Knyga sudaryta iš trijų apysakų, originaliai išleistų atskiromis knygomis: „Karalystės darbeliai“, „Ženklai, pranašaujantys pasaulio pabaigą“ ir „Kūnų transmigracija“.
Herreros kūrybai būdingas poetinis taupumas, o mitologinis pagrindas stipriai suliteratūrina politinį dėmenį – jo prozoje paliečiamas aktualijas kaip narkotikų prekyba, migracija ir gyvenimas JAV pasienyje.
Kviečiame skaityti Tristano Foster parengto interviu su autoriumi vertimą.
– „Ženklai, pranašaujantys pasaulio pabaigą“ pasakoja apie kelionę per JAV ir Meksikos sieną. „Kūnų transmigracija“ – apie gaujų smurtą, vykstantį kataklizmo fone. Jūsų debiutinis romanas „Karalystės darbeliai“ įsilieja į vis gausėjančią narkoliteratūros tradiciją. Visos šios temos – didelės, ypač, tiems mažiems pasienio miesteliams, kuriuose istorijos rutuliojasi. Ar teisinga sakyti, kad jums šios temos – neišvengiamos?
– Tai ne tik temos, tai mano grožinės kūrybos dalis, tai kontekstas, kuriame vyksta mane dominančios istorijos. Nelaikau jų temomis, kurios galėtų egzistuoti atskirai nuo kalbos, kuria jos pasakojamos, nuo muzikalumo, kurį ta kalba sukuria, ar nuo tose temose besiplėtojančių konfliktų.
Veikėjai ir vaizdiniai gimsta išvien su konfliktais, kurie, beje, ne visada vyksta netoli fizinės sienos („Kūnų transmigracija“ vyksta vietoje, kuri neturi nieko bendra su fizine siena) Nors galima būtų sakyti, jog visa tai vyksta mano vadinama „pasienio būkle“ (isp. lo fronterizo), kuri apima tai, kas dažniausiai asocijuojama su pasieniu, tačiau gali vykti ir kitose vietose: prekių ir simbolinių reikšmių mainus, naujų tapatybių, naujų kalbinių formų, naujų politinių veiklų kūrimą.
– „Transmigracija“ yra daugiasluoksnė ir joje mainosi žanrai. Tai ir noiriškas detektyvas, ir vos pora žingsnių nuo virtimo į pasakojimą apie zombius, bet tuo pačiu turi ir nuotykinės istorijos bruožų. Kaip gimė ši istorija?
– Visada maniau, kad žmonės nėra griežtai apibrėžiami kartą ir visiems laikams, bet kad jie ne kartą išbandomi akistatose su ribinėmis situacijomis. O epidemija – tai situacija, kurioje esi išbandomas daugybe būdų: kaip tvarkaisi su savo paties įtarumu kaimynų atžvilgiu, kaip susidoroji su masine isterija, kaip žiūri į valdžią.
Apie tai galvojau jau kurį laiką ir ruošiausi romano rašymui, kai Meksikoje kilo didelė kiaulių gripo baimė. Buvau ten, todėl turėjau galimybę iš arti pamatyti kaip vietą transformuoja baimė, net tokią didelę ir kompleksišką kaip Meksikas.
Bet tai tik dalis atsakymo, nes manau knyga niekad nebūna griežtai apgalvota, į ją visada įsiterpia kitos manijos, šiuo atveju, tam tikros idėjos susijusios su vyriškumu, atmintimi ir siekiu suprasti asmenines ydas.
– Nepaisant temų rimtumo ir apokaliptinio fono, „Transmigracija“ kažkuria prasme pilna absurdiško linksmumo. Galvoju, tarkim, apie sceną striptizo klube – šokėjos nusirengusios viską, išskyrus veido kaukes ir jos naudojasi nuimamos kaukės vilione, kad sujaudintų į jas žiūrinčius vyrus. Ar tai rašyti buvo smagu? Ar linksmumas būtinas tokiai kūrybai?
