Žydų požiūris į save ir kitus
Autorė pasakojo, jog Lietuvoje lankosi pirmą kartą, tačiau jau spėjo apsilankyti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, kuriame buvo šiltai priimta.
Parašiusi kontroversiškomis laikomas knygas, D.Feldman teigia, kad žydų bendruomenės ją sutinka ne visada svetingai: „Ne, tikrai ne visada teigiamai, bet, kai vakar lankiausi žydų muziejuje, žmonės labai džiaugėsi, jie buvo jauni, išsilavinę, atviri, norėjo palaikyti ryšį. Ši knyga laikoma labai kontroversiška, nes baiminamasi, jei pradėsime viešai skleisti informaciją apie žydų reikalus, kurie nėra vien teigiami, tai gali sukelti antisemitizmą.“
-
Lietuvoje viešėjusi Karen Swan: „Ar aš būčiau tokia kaip ji, jei gyvenčiau tarp kanalų, o ne sodų?“
-
Violeta Tapinienė: „Knyga pirmiausia reiškia vieną gerą dalyką – aš įlindau į prieš trisdešimt penkerius metus pirktą sijoną“
-
Kokį kriminalinio romano siužetą Vilniui pritaikytų švedų detektyvinių romanų žvaigždė Kristina Ohlsson?
Ji mano, kad noras, jog apie žydus nebūtų kalbama neigiamai arba taip, kaip galima kalbėti apie kitas tautas, kaip tik didina atskirtį: „Man, kaip žydei, liūdna, kad yra taip manoma, net jei tuo siekiama gerų dalykų. Aš jaučiuosi, kad manęs nemato taip, kaip mato kitus, ir, kadangi esu žydė, apie mane galima kalbėti tik tam tikru būdu.“
Ji teigia, kad netgi Vokietijoje, kurioje dabar gyvena, požiūris į žydus tapo radikalus: „Manau, kad Vokietijoje labai paplitęs antisemitizmo neigimas. Vokiečiai antisemitizmą transformavo kone į žydų garbinimą. Bet kai negalima apie žydus sakyti nieko blogo, jautiesi, kad nesi pasaulio dalimi, kad esi atskirtas. Žodis „fetišas“, kuris tapo mano naujausios knygos, išleistos Vokietijoje, pavadinimu, pirmiausia buvo religinis terminas, apibūdinantis ikonos darymą kažkieno garbinimui. Vokietijoje žydo idėja tapo kultūrinio garbinimo simboliu, bet simbolyje neliko vietos žmogiškumui. Knygoje yra ne žydės, o žmogaus istorija.“
Knygoje yra ne žydės, o žmogaus istorija.
Pritapti Amerikoje
D.Feldman, prieš palikdama chasidų bendruomenę, gyveno Brukline. Ji pasakojo, kad bendruomenei įsitvirtinus JAV, jos žmonės tik apsimetinėjo, kad integruojasi į Amerikos gyvenimą. Ji pati tą laikotarpį prisimena kaip skaudžius gyvenimo metus: „Augdama neturėjau ryšio su Amerika – negavau išsilavinimo, ėjau į žydišką mokyklą, kur mokiausi tik religijos. Kai nusprendžiau, kad noriu bendruomenę palikti, susidūriau su bėdomis, sunku buvo pritapti, nes visiems buvau svetima. Paprasti sprendimai buvo sudėtingi... Pavyzdžiui, ką dėvėti, kad mane priimtų kaip amerikietę?“
Paprasti sprendimai buvo sudėtingi... Pavyzdžiui, ką dėvėti, kad mane priimtų kaip amerikietę?
Ji teigė, kad identiteto klausimas buvo ypač svarbus, amerikiečiai tuo metu nežinojo apie mūsų bendruomenę ir nesuprato jos esmės. Būtent tai tapo vienu iš D.Feldman tikslų – paaiškinti tai per literatūrą. „Kai manęs paklausdavo, kas aš esu arba iš kur aš esu, pasakydavau, kad esu iš chasidų bendruomenės, bet jie nesuprasdavo. Suvokiau, kad kiek beaiškinčiau, jie to nesupras. Mano tikslas buvo parašyti knygą, padėsiančią paaiškinti“, – pasakoja autorė.
Holokausto trauma
D.Feldman, suteikdama knygos pristatymo dalyviams papildomų žinių apie chasidų bendruomenę ir jos atsiradimą, pasakojo, kad tai gali būti atsakas į Holokausto traumą.
