Rinkdamiesi knygas net 34 proc. paauglių vadovaujasi savo nuomone. Tik 8 proc. svarbios tėvų, 23 proc. – bibliotekų rekomendacijos. Pastarosios Lietuvoje ne itin populiarios ir nedažnai siūlo naujienų.
Kadangi paauglių literatūros mažai ir knygynuose, jaunimui sunku išsirinkti gerą tekstą. O leidėjams paaugliai labai svarbūs, mat netrukus skaitys suaugusiesiems skirtą literatūrą, pirks knygeles savo vaikams. Neišlaikius susidomėjimo knyga, skaitytojai prarandami.
Leidėjai stveria nesvarstydami
„Rankraščiai paaugliams – retenybė. Kai ateina tikrai gera knyga, stveriame nesvarstydami, nes žinome, kokia yra jų paklausa ir poreikis, – tikino Lietuvos leidėjų asociacijos valdybos narė, leidyklos „Tyto alba“ direktorė Lolita Varanavičienė. – Lietuvoje neturime ne tik Hario Poterio lygio prekės ženklo, bet ir apskritai rašytojo, su kuriuo paaugliai tapatintųsi, kuriuo pasitikėtų. Svarbu kalba, kurią supranta jaunas, pasišiaušęs, gerąja prasme prieš viską protestuojantis žmogus.“
Aistė Ptakauskė: „Gal neįdomu rašyti paaugliams, ne prestižas – negausiu nacionalinės premijos, niekas nepagirs, atrodysiu nerimtas rašytojas.“
Literatūra, kurią privalu skaityti mokykloje, paaugliams dažnai susižavėjimo nekelia. Vadinasi, programų sudarytojai nepataiko parinkti patrauklių, suprantamų kūrinių ir užkerta kelią tikslui – skatinti skaitymą malonumo, o ne mokymo sumetimais. Šiandien knyga yra laisvalaikio leidimo forma vos 13 proc. paauglių.
Statistika rodo, kad trečdalis paauglių nori nuotykių literatūros, daugiau nei penktadalį domina meilė ir draugystė, kiek mažiau – bendraamžių problemos. Anot L.Varanavičienės, žiaurumas ir fantastika domina nedaugelį – pastaroji atsidūrė sąrašo apačioje. Tačiau kokybiškų nuotykių knygų – tiek verstinių, tiek savų autorių – pasiūla menka.
Esame maži, bet ne pasmerkti
Kodėl lietuviams iki šiol nepavyko sukurti knygos ar personažo, kurie daugelį dešimtmečių būtų mėgstami jaunimo ar netikėtai sukeltų ažiotažą kaip Haris Poteris? Ieškant atsakymo į šį klausimą L.Varanavičienė juokais pasiūlė „kreiptis į aukštesnes instancijas – Viešpatį Dievą“. Bet pripažino, kad trūksta ir geros reklamos.
Dar viena priežastis – lietuvių kalba, kuri trukdo prasimušti į tarptautinę rinką, nors mūsų šalis nėra neįdomi (tą patvirtina amerikietės Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“ apie ištremtą lietuvę paauglę, kuris išverstas jau į tris dešimtis kalbų).
„Esame mažuliukai, bet nepasmerkti amžiams, – kalbėjo L.Varanavičienė. – Po truputį atsiranda reklamos įgūdžiai. Niekada neprilygsime stambiausioms pasaulio leidykloms, bet žinoti, kaip viskas daroma, ir naudotis jų patirtimi reikia.“
Pašnekovė pripažino, kad „šiandien kūrinio, apie kurį sakytume, jog galime pasiguldyti pasaulį po kojomis, neturime“. Bet vylėsi, kad toks autorius jau yra, tik jo dar nepavyko pažinti. „Žiūriu optimistiškai ir manau, kad tikrai pasiklosime pasaulį po kojomis“, – apibendrino leidyklos vadovė.
Slengo mokėsi iš dukros draugų
Rašytoja, aktorė, režisierė, scenaristė, dailininkė Kristina Gudonytė, kurios romanas „Blogos mergaitės dienoraštis“ jau buvo išrinktas geriausia 2009-ųjų knyga jaunimui, pripažino, kad kurti paaugliams labai sunku.
„Tai – keistas amžius, – kalbėjo K.Gudonytė. – Jie laiko save suaugusiais. Fiziologiškai taip tarsi ir yra. Prisiminkime klasiką, Rytų tautas, kur jau 14 metų tuokiasi. Romeo ir Džuljeta buvo „trylikiniai“. Bet dar neįsisavinę suaugusiųjų žaidimo taisyklių, štampų, kas padoru, ką galima daryti, turi vaikiškos drąsos ir tiesos jausmą.“
 |
| BFL nuotr./Kristina Gudonytė |
Mintyse atgaivinti savo paauglystę nelengva. Minėtą knygą K.Gudonytė parašė radusi senus savo dienoraščius ir prisiminusi, kaip pati jautėsi tais laikais: nereikalinga, bjauri pati sau. Kai kurie dalykai nesikeičia, o vienas ar kitas laiko periodas jiems suteikia savitą spalvą.
