M.Daraškevičiaus knygos pristatymas vyko dvariška atmosfera dvelkiančioje Anastazijos ir Antano Tamošaičių galerijoje „Židinys“, Vilniuje. Autorių kalbino knygą išleidusios leidyklos „Lapas“ direktorė Monika Gimbutaitė.
Renginio metu autorius atskleidė, kaip vyko penkerius metus trukęs tyrimas.
Magiškas kambarys patraukė dėmesį
M.Daraškevičius, narpliojantis ir besistengiantis iš užmaršties ištraukti rūmų bei dvarų interjerų kultūrą, prieš penkerius metus tyrė dvaro valgomąjį kambarį. Tada jis ir aptiko tą magišką vietą šalia valgomojo, be kurios neapsiėjo daugelis XVIII–XIX a. bajorų – dvaro vaistinėlę:
„Žiūrėjau, kas buvo aplinkui dvaro valgomojo kambarį, pastebėjau kažkokį keistą žodį „Aptečka“. Galvoju, „kas čia per įdomybė“. Tuomet tą dvaro valgomojo tyrimą kokį pusmetį buvau visai apleidęs ir ėmiau tyrinėti tai, kas įdomu“, – atsiminimais apie pirmąją aptiktą dvaro vaistinėlę dalijosi M.Daraškevičius.
Apie dvaro vaistinėlę mažai žino net besidomintys dvarų istorija. Pasak knygos autoriaus, apie ją šiek tiek užsimenama Czesławo Miłoszo ir Šatrijos Raganos kūriniuose, tačiau tik vienu kitu sakiniu. Pats tyrimas M.Daraškevičiui priminė detektyvą, kadangi istorikas ieškojo to, ko mūsų šalyje, net atkurtuose dvaruose, aptikti jau neįmanoma.
„Lietuvoje dvaro vaistinėlės kultūra išnyko pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Tiksliau, kada iš dvarų išsikėlė paskutiniai bajorai. Tačiau sovietmečiu kraštotyrininkai keliavo po dvarus, kuriuose tebegyveno buvę savininkai ar ten dirbę tarnai.
Jų atliktų kraštutinių tyrimų medžiaga tikrai atskleidžia – ten būta vaistinėlių. Nesvarbu, ar tai nedidelis dvaras, kuriame gyveno kuklūs bajorai, ar kilmingų bajorų kaimas. Aptikti vaistinėlę tikrai sunku, dėl to jų yra tiek nedaug. Tačiau pavyko jas rasti skirtinguose bajorijos sluoksniuose – nuo aukščiausių kunigaikščių iki žemiausio sluoksnio, bajorkaimyje gyvenusių bajorų“, – apie tyrimo eigą pasakojo M.Daraškevičius.
Dvaro vaistinėlės turtai
Autorius, stengdamasis pernelyg neatskleisti svečiams knygos pristatymo turinio, trumpai papasakojo, kas gi būdavo laikoma tose dvaro vaistinėlėse. O jose buvo visko – nuo paprasčiausio vyno ir uogienių iki surinkto kovą iškritusio sniego ir paslaptingo priešnuodžio teriako, kurio vieną iš receptų jis ir aprašė.
„Apie teriaką rašo įvairiuose namų vaistinėlių kraštotyrininkų darbuose. Viename iš jų pasakojama, kad paprastai jis perkamas vaistinėse, bet drąsi bajorė pasidarydavo pati. Tas vaistas, pagamintas iš įvairių gyvūnų, surinktų iš žemės, jūros ir dangaus, buvo prabangos vaistas dvarininkės vaistinėlėje. Kadangi buvo brangus, jį labai padirbinėjo. Venecijoje buvo aikštės, kuriose teriaką gamindavo viešai. Vilniuje, Jėzuitų vaistinėje, buvo net trys teriako rūšys“, – pasakojo jis.
Knyga atskleidžia dvaro moters pasaulį
Knygos autorius pasakojo, kad, be bajorų kasdienybės kultūros, rašant knygą jam pavyko atskleisti ir to meto dvaro moters vaidmenį:
„Vyrai labai retai turėdavo vaistinėles. Šaltiniuose vaistinėlė labai gražiai minima kaip „moters laboratorija“, „moters mažoji studija“. Ta kūrybinė studija joms buvo skirta pabėgti nuo kasdienybės distiliuojant kvapus, kuriant mišinius, ką nors džiovinant.“
Tačiau tai nebuvo tik dvarininkių laisvalaikio vieta. Pasak M.Daraškevičiaus, aukšto rango bajorams dažnai nė nebūnant namuose, visa ūkio priežiūra tekdavo dvaro moterims:
„Dvarininkė buvo ir gydytoja, ir veterinarė, ir žemės ūkio valdytoja, ir virėja. Medicina užėmė trečdalį viso jos darbo. Moteris buvo vos ne vienintelė, kuri mokėjo skaityti, todėl, be abejonės, visi į ją kreipdavosi pagalbos.“
Knygos pristatymo pabaigoje M.Daraškevičius prisipažino, kad apie dvaro vaistinėlę dar yra ką tyrinėti. Neatsakytu klausimu liko jose bajorų laikyti vaistai.