– Pati užduotis yra smagi, vaikščiojimas tamsoje yra smagus. Išminti savo paties takus tamsiame kambaryje. Žinoma, tai kartais ir vargina, kai nuolat atsitrenki į daiktus, dažniausiai į labai nerangią savo paties savastį. Galiausiai supranti, kad nors vaikščiojai aklinoje tamsoje, tą darei turėdamas kažkokį intuityvų krypties pojūtį. Tačiau kol tai atrandi – tai džiaugiesi, tai jaudiniesi, bandydamas išnarplioti žodžius.
– Pagrindinis „Transmigracijos“ veikėjas – Atpirkėjas, samdomas reikalų tvarkytojas. Bet jis linkęs ieškoti balanso pasaulyje, nepaisant to, kas jį samdo – visa tai yra istorijos moralinė ašis. Panašiai yra ir Makinos, „Ženklų, pranašaujančių pasaulio pabaigą“ pagrindinės veikėjos atveju. Rašote, kad ji „tarsi vyris“, o tai, manau, puikiai apibūdina ir Atpirkėją. Kokią vertę įžvelgiate ryškiai moralių veikėjų ryškiai amoraliame pasaulyje? Ar čia slypi koks nors moralinis tikslas?
– Ne kaip ideologinė programa, bet kaip tam tikras prisipažinimas apie savo paties moralinį ribotumą. Tai asmeninis bandymas suprasti moralinių dogmų neįmanomybę ir, tuo pačiu, neįmanomybę neturėti moralinio kompaso. Šie personažai skleidžiasi šiame paradokse, bandydami sukurti savo pačių moralines taisykles, nepaisant to, jog kai kurios pasaulio jėgos verčia moralės atsisakyti.
– J.G.Ballardas, paklaustas apie savo įžvalgumą, save apibūdino kaip „tyrėją ir savotišką ankstyvo perspėjimo sistemą“ ir teigė turįs „labai skeptišką žvilgsnį“. Jūsų romanai turi analogus realybėje. Donaldo Trumpo siena ir prieš imigrantus nukreipta retorika suteikia „Ženklams“ papildomą aktualumo sluoksnį, o epidemija „Transmigracijoje“ koreliuoja su Zika viruso protrūkiu. Ar galite susitapatinti su Ballardo mintimis, ar, visgi, jus motyvuoja kažkas kito?
– Galiu susitapatinti su mintimi apie save kaip apie tyrėją, tačiau ne kaip sistemą. Manau, vienas iš meno privalumų yra tai, kad per jį galima atrasti dalykus dėka ne metodo, o požiūrio. Yra būtina būti budriam, bet ne mažiau svarbu pripažinti temas ir mintis, kurios jau egzistuoja, nors ir norėtume, kad jų nebūtų, mat jie ardo nusistovėjusią sistemą. Kurti išlendant iš rėmų to, kas laikoma normalu – taip, tai vienas iš mane vežančių dalykų.
– „Ženklai“ sėkmingi dalinai dėl Makinos, priverstinės migrantės, paveikslo. Priverstinumas kontrastuoja su žiniasklaidos pateikiamu migranto įvaizdžiu, apie kurį užsimenate romane: „Mes esame kalti dėl visos šios katastrofos, mes, nekalbantys jūsų kalba ir nemokantys tylėti.“ Makina pririšta prie pareigos – Jungtinėse Amerikos Valstijose ji tenori atlikti tai, ką reikia, ir kuo greičiau grįžti. Ji nenori nei ten keliauti, nei ten būti. Tai esminis sudėtingos temos elementas, kurio labai dažnai pasigendama. Ar literatūra turi pareigą imtis šios temos?