„Myliu paauglius ir daug su jais bendrauju, – sakė kūrėja, tuomet dar moksleivės dukros bendraklasius kviesdavusi į namus švęsti Naujųjų ir iki šiol su jais bendraujanti. – Lipdydama išorinę pusę, rankiojau po detalę. Dukros draugai skambindavo ir taisydavo slengą. Sužinojau žodį „tūsas“, taip pat – kaip vadinama degtinė. Parašiau „šnapsas“, o jie sako: ne, dabar ji yra „vodzė“. Todėl tekstas pavyko šiuolaikinis.“
Anot K.Gudonytės, paaugliai yra linkę jiems skirtas knygas išmainyti į suaugusiųjų literatūrą. Todėl nekeista, kad didelę jos skaitytojų dalį sudaro ne jaunimas, o tėvai. „Draugės džiaugėsi, kad parašiau vadovėlį, kaip elgtis su paaugliais, – juokėsi autorė. – Rašiau galvodama, ar pačiai būtų įdomu skaityti. Man reikia emocijos, kad apeliuotų į jausmus.“
Vietoje pamokslų – humoras
„Buvo nežmoniškai smagu rašyti“, – prisiminė scenaristė ir prodiuserė Aistė Ptakauskė, apysakų „Nerealios atostogos“ ir „(Ne)saugus žaidimas“ autorė. Šios knygos, pasakojančios apie keturių draugių nuotykius, 2008–2009 m. pasirodė leidyklos „Alma littera“ serijoje „Mergaičių lyga“.
Paklausta, ar lengva rašyti paaugliams, autorė nedvejojo: „Man – taip.“ Paauglystėje užgriūna daug naujų potyrių ir pirmų kartų, viskas išgyvenama intensyviau – trūksta ankstesnės patirties, kuri leistų ramiau jaustis. A.Ptakauskei toks užaštrintas intensyvumas patinka, todėl buvo smagu grįžti keletą metų į praeitį.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Aistė Ptakauskė |
Kadangi skaitytojai ieško intensyvių potyrių, populiariausios paauglių knygos – arba itin juokingos, arba liūdnos ir niūrios. Taigi pustonių nėra.
Dažnai manoma, kad jei jau knyga skirta paaugliams, autorius turi juos mokyti. Bet humoras leidžia atviriau priimti sudėtingus, skausmingus dalykus, skaitytoją įtraukia į savotišką sąmokslą su rašytoju. „Mokytojiškas, rimtas tonas grūmojant pirštu sukelia atmetimo reakciją. Su paaugliais reikia kalbėti sąžiningai, jausti visišką empatiją ir herojams, ir skaitytojams, – samprotavo A.Ptakauskė. – Negalima į skaitytoją žiūrėti iš aukšto, net jei pateiki rimtesnę įžvalgą, svarbu jautrumas, suprasti jojausmus.“
Jos patirtis byloja, kad Lietuvos paaugliai su dideliu entuziazmu priima mūsų autorių knygas, ieško autentiškumo, nori atpažinti literatūroje save. „Mano knygos buvo perkamos, nesiskundžiau nei aš, nei leidėjai. Iš bibliotekų gaunu duomenis, kad skaito. O leidėjai suinteresuoti, entuziastingai leidžia rankraščius. Didžiausia kliūtis, manau, yra autoriai. Jie nenori, nesiryžta, gal neįdomu rašyti paaugliams, ne prestižas – negausiu nacionalinės premijos, niekas nepagirs, atrodysiu nerimtas rašytojas.“
Po minėtų dviejų apysakų A.Ptakauskė paaugliams nieko nebeišleido. Dabar jos veiklos sritis – pjesės ir scenarijai televizijai. Kodėl pamiršo knygas jaunimui, jei ši patirtis paliko gerų prisiminimų?
„Yra pusė trečios knygos rankraščio, bet išvažiavau į JAV studijuoti scenarijų rašymo. Studijos, pažintys ir nauja patirtis mano gyvenimą nukreipė kita linkme. Prie prozos nebegrįžau. Bet tos keturios veikėjos tebėra. Jei grįšiu prie prozos, grįšiu prie jų. Bet šiuo metu tokių planų neturiu, nors niekada negali žinoti… “ – šyptelėjo A.Ptakauskė.
