Pirmąją knygos ištrauką galite rasti čia.
Šioje knygoje – gyvas ir smagus pasakojimas apie tai, kaip išgyventi Afganistane nesiliaujančio karo sąlygomis ir išsaugoti sveiką galvą. Visi galvoja, kad ten blogai. Ir iš tikrųjų blogai, bet autorė palengva sklaido šią šalį gaubiančius mitus, pasakoja apie kunkuliuojantį gyvenimą, žmones ir kultūrą, kitą religiją ir kitokius papročius, savitą požiūrį į moteris ir vakariečius ir atvirai įspėja apie gresiančius pavojus. Eglė Digrytė (g. 1980 m.) – žurnalistė, dirbusi įvairiuose nacionaliniuose dienraščiuose, naujienų portaluose. Afganistane pirmą kartą lankėsi 2009 m. aprašyti ten tarnavusių Lietuvos karių gyvenimo. 2010–2011 m. ėjo Europos Sąjungos atstovybės ir specialiojo pasiuntinio Afganistane Vygaudo Ušacko patarėjos komunikacijos klausimais pareigas.
Kaip duoti išmaldos berniukui be rankų?
Dar viena ekspedicija, šįkart – kultūrinė. Antrą mėnesį gyvenau Kabule, bet dar nebuvau aplankiusi nė vieno reikšmingo objekto. Vienas vairuotojas pasišovė padėti ir penktadienį įvykdė duotą pažadą – nuvežė iki Dar al Amano rūmų griuvėsių. Keliaudama po miestą dažnai juos matydavau tolumoje, iškilusius aukštai ant kalvos, kartais po padūmavusiu dulkių prisodrinto oro šydu, kartais išryškėjančius snieguotų kalnų fone, todėl magėjo aplankyti. Bet rūmai – pietvakariniame miesto pakraštyje, todėl mano maršrutai niekada pro juos nesidriekdavo. Teko važiuoti specialiai.
Afganistane gyvavusios kultūros paliko nemažai pėdsakų: statinių, paminklų ir kitų objektų. Vienas labiausiai atpažįstamų – Goro provincijoje, maždaug už aštuonių valandų kelio mašina nuo sostinės Čagčarano, Harirudo upės slėnyje stovintis Džamo minaretas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Per pastarųjų dešimtmečių karus dalis šių objektų buvo sunaikinta. Tikriausiai daug kas gerai prisimena, kaip buvo sunaikintos dvi Budos skulptūros, VI a. iškaltos vienoje Bamijano provincijos uoloje. Talibano lyderis mula Omaras buvo griežtai nusistatęs prieš atvaizdų garbinimą, tad talibai susprogdino skulptūras likus keliems mėnesiams iki Rugsėjo 11-osios atakų. Jos tapo didžiausiomis režimo aukomis – ir tiesiogine prasme (viena skulptūra buvo 55 m aukščio), ir perkeltine (dėl savo istorinės bei simbolinės reikšmės).
Dar al Amano rūmai, simbolizuojantys XX amžiaus pradžioje šalies dėtas pastangas tapti šiuolaikinio pasaulio dalimi ir paskesnę tragišką jos istoriją, yra vienas iš geriausiai atpažįstamų Kabulo pastatų. Taikos (arba Amano) buveine vadinamus rūmus trečiąjį dešimtmetį pastatydino emyras Amanullah, kuris užsimojo modernizuoti kraštą, bet susidūrė su smarkiu dvasininkų ir kaimo vietovių gyventojų pasipriešinimu. Netoli stūksantys Tadžbego rūmai tapo pirmuoju sovietų, kurie 1979 metų gruodžio 27 dieną įvedė savo kariuomenę, taikiniu – jie atakavo statinį ir nužudė neįtikusį Afganistano lyderį komunistą Hafizullah Amin. Per vėlesnius karinius konfliktus abu pastatai buvo smarkiai apgriauti.
Su vaikais Afganistane – bėda. Jie turi bjaurią savybę atsirasti iš niekur, moka daug žodžių įvairiomis kalbomis ir prilimpa taip, kad tenka plėšte atplėšti
Iš arti rūmai atrodo dar paslaptingiau ir graudžiau. Likusios tik sienos, bet ir tos pačios kulkų suvarpytos ir aptrupėjusios, visa apgriuvę ir sutrūniję. Teritorija aptverta spygliuota viela, kad smalsuoliai nelįstų ir nebandytų nusisukti galvos, nors tvora tokiems netrukdo – galima apeiti. Mes į vidų nėjome – dėl visapikta. Užtat aš uoliai pleškinau fotoaparatu. Per tą laiką iš niekur išdygo du aštuonerių ar dešimties metų berniukai ir ėmė kaulyti pinigų. Atrodė dar gailiau už rūmus – vienas neturėjo abiejų plaštakų ir pusės dilbių. Iš marškinėlių rankovių kyšojo tik strampai – spėjau, kad negimė likimo nuskriaustas, o susižalojo pajudinęs rastą savadarbį pakelės sprogmenį. Stengiausi nežiūrėti, bet akys nevalingai krypo į tai, kas liko iš rankelių – jos buvo seniai užgijusios, tad sužalotas turėjo būti visai mažas. Mąsčiau: jei pasiūlyčiau pinigų, tai kaip jam paduočiau? Įkiščiau į kelnių kišenę? Stengiausi nekreipti dėmesio, bet jie taip įkyriai prilipo ir taip graudžiai prašė... Tada suveikė racionalus protas – galėjau duoti, nebūčiau nuskurdusi, bet tuomet būtų subėgęs visas pulkas ir būtų prasidėjęs nepaliaujamas „bakšiš“ choras. Nieko vaikams nesakiau ir visai į juos nebežiūrėjau. Bet kai sėdau į mašiną, juodu apėmė isterija – abu prisiplojo prie durų ir neleido uždaryti. Suprato, kad tai paskutinė galimybė ko nors išmaldauti. Mažesnysis – berankis – ėmė verkti. Dar kiek, ir būčiau ištraukusi pluoštelį afganių, bet susivaldžiau. Šiaip ne taip uždariau duris ir nuvažiavome.
