Kultūrinę spaudą skaitantiesiems puikiai pažįstama literatūros kritikė Virginija Cibarauskė savo kūrybą publikuoja Virginijos Kulvinskaitės slapyvardžiu, o šį dvigubą amplua vadina savotišku žaidimu.
„Kadangi rašau kritiką, iš manęs tikisi, jog tekstus vertinsiu, analizuosiu, kalbėsiu rimtai, savo nuomonę kažkaip pagrįsiu. Aišku, aš stengiuosi tą daryti, tačiau pati kaip rašytoja visiškai nenoriu kažkaip labai rimtai šnekėti ir analizuoti savo tekstų. <...>
Šitą knygą parašiau tuo metu, kai rašiau disertaciją. Ryte aš atsikeldavau, parašydavau gabaliuką disertacijos, gana greitai pavargdavau – disertacijai keliami labai griežti formalūs reikalavimai, turi būti akademinė kalba – ir po pietų rašydavau tai, ką noriu. Taip atsirado ši knyga. Tai tikriausiai Kulvinskaitė yra ta, kuri daro tai, ką nori, ir dėl to per daug nesuka galvos, o Cibarauskė yra ta, kuri daro tai, ką reikia daryti, jog išgyventum. Nes jei darysi vien tik tai, ką nori, gali baigtis blogai“, – sakė autorė.
Anotacijoje teigiama, jog knygoje nugludintu vilniečių žargonu atviru tonu kalbama apie depresiją, santykius, seksą ir akademinį pasaulį. Paklausta, ar nesibaimina, jog pasakotoja bus pernelyg sutapatinta su pačia autore ir tai pakenks jos reputacijai, V.Kulvinskaitė teigė, jog užsigrūdinti jai padėjo literatūros kritikės darbas.
„Kai pradėjau rašyti kritiką, dar studijuodama magistrantūroje, į mano tekstus žmonės reaguodavo labai audringai. Tuo metu dar buvo labai populiarus komentavimas internete ir kai koks „Litmenis“ paskelbdavo tekstą, pasipildavo įvairiausi komentarai ir jie dažniausiai būdavo keisti. Tarkim: „Jinai čia užsislėpus senmergė, pasivadinus Cibarauske, pyksta, kad poetai jos nekviečia prie staliuko“ arba „Nu va, rašo kritiką, nes negraži“. Čia švelniausi variantai. <...> Kai to sulauki, o matai, kad gyvenimas toliau eina, visi į tave žiūri kaip į normalų žmogų, savotiškai užsigrūdini“, – teigė rašytoja.
Pasak jos, vis dar gyvename įsitikinimu, jog egzistuoja „teisingas“ moters rašytojos įvaizdis, iš kurio autorė teigia norėjusi išsivaduoti.
„Kai vyras, poetas, prozininkas ar eseistas, rašo, jog jis nuvažiavo į poezijos festivalį, apsigyveno viešbutyje, įsijungė teliką, pažiūrėjo kažką, paskaitė Bibliją ir paskui visą laiką iki savo pasirodymo masturbavosi (čia Parulskio eseistikoje yra toks intarpas, bet šiaip tai labai dažnas dalykas), visi tai priima kaip kažkokią egzistencinę gelmę, dvasingumą, kad štai, jis čia patiria kažkokį Niekį ir bando savo kūną atgaivinti, kad pajustų bent gyvybės dalelę... Bet jeigu vietoj vyro būtų moteris, iš karto būtų: „Oi, kaip vulgaru, kas čia dabar?“
Man norėjosi parašyti taip, kaip realiai vyksta. Nebūtinai man. Tai tiesiog yra gyvenimas. Visi masturbuojasi – bent jau dauguma (juokiasi). Visi patiria kažkokių nesėkmių, visiems kažkas nutinka, bet kažkodėl mes turim „teisingos“ moters rašytojos [įvaizdį], kur reikia labai rūpintis savo reputacija, ir dvasingo genijaus maištininko [įvaizdį], kuris gali kad ir viešai masturbuotis, keist moteris ir vis tiek kentės ir bus dvasingas... Pagalvojau – o kodėl aš turėčiau su tuo taikstytis? Kai aš rašiau, savęs nei spaudžiau į kažkokias perversijas, nei save cenzūravau. Tiesiog rašiau kaip rašėsi. Aišku, pasakotoja turi labai daug mano bruožų, bet ne tik. Ir daug mano biografijos faktų pakartoja, bet ne tik. Kaip ji išsiplėtojo, taip toje knygoje ir gyvena“, – pristatyme kalbėjo Virginija Kulvinskaitė.