– Kaip jums kilo idėja parašyti knygą „Baidyklės“?
Lisa Bjärbo: Norėjome parašyti istoriją, kuri alsuotų merginų galia. Merginos, kovojančios su mokyklos nesąmonėmis! Ši idėja kilo, kai pakalbėjome apie savo paauglystės metus ir palyginome juos su tuo, ką šiandien matome besilankydamos mokyklose. Kas pasikeitė? Koks jausmas šiandien būti paaugle? Norėjome knygoje sukurti seserystę ir parašyti ką nors linksmo ir svarbaus apie neteisybę, su kuria neturėtume taikstytis.
– Kaip sekėsi dirbti kartu? Kokių iššūkių kilo rašant bendrą knygą?
Sara Ohlsson: Buvo smagu! Daug juokėmės ir rašyti buvo daug lengviau nei vienai. Iš pradžių jaudinausi, kad gali būti sudėtinga, bet pradėjus su jokiais dideliais iššūkiais susidurti neteko. Mes suplanavome visą istoriją prieš pradėdamos rašyti ir tai man buvo visiškai nauja.
– Istoriją knygoje pasakoja trys merginos. Galbūt kiekviena jūsų ir rašėte iš skirtingų veikėjų perspektyvos?
Sara Ohlsson: Taip, būtent taip ir buvo – aš rašiau Jazminos, Lisa – Elenos, o Johanna – Tildės istoriją. Bet viską, kas vyksta knygoje, mes nusprendėme kartu.
– Kokią žinią šia knyga norite perduoti skaitytojams?
Lisa Bjärbo: Kalbėkite! Ieškokite pagalbos! Pasikalbėkite su draugais ir nesigėdykite. Jei būsite pakankamai drąsūs kam nors papasakoti savo blogas patirtis, netrukus pastebėsite, kad nesate vienas. Tas jausmas suteikia komforto ir galios.
– Ar patyčios tarp jaunimo jūsų šalyje yra opi problema? Ar situacija pastaraisiais metais kito?
Lisa Bjärbo: Tikrai negaliu pasakyti, kad patyčios Švedijoje yra didesnė problema nei kitose šalyse. Bijau, kad patyčių galite pastebėti bet kur. Nesu tikra, ar ir prieš šimtą metų situacija buvo bent kiek geresnė. Tačiau vienas dalykas, kuris stipriai pakeitė šią „žaidimų aikštelę“, yra socialiniai tinklai. Pasiekiamumas, galimybė pasislėpti už anoniminės paskyros stipriai pakeitė patyčių būdus ir manau, kad mes vis dar mokomės su tuo kovoti. Tai sunku! Ypač tuo atveju, jeigu esi jaunas.
– Ar mokykloje susidūrėte su patyčiomis? Ką patartumėte vaikams, kurie su tuo nuolat susiduria?
Sara Ohlsson: Tiesiogiai su patyčiomis nebuvau susidūrusi, bet žinau, kad taip buvo kitiems. Geriausias patarimas, kurį galiu duoti, yra pasikalbėti su kitais apie tai, kaip jaučiatės. Jeigu mokykloje sunku rasti žmogų, kuris norėtų klausytis, ieškokite kitur. Galbūt namuose ar ten, kur leidžiate laisvalaikį? Turėti kokių nors smagių užsiėmimų po pamokų taip pat labai svarbu. Kartais gali jaustis užstrigęs mokyklos gyvenime, bet pasaulis juk yra daug didesnis.
– Jei turėtumėte galimybę pasakyti vieną sakinį, kurį girdėtų ir suprastų visi pasaulio paaugliai, ką jiems pasakytumėte?
Johanna Lindbäck: Į šį klausimą atsakyti neįmanoma! Koks sakinys tiktų visiems? Pavyzdžiui, „būk malonus“. Žinoma, daug geriau, jeigu žmonės yra malonūs vieni kitiems, bet juk visi tai jau žino, tiesa? Ir vis dėlto vyksta patyčios, karai, nusikaltimai… Tikrai nežinau, koks turėtų būti tas vienintelis sakinys.
– Susitikimuose su skaitytojais daug bendraujate su paaugliais. Kas įdomu Švedijos paaugliams?
Johanna Lindbäck: „Tik Tok“ ir „YouTube“? Žinoma, jie domisi ir kitokiais dalykais, pavyzdžiui, sportu, mėgsta leisti laiką su draugais, bet socialiniai tinklai tikrai gauna daug jaunimo laiko ir dėmesio. Gal kiek per daug? (Dabar tikrai kalbu kaip senas žmogus.)
– Keliaudamos po mokyklas skatinate vaikus ir jaunimą skaityti. Kokia skaitymo padėtis Švedijoje?
Johanna Lindbäck: Ką tik sužinojome naujausio PISA egzamino, tarptautinio mokyklinio testo penkiolikmečiams, rezultatus. Jie rodo, kad švedų vaikams reikia daug daugiau skaityti, rezultatai skaitymo suvokimo dalyje nėra geri. Tai liūdina: anksčiau rezultatai buvo daug geresni ir nuolat prastėjo. Mūsų šalyje žmonės mėgsta klausytis garsinių knygų, bet ne jas skaityti.
– Apie baidykles esate parašiusios knygų seriją. Kas merginų laukia kitose dalyse?
Sara Ohlsson: Viskas prasideda nuo didelio gaisro, apie Eleną paskleidžiami gandai. Mokykloje prasideda atviras karas tarp merginų ir vaikinų. Sakyčiau, kad antroji istorijos dalis yra pati pikčiausia serijos knyga.
– Liveta, kuo knyga „Baidyklės“, kurią išvertėte iš švedų kalbos, įsiminė jums?
Liveta Ūselė: Pagalvojus apie knygą, pirmiausia į galvą ateina veikėja Jazmina. Jos skyrių turbūt buvo įdomiausia versti ir labai smagu stebėti, kaip ji po truputį su kitų pagalba geriau pažįsta save ir keičiasi. Dar žavėjo antroje knygos dalyje jaučiamas merginų bendruomeniškumas, vadinamasis „girl power“. Skaitydama galvojau, et, gaila, kad paauglystėje merginoms ne taip dažnai tai tenka patirti...
– Kaip manote, kuo knyga „Baidyklės“ gali būti vertinga jaunimui?
Liveta Ūselė: Manau, knyga parodo, kad kiti turi galios tiek, kiek mes jos jiems suteikiame: kuo daugiau gūšiesi ir stengsiesi tapti nematomas, tuo besityčiojantis jausis stipresnis ir galingesnis. Tačiau reaguojant priešingai, ypač susitelkiant su kitais, kad ir ne visai panašiais į save, viską galima išgyventi daug lengviau ir dar pasiekti džiugių rezultatų! Be to, manyčiau, kuriamomis situacijomis žadinamas ir sąmoningumas, pavyzdžiui, visą laiką galvoti, kaip atrodai, kad tik niekam „neužkliūtum“, nėra normali būsena ir dėl to reikia ką nors daryti.