2012 m. pakelės sprogmenys nusinešė bemaž 900 civilių gyventojų gyvybę, sužalojo dukart tiek žmonių.
Su vaikais Afganistane – bėda. Jie turi bjaurią savybę atsirasti iš niekur, moka daug žodžių įvairiomis kalbomis ir prilimpa taip, kad tenka plėšte atplėšti. Mažiukai, nenusakomo amžiaus, turintys būti mokykloje, o ne prekiauti visokiais niekais. Neteko matyti, kad kuris tiesiog tiestų ranką ir kaulytų išmaldos. Jie nemaldauja, užtat visada turi, ką pasiūlyti už paramą – kramtomosios gumos, medinių apyrankių, skarų, šviežios duonos, žodynėlį ar kokią paslaugą. Nereikia čiupinėti nieko, net jei žada dovanai. Prisilietei, vadinasi, daiktas tavo ir malonėk susimokėti. Kai pasiūlydavo ką nors pirkti, tiesiog pavarydavau į šoną ir nueidavau, bet jie pasileisdavo iš paskos.
Iš rūmų griuvėsių Zufaras nuvežė į nacionalinį muziejų. Būčiau atsisakiusi, nes nesiruošiau slankioti tarp dulkėtų eksponatų, bet per vėlai supratau, kur važiuojame, ir visai nesigailėjau. Vairuotojas paprašė įleisti į kiemą su mašina, nors apsaugininkas bumbėjo – jam teko padirbėti ir nustumti sunkius vartus. Tada sena ragana – jokio įžeidimo, tiesiog moteris atrodė lyg tikriausia ragana iš animacinių filmukų ir knygyčių – atėjo patikrinti, ar neturiu paslėpusi kalašnikovo. Šį kartą net man nepatiko būti čiupinėjamai. Tačiau kol apsaugininkė braukė per drabužius, ėmiau juoktis pagalvojusi, ką būtų sakiusi ta amerikietė, neseniai kėlusi triukšmą, kad ją grabalioja. Trijuose muziejaus aukštuose už stiklo pridėliota senienų – suskilusių indų, papuošalų, ginklų, bet daugiausia buvo Budos liemenų ir galvų. Beveik visos skulptūrėlės kažkodėl vaizdavo arba kūną, arba galvą, atrodė, lyg anksčiau jos būtent taip ir buvo lipdomos. Vienoje salėje apžiūrėjau įspūdingą parodą – keliolika afganistaniečių paauglių gavo po fotoaparatą ir įamžino savo aplinką, tą patį padarė jų bendraamžiai JAV, o galiausiai nuotraukos buvo sugrupuotos. Puikiai buvo matyti, kokia didelė praraja skiria šių dviejų šalių vaikus.
Pakeliui į namus Zufaras sustojo gatvėje nupirkti man duonos – sakė, pati gardžiausia Kabule (kol jis suvaikščiojo, kaip visuomet, iš niekur išdygęs vaikas purvinu skuduru nuvalė langus). Neėmė pinigų – vos 10 afganių, bet juk pirko man.
– Taip neteisinga, – ėmiau auklėti. Šiaip ar taip, aš buvau bosė.
– Teisinga.
– Negali mokėti už mane.
– Galiu. Penktadieniais aš išlaidauju. Draugai gali taip elgtis.
– Daugiau niekur su tavimi nevažiuosiu, – juokais pagrasinau.
– Bus labai liūdna... – prisipažino ir iškart ėmė svajoti, kaip nuveš mane į Mogolų imperatoriaus Babūro, Čingischano ir Timūro palikuonio, vardu pavadintus sodus, zoologijos sodą ir visur kitur, ką reikia pamatyti Kabule. 2001 metais zoologijos sodas, apleistas per karus ir talibų režimą, atrodė apgailėtinai: aptvarai suniokoti, o gyvūnai seniai nugaišę iš bado ar suvalgyti tokių pat badaujančių gyventojų. Pasakojama, kad talibų kariai čia miegodavo, valgydavo triušių ir elnių mėsą, o kitus gyvūnus šaudydavo pramogaudami. Zoologijos sodo žvaigždė 1976 metais Kelno padovanotas liūtas Marjanas sprogus granatai neteko akies, dantų ir klausos, bet išgyveno iki 2002-ųjų. Gavęs maždaug 2 milijonus JAV dolerių paramos, nedidelis zoologijos sodas dabar švarus, užtikrina neblogas gyvenimo sąlygas savo gyventojams ir tapo viena iš populiariausių laisvalaikio leidimo vietų sostinėje.
Kabulo zoologijos sode gyvena daugiau kaip 100 rūšių gyvūnų. Kasmet jį aplanko apie 600 tūkstančių žmonių.