– Pagal tai, kaip aš suprantu literatūrą – taip, tai viena iš galimybių, viena iš literatūros vertybių. Nenoriu kitiems aiškinti, kokia yra jų moralinė ar socialinė atsakomybė, bet mano akimis, literatūra suteikia galimybę įsikišti į viešąją erdvę iš laisvesnės, sunkiau sutramdomos pozicijos. Literatūros daroma įtaka yra visai kitokia nei žurnalistikos. Jai reikia daugiau laiko, bet tuo pačiu ji atneša kitokius būdus suprasti mus vienijančias problemas, kitokius niuansus ir kitokius afektus.
– Jūsų pokalbyje su Danieliu Alarconu „Green Apple Books“ knygyne minėjote mitologiją, suteikusią „Ženklams“ formą, konkrečiai – actekų mitą apie patekimą į Mitklaną. Tačiau yra ir kitų aliuzijų ir įtakų. Romanas pradedamas su bibliniu įvaizdžiu: senas vyras prasmenga smegduobėje. Ir, žinoma, yra Dantės „Pragaro“ atspindžių. Tai būdai, kuriais įrėminamas šis konkretus pasakojimas, bet ar tai nėra pareiškimai apie keliavimą apskritai ir žmones, kurie leidžiasi į tokias keliones?
– Makinos istorija – tai istorija, kuri kartojasi iš esmės beveik kiekvienoje kultūroje. Visos žmonių grupės save apibrėžia kaip atsiradusias per kelionę, ar bent jau kaip keliavusią. Tai yra naujų tautų, naujų tapatybių kūrimo pagrindas. Tačiau žmonės kai kuriose turtingose šalyse linkę manyti, kad tai naujas reiškinys ir nepaiso migrantų kelionės herojiškumo. Tai, ką išgyvena Centrinės Amerikos gyventojai keliaudami per Meksiką ir patekdami į JAV, kaip ir tai, ką patiria sirai, bėgdami nuo karo, kol Europos tautos su jais elgiasi kaip su nusikaltėliais, yra biblinio masto įvykiai.
Nors visuomet turėtume siekti atnaujinti kalbą, ją atnaujindami turėtume naudoti žodžius iš praeitų laikų ir kitų erdvių, kad galėtume tiksliau nupasakoti šią naująją žmonijos įvykių versiją. Literatūra turi raustis nepatogiuose žodynuose ir ieškoti naujų išraiškos būdų.
– Norėjau paklausti apie jūsų kūrinių vertimus. Rašote ispaniškai, jūsų knygos išverstos į prancūzų, italų, dabar ir anglų kalbas. Kas keičiasi keičiant kalbą? Noriu sužinoti, ką jūsų istorijos įgauna ir ką praranda.
– Mano knygos buvo išverstos ir į vokiečių, olandų, norvegų, kroatų kalbas, ir kiekvienu atveju, tai buvo skirtinga patirtis. Stengiuosi nespausti vertėjų, nes manau, kad savo skaitytojus jie pažįsta daug geriau nei aš. Stengiuosi tik pasidalinti, kurie žodžiai ir vaizdiniai istorijose yra svarbiausi ir bendradarbiauti su jais tiek, kiek jiems reikia. Vertimas visada nuostolingas ta prasme, kad neįmanoma atkurti tikslios originalo prasmės.
Kaip tame Borgeso apsakyme, kur Imperijos žemėlapis didėja tol, kol iki paskutinio centimetro uždengia pačią Imperiją. Neįmanoma rasti žodžių, turinčių lygiai tokią pačią reikšmę, tačiau taip pat neįmanoma ir atkartoti originalo skambesio, kuris yra dar vienas prasmės šaltinis, dar vienas afektų kupinas šaltinis.
Tačiau į šį praradimą reikia žiūrėti kaip į galimybę sukurti naują jutiminę patirtį, paremtą originalo forma. Nes vertimas yra išdavystė tik ta prasme, kad kiekvienas išradimas – originalo išdavystė, bet tik tam, kad pastarasis tęstų egzistavimą, kad ir kitu pavidalu.
