Bibliotekininkės teigimu, vyrai nuolatos klausinėja, kada šie susitikimai bus atnaujinti, nes per karantino laikotarpį susikaupė daug knygų, apie kurias jiems norisi pasikalbėti.
„Skaitymas kalėjime daugeliui yra tiesiog būtinybė. Beveik visada pravėrusi kameros duris matau žmones su knyga rankose. Vadinasi, jiems to reikia, juk jei nenorėtų – neskaitytų, niekas nepriverstų“, – pasakoja Vilniaus pataisos namų bibliotekininkė.
Ypač skaitymo poreikis pasijuto per pastaruosius pusantrų metų, kai dėl karantino daugelis veiklų įkalinimo įstaigoje buvo sustabdytos: „Nevyko nei dvasiniai susitikimai, nei meditacijos, neateidavo nei kunigai, nei savanoriai, todėl knygos daugeliui nuteistųjų tapo pagrindine kasdiene veikla, dvasinius jų poreikius tenkinančiu užsiėmimu“, – teigė K.Jurkėnienė.
Knygos pramogai ir savišvietai
Prieš du dešimtmečius bibliotekininke moteris pradėjo dirbti Lukiškių kalėjime. Šią įstaigą uždarius, ji persikėlė į Vilniaus pataisos namus. Kartu iš Lukiškių kalėjimo čia atsikraustė ne tik dalis nuteistųjų, bet ir bibliotekos knygos.
„Anksčiau čia buvo žymiai didesnė biblioteka, bet daugelis knygų likusios dar iš sovietinio laiko – pasenusios ir nebeaktualios. Todėl palikome tik klasiką, kuriai poreikis visada yra: Dostojevskio, Tolstojaus, Remarque ar „Krikštatėvio“ knygos lentynose neužsiguli“, – pasakojo bibliotekininkė.
Nuteistieji domisi pačiais įvairiausiais dalykais – nuo jogos iki teisės, nuo užsienio kalbų iki sporto.
Mūsų pokalbio metu į biblioteką ne kartą buvo užsukę vyrai, ieškantys juos dominančių knygų. Net keli jų prašė knygų ispanų kalba. Paklausta, ar bibliotekoje esama knygų ne tik lietuvių ar rusų kalbomis, bibliotekininkė parodė lentynas, kuriose sudėtos knygos įvairiomis kalbomis. „Tokios knygos yra labai populiarios. Daugelis čia turėdami nemažai laisvo laiko, skaito ne tik savo malonumui, ar norėdami, kad greičiau prabėgtų laikas, bet ir mokosi kalbų, įgauna naujų įgūdžių, kurie gali praversti tolimesniame gyvenime laisvėje“, – teigė K.Jurkėnienė.
Pasak jos, per du dešimtmečius keičiantis išleidžiamų knygų įvairovei, keičiasi skaitymo įpročiai ne tik laisvėje, bet ir įkalinimo įstaigose. „Anksčiau didžiausias poreikis buvo grožinės bei dvasinės literatūros, o dabar žmonės daugiau žino, todėl ir jų knygų poreikis yra pasikeitęs. Nuteistieji domisi pačiais įvairiausiais dalykais – nuo jogos iki teisės, nuo užsienio kalbų iki sporto. Knygos daugeliui jų yra ne tik laiko praleidimas, bet ir savišvieta“, – pasakojo bibliotekininkė.
Darbo diena kalėjime
Jei ne grotos ant langų, ši biblioteka nebūtų niekuo išskirtinė ir galėtum pagalvoti, kad atsidūrei eilinėje nedidelio miestelio bibliotekoje. Paklausta, ar jos pačios darbo diena įkalinimo įstaigoje skiriasi nuo bet kurios viešosios bibliotekos, K.Jurkėnienė pažymėjo, kad esminis skirtumas yra tas, jog dalis skaitytojų gyvena kalėjimo režimu ir jiems apribota judėjimo laisvė, todėl ne jie ateina knygų, bet knygos „eina“ pas juos.
„Savo darbo dieną pradedu apeidama kameras ir surinkdama lapelius, kuriuose nuteistieji surašo savo pageidavimus, kokių knygų jiems atnešti. Kai kurie jų prašo konkrečių autorių ir knygų, kai kurie – pagal temas ar žanrus, o aš savo nuožiūra atrenku iš to, ką turime“, – pasakojo bibliotekininkė.
Didžiąją paros dalį praleidžiant uždaroje patalpoje, skaitymas jiems yra vienintelis išsigelbėjimas nuo monotonijos ir nuobodulio.
Ant stalo paberdama įvairiausių raštelių pluoštą, ji parodo šios dienos „laimikį“ – keliasdešimt užsakymų iš kamerų. Tarp šios dienos prašymų „Karmos diagnostika“, „Tamplieriai. Šventųjų Dievo karių pakilimas ir nuopuolis“, „Prekiautojai mirtimi“, Bausmių vykdymo kodeksas, Dickenso, Dostojevskio, Wilde'o, Tolstojaus, Dumas romanai, taip pat gyvenimo prasmės ir tikro gyvenimo istorijos.
