislėgtoje Lietuvoje, o liūdniausia gegužės 30 d., kai šį pasaulį paliko arkivyskupas Pranciškus Karevičius… Liūdna Kaune – Skitopolio arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus laidotuvės sekmadienio pavakarę.
Senas P.Karevičiaus pažįstamas rašytojas, kun. M.Vaitkus gražiai apibendrino: „Ir pamanyk tiktai – jau ir jo nebėra gyvųjų tarpe, to laisvosios Lietuvos bendrakūrėjo, to Kario (kaip jis kartais pasirašydavo), to stambaus, stipraus, judraus vyro, to viską žinančio bei atsimenančio ir noriai šnekančio, to kuklaus, paprasto (kartais truputį per daug paprasto), kiek keisto demokrato, atviro, drąsiai bei stačiai tiesą kertančio bet kam į akis, o nuostabiai gero, o švento ir mielo, mielo vyro. Vadinas, jis jau įžengė į šaltuosius istorijos rūmus – ir istorikų reikalas jį objektyviai įvertinti“ .
Susirinko į arkivyskupo laidotuves Kauno tikintieji, kunigai, gieda psalmes, meldžiasi. Čia Maironis lietuvių kalbą įteisino kunigų seminarijoje, čia vyskupas Karevičius grąžino šiai bazilikai lietuvių kalbą, nes per savo ingresą prabilo pirma lietuviškai, paskui lenkiškai. Nuo tos svarbios 1914 metų dienos per sumą čia sakomi lietuviški pamokslai.
Lietuvos valstybės ir jos kertinių tradicijų tvėryboje vyskupui Pranciškui Karevičiui tenka svarbi vieta.
Lietuvos valstybės ir jos kertinių tradicijų tvėryboje vyskupui Pranciškui Karevičiui tenka svarbi vieta. Jis pajungė bažnyčią įtvirtinti svarbias tautai ir atkurtai valstybei tradicijas. 1919 m. vasarį vyskupas P.Karevičius savo vasario 13 d. pavedimu Žemaičių vyskupijos dvasiškijai nurodė, kad „varžiusioji iki šiol mūsų religijos liuosybę svetimšalių valdžia su svetima, priešinga mūsų Bažnyčios reikalams tendencija, įsikūrus savajai valstybei, savaime pranyksta“, todėl reikia pagerbti metines sukaktuves valstybinės nepriklausomybės“, pavedė ir įsakė visiems klebonams bei bažnyčių valdytojams visose bažnyčiose laikyti pamaldas jo nustatoma tvarka, o Kauno, Šančių priemiesčio bažnyčiose jos turi būti laikomis būtent vasario l6 dieną . Tad Žemaičių vyskupas parėmė kuriamą tradiciją, gerai suprasdamas tos dienos Tarybos nutarimo esmę, svarbą ir nepriklausomybės nebeatšaukiamumą.
Netoliese nuo šventovės, Rotušės aikštėje, vyskupas P.Karevičius su įkvėpimu šventino lietuvių pulkų vėliavas, ir iš čia lietuviai savanoriai žygiavo ginti Lietuvos nepriklausomybės. Buvo vyskupas visa širdimi su vyrais, kurie ėjo kovoti už gimstančią lietuviškai kalbančią Lietuvą.
Neatsitiktinai vyskupas P.Karevičius dalyvavo Kauno karo mokyklos atidaryme ir pašventinime 1919 m. balandžio 1 dieną.
Jis buvo tas vyskupas, kuris tvirtai gynė lietuvių kalbos teises tikėjime ir Bažnyčioje.
Jis buvo tas vyskupas, kuris tvirtai gynė lietuvių kalbos teises tikėjime ir Bažnyčioje (dar latvių bei baltarusių), už tai lenkų šimtmečiais privilegijuotų atstovų, tiek metų turėjusių savo kalbos dominavimą Lietuvoje, buvo skundžiamas ir šmeižiamas, kad dauguma nori turėti lietuviškas pamaldas, klausytis lietuviškų pamokslų ir atlikti išpažintį lietuviškai.
Tai buvo iškilaus Lietuvos Bažnyčios ir Valstybės vyro laidotuvės, kurio gyvenimo ir darbų bei pasiaukojimo svarbos gal ir nesame dar gerai supratę, o arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus atminimo – dar neįamžinę nei atmintyje, nei akmenyje…