„1905 m. Rabinas, kuris nukeliavo į Transilvaniją ir pasakė, kad atkeliauja didelė bausmė žydams, bandantiems asimiliuotis, tam tikra prasme numatė holokaustą. Jį išgyvenęs jis iš naujo prikėlė chasidų judėjimą, iš naujo įtvirtino žydiškas tradicijas ir jos tapo dar radikalesnės nei anksčiau. Manau, kad tai buvo atsakas į Holokausto traumą. Prieš karą, kai moterys tekėdavo, jos tiesiog užsidengdavo galvą, o dabar to nepakanka, dabar jos turi nusiskusti galvą, kad net nenorėtų būti be skaros. Tai pavyzdys, kaip tradicija gali būti suvokiama kitaip.“
Pati autorė, nors ir paliko bendruomenę, teigia negalinti tų žmonių teisti, tačiau, ji tvirtina, kad negalima savo traumų perkelti kitiems: „Suvokiu tos bendruomenės psichologiją, niekada nepykau ir nenorėjau teisti. Bet negalima pasinaudoti savo trauma, kad traumuotumėte kitas kartas ir verstumėte žmones taikytis prie sistemos, sukurtos iš dalies užkirsti kelią individo laisvei ir laimei. Yra tam tikra idėja, plačiai pasklidusi žydų bendruomenėje, jog dėl to, kad mes visada kentėjome ir buvome persekiojami, mes negalime tikėti pasauliu, kuriame nesame persekiojami. Aš atsisakau tikėti, kad žydams yra neįmanoma būti pasaulio dalimi, net jei daug kartų mums nepavyko.“
Aš atsisakau tikėti, kad žydams yra neįmanoma būti pasaulio dalimi, net jei daug kartų mums nepavyko.
Ji teigė, kad niekada nesigailėjo savo sprendimo pasitraukti: „Niekada nesigailėjau. Kai išėjau, supratau, kad neturiu ką prarasti. Nebuvo priežasties gyventi bendruomenėje, ten nemačiau ateities nei sau, nei savo vaikui. Bijojau, kad man nepasiseks, žinojau žmonių, kuriems nepasisekė ir jie pasitraukė iš gyvenimo. Tikrai netekau daug draugų, bendruomenės narių, kurie nusižudė.“
Kartų likimai
D.Feldman knygos pristatymo metu pasidalino ir apie savo santykius su artimaisiais. Palikusi bendruomenę, ji buvo viena pirmųjų moterų, pasiėmusių ir savo vaikus. Autorė atvirauja, kad tai kėlė daug išbandymų: „Kai gimė mano sūnus, supratau, kad negalėsiu suteikti tokio gyvenimo, kur jis būtų laisvas. Nebuvau užtikrinta, ar galėsiu likti su vaiku, nes mano buvusio vyro šeima norėjo jį pasilikti. Vyras bendruomenę paliko ketveriais metais vėliau, o tuo metu jis dar nebuvo pasiruošęs.“
D.Feldman teigė, kad tuo metu vaikus pasiėmusios moterys rizikavo jų netekti: „Mano sūnų kankino baimė, kad mama nėra stipriausias žmogus, dėl to jis visą laiką laikėsi manęs. Tai buvo gerai, nes viena moteris metais anksčiau išėjo su dukra, tačiau dukra buvo pagrobta ir mama jos daugiau nebematė.“
D.Feldman mama bendruomenę paliko, kai ji dar buvo maža. D.Feldman teigė, kad ir jai priėmus šį sprendimą, jos bandė atkurti ryšį, tačiau tai buvo per sunku: „Kai aš palikau bendruomenę, mes susitikome, kalbėjomės, bandėme atkurti santykius. Problema buvo ta, jog ji labai daug energijos skyrė tam, kad pamirštų liūdną praeitį, o kai mes susitikome, aš jai priminiau visą tą liūdną praeitį.“
Rašytoja atviravo, kad patyrusi viską savo kailiu, dabar supranta ir mamos pasirinkimą: „Žinoma, aš ant jos nepykstu, nes pati praėjau šį etapą ir suprantu, kad įvyko stebuklas, jog galėjau pasilikti savo sūnų.“
Vienijanti knyga
D.Feldman pasidalino istorija, kai Irano protestų judėjimo metu jos knyga pasiekė ir ten kenčiančias moteris.
„Kai prasidėjo protestų judėjimai Irane, man kažkas atsiuntė žinutę, kad knyga buvo nelegaliai išversta į farsi kalbą ir ja moterys dalijasi tarpusavyje. Nustebau, maniau, kad mano knyga negali prilygti tam, ką patiria Irane gyvenančios moterys. Paklausiau, kodėl ta knyga joms rūpi. Tas žmogus atsakė, kad ji primena, jog tai, dėl ko kovojame, nėra susiję tik su mumis, mūsų kultūra ar valstybe – tai yra universali kova, kurioje moterys kovojo ir kovoja visame pasaulyje.“