„Per dieną stengiuosi ir išpildyti šiuos prašymus, surinkti knygas ir jiems atiduoti. Labai dažnai savo rašteliuose jie net pažymi – prašau tik greičiau, nes mums liūdna, „stogas važiuoja“... Atrodytų, kur gi jiems skubėti, turi daugybę laisvo laiko... Tačiau didžiąją paros dalį praleidžiant uždaroje patalpoje, skaitymas jiems yra vienintelis išsigelbėjimas nuo monotonijos ir nuobodulio, kuris dieną iš dienos lydi nuteistąjį“, – teigia K.Jurkėnienė.
Pasak bibliotekininkės, jos užduotis yra ir parinkti tinkamiausią knygą žmogui, nežinančiam, ką nori skaityti, nes dalis nuteistųjų skaitytojais tampa būtent čia – įkalinimo įstaigoje.
Biblioteka – langas į pasaulį
Didžioji dalis nuteistųjų čia kali pataisos namų režimo sąlygomis, o jų judėjimas yra apribotas tik iš dalies. Tai reiškia, kad asmenys gyvena ne vienutėse, bet patalpose su kitais nuteistaisiais – maždaug 80–100 žmonių viename aukšte – šiose erdvėse bei koridoriuose jie ir gali laisvai judėti. Kiekvieną dieną keturioms valandoms yra atidaromos lauko durys, tuomet galima išeiti ir į kiemą, sporto salę ar biblioteką.
Nors statistikos, kiek nuteistųjų reguliariai lankosi bibliotekoje, ir nėra, tačiau K.Jurkėnienės teigimu, šis skaičius galėtų siekti apie 40 proc.
15min pakalbinti du bibliotekos lankytojai pasidalijo skirtingomis savo skaitymo patirtimis. Nors abu pripažino skaitę ir laisvėje, tačiau vienas tai darė gan fragmentiškai, o kitas buvo nuolatinis skaitytojas, todėl ir patekęs į šią įkalinimo įstaigą, pirma ką padarė, tai apsilankė šioje bibliotekoje.
Be knygos dieną čia sunku būtų įsivaizduoti.
„Čia lankausi maždaug kartą per savaitę – paimu kelias knygas ir perskaitęs ateinu ieškoti naujų. Kartais, jei knyga reikalauja didesnio susikaupimo ar įsigilinimo, užtrunku ilgiau. Tačiau be knygos dieną čia sunku būtų įsivaizduoti“, – teigė vienas nuteistųjų.
Pasak bibliotekininkės, didžiausias poreikis yra psichologinės, pažintinės, dvasinės bei grožinės literatūros.
Beje, apie penkiolika metų įstaiga turi sutartį su Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, iš kurios taip pat galima užsakyti knygų, kurių nėra kalėjimo bibliotekoje. Tokiu būdu nuteistieji turi prieigą prie labai plataus knygų pasirinkimo. „Būtumėte matę, su kokioms dėžėmis knygų aš kaskart grįžtu iš Mažvydo... Susidarius didesniam užsakymų skaičiui, maždaug kas antrą ar kas trečią dieną, važiuodavau paimti naujų užsakymų“, – pasakojo bibliotekininkė.
Tiesa, kaip pažymėjo K.Jurkėnienė, pastaruosius kelis mėnesius ši sistema kažkodėl nebeveikia, todėl tenka apsiriboti įkalinimo įstaigos biblioteka ir tikėtis, kad artimiausiu metu vėl bus galima užsakyti knygų ir iš Mažvydo bibliotekos fondų.
Knygos iš namiškių ir labdaros
Paklausti, kaip vertina šią biblioteką, nuteistieji džiaugėsi jos įvairove ir tuo, kad visada galima rasti, ką skaityti. Vienas jų pastebėjo, kad anksčiau buvo lankęsis Šiaulių bei Kybartų tardymo izoliatoriuose ir ten daugelis knygų yra likę dar iš tarybinių laikų, naujų leidinių labai nedaug. Tuo tarpu šioje bibliotekoje pasirinkimas yra gan gausus.
„Aš knygas skirstau į dvi rūšis, – teigė vienas bibliotekos lankytojas, – tai laisvalaikio knygos, skirtos lengvam skaitymui ir norint, kad greičiau prabėgtų laikas, bei rimta literatūra, kuriai būtinas dėmesys, pastangos, noras suprasti ir sužinoti.“ Pasak jo, nors šioje bibliotekoje ir nerasi visko, ko nori, nes tai nėra specializuota biblioteka, tačiau iš principo pasirinkimas tiek tematinis, tiek ir kalbinis yra labai neblogas. „Nors biblioteka ir nėra turtinga kiekybiškai, tačiau ji turtinga gerų autorių, ir tai svarbiausia“, – teigė bibliotekos skaitytojas, pats dažniausiai besirenkantis skaityti istorines bei tiksliųjų mokslų knygas.
Nors biblioteka ir nėra turtinga kiekybiškai, tačiau ji turtinga gerų autorių.
Kasmet ir Pataisos namų administracija skiria kelis šimtus eurų naujoms knygos įsigyti. Šiais metais, tiesa, naujo pirkimo dar nebuvo, todėl tikimasi artimiausiu metu biblioteką papildyti ir šviežiais leidiniais.
Pati bibliotekininkė – aistringa knygų mylėtoja teigė, kad dažnai šią biblioteką papildo ir pačios nupirktomis bei perskaitytomis knygomis. „Nelaikau knygų savo namuose, nes jos kaupiasi labai greitai. Čia jos yra kur kas labiau reikalingos, mat poreikis skaityti yra didelis, o pačios knygos nuolatos keliauja iš rankų į rankas“, – pasakojo K.Jurkėnienė.
Pasak kalbintų nuteistųjų, kartą per pusmetį iš namiškių jie gali gauti siuntinį, kuriame paprastai įdedami rūbai ar kokie buičiai reikalingi daiktai. Taip pat tarp siuntinių populiarios ir knygos, žinoma, tik tiems, kurie mėgsta skaityti. „Perskaitę šias knygas dažniausiai atiduodame bibliotekai, kad ja pasinaudoti galėtų ir kiti žmonės“, – pasakojo vienas nuteistųjų.
Kartais Vilniaus pataisos namų biblioteka knygų sulaukia ir labdara ir tai, anot K.Jurkėnienės, labai praturtina ne tik pačią biblioteką, bet ir jos skaitytojus. Pavyzdžiui, prieš keletą metų nemažas kiekis knygų pasiekė iš Maskvos kunigų seminarijos stačiatikių dvasininko, kuris bibliotekai padovanojo įvairios krikščioniškos literatūros rusų kalba. Pasak bibliotekininkės, tokie atvejai nėra pavieniai ir knygų labdara jie sulaukia bent kartą ar kelis metuose.
Skaitymas kaip terapija
Paklausta, ar knygos daro poveikį, bibliotekininkė nedvejodama atsakė „Žinoma“. Pasak jos, skaitymas ne tik padeda atsitraukti nuo įkalinimo įstaigos kasdienybės ir rutinos, tačiau ir patirti kažką pozityvaus ir šviesaus. „Kartais užtenka perskaityti ir puslapį gamtos aprašymų ar kokią poezijos eilutę ir dvasiškai pasipildai, įkvėpi teigiamų emocijų“, – teigė K.Jurkėnienė.
Kai kurie nuteistieji ypatingai domisi psichologijos bei dvasinio ugdymo knygomis. Šių knygų dėka jie gali labiau suprasti savo patirtis. Vienas nuteistųjų pasakojo susidaręs savo keitimosi programą, kurioje skaitymas užima vieną svarbiausių vietų: „Mane domina psichologinės, filosofinės bei budistinės knygos. Šiuo metu skaitau dzenbudizmo mokytojo Seung Sahno knygą „Zen kompasas“ – labai įdomi ir pamokanti knyga, leidžianti visiškai kitaip pamatyti šį pasaulį“, – sakė nuolatinis šios bibliotekos skaitytojas.
Pasak bibliotekininkės, kartais ir iš paties žmogaus veido, jo žvilgsnio galima pamatyti, kad perskaityta knyga jam padarė didžiulį įspūdį. Maža to, jos teigimu, patys nuteistieji vienas kitam rekomenduoja įdomiausias jų skaitytas knygas ir tokiu būdu kuria ryšius, kurie remiasi knygomis ir skaitymo patirtimi. „Knyga yra žmogaus draugas, ji nieko blogo nemoko. Net priešingai, veikia kaip terapija, padeda nusimarinti ir pailsėti nuo niūrių ir liūdnų minčių“, – 15min teigė K.Jurkėnienė.
Keitimosi pagrindas yra darbas su savimi, vidinė motyvacija. Jei nėra šalia mokytojo, pagrindu tampa literatūra, knygos.
Vienas nuteistųjų sakė, kad knygos yra vienas didžiausių stimulų keisti savo gyvenimą, nes veiklos ar kryptingų užsiėmimų čia labai trūksta. „Keitimosi pagrindas yra darbas su savimi, vidinė motyvacija. Jei nėra šalia mokytojo, pagrindu tampa literatūra, knygos. Jei kas nori keistis į gera, visi kažką skaito – knygas užsienio kalbomis, jogą, psichologinę ar pažintinę literatūrą arba tiesiog romanus poilsiui“, – sakė jis.
Paklausta, kaip kiti žmonės reaguoja sužinoję, kad ji dirba įkalinimo įstaigoje, K.Jurkėnienė teigė dėl to jau seniai nebesukanti galvos. „Man šis darbas labai patinka. Matau, kaip šiems žmonėms reikalingos knygos, kaip jos tampa jų kasdienybės dalimi. Tačiau neužtenka vien tik parinkti knygą, svarbu ir pažvelgti žmogui į akis, paklausti kaip jis šiandien gyvena, suprasti, kokios nuotaikos yra, pasikalbėti, nes knyga yra ir pretekstas žmogiškumui, santykiui. Niekada nežinai, koks geras žodis ar gera knyga padės žmogui pakeisti savo gyvenimą ir daugiau niekada nebesugrįžti į kalėjimą“, – teigė bibliotekininkė K.Jurkėnienė.
